Lietuvos istorijos studijos - VU Istorijos fakultetas

ISSN 1392-0448 Lietuvos istorijos studijos ISSN 1392–0448 VILNIUS UNIVERSITY Studies of Lithuania’s History 2011 Vol. 27 Research papers Published since 1992 Vilnius 2011 ISSN 1392–0448 Vilniaus universitetas Lietuvos istorijos studijos 2011 27 tomas Mokslo darbai Leidžiami nuo 1992 metų Vilnius 2011 R eda kt o r ių ko le gi ja (Edi tori al Board) Vyriausiasis redaktorius (Editor-in-Chief) Prof. habil. dr. Vygintas Bronius Pšibilskis – Vilniaus universitetas (Istorija 05 H) Vilnius University (History 05 H) Atsakingasis sekretorius (Executive Secretary) Doc. dr. Sigitas Jegelevičius – Vilniaus universitetas (Istorija 05 H) Vilnius University (History 05 H) Nariai (Editors): Prof. dr. Alfredas Bumblauskas – Vilniaus universitetas (Istorija 05 H) Vilnius University (History 05 H) Prof. dr. Zenonas Butkus – Vilniaus universitetas (Istorija 05 H) – Vilnius University (History 05 H) Prof. habil. dr. Sven Ekdahl – Geteborgo universitetas, Švedija (Istorija 05 H) – Göteborg University (History 05 H) Prof. habil. dr. Edvardas Gudavičius – Vilniaus universitetas (Istorija 05 H) – Vilnius University (History 05 H) Dr. Magnus Ilmjärv – Talino universitetas, Estija (Istorija 05 H) – Tallinn University (History 05 H) Prof. habil. dr. Anatolij J. Ivanov – Rusijos mokslų akademijos Rusijos istorijos institutas, Rusija (Istorija 05 H) – Institute of Russian History, Russian Academy of Sciences (History 05 H) Dr. Michail M. Krom – Sankt Peterburgo Europos universitetas, Rusija (Istorija 05 H) European University at St. Petersburg (History 05 H) Prof. dr. Aleksiejus Luchtanas – Vilniaus universitetas (Istorija 05 H) – Vilnius University (History 05 H) Prof. habil. dr. Józef Maroszek – Balstogės universitetas, Lenkija (Istorija 05 H) – University of Białystok (History 05 H) Prof. habil. dr. Zenonas Norkus – Vilniaus universitetas (Sociologija 05 S) – Vilnius University (Sociology 05 S) Doc. dr. Edmundas Rimša – Lietuvos istorijos institutas (Istorija 05 H) – Institute of Lithuanian History (History 05 H) Prof. habil. dr. Waldemar Rezmer – Torunės Mikalojaus Koperniko universitetas, Lenkija (Istorija 05 H) Nicolaus Copernicus University, Toruń (History 05 H) Prof. dr. Genadz Saganovič – Europos humanitarinis universitetas, Lietuva (Istorija 05 H) – European Humanities University, Lithuania (History 05 H) Redakcijos adresas (Address): Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas (Vilnius University Faculty of History) Universiteto g. 7, LT-01513 Vilnius. Lithuania El. paštas (e-mail): janina.leoniene@if.vu.lt http://www.lis.lt Straipsniai vertinti dviejų recenzentų The articles were reviewed by two experts Included in: Central & Eastern European Academic Source (EBSCOhost); Historical Abstracts (EBSCOhost); Humanities International Complete (EBSCOhost); Humanities International Index (EBSCOhost); TOC Premier (EBSCOhost); CEEOL Leidybą pagal Nacionalinę lituanistikos plėtros 2009–2015 metų programą finansavo Lietuvos mokslo taryba © Vilniaus universitetas, 2011 © Vilnius University, 2011 TURINYS STR AIPSNIAI IR PR ANEŠIMAI Darius Žiemelis. XVI–XVIII amžiaus Abiejų Tautų Respublikos palivarko ūkis marksistiniu bei neoinstitucionalistiniu požiūriu ................................................. 11 Ryšard Gaidis. Piotras Stolypinas ir tautinis klausimas Rusijos imperijoje 1906–1911 metais. Naujausios rusų istoriografijos tendencijos............................ 39 Przemysław Dąbrowski. Buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lenkų tautiniai demokratai ir lietuvių tautinis atgimimas XX amžiaus pradžioje........... 54 Vilma Bukaitė. Lietuvos politinių ir diplomatinių santykių su Prancūzija užmezgimas (1918–1920): nepasitikėjimo mainai................................................ 61 Jolanta Palidauskaitė. Idealo ir tikrovės santykis valstybės tarnyboje: retrospektyvus žvilgsnis į etikos problemas tarpukario Lietuvos Respublikoje . ........................................................................................ 81 Marina V. Dacišina. Sovietų politinio elito nacių antisemitinės propagandos laikinai okupuotose SSRS teritorijose traktuotė: doktrinos diktatas ir pragmatiški poreikiai ........................................................................................ 97 Barbara Stankevič. Vidurio Rytų Europa XX amžiaus antrosios pusės lenkų išeivijos federalistinėse regioninėse koncepcijose ............................................. 125 Vytautas Jarutis. Kaip šiandien lietuviškoje istoriografijoje keičiasi žvilgsnis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos epochą?.................................................... 144 ...DULKES NUŽĖRUS Tomas Čelkis, Darius Antanavičius. 1545 metų Livonijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos patikrinimas (Livonijos pareigūnų ataskaita)................ 164 KNYGŲ LENT YNOJE Rūta Šermukšnytė. Lietuvos televizijos filmų lobynas kino kritikos požiūriu. – Rec.: Pauraitė-Puplauskienė R. LTV filmai ir jų kūrėjai. Vilnius: Algimantas, 2009. 400 p..................................................................................... 179 MOKSLINIS GY VENIMAS Vytautas Volungevičius. Keletas pastabų pasibaigus tarptautinei konferencijai „Žalgiris–Grunwald–Tannenberg 1410: karas ir taika vėlyvaisiais viduramžiais“...................................................................................................... 182 Algis Povilas Kasperavičius. Tarptautinės konferencijos Vilniuje, mažai žinomos Lietuvos istorikams............................................................................................. 187 APIE DISER TACIJŲ GYNIMĄ VILNIAUS UNIVERSITE TO ISTORIJOS FAKULTE TE Darius Žiemelis. Lietuvos istorikų darbotvarkę atnaujinantis tyrimas (apie Nerijaus Babinsko daktaro disertaciją Moldova XIV a. viduryje – XVI a. viduryje kaip socialinės struktūros tipologijos problema ir jos gynimą)......................... 190 5 Marija Drėmaitė. Dvi disertacijos apie paveldosaugą (apie Salvijaus Kulevičiaus disertaciją Lietuvos paveldosaugos idėjiniai modeliai ir jų raiška praktikoje sovietmečiu ir Agnės Vaitkuvienės Kultūros palikimo įpaveldinimo procesai sovietinėje ir posovietinėje Lietuvoje ir jų gynimą)............................................ 195 JŲ ŠVIESUS AT MINIMAS Domas Butėnas (1926 04 09–2011 03 06).................................................................. 199 6 CONTENT AR TICLES AND REPOR TS Darius Žiemelis. The manor estate economy of the Republic of Two Nations (the Polish–Lithuanian Commonwealth) in the 16th–18th centuries from the Marxist and neo-institutionalist perspectives ................................................. 11 Ryšard Gaidis. Piotr Stolypin and the National question in the Russian Empire in 1906–1911: new trends in Russian historiography........................................... 39 Przemysław Dąbrowski. Polish national democrats of the Grand Duchy of Lithuania and Lithuanian revival at the beginning of the 20th century........... 54 Vilma Bukaitė. Establishment of political and diplomatic relations between Lithuania and France in 1918–1920: Exchange of mistrust . ............................... 61 Jolanta Palidauskaitė. Relationship between the ideal and reality in civil service: retrospective approach towards ethical problems in the interwar Lithuanian Republic.............................................................................................. 81 Marina V. Datsishina. The Nazi propaganda of anti-semitism in the temporarily occupied territories of the USSR in the interpretation of the Soviet political elite: doctrinal dictates and pragmatic demands.................................................... 97 Barbara Stankevič. East Central Europe in the Federalist-Regional Concepts of the Polish Emigrants of the Second Half of the 20th century......................... 125 Vytautas Jarutis. How the approach to the Epoch of the Grand duchy of Lithuania is changing in the Lithuanian Historiography today?......................................... 144 ...HAVING SWEPT A WAY DUST Tomas Čelkis, Darius Antanavičius. Document publication. Survey of 1545 Livonia and the Great Duchy of Lithuania borderline audit (Livonian officers report)... 164 BOOK SHELF Rūta Šermukšnytė. The Film Treasures of Lithuanian Television from the Viewpoint of Film Criticism. – Rec.: Pauraitė-Puplauskienė R. LTV filmai ir jų kūrėjai. Vilnius: Algimantas, 2009. 400 p. . ............................. 179 SCIENTIFIC LIFE Vytautas Volungevičius. Some Remarks after the International Conference “Žalgiris– Grunwald–Tannenberg 1410: War and Peace in the late Middle Ages”............. 182 Algis Povilas Kasperavičius. International Conferences in Vilnius Little Known for Lithuanian Historians .................................................................................. 187 ABOUT THE DEFENSE OF THESIS AT THE DEPAR TMENT OF HISTORY IN VILNIUS UNIVERSIT Y Darius Žiemelis. The Investigation that Updates Agenda of the Lithuanians Historians (About the Defense of Nerijus Babinskas Doctoral Dissertation Moldova in the Middle of 14th – Middle of 16th Centuries as a Problem of Typology of Social Structure)............................................................................................................. 190 7 Marija Drėmaitė. Two Dissertations on Cultural Heritage (Ideological Models of Lithuanian Heritage Protection and Their Practical Expression in the Soviet Period by Salvijus Kulevičius and Processes of Cultural Heritage in Lithuania in the Soviet and Post-Soviet Periods by Agnė Vaitkuvienė)......... 195 IN MEMORIAM Domas Butėnas (1926 04 09–2011 03 06)................................................................. 199 8 СОДЕРЖАНИЕ С ТАТЬИ И СООБЩЕНИЯ Дарюс Жемялис. Фольварочное хозяйство XVI–XVIII вв. Республики Обоих Народов (Речи Посполитой) с марксистской и неоинституционалистической точки зрения.......................................................................................................... 11 Рышард Гайдис. Петр Столыпин и национальный вопрос в Российской империи в 1906–1911 гг.: Новые тенденции русской историографии............. 39 Пржемыслав Домбровски. Польские национал-демократы бывшего Великого Княжества Литовского и литовское национальное возрождение в начале ХХ века.................................................................................................................. 54 Вильма Букайте. Установление политических и дипломатических отношений Литвы с Францией (1918–1920): Обмен недоверием........................................ 61 Йоланта Палидаускайте. Соотношение идеала и действительности на государственной службе: ретроспективный взгляд на проблемы этики в Литовской Республике в междувоенный период............................................ 81 Марина В. Дацишина. Нацистская пропаганда антисемитизма на временно оккупированных территориях СССР в трактовке советской политической элиты: диктат доктрины и требования прагматики........................................... 97 Барбара Станкевич. Средневосточная Европа в регионально-федералистических концепциях польской эмиграции второй половины ХХ века........................ 125 Витаутас Ярутис. Как в современной литовской историографии меняется отношение к эпохе Великого Княжества Литовского? .................................. 144 …СМАХНУВ ПЫ ЛЬ Томас Челькис, Дарюс Антанавичюс. Ревизия 1545 года границы между Ливонией и Великим Княжеством Литовским (Отчет должностных лиц Ливонии)............................................................................................................. 164 НА КНИЖНОЙ ПОЛКЕ Рута Шярмукшните. Сокровищница фильмов Литовского телевидения с точки зрения кинокритики. – Rec.: Pauraitė-Puplauskienė R. LTV filmai ir jų kūrėjai. Vilnius: Algimantas, 2009. 400 p. .................................................. 179 НАУЧНАЯ ЖИЗНЬ Витаутас Волунгявичюс. Несколько замечаний по завершении Международной конференции «Жальгирис–Грюнвальд–Таненберг 1410: война и мир в позднем средневековии»................................................................................. 182 Альгис Повилас Касперавичюс. Малоизвестные литовским историкам международные конференции в Вильнюсе...................................................... 187 О ЗАЩИТЕ ДИССЕРТАЦИЙ НА ИС ТОРИЧЕСКОМ ФАК УЛЬТЕ ТЕ ВИ ЛЬНЮССКОГО УНИВЕРСИТЕ ТА Дарюс Жемялис. Исследование, обновившее повестку дня литовских историков (о докторской диссертации Нериюса Бабинскаса „Молдова середины XIV – середины XVI вв. как проблема типологии социальной структуры“).... 190 9 Мария Дремайте. Две диссертации по тематике охраны культурного наследства (о докторских диссертациях: Сальвиюса Кулявичюса „Идейные модели охраны культурного наследства Литвы и их практическое проявление в советский период“ и Агне Вайткувене „Процессы установления охраны над культурным наследством в советской и постсоветской Литве“)........ 195 ИХ СВЕ ТЛАЯ ПАМ ЯТЬ Домас Бутенас (09 04 1926–06 03 2011) . ................................................................ 199 10 ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 27 Straipsniai ir pranešimai XVI–XVIII AMŽIAUS ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOS PALIVARKO ŪKIS MARKSISTINIU BEI NEOINSTITUCIONALISTINIU POŽIŪRIu Darius Žiemelis Humanitarinių mokslų daktaras Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedra El. paštas: dariusziemelis@inbox.lt Įvadas Straipsnis tęsia autoriaus pradėtą XVI–XVIII a. Abiejų Tautų Respublikos (toliau – ATR) socialinės ekonominės istorijos analizę žvelgiant per dviejų konkuruojančių istoriografinių prieigų prizmę: vidines priežastis sureikšminančią tradicinę marksistinę koncepciją ir išorines priežastis pabrėžiančią neomarksistinę kapitalistinės pasaulio sistemos (toliau – KPS) teoriją1. Šio teksto problematika kyla iš ankstesniame tyrime suformuluotos išvados, kad KPS koncepcijoje XVI–XVIII a. Vidurio Rytų Europos agrarinė santvarka daug kuo panaši į tai, ką XI–XV a. Vakarų Europoje marksistai vadina „feodalizmu“ (turima omenyje agrarinė santvarka, o ne 1 Žr.: Žiemelis D. Immanuelio Wallersteino kapitalistinės pasaulio sistemos teorija // Lietuvos istorijos studijos. 2005, t. 16, p. 65–81; jo paties. Lietuva Vidurio ir Rytų Europoje XVI–XVIII amžiuje: „feodalinė reakcija“ ar periferinis kapitalizmas? // Lietuvos istorijos studijos. 2006, t. 18, p. 51–68. politinis „antstatas“)2. Tačiau vienareikšmiškai kalbėti apie iš esmės Viduramžių reiškinį – feodalizmą XVI–XVIII a. ATR negalime jau vien dėl to, kad, nuo XVI a. suintensyvėjus ryšiams su besivystančiais kapitalistiniais santykiais paremta Vakarų Europa, jie turėjo įtakos jos tuometinei socialinei ekonominei santvarkai3. Norint atsakyti į klausimą, ar XVI–XVIII a. ATR egzistavo periferinis kapitalizmas (arba „kitoks“ feodalizmas), nulemtas pasikeitusio visuomeninio konteksto – KPS, kurio XI–XV a. Vakarų Europoje nebuvo, visų pirma būtina atlikti Vakarų Europos 2 Žr. Žiemelis D. Lietuva Vidurio ir Rytų Europoje XVI–XVIII amžiuje: „feodalinė reakcija“ ar periferinis kapitalizmas?, t. 18, p. 67–68. Straipsnyje lyginamos XVI–XVIII a. Vidurio Rytų Europos istorinės raidos sampratos I. Wallersteino neomarksistinėje KPS teorijoje ir tradicinėje marksistinėje istoriografijoje. 3 Plačiau apie tai žr.: Petrauskas R. Vėlyvųjų viduramžių Europa ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenės ir kultūros raida XIV–XVI amžiuje // Lietuvos istorijos studijos. 2009, t. 23, p. 69–84; Kiaupienė J., Petrauskas R. Nauji horizontai: dinastija, visuomenė, valstybė: Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė 1386–1529 m. (Lietuvos istorija, t. 4). Vilnius, 2009. 11 XI–XV a. manoro ir Vidurio Rytų Europos (ypač ATR) XVI–XVIII a. palivarko ūkio struktūrų bei raidos tendencijų lyginamąją analizę. Tradicinės marksistinės istoriografijos atstovai B. Zientara4, V. Rusinskis5, S. Skazkinas6, spręsdami lažinio palivarkinio ūkio genezės XV–XVIII a. Vidurio Rytų Europoje problemą, neneigia ryšio tarp ankstyvųjų manorų (XII–XIII a.) ir vėlyvųjų palivarkų (XV–XVIII a.), tačiau atmeta evoliucionistinį palivarkų raidos feodalizmo laikotarpiu supratimą. Jie nurodo, kad XV–XVIII a. Vidurio Rytų Europos palivarkai skyrėsi nuo Vakarų Europos XII–XIII a. manoro ne tik kiekybiškai – arimų dydžiu, bet ir, svarbiausia, kokybiškai – prekiniu gamybos pobūdžiu ir masiniu valstiečių lažinio darbo naudojimu. Atskirai reikia paminėti lenkų istoriką K. Tymienieckį, abejojantį dėl genetinio ryšio tarp ankstyvųjų (XII–XIV a.) ir vėlyvųjų (XV–XVIII a.) palivarkų7. Šiuolaikinėje Lietuvos istoriografijoje panašaus pobūdžio klausimas taip pat buvo keltas, tačiau nebuvo (kaip ir pirmiau minėtų tyrinėtojų) toliau plėtojamas. Vienas jo autorių A. Bumblauskas teigė, jog XVI–XVIII a. Lietuvos ūkis pasiekė VIII–IX a. Vakarų Europos ūkio raidos lygį. „Jeigu skaičiuosime nuo feodalinių santykių atsiradimo (Vakarų Europoje – V a., Lietuvoje – XIII a.), gausime tą pa4 Žr. Zientara B. Z zagadanień tzw. „wtórnego poddaństwa“ w Europie Środkowej // Prezgląd Historyczny. 1956, t. 47, zesz. 1, s. 3–47. 5 Žr. Rusiński W. Drogi rozwojowe folwarku pańszczyżnianego // Prezgląd Historyczny. 1956, t. 47, zesz. 4, s. 617–655. 6 Žr. Сказкин С. Д. Основные проблемы так называемого „второго издания крепостничества“ в Средней и Восточной Европе // Вопросы истории. 1958, №. 2, с. 96–119. 7 Žr. Tymieniecki K. Wpływy feodalne w Polsce i na Litwie. Wilno, 1936. 12 čią baudžiavinės sistemos formavimosi trukmę. Tad gal Lietuvos XVII–XVIII a. ūkį reikėtų vadinti ankstyvųjų Viduramžių ūkiu?“8 Tačiau, A. Bumblausko požiūriu, XVI–XVIII a. Lietuvos ūkio kvalifikuoti kaip ankstyvųjų Viduramžių ūkio negalime, nes Lietuvos, kaip ir kitų Vidurio Europos šalių, ūkines sistemas tiesiogiai veikė Vakarų Europa, pereinanti prie ankstyvojo kapitalizmo. Istorikas integralios civilizacinės istorijos požiūriu siūlo XVII–XVIII a. Lietuvos ūkį įvardyti barokinio ūkio terminu9. Vakarų Europoje Viduramžiais egzistavusio vadinamojo klasikinio feodalinės ekonomikos tipo ir XVII–XVIII a. Lietuvos ūkio savybių panašumus konstatuoja ir ekonominės minties tyrinėtoja E. Laumenskaitė. Vis dėlto, jos požiūriu, XVI–XVIII a. ATR susiformavo naujas gamybinių santykių fenomenas, nebūdingas daugumai ikikapitalistinių ūkių, kuriame buvo suderintos kapitalizmo raidą skatinančios tendencijos ir feodalinė reakcija. XVI–XVIII a. LDK lažinis palivarkas iš esmės skyrėsi nuo uždaro feodalinio ūkio (kuriame pridedamasis produktas buvo sunaudojamas natūriniams poreikiams tenkinti), nes daugiausia gamino prekinį pridedamąjį produktą, kuris buvo paverčiamas pinigais10. 8 Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija 1009– 1795. Vilnius, 2005, p. 324. 9 „Kadangi lažinis palivarkinis ūkis buvo, viena vertus, dėsningas raidos rezultatas [nuoseklaus baudžiavos formavimosi ir įsigalėjimo padarinys], o antra vertus, jį skatino ankstyvojo kapitalizmo, ar, kitaip tarus, ankstyvųjų Naujųjų amžių laikotarpio Vakarų Europos ūkio sistema, tiksliausia Lietuvos ir kitų Vidurio Europos šalių ūkį būtų vadinti barokiniu.“ – Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija 1009–1795. Vilnius, 2005, p. 324. Žr. taip pat jo paties. Lietuvos istorijos periodizacijos modeliai socialinės istorijos požiūriu // Lietuvos istorijos studijos. 2006, t. 17, p. 22–25. 10 Žr. Laumenskaitė E. LDK ekonomika ir ekonominės laisvės idėjos XVI–XVII a. // Laisvė lietuviškojo- Šio straipsnio tikslas yra sukonkretinti Vakarų Europos XI–XV a. manoro ir XVI–XVIII a. Vidurio Rytų Europos (ypač ATR) palivarko struktūrinius panašumus ir skirtumus marksistiniu bei neoinstitucionalistiniu požiūriais. Toks pasirinkimas nėra arbitralus. Marksistinio požiūrio pasirinkimas grindžiamas tuo, kad mums visų pirma rūpi vidinis marksistų ginčas – KPS teorija yra neomarksistinė. Neoinstitucionalistinio požiūrio pasirinkimą lėmė tai, kad marksizmas gali būti laikomas labai plačiai suprantamo institucionalizmo atšaka. Antra, šis požiūris marksistinį aiškinimą pildo ekonominę veiklą reguliuojančių institucijų analize. Vakarų Europos XI–XV a. manoro ir XVI–XVIII a. Vidurio Rytų Europos (ypač ATR) palivarko struktūrinių panašumų ir skirtumų analizė bus apribojama tiesioginių gamintojų ir gamybos priemonių savininkų socialiniais ekonominiais santykiais bei jų įtaka šių regionų socialinei ekonominei raidai. Tikslui pasiekti pasitelkiami istoriografijos darbai, leidžiantys rekonstruoti minėtų regionų ūkių struktūrą bei raidos bruožus marksistiniu ir neoinstitucionalistiniu požiūriais. Pirmame straipsnio skyriuje rekonstruojant Vakarų Europos XI–XV a. manoro ūkio struktūrą marksistiniu požiūriu pasitelkiama žymaus buvusios Sovietų Sąjungos marksistinės medievistikos mokyklos atstovo istoriko E. A. Kosminskio tyrimai, o neoinstitucionalistiniu požiūriu – amerikiečių ekonomistų, vadinamosios naujosios institucionalistinės ūkio istorijos žymiausių atstovų D. C. Northo, R. P. Thomaso darbai. Antrame skyriuje rekonstruojant XVI–XVIII a. Vidurio Rytų Europos je idėjų istorijoje: Vinco Kudirkos skaitymų medžiaga. Parengė P. Subačius. Vilnius, 1997, p. 19–20. šalių (ypač ATR) ūkio struktūrą marksistiniu požiūriu remiamasi vieno žymiausių Lenkijos ekonomikos istorijos specialistų W. Kulos feodalinės ekonomikos funkcionavimo modeliu. Trečiame skyriuje remiantis minėtais tyrimais ir papildoma literatūra (J. Topolskis, A. Wyczańskis, P. Goreckis, K. Glamannas, E. J. Hobsbawnas, S. Pamerneckis ir kiti) pirmą kartą istoriografijoje yra detalizuojami, plėtojami Vakarų Europos XI–XV a. manoro bei XVI–XVIII a. Vidurio Rytų Europos (ypač ATR) palivarko struktūriniai panašumai ir skirtumai tiek marksistiniu, tiek neoinstitucionalistiniu požiūriu. 1. Vakarų Europos XI–XV amžiaus manoro ūkio struktūra: marksistinis ir neoinstitucionalistinis požiūris Pirmiausia reikia konstatuoti, kad regioninės koncepcijos (jos kūrėju laikomas vienas žymiausių Rusijos marksizmo teoretikų – M. Bargas11) požiūriu, Vakarų Europoje feodalizmo raida prasidėjo anksčiausiai, vyko sparčiausiai, dėl to čia anksčiausiai prasidėjo kapitalizmo genezė. „Kituose (t. y. Europos – D. Ž.) regionuose minėti procesai vyko veikiami Vakarų Europos įtakos, todėl natūraliai jų nebegalima laikyti klasikiniais pavidalais.“12 Nukreipę žvilgsnį į Europos regionų feodalizmo raidos pradinių sąlygų skirtumus, turime klausti: kokia buvo Vakarų Europos XI–XV a. manoro ūkio struktūra? Kokia buvo Vakarų Europos XI–XV a. socialinė tikrovė tiesioginių gamintojų ir gamybos 11 Žr. Барг М. А. К�� атегории и методы исторической науки. Москва, 1984. 12 Bumblauskas A. Kur buvo Lietuva feodalizmo epochoje? // Europa 1988: Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio almanachas. Vilnius, 1988, p. 164. 13 priemonių savininkų santykių požiūriu? Atsakymo paieškas reikėtų pradėti pažymint, kad istoriografijoje įprasta Vakarų Europos manoro istorijos tyrimų pradžia laikyti XII a., nes tik nuo šio šimtmečio galima rasti empirinės (archyvinės) medžiagos apie jo struktūrą bei valdymą13. Marksistiniam požiūriui į XI–XV a. Vakarų Europos socialinę ekonominę tikrovę atskleisti pasitelksime žymaus buvusios Sovietų Sąjungos marksistinės medievistikos mokyklos atstovo istoriko E. A. Kosminskio tyrimus14, sulaukusius tarptautinio pripažinimo15. Jis Vakarų Europos XI–XV a. agrarinę santvarką įvardija natūrinio „namų ūkio“ terminu16. Šis pasireiškęs tuo, kad valstiečiai pagrindinę arba kone visą savo suvartojamą produkciją pasigamindavo patys. Žemvaldžiai taip pat didžiąją dalį vartojimo poreikių tenkindavo nepirkdami prekių ir paslaugų rinkoje, o apdėdami jiems priklausančius valstiečius natūrinėmis duoklėmis ir darbo 13 Žr., pavyzdžiui: Bridbury A. R. The Farming Out of Manors // The Economic History Review. 1978, Nov., vol. 31, no 4, p. 503–504. 14 Žr.: Kosminsky E. A. The Evolution of Feudal Rent in England from the XI th to XV th Centuries // Past and Present. 1955, Apr., no 7, p. 12–36; jo paties. Russian Work on English Economic History // The Economic History Review. 1928, Jan., vol. 1, no 2, p. 208–233; jo paties. The Hundred Rolls of 1279–80 As a Source for English Agrarian History // The Economic History Review. 1931, Jan., vol. 3, no 1, p. 16–44; jo paties. Services and Money Rents in the Thirteenth Century // The Economic History Review. 1935, Apr., vol. 5, no 2, p. 24–45. 15 Žr., pavyzdžiui: Postan M. M. The Manor. Reviewed work(s): The English Village in the Thirteenth Century. Ed. by E. A. Kosminsky // The Economic History Review. 1936, Apr., vol. 6, no 2, p. 223–226; Gatrell P. Historians and Peasants: Studies of Medieval English Society in a Russian Context // Past and Present. 1982, Aug., no 96, p. 22–50. 16 Kosminsky E. A. The Evolution of Feudal Rent in England from the XI th to XV th Centuries. 1955, p. 12. 14 prievolėmis. Dalis tokiu būdu gautų išteklių buvo parduodama lokalinėse rinkose ir taip gaunama lėšų prabangos prekėms pirkti. E. A. Kosminskio požiūriu, nėra prasmės kalbėti apie komercinius arba piniginius pasipelnymo tikslus: Vakarų Europoje XI–XV a. vyravo tik paprastoji prekinė gamyba. Jis nesutinka su neomaltusinės koncepcijos šalininko M. M. Postano siūlymu šio laikotarpio ekonominio gyvenimo tikrovę kvalifikuoti kaip pusiau kapitalizmą17. Šį M. M. Postanas visų pirma siejo su stambiais dvarais, siekiančiais realizuoti produkciją interlokalinėse rinkose18. E. A. Kosminskio teigimu, nuo XII a. Vakarų Europoje atsirado piniginė renta kaip miestų rinkos augimo bei pagrindinės agrarinės visuomenės gamybos priemonės – žemės nuomos (kilusios dėl vidinės kolonizacijos) – padarinys. Piniginė renta buvo atodirbinės rentos priedas. Ši rentos forma XIII a. intensyviausiai pasireiškė tuose regionuose, kuriuose vyravo stambūs feodaliniai dvarai, turintys daug baudžiauninkų ir gaminantys žemės ūkio produkciją vietinėms rinkoms. Paradoksalu, bet būtent teiginys – Vakarų Europoje XIII a. suintensyvėjo atodirbinė renta, kai nuo XII a. ši rentos forma buvo bepradedanti užleisti vietą piniginei rentai – tradicinėje marksistinėje istoriografijoje atrodė anachronistinis ir metodologiškai ydingas, nes tokiu būdu neatsižvelgiama į XII a. ir XIII a. socialiIbidem, p. 13. Žr.: Postan M. M. The Fifteenth Century // The Economic History Review. 1939, May, vol. 9, no 2, p. 162–163; jo paties. Medieval Capitalism // The Economic History Review. 1933, Apr., vol. 4, no 2, p. 212– 227. Žr., plg., Britnell R. H. Minor Landlords in England and Medieval Agrarian Capitalism // Past and Present. 1980, Nov., no 89, p. 3–22. 17 18 nių ekonominių santykių išsivystymo skirtumus. Piniginė renta žymėjo kokybinę evoliucinę pažangą ikikapitalistinėse formacijose. Be to, E. A. Kosminskio rentos formos pasikeitimo aiškinimas (paklausa rinkoje skatina preferuoti atodirbinę rentą piniginės rentos atžvilgiu) kelia tam tikrų abejonių ir demografijos tyrinėtojams (visų pirma M. M. Postanui), Vakarų Europos XI–XV a. socialinei tikrovei apibūdinti taikantiems garsųjį Malthuso demografinį modelį19. Šie tyrinėtojai rentos formos ir dydžio pasikeitimą aiškina demografiniu veiksniu: gyventojų skaičiaus didėjimas sukėlė atodirbinės rentos, o mažėjimas – piniginės rentos preferavimą. Minėto keblaus fakto (Vakarų Europoje XIII a. suintensyvėjo atodirbinė renta, palyginti su pinigine renta) aiškinimo tradicinėje marksistinėje istoriografijoje išeities tašku E. A. Kosminskis laiko teiginį, jog manoro ūkio vidinė veikimo logika pagrįsta rinkos pasiūlos / paklausos santykio svyravimo logika. Istorikas nurodo 19 „Svarbiausios šio modelio prielaidos yra garsusis Thomaso Roberto Maltuso (1766–1834) suformuluotas gyventojų skaičiaus augimo dėsnis ir vieno iš gamybos veiksnių – žemės – ribotumo faktas (kiti veiksniai – tai darbas ir kapitalas). Pagal šį modelį ekonomika gali augti tik tol, kol kapitalistai gauna pelną, kuris yra vienintelis investicijų šaltinis. Didėjant gyventojų skaičiui, dirbamos vis blogesnės kokybės žemės. Dėl to, skirstant pagamintą produktą, didėja šio gamybos faktoriaus savininkų gaunama dalis (žemės renta), o kapitalo ir darbininkų dalys (pelnas ir darbo užmokestis) – mažėja. Pelnas mažėja iki nulio, o darbo užmokestis smunka iki biologinio egzistavimo minimumo. Ekonomika sustoja, iš šios būklės ją gali išvesti tik katostrofos, sunaikinančios perteklinius gyventojus.“ – Norkus Z. Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu. Vilnius, 2008, p. 496. Pažymėtina, kad šis modelis turi analitinę vertę tik analizuojant ikimodernių agrarinių visuomenių ekonomikas. Žr. North D. C., Thomas R. P. An Economic Theory of the Growth of the Western World // The Economic History Review. 1970, vol. 23, no 1, p. 1–17. dvi pagrindines priežastis, lėmusias atodirbinės rentos vyravimą XIII–XIV a. pr. Vakarų Europoje: 1) socialinio darbo pasidalijimo tarp miesto ir kaimo (kilusio dėl padidėjusio ne žemės ūkyje dirbančių gyventojų skaičiaus) pagilėjimas; 2) vidaus rinkos augimas. Šie veiksniai sukėlė staigų žemės ūkio produkcijos paklausos didėjimą. E. A. Kosminskio požiūriu, XIII–XIV a. pradžia buvo grūdų kainų pakilimo laikotarpis, kurį reikia sieti su sparčia miestų plėtra. Esant didelei žemės ūkio produkcijos paklausai, žemvaldžiams buvo racionaliau jiems priklausantiems valstiečiams primesti atodirbinę rentą. Gali pasirodyti paradoksalu, bet E. A. Kosminskis minėtą dilemą – Vakarų Europoje XIII a. suintensyvėjo atodirbinė renta, nors nuo XII a. ji buvo bepradedanti užleisti vietą piniginei rentai – aiškina miestų augimu. To neišvengiama kaina buvo atodirbinės rentos XIII–XIV a. pr. suintensyvėjimas. E. A. Kosminskis miestą laikė pagrindiniu ekonomikos augimo varikliu ikikapitalistinėse visuomenėse20. Dar vienas dalykas, kuris kilo iš rinkos pasiūlos / paklausos santykio svyravimo logikos ir kurį ypač sureikšmino E. A. Kosminskis, tirdamas rentos formos pasikeitimo istoriją, yra žemvaldžio ir valstiečio interesų konfliktas. E. A. Kosminskis pabrėžia, kad per visą manoro ūkio istoriją įtampa tarp žemvaldžio ir jo pavaldinių arba laisvųjų valstiečių21 vyravo dėl dviejų priežasčių. Pirma, valstiečiai nuolat kovojo su žemvaldžiais dėl sau pa20 Kosminsky E. A. The Evolution of Feudal Rent in England from the XI th to XV th Centuries. 1955, p. 33. 21 Pažymėtina, kad dažniausiai laisvieji valstiečiai poreikiams tenkinti skirtą produkciją pasigamindavo savo valdose, o rinkai skirtą produkciją gaudavo iš nuomojamų sklypų. 15 lankių rentos formų ir dydžio atsižvelgiant į aplinkybes. Antra, žemvaldžiai ir valstiečiai konkuravo dėl žemės ūkio produkcijos tiekimo miestams. Šie nesutarimai ypač paaštrėjo XIII a., kai miestų plėtra sukėlė žemės ūkio produkcijos paklausą22. Tačiau iki XIV a. vidurio rinką santykinai kontroliavo savo politine ir ekonomine galia besinaudojantys žemvaldžiai ūkininkai, kilę iš XII a. feodalų riterių sluoksnio23. Be konkurencingų vidaus rinkos išplėtotų mainų daugeliui valstiečių būtų buvę keblu sukaupti reikiamą kiekį pinigų žemės rentai sumokėti. Tokiomis aplinkybėmis dauguma valstiečių rinkdavosi atodirbinę rentą. Be to, pasiturintys valstiečiai, kaip ir žemvaldžiai, buvo suinteresuoti, kad atodirbinė renta nebūtų panaikinta, nes ji garantavo jiems pigią darbo jėgą. To padarinys – atodirbinės rentos suintensyvėjimas XIII a.24. E. A. Kosminskis išryškina vieną iš Viduramžių feodalinės santvarkos pagrindų – nuosavybės (ypač žemės) teisę. Feodalai buvo suinteresuoti įvairiais būdais neleisti valstiečiams įsigyti žemės nuosavybės teisėmis ir ją šiomis teisėmis parduoti arba perleisti paveldėtojams. Valstiečių žemės pirkimas žymėjo ardymą griežtos Viduramžių visuomenės hierarchijos, kurią 22 Žr. Kosminsky E. A. The Evolution of Feudal Rent in England from the XI th to XV th Centuries. 1955, p. 24–26. Žr., plg.: Holton R. J. Marxist Theories of Social Change and the Transition from Feudalism to Capitalism // Theory and Society. 1981, Nov., vol. 10, no 6, p. 852. 23 Žr., plg.: Miller E. England in the Twelfth and Thirteenth Centuries: An Economic Contrast? // The Economic History Review. 1971, Feb., vol. 24, no 1, p. 12–13; Nell E. J. Economic Relationships in the Decline of Feudalism: An Examination of Economic Interdependence and Social Change // History and Theory. 1967, vol. 6, no 3, p. 334. 24 Žr. Kosminsky E. A. Services and Money Rents in the Thirteenth Century. 1935, p. 40–41. 16 budriai saugojo feodalai ir kuri užtikrino jiems imunitetą kitų socialinių jėgų atžvilgiu. Vis dėlto XII–XIII a. pr. Anglijoje valstiečių žemės pirkimo tendencijos jau buvo gana ryškios25. Tai vyko dėl: 1) valstiečių asmeninės priklausomybės ponui sunykimo; 2) santykinai nenuskurdinto kaimo – valstiečio ūkio kaip autonominio vieneto išlikimo; 3) didelės migracijos; 4) išplėtotos komunikacijos tarp miesto ir kaimo; 5) didelio gyventojų tankumo; 6) pigios padienės darbo jėgos valstiečių ūkyje; 7) kainų žirklių tarp manoro centrų ir prekybos uostų nebuvimo. Prie atodirbinės rentos preferavimo manoro ūkyje XIII–XIV a. pirmoje pusėje neabejotinai prisidėjo padidėjęs gyventojų skaičius, sukėlęs žemės rentos augimą ir dar labiau apribojęs valstiečių siekius kovoti dėl atodirbinės rentos panaikinimo26. Marksistiniu požiūriu (priešingu demografijos koncepcijos šalininko M. M. Postano sampratai27), XIII a.–XIV a. pr. spartus gyventojų skaičiaus didėjimas nebuvo lemiama priežastis atodirbinei rentai kiekybiškai vyrauti. Vakarų Europos manoro istoriografijoje baudžiavos nykimo pradžia siūloma laikyti 1348 m., kai Vakarų Europą 1348– 1351 m. ištiko didžioji maro epidemija, kurios bene svarbiausia priežastimi laikytinas ekonomikos stacionarios (nulinio 25 Žr.: ibidem, p. 30–31; Kosminsky E. A. The Evolution of Feudal Rent in England from the XI th to XV th Centuries. 1955, p. 30–31. Žr., plg.: Hyams P. R. The Origins of a Peasant Land Market in England // The Economic History Review. 1970, Apr., vol. 23, no 1, p. 21. 26 Žr. Kosminsky E. A. Services and Money Rents in the Thirteenth Century. 1935, p. 35–36. 27 Žr. Postan M. M. Some Economic Evidence of Declining Population in the Later Middle Ages // The Economic History Review. 1950, vol. 2, no 3, p. 221–246. augimo) būklės susidarymas28 ir kuri labai sumažino gyventojų skaičių. Tai buvo lemiamas lūžis, santykinai pagerinęs valstiečių derybinę padėtį feodalų atžvilgiu ir pagreitinęs baudžiavos nykimą Vakarų Europoje29. Šį procesą dar labiau pagreitino spartesnis miestų (nei kaimų) išėjimas iš didžiosios krizės sukeltos ekonominės recesijos30. Padidėjusi žemės ūkio produktų paklausa miestuose valstiečiams suteikė didesnes galimybes ne tik realizuoti savo produkciją vietinėse rinkose, bet ir kovoti už atodirbinės rentos panaikinimą bei mažesnę piniginę rentą. Nuo XV a. Anglijoje dėl aptvėrimų politikos, kuri žymėjo perėjimą nuo uždaro (natūrinio) manoro ūkio prie kapitalistinio ūkio, galime įžvelgti galutinį piniginės rentos įsitvirtinimą31. Marksistiniu požiūriu bajorai ūkininkai, siekdami kompensuoti pajamų dalį, prarastą dėl atodirbinės rentos ekonominio diskreditavimo, „užgrobė“ valstybines pareigybes32. Žemės ūkio produkcijos pagrindiniais tiekėjais vidaus rinkoms tapo laisvieji valstiečiai fermeriai, mokėję santykinai mažą žemės rentą už (nuomojamą) žemę33. Bene svarbiausia to priežastimi laikytina aplinkybė, jog Anglijoje didžioji dvarų dalis tapo kapitalisti- nėmis avininkystės ir lengvosios pramonės prekybos įmonėmis. Vis dėlto E. A. Kosminskis nepakankamai paaiškina, kas nulėmė konfliktuojančių pusių (žemvaldžio ir valstiečio) galios santykio pasikeitimą, ypač nuo XIV a. vidurio34. Tad lieka neatsakyti klausimai: kas lėmė, kad, disponuodami didesne galia, žemvaldžiai „leidosi“ į derybas su valstiečiais? Kokios aplinkybės anticipavo valstiečių ekonominės padėties pagerėjimą ilgalaikėje ekonominės raidos perspektyvoje? E. A. Kosminskio atsakymams trūksta institucinio konteksto analizės, atskleidžiančios konfliktuojančių pusių galių pasikeitimo priežastis. Šio istoriko XI–XV a. Vakarų Europos manoro ūkio raidos marksistinį aiškinimą galima detalizuoti ir sustiprinti neoinstitucionalistiniu aiškinimu, pabrėžiančiu ekonominę veiklą reguliuojančių institutų35 lemiamą reikšmę ir kultūros vaidmenį ekonomikos raidoje. Institucionalistinis aiškinimas, kaip ir E. A. Kosminskio, rentos formos pasikeitimo istoriją tiria interesų konflikto požiūriu. Beje, ekonomikos istoriko E. J. Nello požiūriu, institucinio konteksto analizės kaip tik ir trūksta labiausiai E. A. Kosminskį kritikavusio M. M. Postono Vakarų Žr. 19 išnašą. 29 Žr., pavyzdžiui: Nell E. J. Economic Relationships in the Decline of Feudalism: An Examination of Economic Interdependence and Social Change, p. 325. 30 Plg. Postan M. M. The Fifteenth Century, p. 163. 31 Plačiau žr.: Blanchard I. Population Change, Enclosure, and the Early Tudor Economy // The Economic History Review. 1970, Dec., vol. 23, no 3, p. 427–445; Dyer C. A Redistribution of Incomes in Fifteenth–Century England? // Past and Present. 1968, Apr., no 39, p. 11–33. 32 Žr., plg., Miller E. England in the Twelfth and Thirteenth Centuries: An Economic Contrast?, p. 12. 33 Žr. Kosminsky E. A. The Evolution of Feudal Rent in England from the XI th to XV th Centuries, p. 33. 34 Plačiau apie tai žr. Postan M. Some Economic Evidence of Declining Population in the Later Middle Ages, p. 237–239. 35 „Institutai yra žmonių sukurti apribojimai, struk tūrinantys žmonių sąveiką. Juos sudaro formalūs apribojimai (pvz., taisyklės, įstatymai, konstitucijos), neformalūs apribojimai (pvz., elgesio normos, konvencijos, savarankiškai priimti elgesio kodeksai) ir jų vykdymo charakteristikos.“ – North D. C. Economic Performance Through Time // The American Economic Review. 1994, Jun., vol. 84, no 3, p. 360. Cituota iš: Norkus Z. Douglass C. Northas ir Maxas Weberis. Kai kurios naujojo ir senojo institucionalizmo ekonominėje istorijoje sankirtos // Tarp istorijos ir būtovės: studijos prof. E. Gudavičiaus 70-mečiui / Sud. A. Bumblauskas, R. Petrauskas. Vilnius, 1999, p. 404. 28 17 Europos XI–XV a. socialinės tikrovės interpretacijai36. Institucionalistinį Vakarų Europos XI–XV a. socialinės tikrovės aiškinimą ryškiausiai reprezentuoja amerikiečių ekonomisto, reikšmingiausio vadinamosios naujosios institucionalistinės (neoinstitucionalistinės) ūkio istorijos37 atstovo D. C. Northo darbai, analizuojantys įvairių pasaulio regionų ūkinės raidos skirtumus. Jo požiūriu, Vakarų Europoje dvarų sistemos žlugimas vyko nuosekliai restruktūrizuojant per šimtmečius susiklosčiusią formalių ir neformalių apribojimų bei jų įtvirtinimo mechanizmų sistemą. „Pono ir baudžiauninko kontraktas atspindėjo beveik absoliučią pono galią baudžiauninko atžvilgiu; tačiau pamažu jų santykių pokyčiai, atsiradę dėl gyventojų skaičiaus sumažėjimo XIV a., padidino derybinę baudžiauninkų galią ir pamažu sugriovė tradicinį pono ir baudžiauninko santykių pobūdį – atsirado žemės nuoma ir galiausiai absoliutinė žemės nuosavybė.“38 D. C. Northas daro svarbią išlygą teigdamas, kad šie pokyčiai atsirado kaip tūkstančių nedidelių pono ir baudžiauninko sutarties salygų pokyčių padarinys, nulėmęs esminį institucinį pasikeitimą. Ir E. A. Kosminskio, ir bendraautorių D. C. Northo bei R. P. Thomaso dėmesio centre yra pono ir baudžiauninko interesų konfliktas. Amerikiečių institucionalistų požiūriu, Vakarų Europos feodalinė sistema 36 Nell E. J. Economic Relationships in the Decline of Feudalism: An Examination of Economic Interdependence and Social Change. 1967, p. 325. 37 Plačiau apie tai, kuo naujoji institucinė ekonominė istorija skiriasi nuo senosios, žr. Norkus Z. Douglass C. Northas ir Maxas Weberis. Kai kurios naujojo ir senojo institucionalizmo ekonominėje istorijoje sankirtos, p. 401–432. 38 North D. C. Institucijos, jų kaita ir ekonomikos veikmė. Vilnius, 2003, p. 115. 18 buvo pagrįsta eksplicitine arba implicitine valdovų ir valdinių mainų sutartimi. Šios sutarties pobūdis kildintinas iš Viduramžių ir Naujųjų laikų Europoje egzistavusios realios „išėjimo“ galimybės (atsiradusios dėl Katalikų bažnyčios ir pasaulietinės valdžios dualizmo bei permanentinės daugelio ponų konkurencijos dėl pavaldinių), kuri ekonomiškai produktyvioms grupėms užtikrino palyginti stiprią derybinę poziciją santykiuose su valdovais. Svarbu pažymėti, kad implicitine (raštu neišreikšta) mainų sutartimi buvo pagrįsti ir pono bei valstiečio santykiai. Pavyzdžiui, piniginė renta XII a., atodirbinė renta XIII a. buvo ta kaina, kurią valstiečiai mokėjo žemvaldžiams už tam tikrų viešųjų gėrybių teikimą, pirmiausia už viešosios tvarkos palaikymą ir apsaugą nuo kitų „reketininkų“ gaujų39. Antra, valstiečiams tai buvo būdai kuo griežčiau nubrėžti žemvaldžių savivalės ribas ir siekti minėtas bei kitas paslaugas gauti kuo geresnės kokybės ir kuo mažesne kaina40. Šio interesų konflikto rezultatai priklausė nuo abiejų pusių derybinės galios. D. C. Northas ir R. P. Thomasas nurodo būtiną sąlygą, be kurios, derybų teorijos požiūriu, derybos būtų traktuojamos kaip neįvykusios – abi pusės būtinai turi disponuoti nuosavybės teisėmis41. Šiuo atžvilgiu galima kalbėti apie išskirtinę Vakarų Europos XI–XV a. manoro ūkio struktūrą, 39 Beje, E. Gudavičius Mindaugo kariauną taip pat įvardija kaip reketininkus, imančius duoklę iš valstiečių už apsaugą nuo kitų reketininkų. Žr. Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija 1009–1795, p. 37. 40 Žr. North D. C., Thomas R. P. The Rise and Fall of the Manorial System: A Theoretical Model // The Journal of Economic History. 1971, Dec., vol. 31, no 4, p. 778–779. 41 Ibidem, p. 785. Žr. taip pat jų pačių. The Rise of the Western World. A New Economic History. Cambridge: At the University Press, 1973, p. 63–64. pagrįstą abipusiu pono ir valstiečio susitarimu dėl žemės rentos (abi pusės disponavo nuosavybės teisėmis). Manoras buvo ne tik ekonominis, bet ir politinis vienetas (t. y. mini valstybė). Tai lėmė vieno visą feodalinę valstybę aprėpusio prievartos monopolio nebuvimą42. Šis reiškė valstiečių „nepririšimą“ prie žemės, taigi, didesnes jų teises. Kita vertus, prievartos monopolio nebuvimas sukūrė prielaidas atsirasti konkurencijai tarp smulkiųjų žemvaldžių dėl valstiečio mokamo mokesčio už apsaugą43. Žemės trūkumas Vakarų Europoje (palyginti su Vidurio Rytų Europa) skatino žemvaldžius ir valstiečius dar intensyviau kovoti dėl žemės nuosavybės teisių bei tobulinti jas apibrėžiančius įstatymus44. Tiesa, turėti žemės Viduramžiais reiškė ir politinę, ir ekonominę galią. Tai iškalbingai liudija ne tik vyravusi tendencija žemvaldžių piniginį kapitalą investuoti į rentinį turtą. Sėkmingai besiverčiantys miestiečiai prekybininkai taip pat investuodavo kapitalą į žemės nuosavybę ir pasitraukdavo iš verslo tapę nobilituotais verslininkais. Kita vertus, prekybininkų pirkimas dvarų kaime buvo laikomas patikimiausiu būdu laikinai investuoti kapitalą vėlesniems prekybos sandėriams. Rentinis turtas buvo laikomas patikimiausiu to meto socialinės tikrovės banku45. 42 �� Dažniausiai į teisėtos smurtinės prievartos monopolį pretenduoja valstybės valdžia kaip agentūra, nes disponuoja, palyginti su alternatyviomis agentūromis, pranašesnėmis prievartos priemonėmis bei organizacija. 43 Žr. North D. C., Thomas R. P. The Rise and Fall of the Manorial System: A Theoretical Model. 1971, p. 779. 44 Žr. North D. C., Thomas R. P. An Economic Theory of the Growth of the Western World // The Economic History Review. 1970, vol. 23, no 1, p. 11–15. 45 Smulkiau apie tai žr.: Postan M. M. Credit in Medieval Trade // The Economic History Review. 1928, Jan., vol. 1, no 2, p. 248–249; jo paties. Invest- Daugelis Viduramžių socialinės ekonominės istorijos tyrinėtojų pažymi, kad pagrindinė Vakarų Europos manoro ūkio valdymo problema buvo surasti potencialiai laisvą nuomininką (dažniausiai valstietį), nesudariusį nuomos sutarties su kitu dvaru. Dažniausiai kaimą valdydavo keli žemvaldžiai. Tai reiškė, kad valstietis turėjo realią galimybę gelbėtis nuo priespaudos išeidamas arba pabėgdamas konkuruojančio pono globon46. D. C. Northo ir R. P. Thomaso teigimu, Vakarų Europoje silpną derybinę valstiečių galią santykiuose su žemvaldžiais iki didžiosios 1348–1351 m. maro epidemijos nulėmė žemės trūkumas ir gyventojų skaičiaus padidėjimas. Valstiečių padėtis radikaliai pasikeitė po maro epidemijos, kai žemės renta sumažėjo, o darbo jėgos kaina ment in Medieval Agriculture // The Journal of Economic History. 1967, Dec., vol. 27, no 4, p. 576–587; Hilton R. H. Medieval Market Towns and Simple Commodity Production // Past and Present. 1985, Nov., no 109, p. 3–23. 46 Žr., pavyzdžiui: Bridbury A. R. The Farming Out of Manors // The Economic History Review. 1978, Nov., vol. 31, no 4, p. 503–520; Барг М. А. К вопросу о начале разложения фоедализма в Западной Европе // Вопросы истории. 1963, №. 3, с. 72–87; jo paties. О так называемом «кризисе феодализма» в XIV– XV веках // Вопросы истории. 1960, №. 8, с. 94–113; Чистозвонов А. Н. Пересмотр концепций «кризисов феодализма» XIV–XV и XVII веков в бельгийской и нидерландской историографии // Вопросы истории. 1970, №. 11, с. 80–96; Чистозвонов А. Н., Барг М. А. Итоги исторического процесса в Западной Европе XIV–XV веков (сводный очерк материалов) // Проблемы генезиса капитализма. Москва, 1978, с. 3–70; Brown E. A. R. The Tyranny of a Construct: Feudalism and Historians of Medieval Europe // The American Historical Review. 1974, Oct., vol. 79, no 4, p. 1063–1088; Lyon B. Medieval Real Estate Developments and Freedom // The American Historical Review. 1957, Oct., vol. 63, no 1, p. 47–61; Levett E. A. The Financial Organization of the Manor // The Economic History Review. 1927, Jan., vol. 1, no 1, p. 65–86; Pach Zs. P. The Development of Feudal Rent in Hungary in the Fifteenth Century // The Economic History Review. 1966, vol. 19, no 1, p. 1–14. 19 padidėjo. Dėl to žemvaldžių konkurencija dėl valstiečių labai padidėjo. Valstiečių derybinę galią sustiprino ir masiškai jų organizuoti maištai, sukilimai47. Vadinasi, realiai galime kalbėti apie žemvaldžių derybinės galios apribojimą valstiečių atžvilgiu – tarp žemvaldžių vyko reali konkurencija dėl valstiečių nuomininkų, kurių mokama žemės renta sudarė pagrindines manoro ūkio pajamas. Žinoma, čia būtina išlyga – darbo jėgos pasiūla neturi viršyti jos paklausos. Žvelgiant iš ekonominės raidos ilgalaikės perspektyvos į XI–XV a. Vakarų Europos socialinę tikrovę, galima konstatuoti, kad bene svarbiausia priežastis, anticipavusi pranašesnę šio regiono ūkio raidą palyginti kitų Europos regionų, buvo smulkiųjų žemvaldžių konkurencija dėl valstiečių mokamo mokesčio už jų apsaugą, suteikusią valstiečiams minimalią galimybę rinktis palankesnes „paslaugas“ teikiantį žemvaldį. Ši konkurencija dėl vieno visą feodalinę valstybę aprėpusio prievartos monopolio nebuvimo leido atsirasti specifinei mainų sutarčiai tarp valstiečių ir žemvaldžių – kadangi valstiečių teisės buvo apribotos (o teisiniu požiūriu sutartis gali sudaryti tik laisvieji), jų ir žemvaldžių santykiai buvo paremti implicitine, raštu neišreikšta, mainų sutartimi. Apibūdinant Vakarų Europos XI–XV a. manoro ūkį marksistiniu ir neoinstitucionalistiniu požiūriais, jį reikėtų traktuoti pirmiausia kaip natūrinį ūkį, kuriam būdingos stiprios autarkinės tendencijos. Nesant kainų žirklių tarp manorų centrų ir prekybos uostų, jo galutinis tikslas buvo poreikių tenkinimas natūrinės gamybos priemonėmis. Prekybinis ir finansinis kapitalas buvo orientuotas į viešpataujančių klasių prabangos prekių įsigijimą, o ne į gamybos plėtojimą ir atnaujinimą. Vakarų Europoje XI–XIII a. už žemės naudojimą bei apsaugą iš valstiečių buvo reikalaujama ir atodirbinės, ir piniginės rentos. Pastarosios kiekybinį vyravimą šiuo laikotarpiu lėmė žemės perteklius, atsiradęs dėl menkos vidinės kolonizacijos48. XIII–XIV a. viduryje atodirbinės rentos vyravimas aiškintinas kaip vidaus rinkos vystymosi, žemės ūkio produkcijos paklausos išaugimo, ne žemės ūkyje dirbančių žmonių skaičiaus staigaus padidėjimo bei dirbamos žemės trūkumo padarinys. XIV a. vidurio–XV a. pabaigos laikotarpis laikytinas galutiniu piniginės rentos įsitvirtinimu: žemvaldžių pasirinkimą už žemės rentą iš valstiečių imti piniginę rentą nulėmė konkurencinėje situacijoje numatoma didesnė nauda palyginti su ta, kuri būtų gauta toliau preferuojant atodirbinę rentą. Tokį žemvaldžių pasirinkimą neabejotinai nulėmė valstiečių derybinės galios padidėjimas, atsiradęs dėl darbo jėgos trūkumo žemės ūkyje. Galiausiai manoro ūkio struktūroje glūdėjo destruktyvi prielaida: abipusis pono ir valstiečio implicitinis susitarimas dėl žemės rentos mokėjimo formos, lėmęs neekonominės prievartos silpnėjimą, ilgalaikėje ekonominės raidos perspektyvoje suponavo ankstyvą (palyginti su kitais Europos regionais) feodalinės santvarkos žlugimą ir kapitalizmo atsiradimą Vakarų Europoje. Nors istoriografijoje tebevyrauja marksistinė ir neoinstitucionalistinė Vakarų Europos XI–XV a. socialinės tikrovės sampratos, jos nepaaiškina visų išlygų ir faktų – iki šiol tebevyksta vertinimo požiūrių nulemtos diskusijos dėl manoro ūkio rai- 47 North D. C., Thomas R. P. An Economic Theory of the Growth of the Western World, p. 12. 48 Išimtimi laikytina Vokietija, kurioje jau nuo XI a. trūko laisvų žemių. 20 dos dilemų. Ne mūsų tikslas padėti šios diskusijos galutinį tašką. Šiame skyriuje mums rūpėjo nurodytu aspektu atskleisti Vakarų Europos XI–XV a. manoro ūkio pobūdį bei raidos tendencijas. Jų lyginimas su ATR XVI–XVIII a. palivarko ūkio pobūdžiu bei raidos tendencijomis trečiame skyriuje leis išryškinti straipsnyje tiriamo palivarko ūkio raidos specifiką. Tačiau prieš tai reikia rekonstruoti XVI–XVIII a. Vidurio Rytų Europos šalių (ypač ATR) ūkio struktūrą marksistiniu požiūriu. 2. Vidurio Rytų Europos (ypač ATR) XVI–XVIII amžiaus palivarko ūkio struktūra: marksistinis požiūris XVI–XVIII a. Vidurio Rytų Europos šalių (ypač ATR) ūkio struktūrų aiškinimas daugiausia remsis vieno žymiausių Lenkijos ekonomikos istorijos specialistų W. Kulos feodalinės ekonomikos funkcionavimo modeliu, kuris bus papildomas ir detalizuojamas kitų tyrinėtojų darbais. W. Kulos feodalinės ekonomikos modelis buvo pristatytas 1962 m. dabar jau klasika tapusiame veikale „Ekonominė feodalinės santvarkos teorija. Modelio bandymas“49. Šis modelis remiasi ir gau49 Kula W. Teoria ekonomiczna ustroju feudalnego: Próba modelu. Warszava, 1962. Šis teorinis darbas apie feodalinės formacijos ekonomiką buvo sumanytas kaip plataus tyrimo „Ekonominės istorijos problemos ir metodai“ (Kula W. Problemy i metody historii gospodarczej. Warszawa, 1963) baigiamoji, apibendrinamoji dalis, bet buvo publikuotas atskirai. Veikalas (Kula W. Teoria ekonomiczna ustroju feudalnego: Próba modelu. Warszava, 1962) sulaukė tarptautinio pripažinimo. Žr.: Braudel F. Presentation // Kula W. An Economic Theory of the Feudal System: Towards A Model of the Polish Economy 1500–1800 / Translated from the Polish by L. Garner. London, 1976, p. 7–8; Дорoшенко В. В. «Модель» аграрного строя Речи Посполитой XVI– XVIII вв. (споры польских историков вокруг книги Витольда Кула) // Ежегодник по аграрной истории saus lenkų istorikų (daugiausia tyrusių agrarinę istoriją) būrio laimėjimais50. Anot F. Braudelio, ikikapitalistinio ūkio funkcionavimo mechanizmų svarstymų apibendrinimas ir naujo tyrimo metodo sukūrimas žymėjo XX a. septintojo–aštuntojo dešimt mečio lenkų istoriografijos, siekiančios teoriškai susisteminti gausią sukauptą medžiagą, brandą51. W. Kulos modelis nepretenduoja atskleisti visos feodalinės ekonomikos dėsningumų. Istoriko tikslai buvo: 1) pasitelkus XVI–XVIII a. Lenkijoje (lažinės palivarkinės ūkio sistemos vyravimo epochoje) viešpatavusius ūkininkavimo santykius, sukonstruoti feodalinės ekonomikos funkcionavimo schemą; 2) politinės ekonomikos kategorijomis išaiškinti vieną centrinių lenkų istoriografijos problemų – feodalinės ATR pakilimo ir po jo ėjusios krizės bei nuosmukio – priežastis52. Восточной Европы 1965 г. Москва, 1970, с. 114–129; Bauman Z. W. Kula, Teoria ekonomiczna feudalizmu // Studia Socjologiczne. 1963, t. 3 (10), s. 219–228; Topolski J. Teoria ekonomiczna ustroju feudalnego. Na marginesie książki Witolda Kuli // Ekonomista. 1964, nr 1, s. 137–144; Mączak A. O przydatności modeli ekonomicznych na przykladzie wiejskiej gospodarki feudalnej // Kwartalnik Historyczny. 1963, t. 70, zesz. 3, s. 675–690. 50 Pažymėtina, kad XX a. šeštojo–septintojo dešimtmečio Lenkijos XVI–XVIII a. agrarinės istorijos svarbiausios problemos buvo valstiečiai, lažinis palivarkinis ūkis, jo ryšiai su vidaus ir užsienio rinkomis bei jų teoriniai ir metodiniai tyrimo aspektai. Minėtu laikotarpiu buvo paskelbta apie 30–40 monografijų ir šimtai straipsnių apie XVI–XVIII a. Lenkijos agrarinę istoriją. Plačiau apie tai žr. Топольский Е. Исследования по аграрной истории в народной Польше // Ежегодник по аграрной истории Восточной Европы 1959 г. Москва, 1961, с. 408–438; Дорoшенко В. В. «Модель»�� аграрного строя Речи Посполитой XVI–XVIII вв. (споры польских историков вокруг книги Витольда Кула). 1970, с. 115; Kochanowicz J. Economic Historiography in Communist Poland // Studia Historiae Oeconomicae. 1997, vol. 22, p. 3–15. 51 Braudel F. Presentation // Kula W. An Economic Theory of the Feudal System: Towards a Model of the Polish Economy 1500–1800. 1976, p. 7–8. 52 Žr. Kula W. An Economic Theory of the Feu- 21 Šiems tikslams įgyvendinti W. Kula, nors ir būdamas marksistinės prieigos šalininkas, naudoja prancūzų „Analų“ istoriografijos mokyklos lyderio F. Braudelio idėjas. XVI–XVIII a. ATR socialinę ekonominę raidą lenkų istorikas tiria vienas kitą papildančiais ir praplečiančiais pjūviais, t. y. iš trumpalaikių ir ilgalaikių struktūrinių pokyčių perspektyvos. Jis pagrindinį dėmesį skiria gamybiniams vienetams: palivarkiniam ūkiui, „ekonomijai“, valstiečių ūkiui. Tiriama jų struktūra, biudžetas ir permainos, kurios vyksta dėl gyventojų prieaugio ar sumažėjimo, derlingumo, žemės ūkio produkcijos kainų kaitos, stichinių nelaimių, karinių nuniokojimų ir kitų įtakų. W. Kulos manymu, minėtų vienetų „elgsenos“ tyrimas trumpalaikių struktūrinių pokyčių požiūriu galėtų atskleisti objektyvius ūkininkavimo rezultatus (ar pagaminti produkai turėjo didesnę vertę nei gamybos sąnaudos) ir tiriamo vieneto veiklos motyvus bei kryptis53. Didžiausių keblumų istorikui sudarė lažinio palivarkinio ūkio biudžeto apskaičiavimo metodai ir vertinimo kriterijai. W. Kula parodo kapitalistinių įmonių analizės netinkamumą feodalinio ūkininkavimo tyrimams: negalima apskaičiuoti lažo „vertės“, nes baudžiavinio valstiečio darbo jėga nepatekdavo į rinką, dėl to negalėjo būti įkainojama54. Svarbiausias feodalinio ūkio „kalkuliacijos“ bruožas yra tiksli piniginių įplaukų ir išlaidų apskaita. dal System: Towards a Model of the Polish Economy 1500–1800 / Translated from the Polish by L. Garner. Presentation by F. Braudel. London, 1976, p. 9–10 bei p. 164. Toliau remiamasi šiuo W. Kulos knygos anglišku variantu, nes jame yra atsižvelgta į kritikų pastabas. 53 Kula W. An Economic Theory of the Feudal System: Towards a Model of the Polish Economy 1500– 1800, p. 28–29. 54 Žr. ibidem, p. 33. 22 XVI–XVIII a. ATR egzistavusiame dvisektoriame (piniginiame ir natūriniame) ūkyje55 valstiečiui buvo esminis natūrinis, o bajorams – piniginis sektorius. Anot W. Kulos, bajoras pritardavo tam, kas lėmė piniginio pelno didėjimą56. Šio teiginio nereikia suprasti taip, tarsi žemvaldžio ūkis tyrinėtojo yra kvalifikuojamas kaip visiškai persmelktas „rinkos dvasios“, t. y. kapitalistinis. Priešingai, jis pabrėžia žemvaldžio ūkio natūrinį pobūdį, pasireiškusį ne tik tuo, kad darbo jėga ir gamybos priemonės nepatekdavo į rinką, bet ir tuo, kad žemvaldžiai siekė išsiversti savo ištekliais ir, esant galimybei, išvengti piniginių išlaidų57. Dar didesniu natūriniu pobūdžiu pasižymėjo valstiečių ūkiai. Iš čia ir kilo visiškai priešinga (nei kapitalizme) valstiečių reakcija į rinkos konjunktūros pokyčius. Ši nedarė jokios esminės įtakos nei valstiečių produkcijos apimčiai, nei jos šakų proporcijoms. Valstiečiui reikėjo parduoti dalį savo produkcijos, kad galėtų sumokėti feodalinę rentą ir įsigyti būtiniausių prekių58. Jis (priešingai nei kapitalistinis 55 W. Kula, remdamasis priklausomybės teorija (plačiai taikoma tiriant menkai išsivysčiusių šalių, ypač trečiojo pasaulio, ekonomiką) feodalinę (agrarinę) ekonomiką skaido į du sektorius: „natūrinį“ (nesusijusį su rinka) ir „prekinį“ (komercializuotą). Ši prieiga W. Kulai svarbi tiriant vėlyvojo feodalizmo „įmonę“, kuri iš esmės yra natūrinė, tačiau tam tikru mastu susijusi su rinka ar (tiesiogiai arba netiesiogiai) jaučianti jos įtaką. Plačiau apie priklausomybės teoriją žr. Norkus Z. Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu. 2008, p. 72–79 bei p. 88–89; Žiemelis D. Immanuelio Wallersteino kapitalistinės pasaulio sistemos teorija, p. 68–69. 56 Kula W. An Economic Theory of the Feudal System: Towards a Model of the Polish Economy 1500– 1800, p. 46. 57 Žr. ibidem, p. 53. 58 W. Kula pažymi, kad valstiečių ryšiai su miesto rinka buvo vienašaliai, t. y. jie dažniausiai savo žemės ūkio produkciją tik parduodavo ir labai retais atvejais (ypač derlingais metais), turėdami atliekamų pinigų, fermeris) buvo priverstas parduoti daugiau tais atvejais, kai parduodamo produkto (pvz., grūdų) kaina krisdavo, ir stengdavosi parduoti mažiau, kai produkto kaina kilo, kad turėtų atsargų nuolat pasikartojančiais nederliaus metais. Tokio pobūdžio „priverstinė komercializacija“ buvo antroji valstiečio dvisektorio ūkio pusė59. Tai dar labiau paneigia galimybę baudžiavinių valstiečių ūkių analizei taikyti kapitalistinės „kalkuliacijos“ metodus. Koks buvo XVI–XVIII a. ATR lažinis palivarkinis ūkis kaip socialinis ekonominis vienetas? W. Kulos nuomone, pagrindiniai jo bruožai yra šie: 1) ūkio ekstensyvumas: derliaus dydį lėmė apdirbamo ploto dydis, o plotą – dvarininko lauke dirbančių valstiečių kinkinių kiekis. Palivarkinio ūkio galimybes ribojo ne žemė, įrankiai, bet pavaldinių kiekis ir ypač jų apsirūpinimas kinkomąja jėga; 2) optimalaus (tiesa, pono naudai) santykio tarp pono žemės ir valstiečių priimtinių sklypų siekimas; sklypų dydžiai ir paskyrimai buvo nulemti vien pono interesų; 3) vartotojiškas pono pasisavinto pridėtinio produkto panaudojimas (jo keitimas turguje į kitus vartojimo produktus); 4) menkos investicijos, t. y. paprastoji ūkio reprodukcija60; 5) labai didelis palivarko ūkio prekinės produkcijos dydžio svyravimas, daugiausia nulemtas derliaus kiekio ir tik iš dalies – paklausos rinkoje. Iš to kyla, kad palivarkinio ūkio savininkas nebuvo pajėgus daryti esminę pirkdavo miesto amatininkų produkciją. Žr. ibidem, p. 68. 59 Ibidem, p. 43 bei p. 50. 60 Žemvaldys, jeigu ir „investuodavo“ lėšas siekdamas padidinti pridėtinį produktą, tai paprastai atlikdavo kaimo laukus paversdamas pono arimais arba didindamas tų pačių valstiečių lažą. Beje, tokio pobūdžio „investicijos“ buvo vykdomos be tiesioginės rinkos konjunktūros įtakos. Žr. ibidem, p. 52 bei p. 60. įtaką nei pardavimo kiekiams, nei pardavimo ar pirkimo kainoms, nors pats palivarko ūkis kaip gamybos objektas buvo orientuotas į rinką 61. Pabrėždamas ypatingus XVI–XVIII a. baudžiavinių valstiečių ūkių ekonominės analizės sunkumus (vienas jų – šaltinių bazės skurdumas) W. Kula teigia, kad lažinio valstiečio ūkis buvo vienintelis gamybinių jėgų augimo veiksnys tiek anksčiau, tiek tiriamuoju laikotarpiu. Valstietis galėjo plėsti savo ūkį tokiomis sąlygomis: 1) kiek tai leido ponas; 2) šalia esant žemės rezervui (priešingu atveju jis papildomai dirbdavo darže ar užsiimdavo namų amatais); 3) jei jo šeimoje buvo „papildomos darbo jėgos“62. Tai reiškė, kad valstiečio ūkio plėtimas ir turtinė ūkio padėtis nepriklausė nei nuo bendrojo produkto dydžio, nei nuo vidaus rinkos konjunktūros, o daugiausia nuo šeimos darbo jėgos išteklių, prievolių sunkumo63. W. Kulos pateikta valstiečio bendrojo produkto panaudojimo nederlingais ir derlingais metais duomenų analizė parodo valstiečių ryšių su vidaus rinka silpnumą, atsitiktinį jų pobūdį. Antra vertus, apie valstiečio atliekamo prekinio produkto likutinio kiekio (likusio sumokėjus feodalinę rentą) pardavimą buvo galima kalbėti tik pavieniais gausaus derliaus metais64. 61 W. Kula teigia, kad ir žemės ūkio produkcijos mažėjimas daugiausia buvo nulemtas neekonominių veiksnių (nederlingi metai, maras, karas), ir jos atkūrimas bei pakilimas vyko be rinkos mechanizmo pagalbos. Žr. ibidem, p. 83. 62 Žr. ibidem, p. 69. 63 Plg. Pamerneckis S. Agrarinių santykių raida ir dinamika Lietuvoje: XVIII a. pabaiga – XIX a. pirmoji pusė: (statistinė analizė). Vilnius, 2004, p. 33. 64 Žr. Kula W. An Economic Theory of the Feudal System: Towards a Model of the Polish Economy 1500– 1800�� , p. 60 bei p. 66�� –�� 67. Svarbu pažymėti, kad valstiečių prekiavimas lemdavo tik jų aukštesnį pragyvenimo lygį, bet ne gamybinį pajėgumą. Žr. ibidem, p. 73. 23 Koks buvo lažinio palivarkinio ūkio ir baudžiavinio valstiečio ūkio ryšys visuomeninio produkto paskirstymo kontekste? Istoriko teigimu, skirstant visuomeninį produktą visuomet laimėdavo didikai ir bajorai. Vienas iš W. Kulos tyrimo nuopelnų yra šio skirstymo mechanizmo atskleidimas65. Istoriko teigimu, realus lažinio palivarkinio ūkio pelnas priklausė ne nuo prekinės produkcijos kainos, o nuo to, kiek jos (pvz., grūdų) buvo gaunama. Sakysime, būdamas javų pardavėjas feodalas daugiau laimėdavo parduodamas didelius, o ne mažus javų kiekius66. Lažinio palivarkinio ūkio pridėtinio produkto, kurį feodalas pasisavindavo, dydis (kartu ir pelnas) smarkiai kito dėl bendrojo produkto dydžių svyravimo ir buvo daug didesnis už baudžiauninko pelną. Žvelgiant iš trumpalaikių pokyčių perspektyvos, reali nurodytų svyravimų reikšmė ponui ir valstiečiui buvo visiškai skirtinga: ponas, atsižvelgiant į metų derlių, gyveno geriau 65 Visuomeninio produkto paskirstymo mechanizmai XVI–XVIII a. ATR daug tyrinėti, ypač pažymėtini J. Rutkowskio darbai. Žr.: Rutkowski J. The Distribution of Incomes in a Feudal System / Ed. J. Topolski. Translated from the Polish by B. Przybylska. Warszawa, 1991; jo paties. Wokół teorii ustroju feudalnego. Prace historyczne / Wyboru dokonał, opracował i wstępem poprzedził J. Topolski. Warszawa, 1982. 66 Šis W. Kulos teiginys sukonkretina vieno žymiausių agrarinės istorijos tyrinėtojų W. Abelio sampratą apie derliaus svyravimo ir produkcijos kainos santykį Europos agrarinėje raidoje. Jo manymu, derliaus kaitos poveikis žemės ūkio įmonių piniginiam pelnui priklauso nuo parduodamo produkto dydžio: kuo didesnė gamybos rinkos dalis, tuo didesnė tikimybė priešingam natūrinio pelno ir piniginio pelno judėjimui ir kuo mažesnė rinkos dalis, tuo didesnė tikimybė lygiam natūrinio pelno ir piniginio pelno judėjimui. Žr. Abel W. Agrarkrisen und Agrarkonjunktur. Eine Geschichte der Land-und Ernährungswirtschaft Mitteleuropas seit dem hohen Mittelalter / Dritte, neuarbeitete und erweiterte Auflage. Hambur und Berlin: Verlag Paul Parey, 1978, S. 23. 24 ar prasčiau, o valstiečiui kai kurie blogo derliaus metai virsdavo katastrofa67. Aptaręs svarbiausių feodalinės gamybos (lažinio palivarkinio ūkio ir baudžiavinio valstiečio ūkio) komponentų funkcionavimo schemą, W. Kula ją tikrina siedamas su konkrečių XVI–XVIII a. ATR ekonomikos istorijos tyrinėjimų empirine medžiaga. Ypač smulkiai aptarta užsienio rinkos įtaka XVI–XVIII a. ATR miestams, feodalams, valstiečiams68. Iš čia kyla viena svarbiausių tyrinėtojo tezių apie didelę užsienio rinkos įtaką prekinės produkcijos plėtojimui ir mažą poveikį bendrosios produkcijos lygiui69. W. Kulos skaičiavimai parodė reikšmingą Gdansko eksportuojamos produkcijos (ypač grūdų ir miško medienos) kainų įtaką vietinėms, lokalinėms rinkoms70, taip pat atskleidė, jog javų eksporto kainos ir apimtys buvo nulemtos bendrųjų derlių dydžių, o ne atvirkščiai (kaip būtų kapitalizme)71. „Paklausos“ lygis darė menką įtaką žemės ūkio produkcijos kainų dinamikai. Javų derlius metai iš metų smarkiai kito, bet prekinės produkcijos ir ypač eksporto dalis, kaip ir javų kainų dydis, svyravo dar labiau. Iš šių teiginių darytina ypač svarbi išvada, kad, nepaisant glaudžių ryšių su užsienio rinka, XVI–XVIII a. ATR feodalinės žemdirbystės sektoriaus priklausomybė nuo tarptautinės rinkos konjunktūros svyravimų buvo beveik nepastebima72. Ši išvada darytina į pavienių ūkių „elgsenos“ dėsningumus žvelgiant trumpalaikių struktūrinių pokyčių požiūriu. 67 Žr. Kula W. An Economic Theory of the Feudal System: Towards a Model of the Polish Economy 1500– 1800, p. 111 bei p. 145. 68 Žr. ibidem, p. 82–111. 69 Žr. ibidem, p. 82–83. 70 Žr. ibidem, p. 84–97. 71 Žr. ibidem, p. 99. 72 Smulkiau žr. ibidem, p. 54–55. Galiausiai, siekdamas kiekybiškai įvertinti XVI–XVIII a. ATR permainas (feodalizmo krizę ir jos apraiškas ekonomikoje) iš ilgalaikių struktūrinių pokyčių perspektyvos, W. Kula prieina prie šių darbinių hipotezių. Pirmoji jų teigia visuomeninio darbo našumo nuosmukį žemdirbystėje 1550–1795 m. ATR. Didėjant dirbamiems plotams ir gyventojų skaičiui buvo pastebimas palivarkinių žemių derlingumo ir darbo našumo (vieno baudžiauninko) sumažėjimas. Valstiečių ūkių derlingumas ir vieno darbininko darbo našumas buvo šiek tiek didesnis nei lažiniuose palivarkiniuose ūkiuose. Tai nereiškia, kad šaltinių duomenys apie padidėjusį valstiečių skurdą XVII–XVIII a. ATR yra neteisingi, o rodo, kad baudžiauninkų pastangos dėl lažo normos didėjimo ir skirtinių sklypų sumažinimo nuėjo veltui73. Antroji hipotezė teigia stiprią „išorės“ įtaką XVI–XVIII a. ATR raidai (nors žemdirbystės sektoriaus priklausomybė nuo tarptautinės rinkos konjunktūros buvo mažai pastebima). Kalbama apie ATR prekybą su Vakarų Europos šalimis. Anot W. Kulos, prekių mainų (angl. terms of trade) sąlygos, nulemtos eksporto ir importo prekių kainų santykio, iš pirmo žvilgsnio XVI– XVIII a. ATR klostėsi išimtinai palankiai, bet būtent šis veiksnys smarkiai padidino įtaką tų vidinių dėsningumų, kurie lėmė visos feodalinės sistemos „puvimą“74. Keldamas klausimą, kas galiausiai laimėjo ATR žemdirbystės rinkos santykiuose, W. Kula analizuoja socialinį kainų dinamikos aspektą ilgu XVI–XVIII a. Žr. ibidem, p. 90–91. ibidem, p. 132. Tą patį pažymi ir jau minėtas Europos agrarinės istorijos tyrinėtojas W. Abelis. Žr. Abel W. Agrarkrisen und Agrarkonjun�� ktur. Eine Geschichte der Land-�� und Ern�� ährungswirtschaft Mitteleuropas seit dem hohen Mittelaalter, S.114. 73 �� Žr. laikotarpiu. Šios dinamikos kryptis tokia: intensyviai, nors ir nevienodai, kilo javų bei kitų žemvaldžių eksportuojamų prekių kainos ir kartu krito importo prekių, ypač dvarininkų prabangos daiktų, kainos75. W. Kulos manymu, tarus, kad didikas dėl rinkos funkcionavimo gaudavo 60 %, bajoras – 40 %, valstietis – 10 % pelno, 1600–1750 m. dėl terms of trade pakitimų didikų pelnas padidėjo 2,2 karto, bajorų – 1,4 karto, o baudžiauninkų sumažėjo 0,9 karto76. Šie dėsningumai atveria dideles interpretacines galimybes, leidžiančias geriau suvokti tuometinėje ATR vykusių socialinių ekonominių pokyčių kryptį: 1) socialinės nelygybės padidėjimas: nepaprastas didikų ir iš dalies bajorų iškilimas ir vienalaikis valstiečių nuosmukis77; 2) vidaus rinkos susiaurėjimas ir miestų nuosmukis; 3) feodalų stimulo gerinti gamybą savo valdose stoka: bet koks produktyvus pridėtinio produkto panaudojimas („investicija“) duotų kur kas mažesnį jo prieaugį nei tai realiai užtikrindavo galimybė esamą produkcijos perviršį realizuoti labai pelningoje užsienio rinkoje78. W. Kula daro ypač svarbią išlygą, kad tik didžiųjų latifundijų savininkai buvo įsitraukę į tarptautinę prekybą, o vidutinių ir smulkių dvarų savininkai prekinę produkciją parduodavo arba latifundijų savininkams, arba vidaus rinkoje79. Pirma, 75 Žr., plg.: Abel W. Agrarkrisen und Agrarkonjun�� ktur. Eine Geschichte der Land-und Ernährungswirtschaft Mitteleuropas seit dem hohen Mittelalter, S. 182–184. 76 Žr. Kula W. An Economic Theory of the Feudal System: Towards A Model of the Polish Economy 1500–1800. 1976, p. 92–94 bei p. 125. 77 Žr. ibidem, p. 111. 78 Žr. ibidem, p. 149. 79 Ibidem, p. 139. Šį reiškinį pabrėžia ir A. Mączakas. Žr. Mączak A. �� Money and Society in Poland and Lithuania in the 16 th and 17 th Centuries // Journal of European Economic History. 1976, vol. 5, no 1, p. 77–78 bei 25 vidutinių ir smulkių dvarų savininkai nesusikaupdavo tokio prekių perviršio, kurį būtų galima realizuoti užsienio rinkose80. Antra, latifundijų savininkai dėl didelės žemės nuosavybės, kuri buvo išsidėsčiusi skirtinguose ATR regionuose, turėjo gerą priėjimą prie svarbiausių tarptautinės prekybos kelių ir uostų. Bajorai, disponavę vienu kaimu, neretai gero priėjimo neturėjo, o jiems prekes gabenti kelis šimtus kilometrų į uostą (nors ir pasitelkus savo valstiečius) dėl didelių transportavimo kainų buvo nuostolinga81. Trečioji ir paskutinė hipotezė teigia valstiečių ūkių intensyvesnius rinkos ryšius vėlyvuoju ATR raidos laikotarpiu. Nuolat pabrėždamas, kad „prekinis sektorius“ šiuose ūkiuose vaidino antraeilį vaid menį ir kad baudžiauninko siekis turėti pertekliaus bei jį realizuoti bent jau vietos rinkoje susidurdavo su gana sėkmingu bajorijos pasipriešinimu, W. Kula vis dėlto mano, kad per paskutinius 130 ATR gyvavimo metų valstiečių ūkių prekinis lygis ne krito, o priešingai – kilo82. Koks tai buvo prekiškumas ir apie kokią rinką kalbama? W. Kulos teigimu, p. 103; jo paties. The Balance of Polish Sea Trade with the Wets, 1565–1646 // The Scandinavian Economic History Review. 1970, vol. 18, no 2, p. 125. Žr. taip pat Kiaupienė J. „Mes, Lietuva“: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija XVI a. (viešasis ir privatus gyvenimas). Vilnius, 2003, p. 93–94. 80 Išimtis – Šiaurės Lietuva: dėl Baltijos jūros uostų (pvz., Rygos) artumo ir su tuo susijusių menkų transportavimo kainų linus bei javus į uostus gabendavo ne tik vidutiniai ar smulkūs šio regiono dvarų savininkai, bet ir valstiečiai. 81 Žr. Kula W. An Economic Theory of the Feudal System: Towards a Model of the Polish Economy 1500– 1800, p. 139 bei p. 149. 82 Žr. ibidem, p. 161–162. Žr., plg.: Topolski J. Po lish Economy in the 18 th Century // jo paties. The Manorial Economy in Early–Modern East–Central Europe: Origins, Development and Consequences. London: Variorum, 1994, p. 7. 26 XVI–XVIII a. ATR specifika pasireiškė tuo, kad greta „normalios“, t. y. miesto (lokalinės), rinkos valstietis turėjo užmegzti ryšius su labai savita paties žemvaldžio „tėvonine rinka“83. Čia turimas omenyje neįprastas dvarininkų propinacijos suklestėjimas – masinis grūdų perdirbimas į alų ir degtinę, kurie priverstinai būdavo parduodami valstiečiams84. Realiai tai reiškė, kad feodalo pelnas vis labiau formavosi valstiečių taupyklės „drenažo“ būdu ir vis mažiau – tiesioginėmis įplaukomis iš palivarkinio ūkio. Vaizdžiai tariant, valstiečio pinigai per smuklę sugrįždavo į pono skrynią. Čia ir slypėjo propinacijų ir feodalinės manufaktūros85, prievarta brukančios savo gaminius tiems patiems valstiečiams, ekonominė prasmė. Kad minėtas „drenažo“ mechanizmas veiktų netrikdomai, feodalas stengėsi panaikinti visas galimybes valstiečiams išeiti iš dvaro. W. Kulos manymu, tai ir lėmė žemės nuosavybės koncentraciją (latifundijų augimą) bei feodalo siekį tenkinti nuosavus poreikius „savo“ produktais, „prilaikyti“ pinigus ir leisti juos tik importiniams daiktams. Iš šių teiginių kyla mūsų tyrimui ypač svarbus W. Kulos konstatavimas, jog iki 1661 m. tiek visuotinės, tiek žemvaldžių pagrindinės pajamos buvo gaunamos realizavus žemės ūkio produkciją vidaus ir užsienio rinkose. 1661–1789 m. buvo priešingai – minėtos pajamos buvo gaunamos ne iš prekybos žemės ūkio produkcija, o iš 83 Kula W. An Economic Theory of the Feudal System: Towards a Model of the Polish Economy 1500– 1800, p. 135–136. 84 Žr. ibidem, p. 137. Žr., plg.: Šapoka A. Lietuvos kaimo ir dvaro santykiai XVIII a. antroje pusėje. �� Vilnius, 1929, p. 13. 85 Plačiau apie tai žr.: Kula W. Szkice o manufakturach w Polsce XVIII wieku. Warszawa, 1956, t. 1, częśc 1–2; jo paties. Szkice o manufakturach w Polsce XVIII wieku. Warszawa, 1956, t. 2, częśc 3. degtinės ir alaus pardavimo vidaus rinkoje86. Šis pokytis aiškintinas tuo, kad nuo XVII a. vidurio labai sumažėjo ATR žemės ūkio produkcijos paklausa Vakarų rinkose. Šie W. Kulos teiginiai akivaizdžiai prieštarauja I. Wallersteino tvirtinimams, jog pagrindinės XVI–XVIII a. ATR dvarų pajamos buvo gautos iš žemės ūkio produkcijos eksporto87. W. Kulos modelyje pateikti XVI–XVIII a. ATR ūkio struktūros ir socialinių ekonominių santykių evoliucijos parametrai: 1) vyraujantis žemdirbystės vaidmuo ekonomikoje; 2) visiškas kaimo ir palivarko žemdirbystės gamybinių jėgų atskyrimas; 3) gyventojų judėjimo ir ypač valstiečių (baudžiava) „efektyvių institucionalizuotų barjerų“ egzistavimas; 4) absoliutus lažo vyravimas kitų prievolių atžvilgiu; 5) amatų ir pramonės susitelkimas arba stambių žemės savininkų, arba cechinės organizacijos rankose; 6) teisinio ATR bajorų ūkinių sprendimų laisvės ribojimo ne86 Kula W. An Economic Theory of the Feudal System: Towards a Model of the Polish Economy 1500–1800, p. 139. Šį W. Kulos teiginį būtina kritiškai papildyti. Galime pritarti, kad Lenkijoje 1661–1789 m. pagrindinės visuotinės ir dvarų pajamos buvo gautos ne iš prekybos žemės ūkio produkcija, o iš degtinės ir alaus pardavimo vidaus rinkoje. Tačiau minimu laikotarpiu LDK dvarų pajamų pagrindą sudarė piniginė renta – činšas bei smuklių ir malūnų nuoma. Plačiau žr. Jučas M. Baudžiavos irimas Lietuvoje. Vilnius, 1972, p. 104–126. Beje, M. Jučo duomenimis, nuo XVIII a. septintojo iki XIX a. penktojo dešimtmečio dėl lažinės palivarkinės ūkio sistemos ekstensyvinimo dvarų pajamos iš palivarkų ėmė smarkiai didėti ir sudarė atitinkamai 9 % iki 35 % visų pajamų. Antai XVIII a. pabaigoje dvarų (išskyrus Žemaitijos) pajamos iš palivarkų parduotų produktų sudarė apie 40 %. Pagrindinės palivarkų pajamos buvo gaunamos iš prekinių javų. Šio istoriko duomenimis, apie 20 % prekinių javų tekdavo degtinės gamybai (tiesa, smulkiuose ir toliau nuo Baltijos jūros uostų esančiuose dvaruose siekdavo net apie 50 %). Žr. ibidem, p. 125–126. 87 Plačiau žr. Žiemelis D. Immanuelio Wallersteino kapitalistinės pasaulio sistemos teorija, p. 71–77. buvimas; 7) didelis dvarininkijos polinkis vartoti prabangos prekes (kita šio reiškinio pusė – menkos ponų išlaidos gamybai); 8) plačių prekybos santykių su labiau išsivysčiusios ekonomikos šalimis galimybė; 9) valstybinio kišimosi į ekonomiką (pvz., protekcionizmas) nebuvimas88. Dėl šių parametrų, ypač jų efektyvumo, t. y. priartinimo prie konkrečios XVI–XVIII a. ATR socialinės ekonominės realybės, buvo plačiai diskutuojama mokslinėje literatūroje. Antai J. Goldbergo manymu, kritikuotinas „kaimo ir palivarko žemdirbystės gamybinių jėgų visiškas atskyrimas“ ar „absoliutus lažo vyravimas kitų prievolių atžvilgiu“89. Tam reikalingas nuodugnesnis tyrimas90. V. Dorošenkos manymu, šiame „modelyje“ turi atsirasti vietos prekiniam (vietiniam ir ypač užsienio) kapitalui. Pirklių bendrovė – taip pat savita feodalinė „įmonė“, reikalaujanti specialios analizės91. W. Kulos modelis buvo kritikuotas ir dėl jo taikymo galimybių laike ir erdvėje. A. Mączako teigimu, XVI–XVIII a. ATR žemių ekonomikos modelis („nuosmukio modelis“) naudingas suprantant šių valstybių ūkio atžangą 1620–1720 m., bet ne88 Kula W. An Economic Theory of the Feudal System: Towards a Model of the Polish Economy 1500– 1800, p. 26 89 Žr. Дорoшенко В. В. «Модель» аграрного строя Речи Посполитой�� XVI–XVIII �� вв. (споры польских историков вокруг книги Витольда Кула). 1970, с. 127–128. 90 �� Antai A. Wyczańskis, tirdamas Mazovijos ir Didžiosios Lenkijos šlėktų palivarkų tipus, kurie paskui apibendrinami vienu šlėktos palivarko XVI a. Lenkijoje modeliu, parodė, kad svarbiausia šio tipo feodalinių valdų savybė buvo platus ne tik lažinio valstiečių darbo, bet ir samdomosios darbo jėgos panaudojimas. Žr. Wyczański A. Studia nad folwarkiem szlacheckim w Polsce w latach 1500–1580. Warszawa, 1960. 91 Дорoшенко В. В. «Модель» аграрного строя Речи Посполитой XVI–XVIII вв. (споры польских историков вокруг книги Витольда Кула), с. 127. 27 parodo augimo (pvz., XVI a. palivarkinio ūkio) veiksnių, taip pat ekonominio pakilimo XVIII a. viduryje ir antroje pusėje reiškinių92. Perėjimo iš feodalizmo į kapitalizmo epochą Lenkijoje riba W. Kula laiko XIX a. vidurį93. Tai reiškia, kad netolygi, bet intensyvėjanti kapitalizmo raida šioje šalyje išryškėjo tik XIX a. pirmoje pusėje. Lenkijoje iki tol nebuvo susiformavusi nei laisvos darbo jėgos, nei žemės rinka. W. Kula su kapitalizmo geneze Lenkijoje visų pirma sieja manufaktūrų atsiradimą XVIII a. pirmoje pusėje ir jų vėlesnę raidą. Istorikas XVIII a. Lenkijoje išskiria tris manufaktūrų raidos laikotarpius94. Pirmuoju laikotarpiu (1720–1764 m.) buvo tik latifundinės manufaktūros: Nesvyžiuje įkurta audinių manufaktūra, Kielco geležies įmonės vykdė geležies gavybą ir gamino pusfabrikačius. Antrasis laikotarpis (1764–1780 m.) pasižymėjo gausiu latifundinių manufaktūrų steigimu, tačiau jos (kaip ir pirmojo laikotarpio manufaktūros) beveik visos žlugo dėl savo feodalinio pobūdžio bei ATR valstybinės politikos dar iki valstybės padalijimų. Trečiasis laikotarpis (1780–1795 m.) žymėjo kokybinį manufaktūrų raidos lūžį. Šio laikotarpio manufaktūras W. Kula kvalifikuoja kaip pusiau kapitalistines įmones, pasižyminčias techninėmis naujovėmis bei susijusias su išaugusia vidaus rinka. Antai Kielco geležies gavybos įmonė persiorientavo į gynybos pramonės reikmių tenkinimą, Ko92 Žr. Mączak A. O przydatności modeli ekonomicznych na przykladzie wiejskiej gospodarki feudalnej. 1963, s. 675–678. Pažymėtina, kad LDK ūkis pradėjo atsigauti XVIII a. viduryje. 93 Kula W. Kształtowanie się kapitalizmu w Polsce. Warszawa, 1955, s. 24. 94 Kula W. Szkice o manufakturach w Polsce XVIII wieku. 1956, t. 1, s. 15. 28 zienicoje atsirado specialių fabrikų, gaminančių ginklus, Ščiakove mėginta išgauti ir panaudoti akmens anglį, Varšuvoje plėtojosi stambios audinių manufaktūros95. Nors Lenkija po 1795 m. laikytina agrariniu Rusijos imperijos pakraščiu, XIX a. pirmoje pusėje Varšuvoje įsigali metalo pramonė, padidėja druskos, akmens anglies bei spalvotųjų metalų gavyba. 1843–1848 m. tiesiami geležinkeliai, kurie sujungia Sileziją su Varšuva, o Varšuvą su Viena, vėliau ir su Sankt Peterburgu. Nuo XIX a. ketvirtojo dešimtmečio akmens anglis pramonėje išstumia medžio anglį, kalnakasyboje samdomasis darbas – baudžiavinį. W. Kulos teigimu, kapitalizmui intensyviau vystytis trukdė valstybingumo praradimas, silpnas prekybinis kapitalas, bajorijos vyravimas politikoje, silpnas buržuazijos pasipriešinimas feodalams, priverstinio darbo dominavimas šalies mastu96. Toliau W. Kulos XVI–XVIII a. ATR feodalinės ekonomikos modelis bus detalizuojamas bei pildomas tiriant pagrindinius Vakarų Europos XI–XV a. manoro ir Vidurio Rytų Europos XVI–XVIII a. palivarko ūkių struktūrinius panašumus ir skirtumus. 3. Vakarų Europos XI–XV amžiaus manoro ir XVI–XVIII amžiaus ATR palivarko ūkio struktūrų bei raidos tendencijų panašumai ir skirtumai Pažymėtina, kad tiek Vakarų Europos XI–XV a. manoro, tiek Vidurio Rytų Europos XVI–XVIII a. palivarko ūkio sistemos 95 Žr. Kula W. Szkice o manufakturach w Polsce XVIII wieku. 1956, t. 2, s. 849–852. 96 Žr. Kula W. Kształtowanie się kapitalizmu w Polsce, s. 133–135. kvalifikuojamos kaip žemės valdymo sistemos, kurių pagrindinis bruožas – feodalinio didiko nuosavybės teisėmis valdomas didelis žemės plotas. Tačiau konstatuotinas esminis skirtumas. Kaip matėme, neoinstitucionalistiniu požiūriu Vakarų Europos XI–XV a. manoro ūkio žemė buvo suskirstyta sklypais arba ūkiais, dirbamais feodalui priklausomų valstiečių, kurie abipusio susitarimo būdu už didiko globą ir jo žemės naudojimą teikė jam patarnavimus ir mokėjo duoklę. Šiuo atžvilgiu negalime kalbėti apie Vidurio Rytų Europos XVI–XVIII a. palivarko ūkio sistemą, pagrįstą abipusiu žemvaldžio ir valstiečio susitarimu. D. C. Northo ir R. P. Thomaso požiūriu, Vidurio Rytų Europos XVI–XVIII a. ūkio struktūra nebuvo pagrįsta tokiu manoro modeliu, koks egzistavo Vakarų Europoje. Bene pagrindinė priežastis, nulėmusi žemvaldžio ir valstiečio abipusės sutarties nebuvimą Vidurio Rytų Europoje XVI–XVIII a., buvo ta, jog šiame regione egzistavo stiprios valstybinės prievartos kontrolės sukurta institucinė aplinka, apsaugojusi feodalus nuo konkurencijos dėl darbo jėgos97. Tai reiškė, kad žemvaldžiai nekonkuravo dėl valstiečių darbo jėgos (kaip tai darė Vakarų Europos bajorai vieni kitus puldinėdami ir viliodami valstiečius) ir dėl to žemvaldžiai disponavo didesne neekonomine galia valstiečių atžvilgiu98. 97 Vidurio Rytų Europoje XVI–XVIII a. kuriant institucinę aplinką, apsaugojusią feodalus nuo darbo paklausos konkurencijos, didelį poveikį turėjo šios objektyvios priežastys: 1) mažas gyventojų tankumas; 2) miestų ir miestelių nesavarankiškumas bei lėtas augimas; 3) dažni karai ir badmečiai. 98 Žr. North D. C., Thomas R. P. The Rise and Fall of the Manorial System: A Theoretical Model. 1971, p. 779–781. Žr., plg., Kahan A. Notes on Serfdom in Western and Eastern Europe // The Journal of Economic History. 1973, Mar., vol. 33, no 1, p. 96–97. Vienas griežčiausių KPS teorijos kritikų R. Brenneris įrodinėjo, kad XVI– XVIII a. teritorijose į Rytus nuo Elbės valstiečiai iš dvarininkų „gaudavo“ savo teises, t. y. dvarininkai iš viršaus „nuleisdavo“ sau palankias teises99. Šią privilegijuotą feodalų padėtį jis kildino iš to, kad vėlyvųjų Viduramžių krizės laikais teritorijose į rytus nuo Elbės feodalų ekonominė padėtis buvo kur kas geresnė nei Vakarų Europos bajorų. Be to, prie feodalų galios didėjimo bei didesnių valstiečių prievolių prisidėjo labai svarbus veiksnys – teritorijose į Rytus nuo Elbės, kitaip nei Vakarų Europoje, valstiečiai menkai priešinosi feodalams, nes dėl kolonizacijos iš Vakarų ir mažo gyventojų tankumo nebuvo vieningo socialinio pasipriešinimo ir kovos dėl savo teisių tradicijos. Šioje vietoje ypač svarbi J. Kochanowicziaus pozicija, kuri, viena vertus, pritaria D. C. Northo ir R. P. Thomaso požiūriui, kita vertus, jų išsakytas mintis papildo žmogiškuoju faktoriumi. J. Kochanowiczius sutinka, kad XVI–XVIII a. Vidurio Rytų Europos šalyse valstiečius ir žemvaldžius siejo ne abipusė sutartis. Kita vertus, jeigu ir būtų įvykusios derybos (D. C. Northo ir R. P. Thomaso nusakyta prasme), valstiečiams, gyvenantiems atšiauraus klimato ir mažo gyventojų tankumo sąlygomis (kurios neleido vienai šeimai sukultūrinti žemės), nebūtų buvę ką rinktis. Valstiečiui priklausomybė žemvaldžiui reiškė tam tikrą jo ūkio apsaugą nuo visiško žlugimo. Valstietis dvarininkui rūpėjo kaip ūkio subjektas, nuo kurio išlikimo 99 Žr. Brenner R. The Agrarian Roots of European Capitalism // Past and Present. 1982, Nov., no 97, p. 70– 75. Žr. taip pat: Žiemelis D. Lietuva Vidurio ir Rytų Europoje XVI–XVIII amžiuje: „feodalinė reakcija“ ar periferinis kapitalizmas?, p. 63–64 bei 67, 68 išnašos. 29 priklausė galimybės atlikti prievoles žemvaldžiui100. J. Kochanowicziaus manymu, tai reiškė ne tik žemvaldžių neekonominę prievartą valstiečiams, bet ir paprasčiausią valstiečių norą išgyventi101. Lenkų istorikas P. Goreckis taip pat įrodinėja, kad XVI–XVIII a. Vidurio Rytų Europos šalyse valstiečiai dėl kultūrinio paveldo buvo linkę mažiau maištauti prieš ponus, todėl šiems nebuvo didelių kliūčių iš viršaus „nuleisti“ sau palankias teises102. Ir W. Kula atkreipia dėmesį, kad XVI–XVIII a. ATR tiek šių valstybių institucinės struktūros, tiek Bažnyčia (nekalbant jau apie dvarą) tiesiogiai ir netiesiogiai palaikė baudžiavinę santvarką103. Galime preliminariai konstatuoti, kad ir XVI–XVIII a. Vidurio Rytų Europos šalių kultūrinė institucinė aplinka buvo palanki žemvaldžiams įgyvendinti savo interesus. Šios aplinkos atsiradimas ir vyravimas mi100 Plačiau apie tai žr.: Wyczański A., Topolski J. Peasant Economy before and during the First Stage of Industralisation // Topolski J. The Manorial Economy in Early–Modern East–Central Europe: Origins, Development and Consequences. London: Variorum, 1994, p. 16; Jučas M. Prekyba Lietuvos kaime XVIII a. // Iš Lietuvių kultūros istorijos. 1964, t. 4, p. 116; Bairašauskaitė T. Bajoro santykis su dvaru XIX a. pirmoje pusėje: Mykolo Juozapo Römerio (1778–1853) patirtys // Lietuvos istorijos metraštis 2005, t. 1. Vilnius, 2006, p. 74–75; Kiaupienė J. Daugiaprasmis ir daugiaveidis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų dvaras: vaizdinys ir tikrovė // Lietuvos dvarai – praeitis, dabartis ir ateitis: Konferencijos medžiaga. Vilnius, 2001, p. 26. 101 Kochanowicz J. The Polish Economy and the Evolution of Dependency // The Origins of Backwardness in Eastern Europe. Economics and Politics from the Middle Ages until the Early Twentieth Century / Ed. by D. Chirot. Berkeley: University of California Press, 1989, p. 111. 102 Gorecki P. Viator to Ascriptititus: Rural Eco nomy, Lordship, and the Orgins of Serfdom in Medieval Poland // Slavic Review. 1983, Spring, vol. 42, no 1, p. 33–35. 103 Kula W. An Economic Theory of the Feudal System: Towards a Model of the Polish Economy 1500– 1800, p. 143. 30 nėtame regione XVI–XVIII a. aiškintinas tuo, kad kolektyvistinė tradicija dėl atšiauraus klimato, kolonizacijos iš Vakarų bei reto gyventojų tankumo reiškėsi silpniau (ypač tarp valstiečių) nei Vakarų Europos regione. Pastarajame, ypač Anglijoje, remiantis institucionalistiniu požiūriu, jau XI–XV a. tarp valstiečių buvo ryški vieningo socialinio pasipriešinimo, kovojimo dėl savo teisių ir individualaus ūkininkavimo tradicija, kuri neabejotinai prisidėjo prie valstiečių ekonominės gerovės. Kalbant apie Lietuvą negalima griežtai teigti, kad joje XVI–XVII a. nebūta intelektinio elito, žinančio, kas vyksta Vakarų Europoje, taip pat programų, skelbiančių senjorinio ūkio steigimo idėjas, kurios tuo metu jau seniai buvo realizuotos Vakarų Europoje. Pavyzdžiui, A. Volano senjorinio ūkio steigimo idėjos programa išdėstyta veikale „Apie politinę ir pilietinę laisvę“ 1572 m.104 Šios idėjos neįgyvendinimo to meto Lietuvoje priežastis tiksliai nustato A. Bumblauskas: valstiečių lygybės prieš įstatymą ir jų teisės apskųsti savo pono sprendimą pabrėžimas griovė ATR nusistovėjusį ponų ir bajorų imunitetą. LDK ponijos, optimistiškai tebežiūrinčios į baudžiavos raidą ir tebestiprinančios valstiečių priklausomybę nuo dvaro, senjorinio ūkio idėja negalėjo sudominti. Tačiau dar mažiau ji galėjo rūpėti ekonominiuose nepritekliuose gyvenusiai ir pragyvenimo lygiu nuo ponų atsiliekančiai bajorijai. Iš svetur „importuojamos“ idėjos negalėjo pakeisti socialinės ekonominės visuomenės struktūros105. 104 Plačiau apie tai žr.: Plečkaitis R. Lietuvos filosofijos istorija. I t.: Viduramžiai – Renesansas – Naujieji amžiai. Vilnius, 2004, p. 197–201; Laumenskaitė E. Ekonominė mintis ir jos kūrėjai Lietuvoje (XVI–XVII a.): studija ir tekstai. Vilnius, 1995, p. 56–64. 105 Bumblauskas A. Reformacijos genezė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Istorijos kand. disertacija. Negalime be išlygų teigti, kad XVI– XVIII a. Lietuvos agrarinių santykių raidoje nebūta senjorinio ūkio. Bene vienintelė minėtos raidos išimtis buvo Žemaitija. Kaip parodė viena žymiausių šio regiono agrarinės istorijos tyrinėtojų J. Kiaupienė, per visą XVI–XVIII a. laikotarpį Žemaitijoje išliko feodalinio ūkio organizavimo forma, būdinga senjorijai siaurąja prasme106, šios netapatinant su Vakarų Europos senjorinių santykių sistema107. Didžiausiu Vakarų Europos XI–XV a. manoro ir Vidurio Rytų Europos XVI– XVIII a. palivarko ūkio panašumu laikytinas paprastosios prekinės gamybos vyravimas108. Marksistiniu požiūriu, tiek XI– XV a. Vakarų Europos, tiek XVI–XVIII a. Vidurio Rytų Europos ekonominės situacijos apibūdinamos kaip paprastosios prekinės gamybos laikotarpiai. Kalbant apie šios gamybos orientaciją, konstatuotinas tam tikras skirtumas. XI–XV a. Vakarų Europos manoro ūkio perteklinė produkcija (ta produkcijos dalis, kuri nebuvo suvartojama vidinėms reikmėms) buvo orientuota į vidaus rinkas. Tradicinės marksistinės istoriografijos požiūriu, skirtingai nuo Vakarų Europos XI–XV a. manoro ūkio gamybos orientacijos (kuri nesant kainų žirklių tarp manoro centrų ir prekybos uostų buvo orientuota į natūrinių pono poreikių tenkinimą), XVI–XVIII a. Vidurio Rytų Europos (ypač ATR) palivarko ūkio pagaminta Mokslinis darbo vadovas – prof. dr. S. Lazutka. Vilnius, 1987 (VUB RS, F76-2939), p. 162–163. 106 Tai toks feodalinio ūkio tipas, kai pagrindines žemvaldžio pajamas sudarydavo piniginė bei natūrinė renta, o atodirbinė renta nevaidino lemiamo vaidmens. 107 Plačiau apie tai žr. Kiaupienė J. Kaimas ir dvaras Žemaitijoje XVI–XVIII a. Vilnius, 1988. 108 Paprastosios prekinės gamybos tiesioginis tikslas yra ne pelno maksimizavimas ir gamybos plėtra, bet vidutinių pragyvenimo sąlygų vidutinėmis aplinkybėmis atkūrimas. produkcija dėl kainų žirklių tarp vidaus ir užsienio rinkų buvo skirta eksportui, o prekinės gamybos asortimentą lėmė tarptautinės rinkos kainos. Minėtas (jau chrestomatinis) teiginys prieštarauja šiems W. Kulos teiginiams: 1) nepaisant glaudžių ryšių su užsienio rinka, XVI–XVIII a. ATR feodalinės žemdirbystės sektoriaus priklausomybė nuo tarptautinės rinkos konjunktūros buvo beveik nepastebima; 2) tik didžiųjų latifundijų savininkai buvo įsitraukę į tarptautinę prekybą. Dėl to būtina nuodugniau apsvarstyti problemą – ar galime XVI–XVIII a. ATR egzistavusius palivarkinius ūkius kvalifikuoti kaip „grūdų fabrikus“ arba „žemės ūkio produkcijos fabrikus“, gaminančius (ypač užsienio) rinkai? KPS teorijoje XVI– XVIII a. ATR lažiniai palivarkiniai ūkiai traktuojami kaip „grūdų fabrikai“, gaminantys užsienio rinkoms. Abiejų požiūrių konfliktui spręsti pasitelksime J. Topolskio ir A. Wyczańskio109 tyrimus, paremtus solidžia empirine baze110. Ankstesniuose autoriaus tyrimuose, kuriuose buvo aptarta I. Wallersteinui skirta J. Topolskio kritika XVI–XVIII a. Vidurio Rytų Europos atsilikimo vidinių ir išorinių priežasčių kontroversijos kontekste, prieita išvada, kad KPS teorija perdeda XVI–XVIII a. ATR įsitraukimo į tarptautinę rinką įtaką šių valstybių soci109 Žr. visų pirma: Wyczański A. Polska w Europie XVI stulecia. Poznań, 1999; jo paties. The Adjustment of the Polish Economy to Economic Checks in the XVII th Century // Journal of European Economic History. 1981, vol. 10, no 1, p. 207–212; jo paties. Czy chłopom było źle w Polsce w XVI wieku // Kwartalnik Historyczny. 1978, t. 85, zesz. 3, s. 627–641. 110 Dėl ribotos straipsnio erdvės šio ginčo sprendimas bus tęsiamas kitame tekste, kuriame pateikiama lyginamoji XVI–XVIII a. Lenkijos jūros prekybos per Zundo sąsiaurį ir to paties laikotarpio LDK užsienio prekybos su Vakarais struktūrų bei mastų analizė. 31 alinei ekonominei raidai111. Ar iš tikrųjų XVI–XVIII a. ATR vyravo palivarkiniai ūkiai, gaminantys produkciją užsienio rinkai? Atsakymui į šį klausimą šioje vietoje yra ypač naudinga pasitelkti J. Topolskio XVI–XVIII a. palivarkų tipologiją. Lenkų istorikas, remdamasis palivarkų produkcijos realizavimu, skiria du jų modelius: 1) ekspansyvų palivarką, susijusį su užsienio rinka; 2) autonominį (arba neišsivysčiusį) palivarką, susijusį su vidaus rinka112. Abiejų palivarkų produkcijos pobūdį pirmiausia lėmė skirtingos regionų gamtinės sąlygos. J. Topolskis pagal produkcijos pobūdį skiria šiuos palivarkus: 1) auginančius grūdus; 2) auginančius galvijus; 3) auginančius avis; 4) žuvų ūkio; 5) degtinę gaminančius palivarkus113. Ekspansyvus (orientuotas į eksportą) ir grūdus auginantis palivarkas istorinėje literatūroje laikytinas klasikiniu, bet realiai nevyraujančiu atveju. Jie dažniausiai telkėsi netoli prekybos uostų114. Šio tipo palivarkų būta ir valstybės gilumoje, tačiau jie priklausė vien didikams. Labiausiai buvo paplitęs autonominio tipo palivarkas, kuriam priskiriami smulkūs dvarai, dažniausiai neišgalėję padengti transportavimo 111 Žr. Žiemelis D. Lietuva Vidurio ir Rytų Europoje XVI–XVIII amžiuje: „feodalinė reakcija“ ar periferinis kapitalizmas?, p. 64–65. 112 Topolski J. The Manorial Serf-Economy in Central and Easter�� n Europe in the Sixteenth and Seventeenth Centuries // Agricultural History. 1974, July, vol. 48, no 3, p. 350. Šią palivarkų tipologiją pabrėžia ir A. Wyczańskis. Žr. Wyczański A. Polska w Europie XVI stulecia, s. 25–26. 113 Žr. Topolski J. The Manorial Serf-Economy in Central and Eastern Europe in the Sixteenth and Seventeenth Centuries, p. 351. 114 Tiesa, galime kalbėti ne tik apie ekspansyvų palivarką, bet ir apie ekspansyvų valstiečių ūkį. Pavyzdžiui, Šiaurės Lietuvos valstiečių ūkiai dėl Rygos artumo ir su tuo susijusių menkų transportavimo kainų linus bei javus tiekdavo į šį uostą. 32 ilgais nuotoliais sąnaudų netgi tada, kai jų geografinė padėtis (šalia vandens kelių, vedančių į prekybos uostus) buvo palanki tiekti produkciją į prekybos uostus115. Ekspansyvus palivarkas daugiausia specializavosi gaminti vienos rūšies produkciją, o autonominio palivarko produkcija buvo labiau diversifikuota116. Ypač vertinga yra J. Topolskio pateikta regionų klasifikacijos pagal vyraujantį palivarko produkcijos pobūdį schema. Grūdų auginimo regionui priskiriama Lenkija, Livonijos žemės, avių ir galvijų auginimo regionams – Mecklenburgas, Vakarų Pamarys, Moldavija, Valakija (dabartinė Rumunijos sritis), Vengrija. Miškų ūkio regionu laikomos Livonijos žemės, kanapių ir linų gamybos regionais – Lietuva ir rusėniškosios LDK žemės (dabartinė Rytų Baltarusija). Šiuose regionuose vyravo ir mišrus palivarkų produkcijos pobūdis117. Mus dominanti Lenkija patenka į grūdų auginimo, o Lietuva ir rusėniškosios LDK žemės – į kanapių bei linų auginimo regionus. Konstatavęs, kad XVI–XVIII a. ATR vyravo autonominis, o ne ekspansyvus palivarko modelis, J. Topolskis tvirtina, kad šiuo laikotarpiu šių valstybių prekyba iš esmės vyko vidaus rinkoje, tenkinančioje besivystančių miestų paklausą, o eksporto į Vakarus per Zundo sąsiaurį vaidmuo 115 Žr. Topolski J. The Manorial Serf-Economy in Central and Eastern Europe in the Sixteenth and Seventeenth Centuries, p. 351. 116 Plačiau žr. Topolski J. Przełom gospodarczy w Polsce XVI wieku i jego następstwa. Poznań, 2000, s. 56–57. 117 Žr. Topolski J. The Manorial Serf-Economy in Central and Eastern Europe in the Sixteenth and Seventeenth Centuries. 1974, p. 351. Žr. taip pat jo paties. Topolski J. Continuity and Discontinuity in the Deve lopment of the Feodal System in Eastern Europe (X th to XVII th Centuries) // Journal of European Economic History. 1981, vol. 10, no 2, p. 398. valstybės mastu buvo akivaizdžiai nereikšmingas118. J. Topolskis dar griežčiau nei R. Brenneris kritikuoja I. Wallersteiną dėl menko XVI–XVIII a. ATR empirinės ūkinės tikrovės atspindėjimo KPS koncepcijoje119: joje, pagrįstoje tarptautinės prekybos mechanizmu, pateiktos kapitalizmo atsiradimo XVI a. Europoje (ypač palivarkinio ūkio kraštuose į rytus nuo Elbės) priežastys yra neįtikinamos. Laikytume argumentuotu J. Topolskio teiginį, jog KPS koncepcija nepagrįstai teigia, kad ATR feodalai tarsi automatiškai vykdė tarptautinio darbo padalijimo reikalavimą labiau užtikrinti tarptautinei prekybai reikalingą žemės ūkio produktyvumą, o dėl to jie privalėjo pereiti prie efektyvesnės darbo kontrolės sistemos, kokia ir buvo baudžiava120. Panašiai mąsto ir žymus Europos ekonomikos istorikas R. Cameronas. Savo griežtai neigiamoje I. Wallersteino veikalo „Modernioji pasaulio sistema“ antrojo tomo recenzijoje jis teigia, jog KPS koncepcija yra didelė istorinė fikcija121. 118 Žr. Topolski J. Model kontynentalnego handlu Europy środkowowschodniej w XVI i pierwszej połowie XVII wieku // jo paties. Prawda i model w historiografii. Łódź, 1982, s. 336. 119 Žr.: Topolski J. Continuity and Discontinuity in the Development of the Feodal System in Eastern Europe (X th to XVII th Centuries) // Journal of European Economic History. 1981, vol. 10, no 2, p. 392; jo pties. Narodziny kapitalizmu w Europie XIV–XVII wieku / Wydanie III poprawione. Poznań, 2003, s. 184. 120 Žr. Topolski J. Narodziny kapitalizmu w Europie XIV–XVII wieku / Wydanie III poprawione. Poznań, 2003, s. 184–185. Žr. taip pat jo paties. Methodological Foundations of Comparative Studies of Large Regions of the World // Topolski J. The Manorial Economy in Early–Modern East–Central Europe: Origins, Deve lopment and Consequences. London: Variorum, 1994, p. 34. 121 Cameron R. The Modern World–System II: Mercantilism and the Consolidation of the European World–Economy, 1600–1750 by Immanuel Wallerstein // Journal of Indisciplinary History. 1980, vol. 12, no 2, p. 345. Rimtą pagrindą pritarti lenkų istoriko teiginiams suteikia žymaus XVI– XVIII a. Europos prekybos specialisto K. Glamanno studija „Europos prekyba 1500–1750“, kurioje sujungiami ir sukonkretinami įvairių prekybos tyrinėtojų teiginiai122. Nors šis istorikas pažymi, kad XVI–XVII a. pirmoje pusėje per Gdanską į Vakarus buvo eksportuota apie 70–80 % visų iš Baltijos regiono eksportuotų grūdų (o per visą XVI–XVIII a. laikotarpį iš Gdansko – apie 12 milijonų tonų grūdų), vis dėlto jis konstatuoja, jog šis grūdų tiekimas buvo marginalaus pobūdžio, palyginti su visuotine paklausa ir pasiūla. Tai reiškia, kad minėtu laikotarpiu per Gdanską eksportuoti grūdai patenkino daugiausia 1–2 % tuometinių Europos gyventojų bendro poreikio ir 3–6 % miestų gyventojų poreikio123. Vadinasi, lenkų grūdai Europai nebuvo gyvybiškai reikalingi, greičiau tai buvo būdas kompensuoti nuosavą gamybą. Nepaisant prekybos ir amatų vaidmens didėjimo, Vakarų Europa vis dėlto išliko žemės ūkio kraštas, o tai ir leido jai patenkinti iš esmės visus savo maisto poreikius. Atsakant į klausimą, ar iš tikrųjų XVI– XVIII a. ATR vyravo palivarkiniai ūkiai, gaminantys produkciją užsienio rinkai, ir koks buvo jų poveikis šalies bendrajai raidai, galima teigti, kad tokių ūkių buvo mažuma ir jų įtaka buvo nedidelė. Tam rimtą pagrindą teikia vieno žymiausių Lenkijos palivarkų tyrinėtojų A. Wyczańskio tyrimai. Išsamiai aptaręs grūdų kainas XVI a. Lenkijoje jis tvirtina, kad grūdų (ypač javų) eksportas į Vakarus iš Lenkijos (kaip 122 Glamann K. European Trade 1500–1750 // The Fontana Economic History of Europe: The Sixteenth and Seventeenth Centuries / Ed. C. M. Cipolla. London, 1976, vol. 2, p. 427–526. 123 Žr. Glamann K. European Trade 1500–1750, p. 462 bei p. 466. 33 pirmaujančios šalies) XVI a. antroje pusėje neviršijo 2,5 % bendrojo grūdų gamybos kiekio124. Plėtodamas šį A. Wyczańskio teiginį J. Topolskis tvirtina, kad XVI a. palivarkai tiekė rinkai apie 25 % visos lenkų grūdų produkcijos. Šio istoriko manymu, nors ekspansyvaus modelio palivarkai ir buvo grūdų eksporto monopolistai, kiek leidžia įvertinti galimybės, tik 10 % iš minėtų 25 % grūdų produkcijos jie skyrė eksportui. 40–50 % likusios produkcijos buvo parduodama vidaus rinkoje125. Beje, kiti tyrinėtojai, besiremiantys Vloclaweko 1537–1576 m. mokesčių knygų analize, atkreipė dėmesį, jog minimu laikotarpiu pagrindiniai Lenkijos grūdų tiekimo centrai telkėsi Didžiojoje Lenkijoje, Kujavijoje ir Mazovijoje, kur nebuvo daug stambių palivarkų126. J. Topolskis, A. Wyczańskis ir W. Kula laikosi požiūrio, kad ilgalaikėje perspektyvoje ATR didikams prekybos sąlygos (angl. terms of trade) su Vakarais pradėjo blogėti jau nuo XVII a. vidurio ir būtent tai juos vertė labiau atsižvelgti į vidaus rinką. Akivaizdi šio reiškinio išraiška buvo jau minėtas dvarininkų propinacijos suklestėjimas – masinis grūdų127 perdirbimas į alų 124 Wyczański A. Czy chłopom było źle w Polsce w XVI wieku, s. 629. 125 Topolski J. Model kontynentalnego handlu Europy środkowowschodniej w XVI i pierwszej połowie XVII wieku. 1982, s. 336. 126 Žr.: Davies N. Dievo žaislas: Lenkijos istorija. T. 1: Nuo seniausių laikų iki 1795 metų / Iš anglų k. vertė I. Mataitytė, L. Miknevičiūtė. 2-asis patais. leidimas. Vilnius, 2008, p. 298; Kuklinska K. Commercial Expansion in XVIII th Century Poland: The Case of Poznán // Journal of European Economic History. 1977, vol. 6, no 2, p. 447 bei p. 449. 127 J. Topolskis pažymi, kad Lenkijos didikų ir ri terių dvaruose 1685 m. grūdų išauginta 65 % mažiau palyginti su XVI a. viduriu ir 60 % mažiau palyginti su 1620–1640 m. Žr. Topolski J. Gospodarstwo wiejskie w dobrach arcybiskupstwa Gnieznienskiego od XVIII wieku. Poznań, 1958, s. 208. 34 ir degtinę, kuriuos priverstinai parduodavo valstiečiams128. ATR terms of trade su Vakarais pablogėjimas pirmiausia siejamas su prekybos Baltijos regiono grūdais sumažėjimu. Dėl mažų grūdų kainų Vakaruose ir menko Lenkijos ūkių našumo Baltijos regiono grūdus Vakarų rinkoje parduoti tapo sunkiau129. Manytume, kad visa tai dar labiau sustiprina argumentus, kad bene didžiausia produkcijos dalis buvo suvartojama vidaus rinkoje. Grįždami prie pagrindinių XI–XV a. Vakarų Europos manoro ir XVI–XVIII a. Vidurio Rytų Europos (ypač ATR) palivarko ūkių struktūrinių panašumų ir skirtumų, galime konstatuoti ir kitų skirtumų, ryškių žemės rentos formos kaitos tendencijose. Šiuose regionuose minimu laikotarpiu atodirbinei rentai pirmenybė buvo teikiama būtent stambiuose dvaruose, ku128 Žr.: Topolski J. Przełom gospodarczy w Polsce XVI wieku i jego następstwa, s. 97; Wyczański A. The Adjustment of the Polish Economy to Economic Checks in the XVII th Century // Journal of European Economic History. 1981, vol. 10, no 1, p. 209–210; Kula W. An Economic Theory of the Feudal System: Towards a Model of the Polish Economy 1500–1800, p. 136–137. 129 Žr. Kuklinska K. Commercial Expansion in XVIII th Century Poland: The Case of Poznán. 1977, p. 448–449. Prekybos Baltijos regiono grūdais sumažėjimo reiškinys aiškinamas įvairiai. Vieni teigia, jog Vakarų Europoje grūdų paklausa smuko dėl XVII a. demografinės stagnacijos. Kiti tvirtina, kad Pietų Europoje ėmus auginti ryžius ir kukurūzus, naudoti tobulesnius žemės tręšimo, melioravimo ir sėjomainos būdus, šio regiono apsirūpinimo grūdais lygis pakilo. Treti teigia, jog staigus grūdų kainų kritimas daugelį Vakarų Europos ūkininkų paskatino imtis pelningesnių žemės ūkio formų (pvz., pienininkystės). Plačiau apie tai žr. Kirby D. Šiaurės Europa ankstyvaisiais naujaisiais amžiais: Baltijos šalys 1492–1772 metais / Iš anglų k. vertė G. Bautrūnienė. Vilnius, 2000, p. 259. Atsižvelgdami į tai manytume, kad bene pagrindinė minėto reiškinio priežastis buvo Trisdešimties metų karas, apėmęs Vidurio Europos ir dalį Vakarų Europos šalių. Jo metu šių regionų prekyba tapo neįmanoma, uostai užsidarė. Tik po Vestfalijos taikos pamažu atsigavo jūrų prekyba. rių gaminama produkcija buvo skirta parduoti. Palaipsnį atodirbinės rentos formos atsisakymą minėtuose regionuose nulėmė vadinamosios didžiosios krizės, po kurių kilo demografiniai kataklizmai: didžioji maro epidemija Vakarų Europoje XIV a. pirmoje pusėje ir XVII a. vidurio visuotinė Europos ekonominė krizė. Šių didžiųjų krizių priežastis daugelis tyrinėtojų sieja su atodirbinės rentos padariniais: ši rentos forma, pasiekusi laikiną ir diskretų gamybos efektą, vėliau laidavo tik ekstensyvios ekonomikos plėtrą. Marksistinės istoriografijos požiūriu, XVII a. vidurio visuotinės Europos ekonominės krizės įveikimas Vidurio Rytų Europoje yra sietinas su baudžiavos silpnėjimu130. Kaip ir kitose Vidurio Rytų Europos šalyse, Lietuvoje nuo XVII a. vidurio iki XVIII a. antrosios pusės dėl politinių ir demografinių krizių131 lažas buvo keičiamas činšu. Tačiau nuo XVIII a. antrosios pusės ryški paradoksali tendencija, kai vėl grįžtama prie lažinės palivarkinės ūkio sistemos ekstensyvinimo didinant atodirbinės rentos normas ir steigiant naujus palivarkus132. Marksistinėje istoriografijoje šis reiškinys įvardijamas kaip palivarkinio ūkio renesansas, kuris siejamas su Vakarų Europoje vėl susiklosčiusia Vidurio Rytų Europos grūdų ir kitų žemės ūkio produk130 Žr., pavyzdžiui: Hobsbawn E. J. The General Crisis of the European Economy in the 17 th Century // Past and Present. 1954, May, no 5, p. 48–49; jo paties. The Crisis of the 17 th Century – II // ibidem. 1954, Nov., no 6, p. 50. 131 LDK XVII–XVIII a. patyrė dvi didžiules demografines krizes. XVII a. viduryje ji prarado apie 48 % gyventojų, XVIII a. pradžioje, dar neatsigavusi po pirmosios krizės, vėl neteko 35 % gyventojų. Žr. Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A. Lietuvos istorija iki 1795 metų. Vilnius, 2000, p. 242. 132 Žr. Jučas M. Baudžiavos irimas Lietuvoje, p. 103–104. tų gamintojams palankia konjunktūra. Su šiuo palivarkinio ūkio renesansu prasidėjo pats sunkiausias baudžiavos laikotarpis Lietuvoje. Šio laikotarpio tyrinėtojas S. Pamerneckis, vienas iš nedaugelio, taikiusių statistinį metodą agrarinių santykių raidai ir dinamikai XVIII a. pabaigos–XIX a. pirmosios pusės Lietuvoje tirti, teigia, jog valstiečių prievolių didinimas nuo XVIII a. pabaigos iki XIX a. trečiojo–ketvirtojo dešimtmečio pasiekė ekstremalias lažinės palivarkinės sistemos plėtimo formas133. Šis tyrinėtojas linkęs kalbėti netgi apie feodalinių baudžiavinių santykių apogėjų minimu laikotarpiu, o ne apie baudžiavos irimą bei palivarko peraugimą į kapitalistinį ūkį (marksistiniu požiūriu) Lietuvoje – tai įrodinėjo M. Jučas134. Anot S. Pamerneckio, „XVIII a. pab.–XIX a. pirmoje pusėje Lietuvoje vyravo ir stiprėjo paprastoji prekinė gamyba. Palivarkinės gamybos intensyvumo pagrindą sudarė beatodairiškas rentos normos didinimas, atvedęs į visos žemės 133 Pamerneckis S. Agrarinių santykių raida ir dina mika Lietuvoje: XVIII a. pabaiga – XIX a. pirmoji pusė: (statistinė analizė). Vilnius, 2004, p. 40. Be to, koreliacinė analizė parodė, kad XVIII a. pabaigoje Šiaulių ekonomijoje, kur buvo palankiausios socialinės ir ekonominės valstiečių ūkio raidos sąlygos Lietuvoje, dar nebuvo subalansuotai ūkininkaujančių baudžiavinių ūkių, besiorientuojančių į rinkos poreikius, išskyrus negausius Šiaulių grafystės labiau pasiturinčius valstiečius (t. y. labiau apsirūpinusius darbiniais ir veisliniais gyvuliais). Anot S. Pamerneckio, minimu laikotarpiu dauguma valstiečių ūkių socialiai priklausė tam pačiam natūralaus ūkio tipui, kurio viduje įžvelgtinas tik turtinės nelygybės didėjimas. Žr. ibidem, p. 57. 134 M. Jučo teigimu, nuo XVIII a. antrosios pusės pastebimas palivarkų plotų plėtimasis, atimant žemę iš valstiečių ir įdirbant tuščią. Visa tai vedė į lažinę ūkio sistemą ir baudžiavinės prievartos sustiprėjimą, tad iš pirmo žvilgsnio atrodytų – į refeodalizaciją. Tačiau, anot istoriko, palivarkas gamino produktus rinkai, dėl to jis ėmė pamažu peraugti į prekinį, paskui į kapitalistinį ūkį. Žr. Jučas M. Baudžiavos irimas Lietuvoje. 1972, p. 103–104. 35 ūkio gamybos sąstingį, kuris nieko bendra neturi su kokybiniais poslinkiais, t. y. kapitalizmo pradžia. Jo atsiradimas agrarinių santykių struktūroje sietinas su poreforminiu laikotarpiu [t. y. po baudžiavos panaikinimo 1861 m. – D. Ž.]“135. Žemės ūkio gamybos sąstingį XVIII a. ATR pastebi dauguma tyrinėtojų, pažyminčių, kad dėl baudžiavinio balasto bendra ATR žemės ūkio produkcijos apimtis (nepaisant kai kurių inertiškų ekonominių pokyčių) XVIII a. buvo vienu trečdaliu mažesnė nei XVI a. antroje pusėje136. Paradoksalu, kad Lietuvoje XVIII a. antroje pusėje lažinis palivarkinis ūkis išliko pelningiausia ūkininkavimo forma137. Lietuvoje XVIII a. antroje pusėje būta bandymų reformuoti palivarkinį ūkį remiantis fiziokratine ekonomine teorija. Lietuviškoji jos recepcija sietina su XVII– XVIII a. sandūroje Anglijos Norfolko grafystėje kilusia „naujosios žemdirbystės“ banga, kuri iš Prancūzijos kiek pavėlavusi 135 Pamerneckis S. Agrarinių santykių raida ir dinamika Lietuvoje: XVIII a. pabaiga – XIX a. pirmoji pusė: (statistinė analizė). 2004, p. 115. ��Žr., pavyzdžiui: Koczy L. Dzieje handlu polskiego przed rozbiorami. Lwów, 1939, s. 82; Manikowski A. Zmiany czy stagnacja? Z problematyki handlu polskiego w drugiej połowie XVII wieku // Przegląd Historyczny. 1973, t. 64, zesz. 4, s. 788–789. Antai žymus lenkų istorikas S. Hoszowskis Lenkijos XVI–XVIII a. žemės ūkio istorijoje išskyrė du laikotarpius: 1) pakilimas XVI–XVII a. viduryje; 2) ilgasis žemės ūkio depresijos laikotarpis XVII a. viduryje–XVIII a. viduryje. Lenkijos žemės ūkio depresijos priežastimis S. Hoszowskis laikė ilgus karus su kazokais (1648�� –�� 1676 m.), švedų okupaciją (1655–1660 m.) ir neigiamus Lenkijoje vyravusios feodalinės žemės ūkio sistemos ir socialinės politinės sistemos bruožus. Žr. Hoszowski S. The Polish Baltic Trade in the 15 th–18 th Centuries // Poland at the 11 th International Congress of Historical Science at Stockholm. Warszawa, 1960, p. 130–131. 137 Žr., pavyzdžiui: Truska L. Bažnytinė žemėvalda Lietuvoje feodalizmo epochoje (XVIII a. 2-oje – XIX a. 1-oje pusėje). Vilnius, 1988, p. 21. 36 pasiekė ir ATR138. Pasak E. Railos, Lietuvos didikai, aplankę daugelį Europos šalių ir susipažinę su priešakiniais ūkio modeliais, XVIII a. antroje pusėje savo dvaruose tik imitavo vakarietiškus veiklos principus, t. y. į sustingusią lažinę palivarkinę ūkio sistemą bandė įterpti „plastiškus“ Apšvietos verslininkystės ir individualaus darbo principus139. Baudžiavinio gyvenimo struktūra, suvaržiusi asmens laisvę ir garantavusi griežtą visuomenės hierarchiją, iš principo buvo nepajėgi absorbuoti laisvo individo darbu ir atsakomybe paremto ekonominio potencialo. Vienas iš Lietuvos didikų, reprezentavusių minėtą ekonominio proceso plėtotę, buvo A. Tyzenhauzas. Jis „intensyvino“ karališkųjų ekonomijų ūkį naudodamas baudžiavinį darbą. Tokį „ūkio intensyvinimą“ E. Raila apibrėžia taip: „... lažinės-palivarkinės sistemos reanimacija, panaudojant dalinę Vakarų Europos technologiją ir naujausius ūkininkavimo metodus“140. Pažymėtina, kad nuo XX a. antrosios pusės marksistinėje istoriografijoje vis la138 E. Railos teigimu, šios teorijos recepciją skatino ne tiek ATR elito išskirtinis požiūris į šį politinės ekonomijos minties produktą kaip vieną iš galimų europietiškos kultūros variantų, kiek totali Prancūzijos kultūros invazija, atnešusi fiziokratinę mintį kaip integralų šios kultūros elementą. Plačiau ir smulkiau apie fiziokratizmo teorijos kilmę, raidą bei fiziokratizmo konfigūraciją Lietuvoje žr. Raila E. Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis ir Apšvietos epocha Lietuvoje. Daktaro disertacija: humanitariniai mokslai, istorija. Darbo vadovas – prof. habil. dr. M. Jučas. Vilnius: Vilniaus universitetas, 1995 (VUB RS, F76–3597), p. 117–144; jo paties. Ignotus Ignotas: Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. Vilnius, 2010, p. 165–203. Žr. taip pat Im Hof U. Švietimo epochos Europa / Iš vokiečių k. vertė N. Daujotytė. Vilnius, 1996, p. 161–163. 139 Raila E. Vilniaus vyskupas Ignotas Masalskis ir Apšvietos epocha Lietuvoje, p. 132. 140 Ibidem, p. 133. Žr. taip pat jo paties. Ignotus Ignotas: Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis, p. 188. biau įsigalėjo naujais tyrinėjimais pagrįsta nuomonė, kad terminas antroji baudžiavos laida nevartotinas kai kurių kraštų, visų pirma Lenkijos ir Lietuvos XV–XVII a. agrariniams santykiams apibūdinti141. Šio požiūrio šalininkų (J. Topolskio, J. Jurginio, W. Hejnoszo, Z. Janelio, A. Kahano) manymu, čia vyko vientisas valstiečių įbaudžiavinimo procesas, kurio klestėjimas chronologiškai sutapo su naujos feodalinės reakcijos tipiškuose antrosios baudžiavos laidos kraštuose apogėjumi. Remiantis minėtų istorikų tyrimais reikia išskirti Vidurio Rytų Europos arealo vakarinį pakraštį, pirmiausia Rytų Vokietijos teritoriją, kuriose iš tiesų galima kalbėti XV–XVII a. apie baudžiavinių santykių sustiprėjimo antrąjį etapą ir vadinti šį procesą antrąja baudžiavos laida, o visą likusį arealą (kur baudžiavos įsigalėjimas buvo pirminis) – natūralia feodalinių santykių raidos tąsa. Pratęsiant šių tyrinėtojų įžvalgas konstatuotina, kad tikroji antrosios baudžiavos laida Lietuvoje ir buvo pirmiau minėtas palivarkinio ūkio renesansas XVIII a. antroje pusėje, kai prasidėjo pats sunkiausias baudžiavos laikotarpis. Po trečiojo ATR padalijimo Lietuvai patekus į Rusijos imperijos sudėtį šis procesas vyko toliau142. 141 Plačiau žr. Žiemelis D. Lietuva Vidurio ir Rytų Europoje XVI–XVIII amžiuje: „feodalinė reakcija“ ar periferinis kapitalizmas?, p. 58–59. 142 �� Lietuva, XVI–XVIII a. buvusi patikimas Vakarų bei Šiaurės Vakarų Europos šalių žaliavų aruodas, dėl inkorporavimo į Rusijos imperijos sudėtį nuo XVIII a. pabaigos iki XX a. pradžios tapo jos agrarine periferija. Tai dar labiau „užkonservavo“ „valstietišką“ gamybą šeimos vartojimui žemės ūkyje, lėmė menką miestų plėtrą. Minimu laikotarpiu Lietuva kartu su gudų teritorijomis buvo labiausiai „užkonservuotas“ baudžiavinių santykių užkampis europinėje Rusijos imperijos dalyje. Plačiau žr.: Pamerneckis S. Agrarinių santykių raida ir dinamika Lietuvoje: XVIII a. pabaiga – XIX a. pirmoji pusė: (statistinė analizė), p. 120; Ambrulevičiūtė A. Mugės ir jų vaidmuo prekybos struktūroje Vilniaus Išvados 1. P irmą kartą istoriografijoje atlikta XVI–XVIII a. ATR palivarko ir XI–XV a. Vakarų Europos manoro ūkio struktūrų bei raidos tendencijų lyginamoji analizė marksistiniu / institucionalistiniu požiūriais neleidžia XVI–XVIII a. ATR palivarko ūkio, paveikto Vakarų Europos besivystančių kapitalistinių santykių, kvalifikuoti nei kaip tipiško feodalinio ūkio (kuriuo laikytinas Viduramžių Vakarų Europos manoras), nei kaip tipiškos kapitalistinės įmonės. 2. Pirma, Vakarų Europos manoro sistema kaip ekonominis bei politinis vienetas (mini valstybė) buvo pagrįsta implicitine pono ir valstiečio mainų sutartimi, o Vidurio Rytų Europos palivarko sistema rėmėsi absoliučiu pono dominavimu valstiečiams. Palivarkas buvo tik ūkinis, o ne politinis vienetas (toks buvo pavietas kaip savivaldi bajorų teritorinė korporacija). 3. Antra, nors ir XI–XV a. Vakarų Europos manoras, ir XVI–XVIII a. Vidurio Rytų Europos palivarko ūkis plėtojo paprastąją prekinę gamybą, skyrėsi jų gamybos orientacija. Manoro ūkis nesant kainų žirklių tarp manoro centrų ir prekybos uostų buvo orientuotas pirmiausia į pono natūrinių poreikių tenkinimą. XVI–XVIII a. ATR palivarko ūkio gamybos paskirtis dėl kainų žirklių tarp vidaus ir užsienio rinkų (KPS įtaka) buvo prekinės produkcijos gamyba, kuri vis dėlto kvalifikuotina kaip viena iš pono lėšų kaupimo formų. Pastarasis ir Kauno gubernijose 1861–1914 metais // Lietuvos istorijos studijos. 2007, t. 19, p. 24–40. 37 bruožas neleidžia XVI–XVIII a. ATR palivarko ūkio traktuoti kaip kapitalistinės įmonės. 4. XVI–XVIII a. ATR regionuose, esančiuose toli nuo tokių pagrindinių prekybos uostų kaip Gdanskas, Elbingas, Ryga, vyravo autonominis (susijęs su vidaus rinka), o ne ekspansyvus (orientuotas į eksportą), kaip teigė I. Wallersteinas, palivarko ūkio modelis. Nuodugnesnis klausimo svarstymas, kokiu mastu XVI–XVIII a. ATR ūkis buvo įsitraukęs į tarptautinę prekybą, būtų kito straipsnio objektas. THE MANOR ESTATE ECONOMY OF THE REPUBLIC OF TWO NATIONS (THE POLISH–LITHUANIAN COMMONWEALTH) IN THE 16TH–18TH CENTURIES FROM THE MARXIST AND NEO-INSTITUTIONALIST PERSPECTIVES Darius Žiemelis Summary This article continues an analysis of the socioeconomic history of the Republic of Two Nations (RTN) in the 16th–18th centuries, viewed through two competing historiographical views: the traditional Marxist conception emphasizing internal considerations and the the neo-Marxist capitalist world system theory (CWS) emphasizing external motivations. The questions addressed in this text arose from the conclusion of an earlier study (Lietuvos istorijos studijos, 2006, volume 18) that the agrarian structure of Eastern Europe in the 16th–18th centuries, according to the CWS conception, is similar in many respects to what Marxists call “feudalism” in Western Europe in the 11th–15th centuries (with the agrarian structure rather than political “superstructure” in mind). The point of this article is to define in more detail the strucutural similarities and differences between the Western European manor in the 11th–15th centuries and the Eastern European manor (especially in the RTN) in terms of Marxism and neo-institutionalism. In reconstructing the economic structure of the Western European manor from the Marxist perspective in the first section of the article, the author employs a research performed by the school of E. A. Kosminsky, a renowned medieval expert in the Soviet Union. American economists of the new institutionalist economic history work by its bestknown representatives D. C. North and R. P. Thomas inform the neo-institutionalist perspective in the first section. In the second section, the model of feudal economic function by one of the most renowned Polish economic historians, W. Kula, is used for reconstructing the manor economy of Eastern Europe (and especially the RTN) in the 16th–18th centuries from the Marxist perspective. The third section features the above-mentioned studies as well as additional literature (J. Topolski, A. Wyczański, P. Gorecki, K. Glamann, E. J. Hobsbawn, S. Pa merneckis and others), to illustrate in detail for the first time in historiography and expand upon, the structural similarities and differences between the Western European manor in the 11th–15th centuries and the Eastern European manor in the 16th–18th centuries according to both of the aforementioned perspectives. Arguments are put forward for the thesis that the manor economy of the 16th–18th centuries in the RTN, affected by Western Europe’s developing capitalist relationships, can be qualified neither as a typical feudal economy (which the Western European manor of the Middle Ages should properly be considered) nor as a typical capitalist enterprise. The RTN manor of the 16th–18th centuries was an economy based on the total domination by the lord of the peasants oriented to the production of merchantile goods, as one of the forms used by the lord for accumulating capital. Įteikta 2011 01 13 Parengta skelbti 2011 03 31 38 ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 27 PIOTRAS STOLYPINAS IR TAUTINIS KLAUSIMAS RUSIJOS IMPERIJOJE 1906–1911 METAIS. NAUJAUSIOS RUSŲ ISTORIOGRAFIJOS TENDENCIJOS Ryšard Gaidis Daktaras Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedra Tel. 268 72 86 El. paštas: rysard.gaidis@if.vu.lt Įvadas Biografinio pobūdžio žanras istorikui yra bene pats pavojingiausias mokslinės kūrybos variantas, nes dažnai tyrėjas, ilgai arba net visą gyvenimą besidomintis vienu, nors ir labai reikšmingu, istoriniu personažu, palaipsniui praranda tam tikro racionalaus žvilgsnio pajautą ir sugebėjimą išlikti korektiškas. Besigilinant į konkretaus asmens gyvenimo kelią, jo mintis bei pažiūras, išdėstytas atsiminimuose ar kitokios rūšies raštuose, nejučia priimamos tam tikros herojaus nuostatos ir principai. Taip gimsta biografinis naratyvas, kuris arba labai išaukština, arba, priešingai, labai pasmerkia istorinį veikėją. Negalime, aišku, teigti, kad trečiasis variantas, t. y. subalansuotas pasakojimas, kuriame yra po lygiai vietos ir kritiškam žvilgsniui, ir atviram žavėjimuisi, būtų pati tinkamiausia metodinė prieiga. Kiekvieno žmogaus, ar labai svarbaus ir istoriškai reikšmingo, ar paprasto, eilinio piliečio biografijoje yra kur kas daugiau subtilybių ir netikėtų likimo posūkių, charakterio ypatybių ir prieštaringų nuostatų, negu kartais istorikai bando pavaizduoti. Moksline prasme, matyt, svarbiausia yra tai, kad tyrinėtojui jo darbo procese susiformavusi simpatija ar antipatija netrukdytų vertinti istorinio veikėjo visapusiškai, nenutylint nepatogių temų, ir bandyti atskleisti biografijos aspektus, kurie ne visada leidžia išlaikyti logiškai sukonstruotą ir subalansuotą pasakojimą, tarsi tai būtų tam tikra programa. Šiame straipsnyje analizuosime, kaip pastarųjų dviejų dešimtmečių rusų istorikai, ir ne tik istorikai, bandė rašyti žymaus Rusijos imperijos valstybės veikėjo, ministro pirmininko Piotro Stolypino biografijas, o konkrečiau – kaip šitose biografijose įvertintos jo nuostatos ir politinė veikla, skirtos tautinei problematikai spręsti 1906–1911 m. Kodėl taip svarbu išaiškinti šį klausimą remiantis būtent istorinės biografijos žanru? Pirma, tokio tipo ir specialiai P. Stolypino politinei veiklai ir minčiai skirtuose veikaluose į šį asmenį bandoma žiūrėti visapusiškai ir sistemiškai, arba bent jau stengiamasi tai daryti. Antra, būtent biografijos yra tas istorikų kūrybos vaisius, kuris pirmiausia pasiekia skaitytoją ir, matyt, labiausiai formuoja istorinį konkretaus 39 asmens vaizdinį. O tai yra aktualu, nes nesuklysime teigdami, kad iš esmės nuo XX a. paskutinio dešimtmečio pradžios susidomėjimas P. Stolypinu Rusijoje nepaliaujamai didėja, o knygų ir straipsnių, skirtų jam ar jo vykdytoms reformoms, pasirodo kiekvienais metais. Šis mokslininkų, politikų ir visuomenės dalies susidomėjimas P. Stolypino lietuviškos biografijos laikotarpiu pasiekė ir Lietuvą1. Ruošiantis 150-osioms P. Stolypino gimimo metinėms 2012 m., Rusijoje 2010 m. spalio 12 d. buvo įkurtas aukščiausio lygio minėjimo organizacinis komitetas, kurio pirmininku tapo V. Putinas, o nariais 41 aukšto rango valdininkas (ministrai, gubernatoriai, aukštųjų mokyklų rektoriai...). Į organizacinį komitetą įeina Piotro Stolypino palikimo tyrimo fondo (2001) įkūrėjas ir prezidentas P. Požigailo, kuris ir yra vienas aktyviausių veikėjų, siekiančių įtvirtinti ir pažymėti P. Stolypino paveldą Lietuvoje2. Taigi Rusijoje yra ne tik mokslinis, bet ir nemažas, jeigu ne didesnis, po1 Орлов С. Пётр Столыпин стал окончательно «своим» для Литвы. Свободная Пресса. Prieiga per internetą: http://svpressa.ru/socie/article/19224/, [žiūrėta 2010 02 15]. Piotras Stolypinas gimė 1862 m. balandžio 2 d. Drezdene. Iš tėvo, Rusijos kariuomenės generolo majoro Arkadijaus Stolypino, paveldėjo 835 dešimtines valdų Kauno gubernijoje. Ypač pamėgo Kalnaberžės dvarą šalia Kėdainių, kuriame praleido didelę gyvenimo dalį. 1874–1879 m. mokėsi Vilniaus gimnazijoje. 1889 m. kovo 18 d. Vilniaus generalgubernatoriaus buvo paskirtas Kauno apskrities bajorų vadovu, 1898 m. balandžio 24 d. – Kauno gubernijos bajorų vadovu, 1902 m. gegužės 5 d. – Gardino gubernatoriumi. 2 Plačiau apie fondą ir jo atstovų veiklą Lietuvoje žr.: Восстановление усадьбы Столыпиных в Колноберже. Prieiga per internetą: http://www.stolypin. ru/news/2010.php?ELEMENT_ID=826 [žiūrėta 2011 02 10]; Конференция в Литве. Prieiga per internetą: http://www.stolypin.ru/news/2011.php?ELEMENT_ ID=861 [žiūrėta 2011 02 10]; taip pat žr. Барсукова Л. В Кедайнском крае – пристальный взгляд на Петра Столыпина. Prieiga per internetą: http://www.kedainiaichiki.ru/content/30 [žiūrėta 2011 02 15]. 40 litinis ir visuomeninis suinteresuotumas, kad P. Stolypinas taptų savotišku istorinės atminties objektu ne tik Rusijoje, bet ir Lietuvoje. Istoriografijos tikslas, matyt, yra išsaugoti pakankamai blaivų protą, vadovautis moksliškumo principais ir nepasiduoti, kad ir labai gražiems ir romantiškiems, vaizdiniams, pristatantiems mums šį tikrai neeilinį imperinės Rusijos gynėją. Suvokiant, kad nedidelės apimties straipsnyje nėra galimybių atlikti visapusišką ir nuodugnią rusų istoriografijos apžvalgą, teko apsiriboti formaliąja šios istoriografijos analize ir išsiaiškinti, kokią vietą joje užima tautinė Rusijos imperijos problematika? Ar biografijose pakankamai atskleidžiamas P. Stolypino vaidmuo formuojant ir lemiant imperijos tautinę politiką? P. Stolypinas ir „tautiniai pakraščiai“ 1906–1911 metais 1991–2010 m. bene vienintelė monografija, griežtai kritiškai vertinanti P. Stolypiną, yra parašyta sovietmečiu susiformavusio istoriko Arono Avrecho. 1991 m. pasirodžiusi knyga ženklina lūžį tarp marksistinės istoriografijos sukurto juodojo P. Stolypino paveikslo ir jo vėlesnės savotiškos reabilitacijos ar net šlovinimo3. A. Avrecho knygoje aptinkame dar nemažai soviet mečiu įtvirtintų interpretacinių prieigų, neabejotiną įtaką P. Stolypino vertinimui padarė V. Lenino kritika, skirta Nikolajui II ir jo ministrui. Tautinė problematika analizuojama 5-jame knygos skyriuje, pavadintame gana skaidriai ir aiškiai, tarsi būtų norėta apeliuoti į Aleksandro III lai3 Аврех А. Я. П. А. Столыпин и судьбы реформ в России.�� Москва: Издательство политической литературы, 1991. Prieiga per internetą: http://scepsis.ru/ library/id_1349.html [žiūrėta 2011 08 11]. kais prasidėjusių rusifikacijos procesų stiprėjimą „tautiniuose pakraščiuose“, taigi – „Nacionalizmas. „Rusija rusams“. Autorius išskyrė tris problemas, anot jo, labiausiai atspindinčias P. Stolypino kaip „įsitikinusio ir nuoseklaus nacionalisto“ veidą: 1. Nacionalistų partijos sukūrimas. 2. Žygis prieš Suomiją. 3. Vakarų žemietijos ir Chelmo klausimas. A. Avrecho nuomone, Rusijos imperijos ministras pirmininkas 1906 m. parengė reformų programą, kurią įgyvendinus būtų sukurta „Didžioji Rusija“ (Великая Россия)4. Epitetui „didžioji“ jis teikė ypatingą reikšmę. Išvaduoti imperiją iš ją apėmusios revoliucijos buvo galima dviem pagrindiniais būdais: viena vertus, išspręsti agrarinį klausimą, t. y. panaikinti kaimo bendruomenes, – leisti valstiečiams išsiskirstyti į vienkiemius ir taip suteikti jiems galimybę tapti lygiateisiais piliečiais, žemės savininkais, kartu ir politinės sistemos ramsčiu; kita vertus, užkirsti kelią imperijos susiskaldymui, t. y. „tautinių pakraščių“ tikėtinam atsiskyrimui. Tai padaryti galėjo padėti nacionalistinių ar net šovinistinių nuotaikų pažadinimas titulinės imperijos nacijos, rusų, aplinkoje, taip pat valstybės administracijos kontrolės ir rusifikacinės politikos stiprinimas. Pirmajame poskyryje A. Avrechas nagrinėja, kaip nuo 1906 m. vyko rusų nacionalistų politinės stovyklos formavimasis ir kokį vaidmenį jame suvaidino P. Stolypinas. 1905 m. sausio 9 d. kilus neramumams Sankt Peterburge, revoliucija žaibiškai pasiekė ir imperijos pakraščius. Prasidėjo streikai, manifestacijos ir atviri ginkluoti susidūrimai su policijos ir kariuomenės daliniais Lenkijos karalystėje, Užkaukazės bei Pabaltijo gubernijose, 4 Ten pat. Prieiga per internetą: http://scepsis.ru/library/id_1379.html [žiūrėta 2011 08 11]. Vakarų krašte ir Suomijos didžiojoje kunigaikštystėje. Revoliucijos išvardytuose kraštuose specifika, aišku, buvo tokia, kad čia šalia socialinių ir politinių neramumų ir visuomenės nepasitenkinimo svarbesnis tapo tautinio judėjimo pakilimas ir tautinio pobūdžio reikalavimai valdžiai suteikti autonomines teises Lenkijos karalystei ir Lietuvai. Kaip atsakas į šį judėjimą pradeda mobilizuotis ir formuotis rusų nacionalistinės grupuotės. A. Avrechas mini, kad 1906 m. Sankt Peterburge buvo įkurtas savaitraštis „Rusijos pakraščiai“, o 1908 m. kovo 30 d. įsteigta Rusų pakraščių draugija. Kūrėsi ir kitos dešiniosios monarchistinės, nacionalistinės organizacijos bei partijos. Tačiau kol jos veikė atskirai, jų svoris politinėje arenoje buvo beveik nepastebimas, jos negalėjo nulemti politinių sprendimų ar daryti jiems įtaką, tai įrodė rinkimai į pirmąją (1906) ir antrąją (1907) valstybės dūmas, kuriose rusų nacionalistai sudarė ryškią mažumą. Todėl reikėjo imtis telkiančių priemonių ir įkurti vieningą rusų nacionalistų partiją. Kaip tik čia P. Stolypinas, anot A. Avrecho, ir suvaidino savo pagrindinį vaidmenį – paakino nacionalistus vienytis ir parėmė šį procesą politiškai bei finansiškai. Tai įvyko 1909 m. lapkritį, kai Valstybės Dūmoje atsirado vieninga „rusų nacionalistų“ frakcija, kurios lyderiu buvo išrinktas P. Balašovas. P. Stolypinui tokia frakcija esą buvo reikalinga besąlygiškai palaikyti vyriausybinei reformų programai, kurios du esminius punktus įvardijome pirmiau. A. Avrechas įsitikinęs, kad iš esmės šios frakcijos narių ir P. Stolypino nuostatos dėl kitų tautybių padėties ir teisių Rusijos imperijoje nesiskyrė. Tarp jų labiausiai buvo ginami imperijos nedalomumo principas, rusų tautos viršenybės ir dominavimo visoje valstybės 41 teritorijoje užtikrinimas, griežta kitų tautų nacionalinių aspiracijų ir judėjimų kontrolė ir net kova su menkiausiomis separatizmo apraiškomis. Nacionalistinės P. Stolypino politikos realizacija įsikūnijo, anot A. Avrecho, vyriausybės sprendime griežtai apriboti Suomijos didžiosios kunigaikštystės autonomiją5. Nesigilinant į šio klausimo detales, reikia pažymėti, kad imperijos ir Suomijos santykiai buvo reorganizuoti 1908 m. gegužės 20 d. potvarkiais ir 1910 m. liepos 17 d. įstatymu. Šitie nutarimai nubrėžė Suomijos politinio pavaldumo ir politinės priklausomybės klausimą Rusijos vyriausybės naudai. Suomių istorikas O. Jussila apibendrino P. Stolypino veiksmus Suomijos atžvilgiu kaip siekį rusifikuoti jos valdymo sistemą. Seimas turėjo būti palaipsniui panaikintas, o gyventojai – rinkti savo atstovus į Rusijos imperijos Valstybės Dūmą. Suomijos vykdomosios valdžios funkcijas vykdantis Senatas turėjo išlikti, bet veikiau kaip reliktas, o ne reali savarankiška politinė valdžia. O. Jussila apibendrino: „<...> galima pasakyti, kad P. Stolypinas buvo nacionalistas ir centralistas. Taip pat, turėdamas patirties, įgytos dirbant vakarų gubernijose, jis su tam tikru supratingumu žvelgė į priešingas rusų centralizmui tautines pažiūras, bet tik iki tam tikros ribos. Be to, tai nereiškė, kad jo tikslas nebuvo faktiškas ne tik Suomijos valstybingumo, bet ir autonomijos panaikinimas.“6 Labai reikšmingas P. Stolypino tautinės politikos elementas buvo „lenkų 5 Ten pat. Prieiga per internetą: http://scepsis.ru/library/id_1380.html [žiūrėta 2011 08 11]. 6 Юссила О. Великое княжество Финляндское 1809–1917. Хельсинки: Ruslania Books Oy, 2009, c. 713–715. 42 klausimas“. Jis sukonkretintas dviejuose projektuose – žemietijų įkūrimo Vakarų gubernijose ir naujos Chelmo gubernijos sukūrimo, nuo Lenkijos karalystės atskiriant 11 rytinių Liublino ir Sedlcų gubernijų pavietų7. Vėlgi nesigilinkime į kiekvieno projekto svarstymus vyriausybėje ir Valstybės Dūmoje bei Valstybės taryboje, o trumpai aptarkime pasiektus rezultatus8. Vietos savivalda pati savaime buvo pažangus ir reikalingas dalykas lietuviškoms, baltarusiškoms ir ukrainietiškoms gubernijoms. Problema buvo politinė. Remiantis 1864 ir 1890 m. žemietijų įstatymais, savivaldoje, ypač jos vykdomosiose įstaigose, dominuoti turėjo dvarininkai, kaip išsilavinęs ir turtingas socialinis sluoksnis, turintis užtikrinti efektyvų žemietijų darbą ir tam tikrą valstiečių kontrolę bei globą. Tačiau ir Šiaurės vakarų, ir Pietvakarių gubernijose, laikantis įstatymuose nustatyto žemės nuosavybės ir nekilnojamojo turto cenzo, žemietijose jeigu ne dominuotų, 7 Аврех А. Я. П. А. Столыпин... Prieiga per internetą: http://scepsis.ru/library/id_1381.html [žiūrėta 2011 08 11]. 8 Žemietijų Šiaurės vakarų krašte ir Pietvakarių krašte bei Chelmo gubernijos įkūrimo klausimus savo iki šiol mokslinės vertės nepraradusioje monografijoje išanalizavo lenkų istorikas L. Bazylowas: Bazylow L. Ostatnie lata Rosji carskiej. Rządy Stołypina. Wydanie 2. Warszawa: Wydawnictwo Naukowe PWN SA, 2008, s. 318–319, 391–426; plačiau žr. taip pat: Szpoper D. Szlachta polska wobec kwestii samorządów ziemskich w guberniach zachodnich imperium rosyjskiego przed 1914 rokiem // Gdańskie Studia Prawnicze. Wybrane problemy funkcjonowania samorządu terytorialnego w Rzeczypospolitej Polskiej po reformie. Tom VIII. Pod red. E. Bojanowskiego. Gdańsk: Wydawnictwo Uniwersytetu Gdańskiego, 2002, s. 115–139; Jurkowski R. Sukcesy i porażki. Ziemiaństwo polskie Ziem Zabranych w wyborach do Dumy Państwowej i Rady Państwa 1906–1913. Olsztyn: Wydawnictwo Uniwersytetu Warmińsko-Mazurskiego w Olsztynie, 2009, s. 73–74; Западные окраины Российской империи. Под ред. М. Долбилова и А. Миллера. Москва�� : Новое литературное обозрение, 2006, с. 363–344, 378–383. tai reikšmingą įtaką darytų lenkų katalikų dvarininkija. P. Stolypinas ir minėtos rusų nacionalistų frakcijos nariai Valstybės Dūmoje ir Valstybės taryboje negalėjo to leisti. Todėl ir buvo parengtas toks įstatymas, kuris skyrėsi nuo 1864 ir 1890 m. įstatymų. Esminis jo skirtumas – tautinių kurijų – lenkiškų ir rusiškų – įvedimas. Taip, viena vertus, vietiniams dvarininkams katalikams buvo užtikrintas dalyvavimas žemietijose, kita vertus, pagal nustatytas kurijose normas jie neturėjo sudaryti daugumos ar net pusės savivaldos narių. Tai buvo motyvuojama valstybės interesais, siekiais apsaugoti rusų liaudį (baltarusiai ir ukrainiečiai buvo laikomi rusais) nuo lenkų įtakos ir sustiprinti rusiškąjį elementą Vakarų krašte. Įstatymas įsigaliojo 1911 m. kovo 14 d. jį pasirašius imperatoriui Nikolajui II, apeinant Valstybės Dūmą ir Valstybės tarybą, nes pastarojoje kilo opozicija tokiam vyriausybės projektui. Žemietijos nebuvo įkurtos Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijose, nes P. Stolypinas manė, kad ten reikėjo dar labiau sustiprinti rusų elementą kontroliuosiančią savivaldą. Įstatymas dėl Chelmo gubernijos įkūrimo buvo paskelbtas jau po P. Stolypino mirties, 1912 m. birželio 23 d. Tačiau A. Avrechas pagrįstai teigia, kad būtent premjero dėka šis projektas buvo greitai parengtas ir jau 1909 m. gegužės 19 d. pateiktas svarstyti Valstybės Dūmai. Įsigaliojus įstatymui buvo pažeistos Lenkijos karalystės ribos, o naujoje gubernijoje iš karto prasidėjo rusifikacija9. Taip, nesigilinant į atskirus klausimus, atrodo A. Avrecho rekonstruotas P. Stolypino tautinės politikos modelis. Absoliuti 9 Аврех А. Я. П. А. Столыпин... Prieiga per internetą: http://scepsis.ru/library/id_1381.html [žiūrėta 2011 08 11]. dauguma darbų, parašytų nuo 1991 m., P. Stolypiną vertina vis geriau, galų gale tas vaizdas pasikeičia į visiškai teigiamą. Manytina, tai buvo susiję su XX a. paskutinio dešimtmečio vertybine ir politine visuomenės krize Rusijoje, kai po Sovietų Sąjungos žlugimo prasidėjo naujos Rusijos valstybinės koncepcijos ir ideologijos paieškos. P. Stolypinas pasirinktas sąmoningai, kaip istorinis veikėjas, kuris panašioje krizinėje situacijoje XX a. pradžioje bent trumpam apsaugojo Rusiją nuo žlugimo ir, vadovaudamasis jos nacionaliniais interesais, suformulavo valstybės modernizavimo programą. Prie P. Stolypino populiarinimo ir jo palikimo tyrimo prisidėjo 1997 m. Saratove įkurtas P. Stolypino kultūros centras. Jis buvo įsteigtas vietos valdžios iniciatyva, šį sumanymą palaikius P. Stolypino vaikaičiui Dmitrijui Stolypinui10. Direktoriaus Genadijaus Sidorovnino dėka centras organizuoja konferencijas ir plėtoja leidybinę veiklą. 1997 m. pasirodė pirmasis, o 1999 m. antrasis straipsnių ir šaltinių rinkiniai, skirti įvairiems P. Stolypino biografijos aspektams ir politinei veiklai11. G. Sidorovninas abiejų rinkinių įžangoje išdėstė savo nuomonę dėl premjero istorinės reikšmės. Jo manymu, atėjo laikas objektyviai pažvelgti į iškilų Rusijos reformatorių ir jo patirtį, kuri turi būti 10 Культурный центр имени П. А. Столыпина. Prieiga per internetą: http://www.sc-stolypin.narod.ru/ about.htm [žiūrėta 2011 02 18]. Būtent į Saratovą P. Stolypinas buvo paskirtas gubernatoriumi 1903 m. vasario 15 d. Ten dirbo iki 1906 m. balandžio 26 d., kai Nikolajus II jį paskyrė vidaus reikalų ministru. 11 �� Столыпин. Жизнь и смерть 1862–1911: Сборник / Сост. Г. Сидоровнин. Саратов: Соотечественник, 1997; Правда Столыпина. Сборник / Сост. Г. Сидоровнин. Альманах, I выпуск. Саратов: Соотечественник, 1999. Prieiga per internetą: http://gosudarstvo.voskres.ru/heald/stolypin/stlp_cnt.htm [žiūrėta 2011 02 18]. 43 panaudota šiandienos Rusijos reformose12. Taigi pagrindinis tikslas – grąžinti P. Stolypinui deramą istorinę pagarbą ir atsakyti kritikams ir šmeižikams. Kitaip sakant, čia esminis ne tiek mokslinis interesas, kiek publicistinis poleminis nusistatymas. Nors G. Sidorovninas teigia, kad nelinkęs idealizuoti P. Stolypino, vis dėlto tas susižavėjimas juo ir savotiškas pasipiktinimas dėl jo kritikos dominuoja ne tik rinkinių įžangose, bet ir P. Stolypino biografijoje13. Minėtuose rinkiniuose buvo vos viena publikacija, kurioje tik netiesiogiai nagrinėjamas P. Stolypino požiūris į tautinę problematiką, o tiksliau, jo veiksmai būnant Gardino gubernatoriumi. Straipsnio autorius yra ne rusų, bet baltarusių istorikas V. Čerepica, ir jis labai natūraliai įsiterpia į P. Stolypino apologetų gretas. P. Stolypinas kaip naujas gubernatorius į Gardiną atvyko iš Kauno gubernijos, taigi bendra tautinė gretimos gubernijos padėtis jam buvo pažįstama. V. Čerepica jį vaizduoja kaip veiklų šeimininką, besirūpinantį pirmiausia administraciniais reikalais, Stačiatikių bažnyčia, valstybinėmis pradinėmis mokyklomis ir, aišku, ūkiniais klausimais. Tautiniu klausimu jis čia vadovavosi imperinės valdžios išbandytu modeliu, t. y. administracija savo ramsčiu laikė baltarusių stačiatikių valstiečius ir nepasitikėjo lenkų dvarininkais14. GuberСтолыпин. Жизнь и смерть..., c. 4–6. Сидоровнин Г. П. А. Столыпин. Жизнь за отечество: Жизнеописание (1862–1911). Саратов: Сарат. Культ. центр им. П. А. Столыпина, 2002. 14 Черепица В. Н. П. А. Столыпин – гродненский губернатор // Правда Столыпина. Сборник�� ...�� Prieiga per internetą: http://gosudarstvo.voskres.ru/heald/ stolypin/stlp_11.htm [žiūrėta 2011 02 18]. Žr. taip pat: Черепица В. Н. П. А. Столыпин о нуждах сельского хозяйства Гродненской губернии. Prieiga per internetą: Электронный журнал «Исследовано в России». http://zhurnal.ape.relarn.ru/articles/2001/034.pdf [žiūrėta 2010 08 22]. 12 13 44 natorius – tai valstietijos gynėjas ir jos interesų atstovas. Analogiškos interpretacinės strategijos laikėsi Stanislovas Rybas P. Stolypino biografijoje, kurioje plačiau aptarė tik Vakarų krašto padėtį ir žemietijų įvedimo peripetijas. Vakarų gubernijos S. Rybui – tai „faktiškai rusų Lenkija“. Bet Minsko, Vitebsko, Mogiliavo, Podolės, Voluinės ir Kijevo gubernijose absoliučią gyventojų daugumą sudarė rusai, tampantys „antrosios rūšies“ gyventojais dėl 2–3 % lenkų dvarininkijos dominavimo ir priespaudos. Todėl P. Stolypinas siekė suteikti galimybę vietos rusams turėti savo atstovus Valstybės taryboje, Valstybės Dūmoje ir žemietijose. Deja, S. Rybas neužsimena, kad, viena vertus, neaišku, ar baltarusių ir ukrainiečių valstiečiai save laikė rusais, kita vertus, į Valstybės tarybą būtų renkami vietoj lenkų dvarininkų ne vietos valstiečiai, kuriais esą rūpinosi P. Stolypinas, o rusų dvarininkai; žemietijose taip pat dominuotų ne liaudis, o dvarininkai ir stačiatikių dvasininkai15. V. Čerepica taip pat mini, kad būtent Kauno, Vilniaus ir Gardino gubernijose P. Stolypinas susipažino su žydų bendruomenės problematika ir buvo diskriminacinių priemonių, taikytų šiai tautai nuo XIX a. antrosios pusės, panaikinimo šalininkas. Tačiau jam to padaryti būnant ministru pirmininku nepavyko esą dėl Rusijos „reakcingų“ dvarininkų ir „žydų revoliucionierių“16. 15 Рыбас С. Ю. Столыпин. Изд. 3-е. Москва: Молодая гвардия, 2009, с. 210–222. S. Rybas apskritai linkęs suaktualinti ir politizuoti P. Stolypiną, žr. Рыбас С. Ю.�� Пётр Столыпин как зеркало для Владимира Путина. Prieiga per internetą: Независимая Газета. http://www.ng.ru/style/2001-02-22/16_stolypin.html [žiūrėta 2011 03 03]. 16 Черепица В. Н. П. А. Столыпин – гродненский губернатор... Prieiga per internetą: http://gosudarstvo.voskres.ru/heald/stolypin/stlp_11.htm [žiūrėta 2011 02 18]. Žr. Minėtą G. Sidorovnino knygą moksliniu tyrimu galime laikyti tik sąlyginai, nes pats autorius įvade pažymi, kad biografija buvo „sudaryta“. Pirmiausia krinta į akis jo įsitikinimas, kad istoriografijoje susiformavęs prieštaringas ir kontrastingas „patrioto“ P. Stolypino įvaizdis – tai aiškiai neigiamas dalykas. Kita vertus, išryškėja ir paties G. Sidorovnino tendencingumas bei pretenzijos į teisingą interpretaciją. Knygos istoriografinėje apžvalgoje iš esmės visi, rašiusieji apie P. Stolypiną, sugrupuojami į dvi priešingas stovyklas17. Kritikai, aišku, atsidūrė „blogio“ stovykloje. Be abejo, neturėtume suabsoliutinti, buvo ir tarp kritikų, ypač sovietmečiu, tokių, kurie, neįsigilindami ar dėl kitų priežasčių formulavo paviršutiniškas, griežtai neigiamas išvadas. Iš tikrųjų G. Sidorovnino knyga susideda iš didelių šaltinių atkarpų, paties P. Stolypino Valstybės Dūmoje ir Valstybės taryboje sakytų kalbų ir pranešimų, amžininkų atsiminimų ir kitų dokumentų, citavimo, kuris teksto sklandumui užtikrinti sujungiamas autoriaus pasvarstymais ir interpretacijomis. Nenuostabu, kad knygos turinį ir lėmė šaltiniai, tarp jų 1991 m. paskelbtos P. Stolypino kalbos minėtose institucijose18. Galime pagrįstai teigti, kad autorius nekritiškai cituoja P. Stolypino mintis norėdamas patiems skaitytojams palikti teisę daryti išvadas. Tačiau G. Sidorovnino susižavėjimas biografijos hetaip pat: Кабытов П. С. П. А. Столыпин: последний реформатор Российской империи. Самара: издательство «Самарский университет», 2006, с. 132–133. 17 Сидоровнин Г. П. А. Столыпин. Жизнь за отечество..., c. 6–17. 18 Столыпин П. А. Нам нужна Великая Россия... Полное собрание речей в Государственной думе и Го сударственном совете. 1906–1911 гг. Сост. Ю. Г. Фель штинский. Москва: Молодая гвардия, 1991. rojumi akivaizdus. Visiškai pateisinama ir jo tautinė politika. Tiesa, knygoje pritrūko šitos politikos sintezės. Kaip ir ankstesniuose veikaluose, skirtuose P. Stolypinui, čia apsiribota tomis pačiomis tautinio klausimo Rusijos imperijoje problemomis, t. y. Suomijos didžiosios kunigaikštystės autonomijos apribojimu ir Vakarų žemietijomis. Nors vėlgi, šaltinių „vedamas“, autorius aptaria P. Stolypino bandymus palengvinti žydų bendruomenės teisinę padėtį ir prieina prie tokios išvados: „<...> šalia pirmiau apžvelgto „žydų klausimo“ buvo nemažai kitų liudijimų, patvirtinančių, kad Stolypino „nacionalizmas“ neturėjo „zoologinio“ pobūdžio. Jo „imperinėse kalbose“ aiškiai skambėjo mintis, kad rusų piliečiu gali save laikyti kiekvienas Rusijai suklestėjimo linkintis didžiosios šalies pavaldinys.“19 G. Sidorovninas, kaip ir A. Avrechas, išskiria 1909 m., kaip reikšmingą ribą tautinėje imperijos politikoje. Esą 1909 m. rusų visuomenėje prasidėjo diskusijos dėl paaštrėjusio tautinio klausimo, kurios greitai persimetė į valstybines įstaigas. Viena vertus, susirūpinta rusų tautinės savimonės silpnėjimu, kai rusai prarasdavo nacionalinę savastį ir virsdavo „rossijanais“ (русcкие – россияне). Kita vertus, valstybės gyvenime ir valstybinėse įstaigose vis stipriau įsitvirtindavo kitataučiai. Dingstimi svarstyti šią problemą kaip tik ir tapo situacija, kai į Valstybės tarybą iš Šiaurės vakarų ir Pietvakarių kraštų pateko tik vietiniai dvarininkai20. Tai buvo suvokta kaip pasikėsinimas į rusų teises ir nacionalinių interesų pažeidimas. „Senosioms rusiškoms žemėms“ atstovavo ne rusai, bet lenkai. 19 Сидоровнин Г. П. А. Столыпин. Жизнь за отечество..., c. 176. 20 Ten pat, p. 292–293. 45 P. Stolypinas visiškai pritarė šitai nuomonei, todėl ir norėjo kuo skubiau įkurti žemietijas Vakarų gubernijose, kuriose dominuotų rusai, galintys iš savo tarpo rinkti Valstybės tarybos narius. Tokį patį, rusų liaudies ir tautos gynėjo nuo kitataučių dominavimo Rusijos imperijoje, portretą nutapė dviejų tomų biografijoje ekonomistas ir buvęs Rusijos ministras B. Fiodorovas21. Ir vėl susiduriame su moksliškumo problema. Didžiausias priekaištas šiam darbui – tai ne tik mažas nuorodų skaičius, nes antro tomo pabaigoje pateikiamas platus literatūros ir skelbtų šaltinių sąrašas, yra nurodyta ir archyvinių fondų. Savo faktografiniu turiniu knyga yra tikrai informatyvi. Stengtasi išaiškinti kuo daugiau biografijos detalių. Tačiau autorius linkęs laikytis publicistinio poleminio rašymo stiliaus ir, manytina, bene didžiausios kritikos vertas elementas yra nuolatinis apeliavimas į šiuolaikinės Rusijos politines ir socialines realijas ir bandymas įtikinti skaitytoją, kad P. Stolypinas ir jo reformų programa šiandien turi tapti Rusijai pavyzdiniu modeliu, norint užtikrinti ekonomiškai ir politiškai galingos ir įtakingos didvalstybės statusą. Įdomu, kaip B. Fiodorovas apibūdina P. Stolypiną: „Norint trumpai suformuluoti, kas buvo Piotras Stolypinas, galvon pirmiausia ateina du paprasti žodžiai: reformatorius ir patriotas.“22 Taigi tas, ko trūksta šiandienos Rusijai. Iš esmės galime įžvelgti formaliąją analogiją tarp A. Avrecho ir B. Fiodorovo. Visiškai skyrėsi tik jų vertinimai. Pastarasis P. Stolypino nacionalizmą suvokia kaip patriotizmą, kuris nebuvo nukreiptas prieš kitataučius, bet siekė apsaugoti rusų tautos teises ir interesus. Todėl jeigu ir buvo priimami teisiniai politiniai sprendimai, apribojantys kitų tautų teises Rusijos imperijoje, tai buvo daroma siekiant apsaugoti rusus, o ne skriausti kitus. Knygos struktūroje atsirado skyrius išraiškingu pavadinimu „Stolypinas ir nacionaliniai-valstybiniai klausimai“. Valstybiniai ir tautiniai klausimai čia tarpusavyje labai glaudžiai susiję. Tautinė politika, kurią vykdė P. Stolypinas, turėjo visiškai atitikti rusų valstybės, o ne daugiatautės imperijos interesus. Probleminės temos irgi tokios pat. Bandoma atsakyti į klausimą, ar P. Stolypinas buvo nacionalistas ir kokie santykiai jį siejo su rusų nacionalistais ir dešiniaisiais. B. Fiodorovas pateikia ir savą politikos, kurią P. Stolypinas vykdė žydų bendruomenės, Vakarų žemietijų, Chelmo Rusios, Suomijos didžiosios kunigaikštystės atžvilgiu, interpretaciją. Trumpai aptaria ministro pirmininko požiūrį į konfesinę padėtį Rusijos imperijoje. Anot B. Fiodorovo, didžiausią galvos skausmą Rusijai ir P. Stolypinui kėlė Lenkijos karalystė ir Suomija. „Tautinė Piotro Stolypino politika buvo iš esmės atsakymas į stiprėjantį nacionalizmą ir separatizmą atskirose Rusijos imperijos dalyse. Rusijos vientisumui ir nedalomumui grėsė pavojus ir kažkas turėjo su juo kovoti.“23 Taigi valstybės politikos „tautinių pakraščių“ atžvilgiu posūkį reikėtų paankstinti – iš 1909 m. perkelti į 1907 m. Būtent tais metais P. Stolypinas, aišku, Nikolajui II visiškai pritariant, žengė pirmąjį žings- 21 Фёдоров Б. Г. Пётр Столыпин: �� «�� Я верю в Россию�� »�� . Биография П. А. Столыпина: в 2 т. Санкт-Петербург: Лимбусс Пресс, 2002. 22 Ten pat, t. 1, p. 7. 23 Ten pat, t. 1, p. 467. Identiškas problemas labai lakoniškai aptaria, bet jokių naujų išvadų nepadaro: Кабытов П. С. П. А. Столыпин: последний реформатор..., c. 178–179, 181–183. 46 nį, apribojantį kitataučių teises. B. Fiodorovas pažymi, kad „po 1905 m. revoliucijos rusų visuomenės savimonėje kilo nauja imperinė idėja, kuria remiantis visų Rusijoje gyvenančių tautų atstovai iš principo pripažįstami lygiaverčiais vieningos imperijos piliečiais“24. Realus teisinis šio principo įtvirtinimas – tai 1905 m. spalio 17 d. manifestas ir gruodžio 11 d. rinkimų į Valstybės dūmą įstatymas, iš esmės leidęs kitoms tautoms kartu su rusais dalyvauti imperijos politiniame gyvenime ir priimti svarbius sprendimus. Į pirmąją Valstybės Dūmą (1906 m.) buvo išrinkta 220 skirtingų tautybių deputatų, o rusų buvo 270. Galime pritarti A. Kapellerio nuomonei, kad, atsižvelgiant į imperijos etninę gyventojų sudėtį, tai buvo pakankamai teisingas sprendimas. Rusai, sudarydami 44 % gyventojų, ir taip gavo daugiau vietų dūmoje negu kitataučiai25. Antrojoje Valstybės Dūmoje (1907 m.) santykis labai nepasikeitė. B. Fiodorovo teigimu, problema buvo ta, kad abidvi dūmos elgėsi antivalstybiškai ir būtent P. Stolypinas ėmėsi taisyti padėtį. 1907 m. birželio 3 d. Nikolajus II paskelbė naują rinkimų įstatymą, kuris turėjo užtikrinti absoliutų rusų tautybės dominavimą Valstybės dūmoje. Kita vertus, norėta eliminuoti centro kairiąsias partijas, nepritariančias P. Stolypino reformų programai, kurios pagrindiniai principai buvo paskelbti 1906 m. rugpjūtį. Daugelis istorikų mano, kad tai buvo svarbiausias motyvas paskelbti naują rinkimų įstatymą, nes leido centro dešiniosioms jėgoms gerokai padidinti savo atstovavimą dūmoje ir taip užtikrinti paramą vyriausybės poTen pat, t. 1, p. 469. Каппелер А. Россия – многонациональная им перия. Возникновение, история, распад. Москва: Прогресс-Традиция, 2000, с. 251–252. 24 25 litikai. Tačiau nėra abejonių, kad tautinis aspektas čia buvo ne mažiau svarbus. Tiesa, tarp kairiųjų frakcijų, ypač socialdemokratų, buvo nemažai kitų tautybių atstovų, bet smūgis birželio 3 d. buvo suduotas ir toms tautinėms frakcijoms, kurios linko paremti P. Stolypino reformas, kaip antai Lenkų ratui. Be to, pačiame II dūmos paleidimo manifeste rašoma: „Įkurta Rusijos valstybei sustiprinti Valstybės Dūma turi būti rusiška ir savo dvasia. Kitos tautybės turi turėti savo poreikių atstovus Valstybės Dūmoje, bet neturi ir neturės tokio skaičiaus, kuris leis jiems lemti grynai rusiškus klausimus.“26 Remiantis naujuoju rinkimų įstatymu, gerokai sumažėjo lenkų atstovų – nuo 29 iki 10, Kaukazo – nuo 29 iki 10, Stepių krašto ir Turkestano vietos gyventojai apskritai neteko teisės rinkti dūmos narius. Taigi trečiojoje dūmoje tautinių bendruomenių atstovų buvo daugiau kaip 100 (24 %), o ketvirtojoje – 76 (19 %)27. Tai akivaizdžiai rodė, kad P. Stolypino imperijos modernizavimo programoje tautų politinio lygiateisiškumo principas buvo pažeistas. Nes kaip kitaip suprasti pirmiau pateiktą manifesto citatą? Kitos tautybės turi teisę pareikšti savo poreikius, bet dėl menko savo atstovų skaičiaus faktiškai praranda galimybę tuos poreikius realizuoti atitinkamais teisiniais sprendimais dūmoje. O rusams rūpimi klausimai apėmė visą imperijos teritoriją, taigi ir „tautinius pakraščius“. B. Fiodorovas tokiai išvadai iš esmės pritaria, bet linkęs pateisinti P. Stolypiną, 26 Фёдоров Б. Г. Пётр Столыпин: «Я верю в Рос сию»...,t. 1, p. 469–470. 27 Каппелер А. Россия – многонациональная империя..., с. 253; Смирнов А. Ф. Государственная дума Российской империи. 1906–1917 гг.: Историко-правовой очерк. Челябинск: Социум, 2010, с. 339–340; История �� Ро�� ссии�� . ХХ век: 1894–1939 / Ред. А. В. Зубов. Москва: Астрель, 2009, с. 204–205. 47 – jis esą kitaip negalėjo pasielgti dėl pernelyg menkos „tautinių pakraščių“ integracijos. P. Stolypinas, būdamas „civilizuotas nacionalistas“, „sveikas nacionalistas,“ negalėjo toleruoti situacijos, kad rusais save laikanti daugiatautė dauguma pataikautų mažumai. „<...> jis nebuvo prieš žydus ar totorius, vokiečius ar lenkus. Jis tiesiog nemanė, kad atskiros mažumos turi nuolat primesti savo valią daugumai.“28 Tokia atvirkštine logika P. Stolypinas vadovavosi ir priimdamas vėlesnius sprendimus dėl Suomijos ir Vakarų žemietijų. B. Fiodorovas bandė įrodyti, kad P. Stolypinas laikėsi nuoseklios politikos lygiateisiškumo suteikimo žydų bendruomenei klausimu. Iš tiesų 1906 m. rudenį jis pasiūlė vyriausybei apsvarstyti galimybę panaikinti kai kuriuos žydų teises ribojančius nutarimus. Įstatymo projektas buvo parengtas ir gruodį pateiktas imperatoriui patvirtinti. Nikolajus II, manoma, nenorėdamas provokuoti rusų dešiniųjų ir monarchistų, to nepadarė. P. Stolypinas pasiūlė perduoti projektą svarstyti dūmai, bet ji to taip ir nepadarė iki 1917 m. Antras argumentas P. Stolypino naudai yra jo neigiamas nusiteikimas „juodašimtininkų“, kurie revoliucijos metu organizavo žydų pogromus, atžvilgiu. Apskritai, nepaisant kitų apribojimų, P. Stolypinas esą pavieniais sprendimais stengėsi švelninti antižydiškus administracijos veiksmus, o jo premjeravimo laikais žydų bendruomenė išgyveno kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo pakilimą29. Identišką interpretacinę ir metodinę strategiją pasirinko kitas P. Stolypino bio28 Фёдоров Б. Г. Пётр Столыпин: �� «�� Я верю в Россию»..., t. 1, p. 474–475. 29 Ten pat, t. 1, p. 489–501; panašios nuomonės yra A. Solženicynas: Солженицын А. И. Двести лет вместе (1794–1995). Часть 1. Москва: Русский путь, 2001, с. 421–425. 48 grafas – A. Borodinas. Jis irgi suteikia skaitytojams galimybę pažvelgti į P. Stolypiną amžininkų akimis, nes istoriografiją ištiko krizė ir istorikai nesugeba į jį pažvelgti objektyviai. Daugiausia pelnytos ir nepelnytos kritikos atitenka sovietinei istoriografijai. Vienintelė žydų problematika čia išskiriama iš visų minėtų tautinių klausimų ir aptariama atskirai. Pirmajame atitinkamo skyriaus sakinyje esminis teiginys: „P. A. Stolypinas nebuvo antisemitas.“30 A. Borodinas šį teiginį pagrindžia cituodamas P. Stolypino dukters Marijos Bok atsiminimus, kuriuose, tiesą sakant, kaip tik parodomas tam laikui ypač būdingas stereotipinis tėvo žvilgsnis į šios etnokonfesinės bendruomenės atstovus, paplitęs tarp dvarininkų. Taigi P. Stolypinas, dar gyvendamas Kalnaberžėje ir Kaune, įprato į žydus žiūrėti kaip į būtiną krašto „priklausinį“: „<...> jie buvo ne tik būtini, bet ir pakankamai patogūs ir malonūs, kaip visuomet teigė mano tėvas.“31 A. Borodinas taip pat aptaria minėtus 1906 m. vyriausybės ketinimus panaikinti kai kuriuos teisinius apribojimus žydams ir paties P. Stolypino pastangas tai padaryti. Įdomiausias yra kitas dalykas. Jeigu ministras pirmininkas buvo taip ryžtingai nusiteikęs prieš apribojimus, kodėl nesiėmė iniciatyvos ir apskritai nesiūlė panaikinti sėslumo ribą ir teisinę žydų nelygybę visoje imperijos teritorijoje? A. Borodinas aiškina tai tuo, kad šis klausimas buvo toks 30 Бородин А. П. Столыпин. Реформы во имя России. Москва: Вече, 2004, с. 5, 145. P. Stolypino dukters Marijos Bok atsiminimai yra plačiai naudojami jo biografų kaip reikšmingas �� asmeninio gyvenimo šaltinis. Tačiau vertėtų gerokai kritiškiau vertinti jos pastabas ir teiginius, nes jie yra akivaizdžiai idealizuojantys tėvą. Žr. plačiau: Бок М. П. О моём отце П. А. Столыпине: Воспоминания. Мемуары. Минск: Харвест, 2004. 31 Бородин А. П. Столыпин. Реформы во имя России..., p. 5. jautrus ir esminis, kad jį galėjo išspręsti tik Valstybės Dūma. Tačiau, kaip minėta, atidavęs šį klausimą dūmai ir matydamas, kad jis nejuda iš vietos, P. Stolypinas pats prie jo taip ir negrįžo. Abejonių dėl antidiskriminacinės politikos nuoseklumo kelia dar vienas momentas. Biografijose, nagrinėjant ir aiškinant P. Stolypino požiūrį į vieną ar kitą tautinį klausimą, analizuojamas tik pats matomiausias lygmuo, t. y. pareiškimai ir kalbos Valstybės Dūmoje ir Valstybės taryboje, tačiau plačiau netyrinėjami tiesioginiai veiksmai ir nurodymai savo pavaldiniams provincijoje – gubernatoriams. O tie nurodymai, dažniausiai aplinkraščiai, kai kurie slaptieji, parodo, kad P. Stolypinas ne visais atvejais buvo nuoseklus. Žydų problemos kontekste savo straipsnyje tai bando įrodyti A. Mindlinas32. Jis pateikia keletą labai iškalbingų pavyzdžių, kurie leidžia suabejoti P. Stolypino neginčijamai pozityviu nusistatymu dėl būtinybės panaikinti diskriminacinius įsakus. Pateiksime bent porą atvejų. 1907 m. rugsėjo 14 d. Kijevo Rusų tautos sąjungos gubernijos skyrius kreipėsi į P. Stolypiną prašydamas pašalinti iš vietos Politechnikos instituto žydų „perteklių“. Įdomios yra prašymo paraštėse ministro pirmininko parašytos pastabos. Jose sąjunga giriama už „teisingas ir rimtas mintis“. Iš instituto netrukus buvo pašalinta 100 žydų kilmės studentų, o į jų vietą priimti mažiau pažangūs rusų / ukrainiečių studentai. 1910 m. pradžioje P. Stolypinas išleido aplinkraštį gubernatoriams, kuriame įspėjo gubernijų viršininkus, kad kitataučių kultūrinės ir švietimo organizacijos žadina tarp tėvynainių „siaurąją nacionalinę-poli32 Миндлин А., �� «�� Еврейская политика�� »�� Столыпина. Prieiga per internetą: http://history.nfurman.com/ russ/russ003.htm [žiūrėta 2011 02 14]. tinę savimonę“ ir todėl yra pavojingos, kelia grėsmę visuomenės ramybei ir saugumui33. Gubernatoriai buvo įpareigoti kontroliuoti padėtį ir uždaryti tokio pobūdžio organizacijas. Panašių pavyzdžių buvo daugiau ir jie rodė politikos nenuoseklumą ne tik vienos žydų bendruomenės, bet ir kitų tautų atžvilgiu. Ir šioje situacijoje P. Stolypino veiksmus ir pažiūras padeda atskleisti ne biografijos, bet atskiriems klausimams skirtos mokslinės monografijos ir straipsniai. Kai kurie jų net specialiai nenagrinėja P. Stolypino politikos34. Be abejo, visas biografijos detales ir subtily33 Ten pat. B. Fiodorovas taip pat mini Kijevo politechnikos instituto istoriją, tačiau ir čia pateisina P. Stolypiną, tiesa, gana keistoku argumentu. Jis lygina minėtą situaciją su JAV politika, kai valstybė užtikrina kai kurioms mažumoms tam tikrą vietų skaičių aukštosiose mokyklose ir taip apriboja labiau pasiruošusių „baltųjų“ galimybes patekti į universitetus. Žr. Фёдоров Б. Г. Пётр Столыпин:«Я верю в Россию»..., t. 2, p. 222. 34 Labai vertingas tyrimas: Андреева Н. С. Прибалтийские немцы и Российская правительственная политика в начале XX века. Санкт-Петербург: Издательский дом «Мiръ», 2008. с. 111–219. P. Stolypino politika Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lenkijos karalystėje trumpai aptariama: Западные окраины Российской империи. Ред. М. Долбилов, А. Миллер. Москва: Новое литературное обозрение, 2006, с. 332–333, 362–383. Taip pat svarbūs P. Stolypino tautinės politikos akcentai ir epizodai: Центральная Азия в составе Российской империи. Ред. А. И. Миллер. Москва: Новое литературное обозрение, 2008, с. 284–285; Правилова Е. Финансы империи. Деньги и власть в политике России на национальных окраинах 1801–1917. Москва: Новое издательство, 2006, с. 208–221; Бахтурина А. Ю. Окраины Российской империи: Государственное управление и национальная политика в годы Первой мировой войны (1914–1917). Москва: РОССПЭН, 2004, с. 43–44; P. Stolypino ryšiai ir santykiai su rusų nacionalistais aptarti išsamioje monografijoje: Коцюбинский Д. А. Русский национализм в начале ХХ столетия. Рождение и гибель идеологии Всероссийского национального союза. Москва: РОССПЭН, 2001. P. Stolypino nenuoseklumas ir pasidavimas spaudimui atskleidžiamas: Дорская А. А. Российское законотворчество о свободе совести в 1905–1917 гг. // Проблемы социально-экономической истории России ХIX–ХХ веков. Санкт-Петербург: Алетейя, 1999, с. 354–363. 49 bes išanalizuoti būtų sunku, tačiau būtent speciali istoriografija ir joje daromos išvados galėtų padėti pakoreguoti P. Stolypino vertinimus. Tyrinėjant P. Stolypino gyvenimą, mintį ir veiklą, rimtai atrodo straipsnio pradžioje paminėto Maskvos Piotro Stolypino palikimo tyrimo fondo projektas. Aktyviausi fondo veikėjai yra prezidentas Pavelas Požigailo ir fondo mokslinės tarybos pirmininkas Valentinas Šelochajevas. Jie savo publikacijose pateikė P. Stolypino reformų programos sisteminę analizę – išskyrė esminius šios programos tikslus ir principus. Ne mažiau įspūdinga fondo leidybinė veikla. Skelbiami dokumentų rinkiniai padeda tyrinėti ne tik P. Stolypino biografiją, bet ir 1906–1914 m. Rusijos imperijos istoriją35. Reikia pabrėžti, kad P. Požigailo ir V. Šelochajevas yra neabejotinai šališki ir vargu ar tai skatina daryti korektiškas mokslines išvadas. P. Požigailo 2006 m. nuoširdžiai prisipažino: „Kai aš prieš 10 metų atradau Stolypiną, jis tapo man orientyru politiniame ir valstybiniame darbe. Šiandien nėra idealų. <...> Jeigu kalbėtume apie rimtus valstybės veikėjus, tai į Stolypiną galima lygiuotis nebijant suklysti. Dėl savo veiklos ekonominių rezultatų ir charakterio Piotras Arkadievičius Stolypinas yra mano istorinis idealas, kuris šiandien mums gali duoti vertybinę skalę, leidžiančią atskirti, kas gerai, kas blogai.“36 Todėl ir tariamai 35 Столыпин П. А. Программа реформ. Документы и материалы. В 2 томах / Ред. П. А. Пожигайло. Москва: РОССПЭН, 2003; Столыпинv П. А. Грани таланта политика / Ред. П. А. Пожигайло. Москва: РОССПЭН, 2006; Столыпин П А. Биохроника / Ред. П. А. Пожигайло. Москва: РОССПЭН, 2006. 36 Реформы и реформаторы. Баланс разума и воли. Вопросы �� «�� Родины�� » �� Павелу Пожигайло // Родина. 2006, № 12. с. 3. 50 atskleista reformų programa taikoma dabartinei Rusijai ir jos vadovams. Atsekama padėties XX a. pradžios Rusijos imperijoje ir XX–XXI a. sandūros Rusijos Federacijoje analogų. Kalbama apie tai, kad abiem laikotarpiais Rusiją ištiko sisteminė krizė ir būtent P. Stolypinas ir jo „modernizacijos programa“ yra pavyzdys, kuriuo Rusija turi sekti šiandien, nes jis pasiteisino 1906–1914 m. Sisteminė krizė apėmė beveik visas imperijos gyvenimo sritis ir išsiliejo į 1905–1907 m. revoliuciją. Vyriausybė jau iki 1906 m. ruošė reformų programą, tačiau jai galutinį pavidalą ir kryptį suteikė P. Stolypinas. Jis pradėjo ją realizuoti. P. Požigailo ir V. Šelochajevas, remdamiesi ministro pirmininko viešomis kalbomis ir pareiškimais, atskleidė pagrindinį reformų tikslą – sustiprinti valstybės vienybę ir vientisumą bei sukurti tikrąją Didžiąją Rusiją. Šį tikslą galima pasiekti laikantis valstybės „istorinio branduolio“, kurio esminiai požymiai suformuluoti XIX a., tai „monarchiškumas“, „rusiškumas“ ir „stačiatikybė“. Pripažįstama, kad P. Stolypinas buvo paveiktas slavofilų idėjų ir jas, kiek modernizavęs, norėjo paversti principais, apsaugančiais Rusiją nuo žalingos išorės įtakos. Pavyzdžių reformoms P. Stolypinas sėmėsi iš Europos ir JAV, tačiau mėgo pabrėžti, kad Rusijoje negalima įdiegti Vakarų politinės sistemos, nes ji remiasi įvairių skirtingų tautų, asmenybių vienybe, kuri palaikoma bendrų įstatymų ir administracijos. Taigi tokioje sistemoje valstybė vykdė jėgų pusiausvyros sergėtojos vaidmenį. O Rusijos valstybingumo tipas pasižymėjo tuo, kad tai buvo tam tikra istoriniu tautiškumu pagrįsta jėga ar sąjunga. „Tokia valstybė, „įgyvendindama tautinius priesakus, turi valią, jėgą ir valdžią priversti, tokia valstybė palenkia atskirų asmenų, atskirų grupių teises visumos teisėms. Tokia visuma aš laikau, teigė P. A. Stolypinas, – Rusiją.“ Ir dar: „Jis visos imperijos mastu siekė įvykdyti vieningą teisinę, politinę, ekonominę, administracinę unifikaciją, palaipsniui panaikinti individo etninius ir konfesinius apribojimus.“37 Anot B. Fiodorovo, P. Stolypinas, inicijuodamas 1907 m. birželio 3 d. naujo rinkimų įstatymo paskelbimą, žengė žingsnį atgal nuo 1905 m. spalio 17 d. principų, o P. Požigailo manymu, jis kaip tik šiuo įstatymu įtvirtino „nacionalinio tipo politinę sistemą“, atitinkančią atnaujintos 1905–1906 m. monarchinės santvarkos nuostatas38. Taigi reformų programos aptarime nerandame atskiros dalies, skirtos naujos tautinės politikos esminiams bruožams atskleisti. Tai leidžia daryti prielaidą, kad tiek P. Požigailo, tiek V. Šelochajevas manė, kad P. Stolypinas neturėjo atskiros bendros programos „tautiniams pakraščiams“, o įstatymų projektai, kurių dauguma vis vien turėjo veikti ir tvarkyti kitataučių integracijos politiką, buvo įkomponuoti į bendrą reformų programą, kaip jos dalių dalys. Tačiau ar iš tiesų Rusijos imperijos vyriausybė teikė vienodus sprendimus ir standartus skirtingoms tauti37 Пожигайло П. А. Столыпинская программа преобразования России (1906–1911). Москва: РОССПЭН, 2007, с. 19–21. Žr. taip pat: Пожигайло П. А. Столыпинская программа модернизации // Родина. 2006, № 12, с. 5; Шелохаев В. В. Столыпинский тип модернизации России. Prieiga per internetą: Фонд изучения наследия П. А. Столыпина. http://www. stolypin.ru/publications/?ELEMENT_ID=487 [žiūrėta 2008 02 02]. 38 Пожигайло П. А. Столыпинская программа..., c. 29. Žr. taip pat: Могилевский К. И., Соловьёв К. А. П. А. Столыпин: личность и реформы. Калининград: Тера Балтика�� ,�� 2007. �� Prieiga per internetą:�� Фонд изучения наследия П. А. Столыпина. http://www.stolypin. ru/izdania.html [žiūrėta 2011 03 03]. nėms problemoms, reikia rimtai suabejoti. Vien ne kartą minėtas „Vakarų žemietijų“ įstatymas akivaizdžiai parodė, kad išimtys buvo daromos atsižvelgiant būtent į tautinį aspektą. P. Stolypino apologetai pateisina tokias išimtis tuo, kad situacija dar nebuvo pribrendusi visiškam lygiateisiškumui, kad ateityje buvo ketinama suvienodinti teises ir sąlygas neatsižvelgiant į tautinius ar konfesinius skirtumus. Tačiau tokie argumentai neatlaiko mokslinės kritikos, nes P. Stolypino politikos dinamika kaip tik rodė, kad nuo 1907 m. jis atsisako kai kurių savo reformų programos nuostatų ir net paima iš Valstybės Dūmos atskirus liberalius įstatymų projektus39. Todėl būtina skirti reformų programą popieriuje ir jos realizavimą praktikoje. Tik ištyrus šiuos du lygmenis ir juos tarpusavyje palyginus bus įmanoma atsakyti į klausimus: kaip P. Stolypinui sekėsi ją įgyvendinti ir ar tikrai visais aspektais jis laikėsi tos pačios nuomonės nuo 1906 iki 1911 m. Jeigu sutiksime, kad jis norėjo liberalizuoti tautinę politiką imperijoje, tai negalime nekreipti dėmesio į gana neigiamą Nikolajaus II nuostatą šiuo klausimu ir ypač III dūmos dešiniųjų frakcijų, nuo „oktiabristų“ iki monarchistų ir nacionalistų, poziciją. O juk būtent P. Stolypinas pageidavo paklusnios, bendradarbiauti linkusios dūmos, su kuria būtų galima sutartinai įgyvendinti reformas. P. Stolypino politikos apibūdinimas pagrįstai suformuluotas kolektyvinėje monografijoje „Rusijos istorija XX amžius: 1894–1939“: „Būgštaudamas dėl Rusijos 39 Корелин А. П. Политическая программа П. А. Столыпина: либерально-консервативный синтез // Либеральный консерватизм: история и современность. Материлы Всероссийской научно-практической конференции. Москва: РОССПЭН, 2001, с. 43–53. 51 valstybės vienybės išardymo, Stolypinas pasirinko klaidingą tautinės politikos kryptį. Tautinius judėjimus jis labiausiai bandė nuslopinti administraciniais metodais, drausti vartoti tautines kalbas (nors jų vartojimas tautiniuose pakraščiuose buvo numatytas pagal 1906 m. Pagrindinių įstatymų 3 paragrafą) ir apgyvendinti rusų gyventojus etniniuose pakraščiuose, suteikdamas rusų mažumoms, lyginant su šalia jų gyvenančiomis vietos tautomis, ypatingas privilegijas. Šios priemonės niekur nenuslopino nacionalizmo, bet, priešingai, dar labiau jį sužadino ir suteikė jam antirusišką pobūdį. Greita Rusijos ūkinė pažanga objektyviai sąlygojo joje gyvenančių tautų suartėjimą ir bendradarbiavimą, o draudžiamosios vyriausybės priemonės tų tautų atstovų buvo subjektyviai suvokiamos kaip tautinis pažeminimas ir atstumdavo kitataučius nuo Rusijos.“40 Galbūt reformų programa buvo pažangi ir racionali, bet ją realizuoti praktiškai pasirodė kur kas sunkiau negu P. Stolypinas tikėjosi. To P. Požigailo ir V. Šelochajevo reformų programos sisteminė analizė neparodė. Negalėjo parodyti ir bendro konteksto, t. y. tautinių judėjimų atskirose imperijos užgrobtose žemėse specifikos, galimybių ir noro paklusti imperinei valdžiai. Nesvarstomas klausimas, ar tautų elitas buvo pasirengęs atsisakyti etnopolitinių aspiracijų dėl bendros imperinės rusiškos politinės tapatybės. Tapatybės, kurią P. Stolypinas norėjo įtvirtinti. 40 История России. ХХ век: 1894–1939..., c. 249, 251–261. 52 Išvados Formalioji pastarųjų dviejų dešimtmečių rusų istoriografijos, skirtos P. Stolypinui ir jo tautinei politikai 1906–1911 m., analizė leidžia daryti išvadą, kad biografinio pobūdžio tyrimuose trūksta nuodugnesnės ir platesnės P. Stolypino politinių planų ir veiksmų visuose Rusijos imperijos „tautiniuose pakraščiuose“ refleksijos. Iš soviet mečio istoriografijos paveldėtas temų ir problemų rinkinys persvarstomas ir reinterpretuojamas, įgauna opozicijos sovietų istoriografinei tradicijai pavidalą. Teritoriniu aspektu istorikų nagrinėjami P. Stolypino veiksmai tik Vakarų krašte, Lenkijos karalystėje bei Suomijos didžiojoje kunigaikštystėje. Todėl visiškai neatskleidžiama P. Stolypino vyriausybės politika kitose Rusijos imperijos valdomose žemėse: Pabaltijo gubernijose, Kaukaze, Užkaukazėje, Vidurinėje Azijoje, Besarabijoje. Probleminiu aspektu net ir aptariamuose kraštuose nagrinėjama ne bendra vyriausybės politika, bet atskiri, nors ir esminiai, jos aspektai, kaip antai: žemietijų įvedimas, Suomijos autonomijos teisinis apribojimas, Lenkijos karalystės teritorijos vientisumo pažeidimas, žydų bendruomenės teisinės padėties keitimas, konfesinių įstatymų projektų svarstymas. Taigi ir teritoriniu, ir probleminiu aspektu klausimas neišsemtas ir, remdamiesi ligšioline rusų istoriografija, negalime pateikti visapusiško ir nuodugnaus lyginamojo P. Stolypino tautinės politikos Rusijos imperijoje vaizdo. Šaltinių bazė šiuo klausimu, nors ir plečiasi, istorikų išsamiau dar neanalizuojama, o tiesiog nekritiškai įsisavinama. PIOTR STOLYPIN AND THE NATIONAL QUESTION IN THE RUSSIAN EMPIRE IN 1906–1911: NEW TRENDS IN RUSSIAN HISTORIOGRAPHY Ryšard Gaidis Summary The article covers the research on the contribution of Russian historiography of the last two decades into studying the life, political ideas, and activities of Piotr Stolypin. Attention is focused on the biographical genre and on the issue how the national policy of P. Stolypin and the government under his leadership in the “national outskirts” of the Russian Empire in 1906–1911 is revealed in such type of works. A formal analysis of the Russian historiography of the last two decades, aimed at P. Stolypin and his national policy in 1906–1911, enables to draw a conclusion that the research of biographical nature lacks a closer and broader reflection on P. Stolypin’s political plans and steps in all “national outskirts” of the Russian Empire. The collection of subjects and problems, inherited from the Soviet historiography, is reconsidered and reinterpreted, thereby acquiring the form of opposition to the Soviet historiographical tradition. Territorially, the historians research P. Stolypin’s actions only in the Western Provinces, the Kingdom of Poland, and the Grand Duchy of Finland. Therefore, the policy of P. Stolypin’s government is totally unrevealed in other territories governed by the Russian Empire: the Baltic governorates, the Caucasus, Transcaucasia (South Caucasus), Central Asia, and Bessarabia. Problematically, not the general government policy, but individual, though substantial, aspects thereof, such as introduction of municipalities of Russian governorates and counties (zemstvo), legal restriction of Finnish autonomy, violation of territorial integrity of the Kingdom of Poland, change of the legal status of the Jewish community, consideration of a draft law on confessions are studied in the regions at issue. Thus, both territorially and problematically, the problem is not exhausted as yet and, with reference to hitherto prevailing Russian historiography, we cannot propose a thorough and exhaustive comparative picture of P. Stolypin’s national policy in the Russian Empire. Even though the base of sources on this matter is expanding, it is not analyzed by historians in more detail but simply mastered in an uncritical manner. Įteikta 2011 01 13 Parengta skelbti 2011 03 31 53 ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 27 BUVUSIOS LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS LENKŲ TAUTINIAI DEMOKRATAI IR LIETUVIŲ TAUTINIS ATGIMIMAS XX AMŽIAUS PRADŽIOJE Przemysław Dąbrowski Lektorius, daktaras Gdansko universiteto Teisės ir administracijos fakulteto Lenkijos valstybės ir teisės istorijos katedra El. paštas: p.dabrowski@prawnicy.gda.pl Antroji XIX a. pusė, ypač laikotarpis po 1863–1864 m. sukilimo numalšinimo, – tai carinės valdžios vykdomas laipsniškas buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių rusifikacijos procesas1. Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas „korikas“2, taip pat jo įpėdi1 Staliūnas D. Did the Government Seek to Russify Lithuanians and Poles in the Northwest Region after the Uprising of 1863–1864 // Explorations in Russian and Eurasian History. Vilnius, 2004, p. 284–286. 2 Plačiau apie generalgubernatoriaus Muravjovo veiklą Šiaurės vakarų krašte žr.: Szpoper D. Sukcesorzy Wielkiego Księstwa. Myśl polityczna i działalność konserwatystów polskich na ziemiach litewsko-białoruskich w latach 1904–1939. Gdańsk, 1999, s. 5–8; idem. Konserwatyści byłego Wielkiego Księstwa Litewskiego wobec kwestii równouprawnienia osób narodowości polskiej w guberniach północno–zachodnich Imperium Rosyjskiego w latach 1863–1905 // Gdańskie Studia Prawnicze, t. XIII. Gdańsk, 2005, s. 311–318; Aleksandravičius E., Kulakauskas A. Pod władzą carów. Litwa w XIX wieku. Kraków, 2003, s. 89–94, passim; Murawiew Michaił Nikołajewicz, 1-yj // Sziłow D. N. Gosudarstwiennyje diejatieli Rossijskoj impierii 1802–1917, Biobibliograficzeskij sprawocznik: S[ankt]-Peterburg, 2001, s. 437–441; Rok 1863. Wyroki śmierci / Pod red W. Studnickiego. Wilno, 1923, s. 25; Kieniewicz S. Powstanie styczniowe 1863–1864 // Kieniewicz S., Zahorski A., Zajewski W. Trzy powstania narodowe: kościuszkowskie, listopadowe, styczniowe / Pod red. W. Zajewskiego. Warszawa, 2000, s. 373, 392; Sorokowicz J. Murawiew (Rok 1863 na Litwie). 54 nis šiame poste Konstantinas von Kaufmanas siekė įdiegti į rašytinę lietuvių kalbą rusų raidyną – graždanką ir nurodė nuo 1865 m. šiuo būdu spausdinti visus lietuviškus leidinius. Remiantis 1865 m. rugsėjo 13 d. vidaus reikalų ministro Piotro Valujevo aplinkraščiu, visiems generalgubernatoriams nurodyta uždrausti leisti visus lietuviškai ir žemaitiškai spausdintus leidinius lotynų ir lenkų raidėmis. Taigi generalgubernatoriai, naudodami visas prieinamas priemones ir būdus, draudė atvežti ir platinti šio tipo spaudinius. Šitų pasvarstymų kontekste būtina atsiminti katalikų dvasininkijos, kuri, priešindamasi stačiatikybės ekspansijos bandymams, daug prisidėjo prie lietuvių tautinės tapatybės išsaugojimo ir įtvirtinimo, vaidmenį3. Warszawa, 1919, s. 19; Murawiew M. N. Pamiętniki (1863–1865), z przedm. S. Tarnowskiego. Warszawa [b. d.], s. 31, passim; Limanowski B. Studwudziestoletnia walka narodu polskiego o niepodległość. Kraków, 1916, s. 365; Krzyszkowska A. Powstanie styczniowe na Wileńszczyźnie. Wilno, 1934, s. 10–11. 3 Jakubčionis A. Lithuania’s state in the 20th century: foundation and solutions // Czas XX wieku – nie tylko w polskiej perspektywie / Pod red. R. Wapińskiego. Gdańsk, 2000, s. 71–72; Wasilewski L. Sprawa Kresów i mniejszości narodowych w Polsce. Warszawa, 1925, Ypač verta atsiminti Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių, kuris liturginių tekstų ir katekizmų spausdinimą rusų kalba vertino kaip nusižengimą katalikų tikėjimui ir todėl inicijavo knygų leidybą lietuvių kalba lotyniškuoju raidynu Prūsijos teritorijoje, Tilžėje ir Karaliaučiuje. Tos knygos vėliau nelegaliais būdais buvo gabenamos į Rusijos imperijos teritoriją4. Lietuvių tautinio atgimimo pradžia siejama su XIX a. devintojo dešimtmečio pradžia, kai lietuvių inteligentijos aplinkoje gimė sumanymas leisti laikraštį lietuvių kalba. Tarp daugelio dalyvavusių įgyvendinant šį projektą išskirtinį vaidmenį suvaidino dr. Jonas Basanavičius, kurio neatgrasė nesėkmė siekiant gauti leidybos koncesiją Rusijos imperijos teritorijoje. Jis nutarė tai padaryti Mažojoje Lietuvoje – Ragainėje ir galiausiai organizuoti laikraščio egzempliorių pervežimą į Didžiąją Lietuvą. „Aušra“ turėjo tapti „Lietuvos tautinio atgimimo pašvaiste“5. Pirmasis numeris pasirodė 1883 m. kovą. Šio leidinio puslapiuose buvo pasisakoma ir prieš polonizaciją, ir prieš rusifikaciją, kartu žadinant ir stiprinant lietuvių tautinę tapatybę, taip pat siekiant lygiateisiškumo lietuvių kalbai. Lietuvių tautinės savimonės pažanga XIX a. antroje pusėje, o to neabejotina išraiška buvo ir „Aušros“ pasirodymas, ženklino lenkų ir lietuvių tarpusavio santykių s. 11; žr. taip pat: Głębocki H. Kresy Imperium. Szkice i materiały do dziejów polityki Rosji wobec jej peryferii (XVIII–XXI wiek). Kraków, 2006, s. 347–348. 4 Valančius M. Namų užrašai. Vilnius, 2003, p. 572–575. 5 Łossowski P. Litwa. Warszawa, 2001, s. 19–21; idem. Po tej i tamtej stronie Niemna. Stosunki polskolitewskie 1883–1939. Warszawa, 1985, s. 19; idem, Litewski ruch narodowy w polskiej myśli politycznej (1883–1914) // Polska i jej sąsiedzi. Polska myśl polityczna XIX i XX wieku / Pod red. W. Wrzesińskiego, t. 1. Wrocław, 1975, s. 121. krizę. Ypač lenkų dvarininkija, politiškai ir geografiškai laikydama Lietuvą integralia Lenkijos dalimi, įvertino gimstantį lietuvių tautinį judėjimą kaip savotišką tautinę išdavystę, politinę izoliaciją, išprovokuotą svetimų valstybių, siekiančių supriešinti lenkus ir lietuvius, slaptų kėslų. Jaunosios lietuvių inteligentijos, siekiančios tautinio atskirumo, savarankiško lietuvių vystymosi, lenkiškumo atsisakymo ir grįžimo prie lietuviškos tapatybės bei kalbos, veikla buvo kritiškai įvertinta lenkų publicistų ir spaudos, įvardijusių lietuvių judėjimą „litwomanija“, neigiančia lenkų buvimą Lietuvoje, prieštaraujančia visoms bajoriškos Lietuvos išpuoselėtoms vertybėms. Šiuo lietuvių atitolimu nuo lenkų buvo siekiama sustabdyti nuolatinę lietuvių jaunimo polonizaciją ir lenkų kultūros plėtimąsi6. Lenkų ir lietuvių tarpusavio santykių XIX a. pabaigoje krizė išryškėjo „Dziennik Poznański“ ir „Aušros“, skelbiančios daug antilenkiškų straipsnių, polemikoje7. 1902 m. tautinių demokratų laikraščio „Przegląd Wszechpolski“ puslapiuose Janas Ludwikas Popławskis teigė, kad lenkai neturi stabdyti lietuvių tautinių siekių, – priešingai, jo manymu, teisingai suvokiamas tautinis interesas liepė lenkams netgi remti lietuvių siekius pabrėžti savo atskiru6 Buchowski K. „Spolonizowani Litwini“. Obraz przynależności Polaków na Litwie w retoryce litewskiego ruchu narodowego w pierwszej połowie XX wieku // idem. Szkice polsko-litewskie, czyli o niełatwym sąsiedztwie w pierwszej połowie XX wieku. Toruń, 2006, s. 10. 7 Plačiau žr.: idem. Panowie i żmogusy. Stosunki polsko-litewskie w międzywojennych karykaturach. Białystok, 2004, s. 11; Ochmański J. Litewski ruch narodowo-kulturalny w XIX wieku (do 1890 r.). Białystok, 1965, s. 179–181; Wielhorski W. Polska a Litwa. Stosunki wzajemne w biegu dziejów. Londyn, 1947, s. 228–229; Glogier Z. Kwestia litewska. Petersburg, 1905, s. 3; Jankowski Cz. Wyzwolenie Ziemi Wileńskiej // Dzie sięciolecie Polski odrodzonej. Księga pamiątkowa 1918–1928. Kraków–Warszawa, 1928, s. 165. 55 mą, nes šie siekiai prieštaravo vyriausybės rusifikacinei politikai8. Savo ruožtu Tautinių demokratų partijos Rusijos valdomoje dalyje (Stronnictwo Demokratyczno-Narodowe w zaborze rosyjskim) 1903 m. programos priede „A“, pavadintame „Działal ność Stronnictwa w odrębnych warunkach Krajów Zabranych, a w szczególności Litwy“, lietuvių tautinis judėjimas buvo pripažintas „natūraliu“ ir „naudingu“. Kartu buvo siekiama sutarimo ir susitarimo su jo atstovais, bet iškeliant tokias sąlygas: a) lietuvių tautiniai siekiai turi remtis politinės vienybės su lenkais idėja; b) tose dvasinio bei visuomeninio gyvenimo srityse, kuriose lietuvių kalbos ir kultūros nepakaktų, lietuviai turėtų naudotis lenkų kalba ir Lenkijos civilizaciniais pasiekimais; c) lietuviai turi pripažinti lenkų, gyvenančių buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, teisę vykdyti platų lenkų kultūrinį ir visuomeninį darbą9. Pagrindiniu Lietuvoje ir Baltarusijoje veikusių tautinių demokratų tikslu tapo kuo skubiausiai apibrėžti 1904 m. pabaigoje įsikūrusios politinės grupuotės – Tautinių demokratų partijos Lietuvoje – programines nuostatas10. Pirmieji pasiūlymai pasirodė 1905 m. liepą Gardino gubernijoje. Stanisławas Gutowskis parengė 1905 m. liepos 8 d. Gardino gubernijos lenkų veiklos programą, kurioje, atsižvelgdamas į santykius su kitomis tautomis, gyvenančiomis buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse, tarp kitko pažyPopławski J. L. Nasze siły. IV. Kraje zabrane // Przegląd Wszechpolski, rocz. VIII. Kraków, 1902, s. 430–431. 9 Program Stronnictwa Demokratyczno-Narodowego w zaborze rosyjskim…, p. 56. 10 Plačiau žr: Ustawa Stronnictwa DemokratycznoNarodowego na Litwie. Lietuvos valstybės istorijos archyvas (LVIA), f. 1135, ap. 4, b. 399, l. 28–31. 8 56 mėjo, kad naujoji partija turi vienyti visas tautines frakcijas ir grupes, taip pat turėti lenkų atstovų iš Lietuvos, Baltarusijos, Voluinės, Podolės ir Ukrainos, kurie siektų užtikrinti mūsų tautybei „evoliuciniais keliais paremtos taikios veiklos“ galimybes, lygiateisiškumą su kitomis Vakarų krašto tautybėmis, garantuojant jų visuomeninio ir kultūrinio vystymosi laisvę11. Kitos besikuriančio politinio judėjimo programinės nuostatos buvo suformuluotos 1905 m. pabaigoje Tautinių darbų Lietuvoje ir Baltarusijoje programoje. Remiantis jos nutarimais pabrėžiama, kad, pripažįstant lietuvių ir baltarusių „kaip vietinės kilmės žmonių kaip ir mes“ teises, reikėtų švelninti ekonominį ir tautinį antagonizmą, siekti sukurti liaudžiai palankumo ir naudingo bendradarbiavimo sąlygas12. Taip pat 1906 m. vasarį Tautinių demokratų Lietuvoje partijos valdybos politiniame atsišaukime Lietuva buvo suvokiama teritoriškai – istoriškai, vertinama kaip iš visų tautų, gyvenančių šioje teritorijoje, sudarytas vienetas ir pasisakoma už visišką šių tautų lygiateisiškumą. Pozicija lietuvių tautinio judėjimo atžvilgiu buvo apibrėžiama taip: „<...> sieksime su juo susitarimo pripažindami abiejų kultūrų laisvos raidos teises, praturtėjimą per tarpusavio poveikį bei abiejų tautų glaudaus politinio vieningumo; kita vertus, kovosime tik su tais lietuviško gaivalo siekiais, kurie mums nepripažįsta pirmiau išvardytų teisių.“13 Lietuviškų 11 Gutowski S. Program działalności Polaków z gub. Grodzieńskiej. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyrius (LMAVB). Zespół Wspólny, f. 9, b. 2332, l. 1v. 12 Program prac narodowych na Litwie i Białorusi, rankraštis // Zbiory rękopisów Litewskiego Towarzystwa Naukowego. LMAVB, f. 255, b. 1351, l. 5–5v. 13 Polskie Stronnictwo Demokratyczno-Narodowe na Litwie. Odezwa. Wilno, 1906, s. 5. ir baltarusiškų žemių gyventojams reikalauta užtikrinti: asmeninę ir turto neliečiamybę, žodžio, spaudos, susirinkimų, sąjungų ir organizacijų laisvę, šių gyventojų išrinktų atstovų teisinę neliečiamybę, taip pat lygiateisiškumą nepaisant kilmės ir tikėjimo skirtumų14. Kitais mėnesiais „Dziennik Wileński“ Vilniaus tautinių demokratų spaudos organo15, kaip nuolatinio lenkų laikraščio, kurio pirmasis numeris pasirodė 1906 m. rugpjūčio 6 (19) d., prospekto (1906 m. birželio 18–liepos 1 d.16) viename iš nutarimų buvo teigiama, kad naujas leidinys savo pagrindiniu tikslu laikys lenkų tautos gerovę, kurios šaltinių neieškoma neapykantoje ar kitų tautų pavergime, bet pasisakoma už „visišką kultūrinės tapatybės laisvę visoms tautoms, gyvenančioms mūsų krašte“, taip pat kreipiamasi į valdžią, kad jį leistų steigti savo mokyklas, visuomenines ir bendruomenines institucijas ir laisvai vartoti visas vietines kalbas17. Laikraščio puslapiuose taip pat buvo teigiama, kad Vilniaus tautiniai demokratai visiškai pripažįsta kitų tautų teises ir siekia susitarti su šiomis tautomis, tik negali sutikti su tuo, kad šis susitarimas remtųsi lenkų teisių ir padėties paneigimu18. Savo žodį tarė dar vienas tautinis demokratas Ludwikas Czarkowskis. Jis „Dziennik WiIbidem, s. 7. Plačiau žr: Dąbrowski P. Prasa narodowa w Wilnie w latach 1905–1918 // Gdańskie Studia Prawnicze, Studia z historii ustroju i prawa / Red. T. Maciejewski, t. XV. Gdańsk, 2006, s. 258–259. 16 Jankowski Cz. W ciągu dwóch lat… Przyczynek do dziejów prasy polskiej na Litwie. Warszawa, 1908, s. 62. 17 Zapowiedź Wydawnictwa // Dziennik Wileński. Wilno, 16 (29), VI 1906, s. 2. 18 S. K. [sygn. nierozwiązana]. Nieporozumienie // Dziennik Wileński. Wilno, 21, VI–4 VII 1907, nr 140, s. 1. 14 15 leński“ rašė: „<...> kad ir kokiomis sienomis įsivaizduotume Lietuvą, turime ją vertinti kaip tautiškai mišrią provinciją <...>. Jeigu pripažinsime šį akivaizdų faktą, tai išvada kyla pati savaime. Ji yra būtent tokia: kiekviena tautybė tokiame krašte, ypač istoriškai ir kultūriškai išsiskirianti, o tokios pas mus yra lenkai ir lietuviai, – turi teisę toliau puoselėti savo būvį, kalbą, papročius ir visas kitas tautines savybes.“19 Lietuviai lygia greta su lenkais buvo kviečiami išsikovoti kuo platesnes laisves, visas politines ir pilietines teises ir sukurti turtingą, gražiausią kultūrą, kuri išugdytų „šviesių rašytojų būrį“20. Kultūros puoselėjimas, vieno iš pagrindinių tautinių demokratų Jano Obsto nuomone, tarp lenkų žadintų „visada tik nuoširdžiausias simpatijas“21. Atsimindamas lenkų literatūros, mokslo ar meno paveldą tvirtino, kad lietuviai turi iš šio „kultūros lobyno“ semtis „pilnomis saujomis, kad vėliau taip įsisavinę kultūrinius gemalus daugintų ir savarankiškai ant gimtojo pagrindo juos vystytų, atsižvelgiant į prigimtinius gabumus ir savo tautos būdą“. Kalbėdamas, kaip lietuviai „skolinasi ar įsisavina“ kitų tautų kultūrinius pavyzdžius, tautinis demokratas Józefas Hłasko sakė, kad šie mechanizmai neatitinka bendros tautinės istorijos tradicijų, taip pat siejo tai su „<...> galbūt nesąmoningomis, bet giliai lietuvių liaudies dvasioje slypinčiomis savybėmis“. Jo manymu, kritiškas ir atidus susipažinimas su visais „skoliniais“ „<...> palengvintų ne tik mūsų susitarimą, bet galbūt padidintų 19 Sękta S. [L. Czarkowski]. Ostrzeżenie // Dziennik Wileński. Wilno, 15 (28), XI 1906, nr 64, s. 1. 20 Świetliński I. Polacy wobec Litwinów i Żydów, cz. I // Dziennik Wileński. Wilno, 8 (21) I, 1908, nr 6, s. 2. 21 Obst J. Do Czytelników // Kwartalnik Litewski. Petersburg, III 1910, t. I, s. 3. 57 lietuvių tautinio judėjimo patrauklumą“22. Buvo tikimasi, kad lietuviai ir lenkai išsikovos kuo daugiau politinių teisių ir pilietinių laisvių, plėtos savo kultūrą, religiją ir literatūrą23. Janas Obstas neigiamai įvertino lietuvių nacionalistų, kurie siekė išskirtinių teisių lietuviams ir atkurti etnografines ar istorines sienas, reikalavimus. Pabrėžė, kad skirtingų tautybių sugyvenimas vienoje teritorijoje yra savotiška istorinė būtinybė, su kuria anksčiau ar vėliau reikės susitaikyti. Šis taikus sambūvis bus įmanomas tik tada, jei bus pasiektas ir įtvirtintas visiško lygiateisiškumo principas ir tarpusavio tolerancija24. Savo ruožtu Adamas Karpowiczius – Vilniaus endecijos atstovas, pasisakydamas prieš antilenkiškus lietuvių veiksmus, rašė: „Kaip pamišę blaškotės laukiniame neapykantos aklume ir keršijate lenkams už tai, už ką turėtumėte būti jiems dėkingi, nes tik unijoje su Lenkija galėjo būti išsaugota nepažeista lietuvių kalba, išlikti jūsų tikėjimas ir jūsų praeities tradicijos. Kada pagaliau suaugsite iki šios aiškios kaip saulė tiesos supratimo ir mesite klystkelius.“25 Ludwikas Czarkowskis priekaištavo lietuviškoms „Vilniaus Žinioms“, kad jos pasisakydavo prieš lenkus teigdamos, esą Lietuva priklauso išimtinai lietuviams, o „lenkų Lietuvoje nėra“, nes tai tik prievarta sulenkinti lietuviai. Taip pat atkreipė dėmesį į lenkų kalbos Lietuvos bažnyčiose apribojimą par force26. 22 H.[łasko] J. Czego chcą od nas Litwini? // Goniec Codzienny. Wilno, 21 XI–4 XII 1910, nr 212, s. 1. 23 Świetliński I. Polacy wobec Litwinów i Żydów, cz. I // Dziennik Wileński. Wilno, 8 (21), I 1908, nr 6, s. 2. 24 Obst J, Do Czytelników // Kwartalnik Litewski. Petersburg, III 1910, t. I, s. 4. 25 Karpowicz A. Hakatyzm Litwinów // Dziennik Wileński. Wilno, 31 XII 1906–13 I 1907, nr 100, s. 1. 26 Sękta S. [L. Czarkowski]. Ostrzeżenie. I // Dziennik Wileński. Wilno, 7 (20), XI 1906, nr 57, s. 1. 58 Netrukus pastaruoju klausimu pasisakė Emilia Węsławska. Ji apie lietuvių vis labiau po 1905 m. pastebimas aspiracijas rašė, kad šių aspiracijų autoriai, apsvaiginti bundančio tautinio judėjimo, „<...> vaikiškai užsispyrę troško nupūsti ilgaamžę lenkų kultūrą ir pačius lenkus, kaip ąžuolus, amžinai didvyriškai ir pergalingai besipriešinančius visoms negandoms, įaugusius į šią gimtąją žemę. Siekė palenkti ir pavergti pastaruosius atsisakyti savo teisių <...>. Teigė ir teigia, kad būtina atlenkinti liaudį, kuri yra lietuviška ir tik dirbtinai buvo sulenkinta <...>“27. Gimstančio lietuviškojo nacionalizmo pagrindų ieškojo kai kurių tautinių demokratų pozicijoms atstovaujantis Wacławas Studnickis, bandęs atsakyti į esminį klausimą: ar apskritai yra lietuvių tautybė? Pabrėžė, kad praeityje rusėnai ir lietuviai buvo natione Poloni, gente Ruthuani vel Lithuani. Po 1863 m., kai susilpnėjo lenkų valstybingumo tradicija, lietuviai, Studnickio manymu, pradėjo kratytis lenkiškos tautybės, tapdami kartu „<...> lietuviais – gente Lithuani, natione Russici – ir tai ne tik lietuvių kilmės lietuviai, bet ir lenkų kilmės bei lenkų kalbos lietuviai Lietuvos piliečiai“. Taip pat teigė, kad be tautinės valstybinės tradicijos tauta negalėtų egzistuoti, todėl kritikavo lietuvius, kurie atsisako senųjų tradicijų, siejančių juos su lietuviškąja tautine valstybine praeitimi, praranda senuosius ryšius su istorine Abiejų Tautų Respublikos didybe, nusileisdami asimiliacijai Rusijos imperijos valstybinių struktūrų ribose. Manė, kad dėl gimtojo civilizacinio įdirbio trūkumo, taip pat atsisakius lenkų ir lietuvių tarpusavio istori27 Węsławska E. Polacy na Litwie i Białej Rusi na tle zawieruchy wojennej, rkps. Biblioteka Narodowa w Warszawie, sygn. IV 10721, k. 2–3. nių santykių neįmanomas lietuvių „tautos“ atgimimas ar sukūrimas28. Atkreipdamas dėmesį į Liublino unijos reikšmę teigė, kad „Lietuviai ir lenkai <...> dar labiau susivienijo ir susiliejo į vieną neišardomą visumą“29. Toliau įrodinėjo, kad nėra lietuvių tautybės – „yra lietuviai arba, tiksliau, lietuviai-lenkai (Litwino-Polacy)“30. Kitokią tautinio apsisprendimo teoriją išdėstė Józefas Hłasko. Jis teigė, kad pats individas nulemia savo tautinę tapatybę. Remiantis šia nuomone, „Lietuvis <...> yra tas, kuris turi savo lietuviškumo savivoką ir drąsos pareikšti: esu lietuvis“31. Faktas, kad žmogaus savimonė lemia jo tautybę, buvo minimas ir „Gazeta Codzienna“ puslapiuose, ypač aptariant būsimuosius rinkimus į IV Valstybės Dūmą. Buvo aiškinama, kad balsavimo biuleteniuose, kur reikia nurodyti nacionalnost’ (tautybę), būtina įrašyti žodžius: polskoj nacionalnosti, nes „<...> šio klausimo sprendimą nulemia ne vieta ir popierius, bet kiekvieno turinčio teisę balsuoti buto savininko įsitikinimas ir valia“32. Agituojama: „Lenkas yra ne tik tas, kuris gerai kalba lenkiškai, visada vartoja šią kalbą namuose, bet ir kiekvienas, kuris lenkų tautą laiko sau arčiausia ir brangiausia, nori būti lenkas.“33 Janas Obstas manė, kad tam tikros provincijos ar miesto pobūdžio nelemia jo pavadinimas 28 Gizbert W. [Studnicki]. Czy istnieje narodowość litewska? // Dziennik Wileński. Wilno, 23 II–8 III 1907, nr 43, s. 1. 29 Plačiau taip pat žr.: W kwestii litewskiej // Gazeta Codzienna. Wilno, 19 IV–2 V 1912, nr 100, s. 2. 30 Gizbert W. [Studnicki]. Czy istnieje narodowość litewska? // Dziennik Wileński …, s. 2. 31 J. H.[łasko]. Czego chcą od nas Litwini? // Kurier Litewski…, s. 1. 32 Nacjonalność // Gazeta Codzienna. Wilno, 27 VI–10 VII 1912, nr 164, s. 1. 33 P. [sygn. nierozwiązana]. Przeciwko bałamuctwom // Gazeta Codzienna. Wilno, 22 XI–5 XII 1912, nr 308, s. 1. ar koks istorinis įvykis, o jame gyvenančių žmonių tautinė priklausomybė. Taigi, jo manymu, Vilnius buvo lenkiškas miestas ir „<...> lenkiškas bus tol, kol jo gyventojų dauguma save laikys lenkais“34. Vilniaus lenkiškumo šūkių ir „litwomanų“ skelbtų nuostatų kontekste ypač svarbūs buvo kunigo Stanisławo Maciejewicziaus pasvarstymai. Šis vienas pagrindinių Vilniaus tautinių demokratų atstovų manė, kad senoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė dėl lenkų „atneštos“ kultūros, švietimo ir literatūros nuo amžių buvo lenkiška35. Manė, kad Vilnius niekada nebuvo lietuviškas, o lenkiškas tapo nuo Jogailos Lietuvos krikšto, kurio pirmasis etapas prasidėjo 1386 m. vasario 15 d. Krokuvoje36; per lenkų švietimą ir dėl karaliaus Stepono Batoro finansinės paramos, kai 1579 m. Vilniaus jėzuitų akademija (įkurta 1570 m. spalio 15 d.) buvo pertvarkyta į Vilniaus akademiją, lotyniškai: Academia et Universitas Vilnensis Societatis Jesu37. Baigiant reikia pažymėti, kad Vilniaus tautiniai demokratai lietuvių tautinį judėjimą traktavo veikiau kaip laikiną reiškinį, o ne kaip ilgalaikę veiklą ar siekius ateityje iškovoti plačią tautinę autonomiją38. Obst J. Polska i Litwa…, s. 31. Bogorja St. [S. Maciejewicz]. Co każdy Polak powinien wiedzieć? (O Wileńszczyźnie). Wilno 1921, s. 8–9. 36 Szerzej patrz.: Zahajkiewicz M. T. Chrzest Litwy // Chrzest Litwy. Geneza. Przebieg. Konsekwencje / Pod red. M. T. Zahajkiewicza. Lublin, 1990, s. 39. 37 Plačiau žr.: Ulčinaitė E. Z działalności Jezuitów na polu krzewienia języka i kultury litewskiej w XVI–XVIII wieku // Wkład Jezuitów do nauki i kultury w Rzeczypospolitej Obojga Narodów i pod zaborami / Pod red. I. Stasiewicz-Jasiukowej. Warszawa, 2004, s. 450–451. 38 Halczak B. Stereotyp Litwina i Białorusina w publicystyce endeckiej w latach II Rzeczypospolitej. Historycy polscy, litewscy i białoruscy wobec problemów XX wieku. Historiografia polska, litewska i białoruska po 1989 roku / Pod red. K. Buchowskiego i W. Śleszyń skiego. Białystok, 2003, s. 95. 34 35 59 Józefas Hłasko teigė: „Sulaukiame tam tikros dalies lietuvių <...> priešiškumo ir aiškaus noro nutraukti visus mus siejančius ryšius, bet tuo neturime teisės piktintis. Yra prielaidų šias apraiškas laikyti laikinomis, o, būdami stiprūs savo tikėjimu interesų bendrumu, turėkime vilties ir kol mums jėgų pakaks, kovokime čia vietoje vardan tų šūkių, kuriuos paveldėjome iš praeities.“39 Verta taip pat prisiminti, kad Vilniaus tautiniai demokratai kritikavo tik lietuvius-„litwomanus“ aktyvistus, o daugumos lietuvių visuomenės požiūrį į lenkus apibūdindavo kaip nuoširdų. Buvo sakoma: „<...> paprasta lietuvių liaudis nejaučia mums neapykantos, tiesa, ji nepažįsta istorijos ir neremia savo simpatijos lenkams istorine tradicija; jos jausmai kyla betarpiškai iš kasdienybės, iš to, kaip jaučia ir supranta, kur jos ir mūsų nauda. Ši liaudis intuityviai nujaučia, kad jos ateitis yra pirmiausia taikus sugyvenimas su lenkų tauta ir visiškai nebijo šio sugyvenimo, nemato jame nutautinimo ir pralaimėjimo šaltinio.“40 39 Hłasko J. Nasz obowiązek // Dziennik Wileński. Wilno, 7 (25), VIII 1907, nr 193, s. 1. 40 A. Z.[wierzyński]. Sprawa litewska // Goniec Codzienny. Wilno, 11 (24), VI 1910, nr 77, s. 1. Iš lenkų kalbos vertė dr. Ryšard Gaidis POLISH NATIONAL DEMOCRATS OF THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA AND THE LITHUANIAN REVIVAL AT THE BEGINNING OF THE 20TH CENTURY Przemysław Dąbrowski Summary The fundamentals of the Lithuanian national revival date back to the eighties of the 19th century when in the environment of Lithuanian intellectuals a conception of publishing a newspaper in the Lithuanian language and printed in the Latin alphabet arose. Among the many persons involved in the implementation of this project, doctor Jonas Basanavičius played an outstanding role; he did not put up with failures in obtaining the publishing concession for the territory of the Russian Empire and decided to do it in Prussian Lithuania – in Ragnecie and consequently to smuggle the copies of the newspaper across the border to the area of Great Lithuania. “Aušra” – “Jutrzenka” was supposed to become the “daybreak of the national revival of Lithuania”. National democrats Vilnius treated the Lithuanian national movement rather in transitional categories, as a long-term action or aspirations of getting wide autonomy in the future. Lithuania, in the territorial-historical aspect, was treated as a body formed by all nationalities inhabiting this area, favouring simultaneously the equality of rights of them all. They were critical only about the actions of Lithuanian activists – “litwomans”. Įteikta 2011 02 07 Parengta skelbti 2011 03 31 60 ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 27 Lietuvos politinių ir diplomatinių santykių su Prancūzija užmezgimas (1918–1920): NEPASITIKĖJIMO MAINAI Vilma Bukaitė Doktorantė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Naujosios istorijos katedra El. paštas: vilma.bukaite@gmail.com 1919 m., vykdama į politinius pokyčius po Pirmojo pasaulinio karo įteisinsiančią Paryžiaus taikos konferenciją, Augustino Voldemaro vadovaujama delegacija tikėjosi greito tarptautinio Lietuvos valstybės pripažinimo. Netrukus jos nariai pasijuto nuvilti. Toks pat nusivylimas ištiko ir naujosios Europos architektus, ketinusius palenkti mažąsias naujokes darniam bendradarbiavimui sambūvyje, ilgus metus apsaugosiančiame žemyną nuo naujų karų. Ypač stiprų poreikį sutvirtinti savo pozicijas juto jau penkiasdešimt metų ir gyventojų skaičiumi, ir pramonės rodikliais, ir kariniais laimėjimais Vokietijos lenkta Prancūzija. Bet Paryžiaus taikos konferencijos pirmininko ir Prancūzijos vyriausybės vadovo Georges’o Clemenceau sukurtas Vokietijos izoliavimo planas sudarė kliūčių ilgalaikei taikai žemyne. Pirmojo pasaulinio karo laimėtojos, siekusios dominuoti Europoje, pripažinimas buvo labai svarbus Lietuvai. 1918–1919 m. sandūroje lietuvių politikai nenumanė, koks komplikuotas bus dvišalių santykių su Prancūzija įtvirtinimas procesas. Maža to, jie neįsivaizdavo, jog Paryžiuje neigiamas Lietuvos valstybingumo perspektyvų vertinimas susiformavo dar nespėjus Vilniuje patvirtinti pirmąjį ministrų kabinetą. Šio skepsio recepcija išprovokavo Lietuvos vyriausybės priešiškumą Prancūzijos politikai. Nepasitikėjimo mainai, kartais švelninami politinių nuolaidų arba kiek palankesnės politikų laikysenos, truko bent iki pasiuntinybių abiejose valstybėse įkūrimo. Vėliau įtampa kiek atslūgo, bet nepasitikėjimo atgarsiai veikė dvišalius santykius iki pat Lietuvos valstybingumo netekties. Anot prancūzų istoriko ir žurnalisto Jacques’o Bainville’o, Lietuvos ir Prancūzijos santykiams tarpukariu pakenkė „abipusis nesupratingumas“1. Šiame straipsnyje nagrinėsime jo poveikį dvišalių politinių ir diplomatinių santykių užmezgimui 1919–1920 m. – Lietuvos vyriausybės pripažinimui de facto. Jo suteikimo Paryžiuje data, 1920 m. gegužės 11 d., pasirinkta galutine straipsnio chronologine riba. Pradinė riba, Lietuvos vyriausybės suformavimo data, kiek paankstinama nagrinėjant Prancūzijos vyriausybės požiūrio į Lietuvos nepriklausomybę priežastis. 1 Dutertre G. Les français dans l`histoire de la Lituanie (1009–2009). Paris, 2009, p. 142. 61 Panašiai Lietuvos ir Prancūzijos santykiai vertinami ir tarpukariu parašytuose2, ir išeivijos, ir sovietmečio Lietuvos mokslininkų darbuose3. Prasidėjus sovietinės istoriografijos saulėlydžiui, paskelbta pirmoji monografija apie Lietuvos ir Prancūzijos dvišalių santykių užmezgimą4. Posovietiniu laikotarpiu Lietuvos tarptautinių santykių klausimus tyrinėję mokslininkai tik pakoregavo susiklosčiusią koncepciją – atsisakė radikaliausių tezių apie besaikį Kauno vyriausybės nuolaidžiavimą ir servilizmą Prancūzijos vyriausybei. Gana išsamiai ištirtas Lietuvos atstovavimas Pa ryžiaus taikos derybose5. Informacijos apie lietuvių politikų ryšius su prancūzų kolegomis yra Lietuvos valstybingumo įtvirti2 Voldemar A. Les relations russo-polono-lituaniennes. Paris, 1920; Graužinis K. La Question du Wilno. Paris, 1927; Urbšys J. Medžiaga Vilniaus ginčo diplomatinei istorijai. Kaunas, 1932; Valsonokas R. Klaipėdos problema. Klaipėda, 1932; Urbšienė M. Klaipėdos krašto istorijos paraštėje. Kaunas, 1934; Sidzikauskas V. Lietuvos Vakarai ir didžiųjų valstybių politika // Naujoji Romuva. 1935, Nr. 51; Zaunius D. Mūsų svoris tarptautinėje politikoje. Kaunas, 1937; Gustainis V. Prancūzija. Kaunas, 1938. 3 Навицкас К. Литва и Антанта (1918–1920 гг.). Вильнюс, 1970; Žiugžda R. Po diplomatijos skraiste: Klaipėdos kraštas imperialistinių valstybių planuose 1919–1924 metais. Vilnius, 1973; to paties: Lietuva imperialistinių valstybių planuose 1917–1940. Vilnius, 1983; Žepkaitė R. Lietuva tarptautinės politikos labirintuose. Vilnius, 1983. 4 Рубцов А. Литва в политике французского империализма 1918–1919 г. г. Томск, 1988. Lietuvoje ne itin populiarioje Tomske išleistoje tenykščio lietuvio monografijoje tyrimui plačiai naudojama prancūzų periodinė spauda („Le Temps“, „Le Matin“, „Revue Baltique“, „Revue des deux mondes“, „LÈurope nouvelle“). 5 Žiugžda R. Klaipėdos klausimas 1919 m. Paryžiaus taikos konferencijoje // LTSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija. 1970, Nr. 1, p. 87–98; Gaigalaitė A. Lietuva Paryžiuje 1919 metais. Kaunas, 1999; šia tema pasirodė ir viena pirmųjų išsamesnių prancūzų lituanistinių studijų: De Chambon H. La Lituanie pendant la Conférence de la Paix (1919). Lille, Paris, 1931. 62 nimo6, Vilniaus ir Klaipėdos krašto problemų7 ir Baltijos valstybių tarpusavio santykių8, politinių biografijų9 tyrinėjimuose. Tačiau paskelbtas bene tik vienas lietuvių istorikės straipsnis, skirtas būtent santykių su Prancūzija užmezgimo temai10. Aktualūs užsienio tyrinėtojų darbai dažniausiai skirti Prancūzijos politinių santykių su Baltijos valstybėmis tematikai11. Iš jų dėl Lietuvos istoriografijoje ne6 Lopata R. Lietuvos valstybingumo raida 1914– 1918 metais. Vilnius, 1996; Gaigalaitė A. Lietuva Pa ryžiuje 1919 metais. 7 Senn A. E. The Great Powers Lithuania and the Vilna Question, 1920–1928. Leiden, 1966; Žepkaitė R. Diplomatija imperializmo tarnyboje. Vilnius, 1980; Chandavoine I. Prancūzmetis Klaipėdoje ir kas po to (1920–1932). Vilnius, 2003; Jusserand B. Les Français à Memel/Klaipėda 1920–1923 // Cahiers Lituaniens. 2007, N. 8, p. 7–12. 8 Butkus Z. Lietuvos ir Latvijos santykiai 1919– 1929 metais. Vilnius, 1993; to paties: Įvadas // Baltijos valstybių vienybės idėja ir praktika 1918–1940. Vilnius, 2008. 9 Eidintas A. Slaptasis lietuvių diplomatas: istorinis detektyvas. Vilnius, 1992; Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918–1940). Vilnius, 1997; Lietuvos užsienio reikalų ministrai (1918–1940). Kaunas, 1999. 10 Kriaučiūnienė Ž. Contacts politiques et culturels franco-lituaniens en 1918–1920 // Journal of Baltic Studies. Vol. 26, no. 1, p. 57–66. 11 Hovi K. Cordon Sanitaire or Barriere de lÈst?: The Emergence of the New French Eastern Europe Alliance policy 1917–1919. Turku, 1975; to paties. Die französische Baltikumpolitik in den Jahren 1918–1921 // The Baltic in International Relations between the two World Wars. Stockholm, 1986, p. 137–145; Hagen M. Frankreichs Politik in der „baltischen Frage“ 1919 // Zeitschrift für Ostforschung. Nr. 4, 1984, S. 578–591 (straipsnyje plačiau nagrinėjami Prancūzijos santykiai su Latvija ir Estija); Gueslin J. La France et les pays Baltes de 1918 à 1923: mémoire de maîtrise. Paris, 1996; to paties. La France face aux indépendances baltes de Brest Litovsk à la Conférence de la Paix (1918–1919) // Relations internationales. 1998, N. 93, p. 53–65; to paties. La France et les „petits Etats“ baltes: réalités baltes, perceptions françaises et ordre européen (1920–1932): thèse de doctorat, 2004; to paties. Sécurité baltique et sécurité européenne: une synthèse problématique? // Sécurité et coopération militaire en Europe, 1919–1955. Paris, 2004, p. 128–137; to paties: Un premier pas vers l’Europe? L’opinion française et la question de l’„euro- naudotų šaltinių analizės ir naujų įžvalgų gausos vertingiausi yra Julieno Gueslino tyrinėjimai, šis autorius yra paskelbęs ir lituanistinių straipsnių12. Lenkų istorikas Tomaszas Schrammas smulkiai nagrinėjo Prancūzų karinės misijos veikimą Lietuvoje13. Svarbių aspektų yra ir Lenkijos užsienio politikos bei jos santykių su Prancūzija tyrinėjimuose14. Dauguma temai aktualių istorinių šaltinių saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve. Okupavus Lietuvą, Paryžiuje perimdami pasiuntinybės pastatą, sovietų pareigūnai sunaikino didžiąją jos archyvo dalį. Taigi informatyviausia yra Užsienio reikalų ministerijos, ministrų kabineto ir Krašto apsaugos ministerijos fondų medžiaga. Dauguma aptariamo laikotarpio šaltinių plačiai naudota Lietuvos istoriografijoje, rečiau analizuoti šaltiniai prancūzų kalba. Straipsnyje remiamasi Prancūzipéanisation“ des États baltiques dans les années 1920 // Relations internationales. 2006, N. 126, p. 51–65. 12 Gueslin J. Prancūzija ir Lietuvos klausimas (1920–1923 m.): tarp iliuzijų ir realios politikos // Istorija. 2002, Nr. 51, p. 27–37; to paties. Que faire du „Memelland“ après Verssailles?: La France entre nationalisme lituanien, particularisme germanique et Realpolitik (1920–1924) // Revue dÀllemagne et les Pays de langue allemande. 2009, t. 41, N. 1, p. 59–74. 13 Schramm T. Francuskie misje wojskowe w państwach Europy Środkowej 1918–1938. Poznań, 1987; Champonnois S., Schramm T. Francuska misja wojskowa na Litwie 1919–1921 // Lituano-Slavica Posnanensia Studia Historica. Cz. 4, 1990, s. 223–254. 14 Wandycz P. S. France and her Eastern Allies 1919–1925. Minneapolis, 1962; Hovi K. Alliance de revers: Stabilization of France’s alliance policies in East Central Europe 1919–1921. Turku, 1984; Recherches sur la France et la problème des Nationalités pendant la Première Guerre mondiale. Paris, 1995; Łossowski P. Stosunki polsko-litewskie w latach 1918–1920, Warszawa, 1966; to paties. Konflikt Polsko-Litewski 1918–1920. Warszawa, 1996; to paties. Kłajpeda kontra Memel: problem Kłajpedy w latach 1918–1939–1945. Warszawa, 2007; Wojciechowski S. La France au conflit polono-lituanien (1918–1921): mémoire de maîtrise. Paris, 1997. jos užsienio ir Europos reikalų ministerijos Diplomatinių archyvų centre saugomais šaltiniais: Prancūzų karinės misijos ataskaitomis, ministerijos diplomatiniu susirašinėjimu, pro memoria apie susitikimus su lietuvių politikais ir diplomatais. Tyrimui panaudota lietuviška ir duomenų bazėje „Gallica“ prieinama prancūzų periodinė spauda („Le Temps“, „L’Europe nouvelle“), memuarinė literatūra15 ir Vilniaus klausimui skirtas dokumentų rinkinys16. Lietuviškoje ir užsienio istoriografijoje Lietuvos santykių su Prancūzija tematikos faktų gausu, bet sistemingos smulkios jų analizės darbų trūksta. Norint suvokti Lietuvos valstybingumo tarptautinės recepcijos komplikuotumą, svarbu ištirti XX a. trečiajame dešimtmetyje žemyninėje Europoje dominavusios šalies požiūrį į šią politinio žemėlapio naujokę. Siekiant perteikti intensyvėjusių dvišalių santykių dinamiką, aktualu išnagrinėti išankstines Prancūzijos vyriausybės nuostatas dėl Lietuvos nepriklausomybės suformavusias priežastis. Būtina detalizuoti Lietuvos vyriausybės lūkesčius dėl politinių ryšių ir bendradarbiavimo su Prancūzija. Straipsnyje analizuosime Lietuvos vyriausybės pasitelktus veiklos būdus, siekiant dvišalių santykių pagerėjimo, Vilniaus ir Klaipėdos krašto problemų bei Lietuvos santykių su gretimomis valstybėmis poveikį jos politinei recepcijai aukščiausiuose Prancūzijos valdžios sluoksniuose. Taip pat tirsime lietuvių delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje ir Prancūzų karinės misijos 15 Niesselis A. Vokiečių išsikraustymas iš Baltijos kraštų, memuarai: įnašas vokiečių galvosenai tirti. Kaunas, 1938; Galva G. Ernestas Galvanauskas: politinė biografija. Čikaga, 1982; Klimas P. Iš mano atsiminimų. Vilnius, 1990. 16 Conflit Polono-Lituanien. Question de Vilna, 1918–1924. Kaunas, 1924. 63 Lietuvoje poveikį dvišalių santykių raidai. Išryškinsime veiksnius, skatinusius dvišalių santykių įtampos atoslūgius ir laikiną dominuojančios nepasitikėjimo nuostatos atsisakymą. 1. Buvę priešų kolaborantai ir būsimi sąjungininkų satelitai? Prancūzijos vyriausybės požiūris į Lietuvos valstybingumą taikos derybų išvakarėse 1918 m. spalio pabaigoje Berne susitikęs su Prancūzijos ambasadoriumi Šveicarijoje Pauliu Eugene’u Dutasta būsimasis ministras pirmininkas ir užsienio reikalų ministras A. Voldemaras džiūgavo gavęs pažadą, kad ši didvalstybė greitai pripažins Lietuvos nepriklausomybę. Politikos naujokas neįvertino užuominos, jog vyriausybei „labai netinka Uracho išrinkimas“ ir nežinojo, kad prancūzų diplomatas ataskaitoje užsienio reikalų ministrui jį pavadino „ganėtinai įtartinu“17. Pirmojo susitikimo su Prancūzijos atstovu metu A. Voldemaras, atrodo, nesuvokė, kaip skeptiškai Paryžiuje vertinamas Lietuvos valstybingumo siekis. Pirmieji Lietuvos vyriausybės sprendimai demonstravo užsienio politikos orientaciją į Antantės valstybes. 1918 m. lapkričio 11 d., vos patvirtinus ministrų kabinetą, A. Voldemaras pavedė išsiųsti radiotelegramą Spa konferencijos dalyviams, svarsčiusiems būsimos karo pabaigos ir 17 Lietuvos Valstybės Tarybos posėdžio protokolas Nr. 100, 1918 11 01, Nr. 105, 1918 11 01 // Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai, 1917–1918. Vilnius, 1991, p. 362, 379; Ambasadoriaus Šveicarijoje P. Dutastos pranešimas Prancūzijos užsienio reikalų ministrui, 1918 10 28 // Archives du Ministère des Affaires Étrangères et Européennes de la France (toliau – AMAEEF), Correspondance politique et commerciale, série Europe-Z, sous-série Lituanie, t. 62, p. 19. 64 taikos sąlygas: prašyta naujos valstybės pripažinimo ir pagalbos. Vilniuje pradėta ruoštis Paryžiaus taikos konferencijai, kurioje „bus sprendžiama, ar Lietuva sugebės savitai valdytis, ar ji yra priaugusi tapti vėl nepriklausoma valstybe“18. Lietuvos pasiuntinys Berlyne Jurgis Šaulys ir Šveicarijos lietuvių politikas Vladas Daumantas lapkričio 13 d. kreipėsi į Prancūzijos reikalų patikėtinį, ministro pirmininko vardu prašydami, kad Prancūzija įkurtų atstovybę Lietuvoje19. Ministras pirmininkas A. Voldemaras svariu politiniu koziriu laikė Lietuvos valstybingumo faktą, iš aukšto žvelgdamas į savarankišką politinę istoriją pradedančias Latviją ir Estiją. Bet Prancūzijos vyriausybė nepriskyrė Lietuvos nei prie valstybingumo tradicijas turinčių, nei prie pajėgių nepriklausomybę išlaikyti šalių. Iš polinkiu į oportunizmą kaltintų20 Baltijos valstybių ji palankiausiai vertino Estiją, kurią de facto pripažino jau 1919 m. gegužės 3 d., rezervuočiau – probolševikiška laikytą Latviją. Pirmajam pasauliniam karui pasibaigus, Lietuva prancūzų politikams buvo nepažįstamas ir mažai svarbus kraštas. Paryžiuje trūko objektyvių žinių apie ekonominį, kultūrinį ir politinį jo potencialą. Vis dėlto negatyvų požiūrį lėmė ne tiek duomenų apie naują Baltijos valstybę stoka, kiek jų interpretavimo būdas, sąlygotas karo metų geopolitinės realybės ir informacijos šaltinių sąmoningo subjektyvumo. Jau maždaug nuo 1916 m. pavasario 18 Valstybės Tarybos pirmininkas Antanas Smetona // Lietuvos aidas. 1918, Nr. 132. 19 Prancūzijos reikalų patikėtinio Berne pranešimas užsienio reikalų ministrui, 1918 12 13 // AMAEEF, ibid., t. 55, p. 10. 20 Gueslin J. La France face aux indépendances baltes..., p. 55. Prancūzijos užsienio reikalų ministerija ėmėsi tirti lietuvių politinius tikslus ir santykius su okupacine valdžia21, remdamasi Švedijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Lenkijoje bei Rusijoje veikusių įgaliotinių bei dviejų pastarųjų šalių politikų teikiamais duomenimis. Paryžiuje susiklostė opinija, kad lietuvių politinis judėjimas, o vėliau ir Lietuvos Taryba – Vokietijos sukurtas marionetinis darinys, siekiantis vien nominalios nepriklausomybės arba net politinės sąjungos su okupante. Kolaboracinės politikos įrodymais laikyti lietuvių politikų ryšiai su Vokietijos vyriausybe, Lietuvos Tarybos sudarymo būdas, Berlyne išgautas valstybingumo pripažinimas de facto pagal 1917 m. gruodžio 11 d. memorandumą, ostmarkės naudojimas Lietuvoje, minėtas Vokietijos kariuomenės karininko Wilhelmo von Uracho paskelbimas Lietuvos karaliumi ir delsimas rinkti parlamentą. Prancūzijos politikams pritrūko empatijos, vertinant komplikuotą okupantų nualinto krašto būtį. Vargu ar galima kalbėti apie Lietuvos valstybininkus ištikusį „Stokholmo sindromą“ – rasti svarių alternatyvų jau užsimezgusiems ryšiams su Vokietijos politikais iš pradžių buvo nelengva. Tiesa, Prancūzų karinės misijos vadovo Constantino Reboulio žiniomis, daliai Lietuvos inteligentijos, taip pat dvasininkijos, imponavo su Vokietija siejamos tvarkos ir organizuotumo vertybės, o socialdemokratai žvelgė į Prancūziją kaip į jų bendraminčių Berlyne priešininkę22. Buvusiai okupantei nevengiant manipuliuoti Lietuvos bejėgiškumu, ši smarkiai nukentėjo nuo įtampos tarp Vokietijos ir Prancūzijos. 21 p. 132. 22 p. 225. Hovi K. Cordon sanitaire or barriere de lèst?.., Schramm T. Francuskie misje wojskowe..., Prancūzijos vyriausybei painiavos kėlė lietuvių politikai, palaikę skirtingas politines vizijas. Iki pat 1921 m. vienu įtakingiausių Paryžiuje lietuvių politikų vadintinas Šveicarijoje, Lozanoje veikusio Lietuvių spaudos biuro pirmininkas Juozas Gabrys. Tiesa, Prancūzijos saugumo tarnybos turėjo sukaupusios visą bylą dokumentų, įrodančių jo bendradarbiavimą su Vokietijos slaptosiomis tarnybomis. Prancūzų politikai neigiamai vertino J. Gabrio rengtą Vokietijos inspiruotą Pavergtųjų tautų kongresą23. Prieštaringas požiūris liko ir vėliau: tai J. Gabriui drausta net įvažiuoti į Prancūzijos teritoriją, tai rašomos rekomendacijos ministro pirmininko vardu24. Prancūzų politikams imponavo J. Gabrio tvirtinimai, jog Lietuvos visuomenė palaiko federacinės valstybės su Lenkija idėją. Delegacijai iš Vilniaus dar tik vykstant į Paryžių, jis jau intensyviai veikė prancūzų politiniuose sluoksniuose, užkariaudamas nemenkų simpatijų ir diskredituodamas Lietuvos valstybininkus, kuriuos apibūdino kaip būrelį nuo visuomenės atitrūkusių Vokietijos talkininkų. Padedant bičiuliui žurnalistui Jeanui Pélissierui, jis deklaravo savo poziciją Prancūzijos Atstovų Rūmų 23 Watson D. R. Jean Pélissier and the Office Central des Nationalités, 1912–1919 // The English Historical review. 1995, vol. 110, no 439, p. 1197. Prieiga per internetą: http://www.jstor.org/stable/577256?seq=7&S earch=yes&term=Central&term=des&term=Nationalit %C3%A9s&term=Office&list=hide&searchUri=%2Fa ction%2FdoBasicSearch%3FQuery%3DOffice%2BCe ntral%2Bdes%2BNationalit%25C3%25A9s%26wc%3 Don%26acc%3Don&item=1&ttl=125&returnArticleSe rvice=showFullText&resultsServiceName=null [žiūrėta 2010 07 03]. 24 1920 m. birželio 4 d. Prancūzijos užsienio reikalų ministerija atsisakė duoti leidimą J. Gabriui atvykti į Prancūziją, o 1921 m. vasario 19 d. Prancūzijos ministras pirmininkas J. Gabrį raštu rekomendavo Prancūzijos komisarui Baltijos valstybėse de Sartiges, žr. AMAEEF, ibid., t. 62, p. 154, 191. 65 Užsienio reikalų komiteto pirmininkui Henry Franklinui-Bouillonui ir užsienio reikalų ministrui Stéphenui Pichonui. Nesutarimai su tautiečiais dar sustiprino pasitikėjimą juo Paryžiuje25. 1918 m. spalį ir lapkričio pradžioje, J. Gabrio ir J. Pélissiero siūlymu, H. Franklinas-Bouillonas ėmė siekti, kad Lietuvos monarchu būtų karūnuotas vienas iš grafo Gastono dÒrléans sūnų (Louis arba Antoine) arba kunigaikštis Jeanas de Guise’as. Prancūzų rojalistai sumanymą parėmė, bet jo atsisakyta suvokus nepalankumą pačiai monarchizmo idėjai naujojoje valstybėje26. Vargu ar šį projektą būtų parėmusi ir Prancūzijos vyriausybė. Projektuodamas politinius pokarinės Europos pokyčius, Prancūzijos ministras pirmininkas G. Clemenceau Lietuvai numatė tik gretimų valstybių sudedamosios dalies statusą. Siekdamas sužlugdyti Vokietiją, kad ši nepajėgtų atkurti ekonominių ir politinių galių, jis ketino suformuoti „sanitarinį kordoną“, savo sąjungininkių pleištą tarp ilgametės priešininkės ir potencialia šios sąjungininke laikytos Sovietų Rusijos. Šią koncepciją kurį laiką koregavo viltys atkurti nekomunistinę Rusijos valstybę. Tuomet Prancūzija būtų atgaivinusi sąjungą su ja ir grįžusi prie iki 1917 m. pabaigoje egzistavusios apsauginio „barjero“ palei Vokietiją koncepcijos. Lietuva turėjo tapti Rusijos arba Lenkijos teritorija – tai turėjo lemti kovos su sovietine vyriausybe atomazga. Tyrinėtojai sutaria: iki 1917 m. Vasario revoliucijos Paryžiuje neabejota, kad patikimą apsaugą nuo Vokietijos pokariu užtikrins sąjunga su Rusija. Dėl vėlesnių Prancūzijos nuostatų diskutuojama. Lietuvos istoriografijoje įsitvirtinusią versiją, kad po 1917 m. Vasario, o ypač Spalio revoliucijos svarbiausia sąjungininke žemyninėje Europoje Prancūzijos užsienio reikalų ministerija pasirinko Lenkiją, nuodugniai pagrindžia K. Hovi27. Tačiau J. Gueslinas išsamiai argumentavo prielaidą, jog Prancūzijos vyriausybė ir 1919 m. teikė pirmenybę sąjungai su atkurta arba pertvarkyta demokratizuota Rusija, jos teritorijai priskirdama ir Lietuvą28. Žinoma, net kol Rusija tebelaikyta galima sąjungininke, Lenkijos geopolitinės padėties veiksnys Prancūzijos vyriausybei irgi buvo svarbus. Prancūzų politikai, susitikę su lenkų kolegomis, svarstė Lietuvos įjungimo į Lenkijos teritoriją klausimą. Nė viena Prancūzijos politinė partija nepalaikė Lietuvos valstybingumo idėjos. Konservatyviausios dešiniosios partijos, skatinusios atkurti monarchinę imperiją, numatė ir prieškarinį Lietuvos statusą. Centro ir kairiosios partijos rėmė Lenkijos arba Rusijos projektus, kuriuose Lietuvai ketinta suteikti autonomijos teises arba federacijos narės statusą. 25 Prancūzijos ambasadorius Šveicarijoje P. E. Du tasta pagyrė J. Gabrį dėl 1918 m. rugsėjo 5–16 d. vykusioje III Lozanos lietuvių konferencijoje įsiplieskusio aštraus konflikto su Lietuvos Valstybės Tarybos atstovais, žr. Lopata R. Lietuvos valstybingumo raida 1914– 1918 metais. Vilnius, 1996, p. 172. 26 Soutou G. H. Jean Pélissier et lÒffice Central des nationalités, 1911–1918: un agent du Gouvernement français auprès des Nationalités // Recherches sur la France et la problème des Nationalités..., p. 35. Paryžiaus taikos derybos teikė naujosioms valstybėms galimybių užmegzti arba sti- 66 2. Arti Quai d’Orsay, toli nuo pripažinimo: bandymai užmegzti santykius su Prancūzija Paryžiaus taikos konferencijoje 27 Hovi K. Op. cit., p. 125–129, 152–156, 171–176; De Castelbajac G. La France et la Question Polonaise (1914–1918) // Recherches sur la France et la problème des Nationalités..., p. 86–88, 95–100. 28 Gueslin J. La France et les pays Baltes de 1918 à 1923..., p. 62–67. printi politinius ryšius su Vakarų didvalstybėmis, sulaukti tarptautinio pripažinimo ir nustatyti sienas su gretimomis šalimis. Lietuvos delegacijai užkariauti lengvai pėsčiomis pasiekiamus Quai d’Orsay rūmus pasirodė besą gerokai sunkiau, nei tikėtasi29. 1918 m. gruodį Paryžiuje įkurtame Lietuvių informacijos biure dirbo Lietuvos vyriausybės įgaliotas Adomas Vilimavičius ir du būsimi oficialiosios delegacijos nariai – Ernestas Galvanauskas ir Oskaras de Lubicz-Miloszas. Tą patį mėnesį į Paryžių persikėlė Spa konferencijos delegacija. Jos vadovas K. Olšauskas 1919 m. sausio 19 d. G. Clemenceau įteikė Lietuvos prašymą dalyvauti Paryžiaus taikos konferencijoje. Šį delegacija, iš pradžių net laikyta policijos priežiūroje30, susikompromitavo vos pradėjusi darbus: vasario 10 d. kreipimesi į Prancūzijos vyriausybę kaip Lietuvos valstybingumo atkūrimo aktą nurodė 1917 m. gruodžio 11 d. memorandumą. Iš Vilniaus vykusių A. Voldemaro, Martyno Yčo ir Petro Klimo kelionė į Paryžių užtruko dėl sąmoningo prancūzų diplomatų delsimo išduoti vizas31. Lietuvos vyriausybės įgaliotoji delegacija sausio 18 d. pradėtose Paryžiaus taikos derybose veikė nuo vasario 14 d. Vengdama politinių skandalų, ji kurį laiką bendradarbiavo su pirmtakais, taip pat ir su J. Gabriu, pradėjusiu savarankiškas derybas 29 Kaip Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos sinonimą tekste vartosime istoriografijoje paplitusį Quai d’Orsay (Orsė krantinė) pavadinimą, kilusį iš Orsay krantinės, kurioje įsikūrusi ministerija. Lietuvos delegacija įsikūrė vos už trijų su puse kilometrų nuo Quai d’Orsay. 30 Užsienio reikalų ministerijos Politikos ir komercijos reikalų direkcijos pranešimas ministrui, 1919 01 16 // AMAEEF, ibid., t. 62, p. 65. 31 A. Voldemaras ir M. Yčas Paryžių pasiekė 1919 m. vasario 13 d. P. Klimas, išvykęs iš Vilniaus 1918 m. gruodžio 23 d. – tik 1919 m. balandžio 7 d. su Lenkijos politikais. 1919 m. vasario 5 d. Lenkijos delegacija savo valstybės politinę ateitį sprendusios komisijos pirmininkui Josephui Noulensui pateikė kartu su J. Gabriu parengtą susitarimą bendradarbiauti karinėje ir ekonomikos srityje. Vėlesnis pastarojo pašalinimas iš Lietuvos delegacijos sukėlė neigiamą Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos reakciją32. Po Lenkų reikalų komisijos įkūrimo tepraėjus porai dienų, vasario 14 d., A. Voldemaras pateikė G. Clemenceau savąją notą, kurioje nuodugniai pagrindė Lietuvos visuomenės valstybingumo siekį ir Antantės šalių kariuomenėse tarnavusių lietuvių indėlį, prašydamas Lietuvą priimti į taikos derybas – lygiaverčiu statusu su oficialia konferencijos dalyve Lenkija33. Tai pakartojo ir kovo 19 d. vykusios Baltijos valstybių delegacijų audiencijos pas G. Clemenceau metu. Nota nesusilaukė jokios reakcijos: Lietuvos delegacija neturėjo juridinio statuso ir galėjo tik atsakyti į klausimus posėdžiuose, sprendžiančiuose su jos atstovaujama valstybe susijusius reikalus bei reaguoti į siūlymus arba sprendimus politiniais pareiškimais. 1919 m. kovo 24 d. delegacija įteikė Taikos derybų Aukščiausiajai (Keturių) Tarybai memorandumą „Lietuvių reikalavimai“, kuriame smulkiai aptarė Lietuvos istorinę raidą, pagrindė politinius siekius ir apibrėžė numatytas valstybės ribas. Gausūs istoriniai, etnografiniai ir teisiniai 32 Ministrų kabineto posėdžio protokolas, 1919 05 31 // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 24, l. 51; P. Klimo laiškas M. Sleževičiui, 1919 05 14 // LCVA, f. 383, ap. 7, b. 66, 75; „Lietuviai geba susivienyti tik kovai su Lenkija“ – iš prancūzų diplomatų susirašinėjimo apie lietuvių delegacijų kaitą. Žr. Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos Politinių ir komercinių reikalų direkcijos pranešimas p. Degrandui (be parašo), 1919 02 12 // AMAEEF, ibid., t. 66, p. 10 dos. 33 Klimas P. Min. veik., p. 189–190. 67 argumentai lietuviams nepagelbėjo. Jau kovo mėnesį paaiškėjo, kad nepavyksta pralaužti Prancūzijos nepasitikėjimo sienos. Tai atvirai konstatuota pirmosiose balandžio 24 d. ir gegužės 14 d. delegacijos rašytinėse ataskaitose vyriausybei, o dar aiškiau – gegužės 31 d. jos posėdyje Kaune dalyvavusio delegacijos nario Tomo Naruševičiaus pranešime. Delegacijos nariai dalyvavo susitikimuose su įtakingais prancūzų politikais, pateikė konferencijai įvairių pareiškimų, bet bandymai įtikinti Lietuvos nepriklausomos egzistencijos prasmingumu patyrė nesėkmę. Per visą darbo Paryžiaus taikos derybose laikotarpį negausi ir neįtakinga Lietuvos delegacija nuolat juto Lenkijos politikų spaudimą, kartais taikomą per naująją sąjungininkę akivaizdžiai remiančius Prancūzijos politikus. Kaip atkirtį lenkų teritorinėms pretenzijoms Lietuvos delegacija gegužę ir birželį išbandė rizikingą žingsnį remtis Rusijos delegacija. Prancūzijos spaudos analizė leistų manyti, kad ji prastai skyrė Baltijos valstybes. Tai liudytų informacija apie Lietuvoje bermontininkų neva išprovokuotą suirutę, į kurią reaguodamos Antantės šalys pagrasinusios, kad palaikys su Liepojos (!) vyriausybe ryšius tik sudarius kabinetą, kuriame nebedirbs vokiečių baronai34. Lietuviams buvo labai svarbu užpildyti savos informacijos apie savąją valstybę tuštumą, pateikti alternatyvą gausioms lenkų poziciją atspindinčioms publikacijoms. Po nesėkmingų bandymų redakcijoms siūlyti parengtus pranešimus (jie ten keliaudavo tiesiai į šiukšliadėžes), lietuviams, kaip ir kitoms delegacijoms, teko pirkti straips34 Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje pirmininko A. Voldemaro laiškas „LÌnformation“ redaktoriui, 1919 05 15 // LCVA, d. 383, ap. 3, b. 21, l. 209. 68 nius spaudoje. Konkuruojančių politinių jėgų varžytuvės taikos derybų metu teikė didžiulį pelną Prancūzijos žiniasklaidai. Informacijos ir propagandos sritį kuravęs delegacijos sekretorius P. Klimas ataskaitoje vyriausybei konstatavo: „Darbas prancūzų spaudoje yra be galo sunkus. <...> Ji propagandą daro tik tiems, kurie daugiau moka ir mes negalime susilyginti čia su lenkais, kurie tiesiog užpylė Paryžiaus spaudą.“35 Informacijos sklaidai lietuviai pasirinko žinomą laikraštį, užsienio politikos srities pusiau oficiozą „Le Temps“. Redakcijai už keturis mėnesius bendradarbiavimo pareikalavus pusės milijono frankų, apsiribota 15–20 d. truksiančiu užsakymu, kainavusiu 50 tūkst. frankų36, padaryta keletas tokių užsakymų. Abejota šio propagandos būdo reikalingumu – „rimti politikai su spauda beveik visiškai nesiskaito“37. Nepopuliarūs, bet Lietuvos delegacijai ypač palankūs buvo nuo 1918 m. rudens iki 1920 m. pavasario leistas „Revue Baltique“ ir Baltijos valstybių simpatiko Henry de Chambono redaguojamas „Revue parlamentaire“. Išėjo keletas informacinių leidinių prancūzų kalba. Lietuvos delegacijos vadovai ir prie jos veikęs Lietuvių informacijos biuras parengė daug klaidingų bei melagingų informacijų paneigimų arba pataisymų38, kurių prancūzų spauda (bent jau „Le Temps“), deja, nespausdindavo. 35 Trumpa Lietuvos taikos delegacijos Paryžiuje apyskaita Lietuvos valstybės valdžiai nuo gegužės mėn. 14 d. ligi gegužės 23 d. 1919 05 23 // LCVA, f. 383, ap. 7, b. 16, l. 35–36. 36 Lietuvių delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje 11 ir 15 posėdžių protokolai, 1919 03 20, 03 29 // LCVA, f. 383, ap. 7, b. 1, l. 13, 19. 37 Trumpa Lietuvos Taikos delegacijos apyskaita nuo gegužės 23 d. ligi birželio 2 d. 1919 06 02 // LCVA, f. 383, ap. 7, b. 16, l. 48. 38 Žr. Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje susirašinėjimas su Prancūzijos periodinių leidinių redakcijomis, 1919 // LCVA, f. 383, ap. 3, b. 21 , 231 l. Delegacijos nariai ragino Lietuvos ministrą pirmininką M. Sleževičių oficialiai kreiptis į Prancūzijos vyriausybę dėl nepriklausomybės pripažinimo: „Dabar gi valstybių valdžios, net neturėdamos mūsų notos, nestato to klausimo, kad ir pripažinimo de facto formoje. Kad ir toks pripažinimas, kaip jį turi estai, jau daug mums padėtų.“39 Tokios iniciatyvos greičiausiai vengta visų pirma dėl A. Voldemaro reikalavimo užsienio politikos sritį palikti tik jo kompetencijai. Turbūt po pasitarimo su didvalstybių politikais delegacija mėgino Lietuvos vyriausybei įpiršti kontroversišką parlamento fikcijos idėją: „Jie nori, kad Lietuvoj būtų šioks toks Seimas. <...> Valdžia turėtų greičiausiu laiku tokį Seimą suorganizuoti (per 1–2 savaiti) ir kad tas Seimas <...> išneštų visą eilę politikos pareiškimų, kurie paskiau būtų notifikuoti ir pranešti visoms valstybėms ir spaudai. <...> Patogiausia bus nerinkti ir nešaukti naujo Seimo, bet vėl sukviesti Seimą, kurs buvo jau sausio mėn., tik papildžius ar išplėtus.“40 Daug vilčių Baltijos valstybių delegacijų vadovams 1919 m. spalio 12 d. suteikė audiencijos pas Užsienio reikalų ministerijos generalinį sekretorių Philippe’ą Berthelot metu pažadėtas greitas šalių pripažinimas de facto41. Lietuva jo sulaukė tik po septynių mėnesių. Kaip ir daugumai kitų naujųjų valstybių atstovų, Lietuvos delegacijai Paryžiaus taikos konferencijoje kliudė diplomatinio darbo patirties stoka. Tuo vertingesnis buvo iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštys39 Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos konferencijoje 81 posėdžio protokolas, 1919 08 30 // LCVA, f. 383, ap. 7, b. 3, l. 82. 40 P. Klimo laiškas M. Sleževičiui, 1919 06 02 // LCVA, f. 383, ap. 7, b. 11, l. 243–244. 41 Lietuvos taikos delegacijos Paryžiuje VII apyskaita, l919 10 14 // LCVA, f. 383, ap. 7, b. 17, l. 10. tės žemių kilusio prancūzų poeto Oskaro Milašiaus, dirbusio Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje, indėlis. Kuruodamas informacijos sklaidą, jis talkino verčiant politinius dokumentus, lietuvių pareiškimams suteikdamas solidų diplomatinį toną, pasirūpino Lietuvos poziciją gynusio leidinio „Revue Baltique“ įsteigimu ir pats jam daug rašė, ruošė publikacijas kitiems periodiniams leidiniams, birželį parengė paskaitą apie Lietuvos ir Lenkijos santykius, supažindino lietuvius su Baltijos valstybėms palankiais Paryžiaus intelektualais. 1919 m. birželio 28 d. pasirašius Versalio taikos sutartį, įtakingiausieji politikai ėmė skirstytis iš Paryžiaus. Rugpjūčio pabaigoje į Kauną išvyko ir Lietuvos delegacijos vadovas užsienio reikalų ministras A. Voldemaras, vėliau grįžo kiti delegacijos nariai. 1919 m. spalį Lietuvos vyriausybė panaikino Lietuvių informacijos biurą Paryžiuje42. Gruodžio 1 d. delegacija oficialiai baigė darbą, tačiau Lietuvos atstovavimas Prancūzijoje nenutrūko. Spalio 10 d. delegacijos pirmininko pareigas ėjusiam T. Naruševičiui Užsienio reikalų ministerijoje buvo pasiūlyta įkurti Lietuvos atstovybę Paryžiuje: „Užuot laukus ir prašius oficialių akceptacijų, reiktų tiesiog paskirti žmogų ir apie tai pranešti.“43 Vyriausybei pritarus, gruodžio 3 d. atstovybės vadovu tapo O. Milašius. Lietuvos delegacijos indėlis į Paryžiaus taikos derybas lietuviškoje istoriografijoje vertinamas santūriai. Tačiau jos nebuvo tik diplomatinio darbo mokykla Lietuvos 42 Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos cijoje 95 posėdžio protokolas, 1919 10 22 f. 383, ap. 7, b. 1, l. 125. 43 Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos cijoje 92 posėdžio protokolas, 1919 10 10 f. 383, ap. 7, b. 13, l. 138. konferen// LCVA, konferen// LCVA, 69 tarptautinio atstovavimo srityje vėliau dirbusiems delegacijos nariams A. Voldemarui, E. Galvanauskui, P. Klimui, T. Naruševičiui. Jau pats Lietuvos valstybės įgaliotinių nuvykimas į Paryžių laikytas jos vyriausybės apsisprendimo atsiriboti nuo Vokietijos ir bendradarbiauti su Antantės valstybėmis ženklu44. Paryžiaus taikos derybos lietuvių politikams buvo ir atsisveikinimo su politinėmis iliuzijomis dėl palankaus Prancūzijos vyriausybės požiūrio į Lietuvos nepriklausomybę metas. 3. Vilniaus krašto problema kaip kliūtis Lietuvos ir Prancūzijos diplomatiniams santykiams užmegzti Europos pertvarkymas 1919 m. įžiebė net trisdešimt teritorinių ginčų. Kai 1919 m. balandžio 21 d. Józefo Piłsudskio vadovaujama Lenkijos kariuomenė užėmė Vilnių, į vieną iš ilgiausiai trukusių tuomet įsiplieskusių konfliktų45 buvo įtraukta ir „balkanizacija“ Prancūzijos politikų kaltinama46 Lietuva. Galima teigti, kad Prancūzijos vyriausybė pati netiesiogiai prisidėjo prie teritorinio ginčo užsimezgimo, 1919 m. sausį į Lenkiją išsiųsdama net du tūkstančius karinių instruktorių47, teikdama jai paskolas ir nebausdama šios šalies politinės bei karinės savivalės. Len44 Gueslin J. La France face aux indépendances baltes..., p. 59. 45 Paradoksalu, tačiau ilgiausiai trukęs 1919 m. prasidėjęs teritorinis ginčas kilo tarp Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos dėl Minquiers ir Ecrehos salų (jūrinės valstybių sienos) ir truko iki 1953 m. Lietuvos ir Lenkijos ginčas dėl Vilniaus krašto buvo antras pagal trukmę. Huth P. K. Democratic Peace and Territorial Conflict in the Twentieth Century. West Nyack, 2003, p. 305. 46 Gueslin J. Un premier pas vers l’Europe?.., p. 53. 47 Hovi K. Op. cit., p. 193. 70 kijos politikams Prancūzijos memorandumuose net atvirai siūlyta panaudoti Vilnių kaip „masalą federacinių ryšių su Lenkija užmezgimui“48. Lietuvos delegacijos Paryžiaus taikos derybose intensyvus susirašinėjimas Lenkijos agresijos klausimu su Taikos konferencijos Aukščiausiąja Taryba vyko iki pat pirmosios demarkacijos linijos nustatymo. Lenkijos kariuomenei artėjant prie Lietuvos, ši delegacija balandžio 5 d. notoje priminė savo valstybės siekiamas teritorijas ir nurodė, kad karine agresija laikomam įsiveržimui bus pasipriešinta. Prašymas suteikti Lietuvai ekonominę ir karinę pagalbą liko neišgirstas. Padėčiai komplikuojantis, balandžio viduryje Aukščiausioji Taryba paragino pradėti nagrinėti Lenkijos valstybės sienų klausimą. Lietuvos delegacijos pakvietimas į jo svarstymus bent nutraukė ankstesnį lietuvių derybininkų ignoravimą. Tad nors pirmajame sienų klausimui skirtame Lenkijos reikalų komisijos posėdyje Lietuvos delegacija pabrėžtinai nedalyvavo, vėliau savo poziciją pakeitė. Balandžio 28 d. Lietuvos delegacija pranešė apie Lenkijos invaziją Antantės valstybių lyderiams. Užsienio reikalų ministerijoje į šią notą reaguota pasipiktinimu: „Lenkijos pagalba nebus tironija, toli gražu! <...> Civilizuotesnė trisdešimties milijonų žmonių tauta, sutinka lygiomis teisėmis sudaryti laisvą dviejų valstybių federaciją su dviejų milijonų lietuvių tauta, kurios žmonių dauguma vis dar nepaprastai atsilikę.“49 Gegužės 2 d. buvo parengtas Aukščiausiosios Tarybos kreipimasis į priešininkes, siūlantis tik vienai jų palankų 48 Wandycz P. S. France and her Eastern Allies..., p. 124. 49 Memorandumas apie lietuvių tautą, 01 05 1919 // AMAEEF, ibid., t. 2, p. 216. sprendimą: nutraukus kovas, įkurti „būtiną kovai su bolševikais“ sąjungą50. Lietuvos derybų su Lenkija metu Prancūzijos interesus gynė tuomet vienintelės Antantės valstybės oficialios atstovybės – šios šalies karinės misijos Kaune – vadovas C. Reboulis, nuolat palaikęs ryšius su analogiška karine misija Varšuvoje. Balandžio viduryje jis į kartu su J. Šaulio vadovaujama lietuvių derybininkų delegacija išvyko į Lenkijos sostinę, konsultavo nuo gegužės 29 d. porą savaičių Lietuvoje dirbusią S. Staniszewskio vadovaujamą Lenkijos derybų misiją. Vyriausybės raginama, Lietuvos delegacija gegužės 23 d. paprašė Aukščiausiosios Tarybos sudaryti specialią ginčo tyrimo komisiją. Taryba siekė, kad konfliktas nesutrukdytų kovai su bolševikais, tad birželio 2 d. paragino abi valstybes susitaikyti. Po keturių dienų Lietuvos delegacija paprašė nustatyti demarkacinę liniją, o dar po savaitės – iki jos nustatymo sustabdyti Lenkijos kariuomenę. Birželio 18 d. Taikos konferencijos Baltijos reikalų pakomisėje buvo nubrėžta pirmoji demarkacinė linija, palikusi Vilniaus kraštą Lenkijai. G. Clemenceau siūlymu51, remiantis C. Reboulio raportais ir rekomendacijomis, ji išvesta per priešininkių disponuojamų teritorijų ribą. Liepos 8 d. Lietuvos ministras pirmininkas M. Sleževičius pranešė C. Rebouliui, kad Lenkijos kariuomenė pažeidžia demarkacijos liniją. Tą pačią dieną šis paragino Prancūzijos karinę misiją Lenkijoje griežčiau kontroliuoti lenkų kariuomenės Taikos konferencijos Aukščiausiosios Tarybos laiškas Lietuvos delegacijos pirmininkui, 1919 05 02 (prancūzų k.) // Conflit Polono-Lituanien. Question de Vilna..., p. 18. 51 Łossowski P. Stosunki polsko-litewskie..., p. 105–106. 50 veiksmus52. Po keturių dienų Lietuvos delegacija informaciją apie pažeidimus pakartojo Aukščiausiajai Tarybai, mėgindama perimti šios retoriką: Lenkijos savivalė kliudo bendrai kovai prieš Sovietų Rusiją53. Prancūzijos politikams buvo sunku laviruoti tarp lietuvių nusivylimo ir lenkų spaudimo. Lenkija surado tvirtą sąjungininką įtakingiausiuose Prancūzijos sluoksniuose – maršalas Ferdinandas Fochas gynė į Lietuvos gilumą toliau besiveržiančios kariuomenės savivalę. Pagal jo projektą liepos 26 d. buvo nubrėžta antroji demarkacinė linija, Suvalkų kraštas jau perduotas Lenkijai. Lietuvos vyriausybė atsisakė pripažinti šią vadinamąją maršalo Focho demarkacinę liniją. Lietuvos delegacija rugpjūčio 14 d. parengė protestą dėl šios linijos ir perdavė Prancūzijos vyriausybei Lenkijai laikinai pavestų teritorijų lietuvių skundus. Maršalas F. Fochas atsakė tik pro trijų savaičių, pabrėždamas Lenkijos kariuomenei nurodęs pastarosios ribos nebepažeisti. O Lietuvos vyriausybė ir visuomenė dėl nepriimtinų Prancūzijos politinių sprendimų nepagrįstai kaltino Prancūzų karinės misijos Kaune vadovą C. Reboulį. Vilniaus problemos aštrėjimas įtakingų politikų sluoksniuose išprovokavo ir mažiau palankią Lenkijai poziciją: G. Cle menceau ėmė atsargiau vertinti jos ekspansionizmą54. Tačiau siekdama sąjungininkės pergalės prieš Sovietų Rusiją, Prancūzijos vyriausybė santūriai reagavo 52 C. Reboulio ataskaita gen. Henrys, Kaunas, 1919 07 08 // AMAEEF, ibid., t. 66, p. 540–541. 53 A. Voldemaro laiškas Taikos konferencijos Aukščiausiajai Tarybai, 1919 07 12 (prancūzų k.) // Conflit Polono-Lituanien. Question de Vilna..., p. 28. 54 Gueslin J. La France et les pays Baltes de 1918 à 1923..., p. 93. 71 į Lietuvos teritorijų užėmimą, o Lenkija skubėjo naudotis šia laisve. Jau rugpjūčio 3 d. Prancūzų karinė misija Kaune gavo pirmąjį pranešimą apie naujosios linijos pažeidimus. Kaune radikaliu priešiškumo Prancūzijai protrūkiu virto 1919 m. rugpjūčio 17 d. vykusi misijos veiklą pasmerkusi demonstracija. Triukšmingai miniai pasirodę prancūzų institucijos atstovai išklausė protesto kreipimąsi: „Prancūzai raižo kąsneliais Lietuvos kūną, vis naujas linijas rėžydami, ir atiduoda lenkams.“55 Smulkiu faktų apie demonstraciją perteikimu Aukščiausiajai Tarybai rūpinosi ministras pirmininkas M. Sleževičius, nevengęs gąsdinimų: „Vakar dienos ūpas, prasiveržęs gaivališkai Kaune, persimes tuoj į provinciją ir apims visą kraštą. To judėjimo nesulaikyti. Ir su juo reikia skaitytis, manau, <...> ir Ententos valstybėms, jeigu jos mano vesti su Lietuva iš tikrųjų rimtą politiką.“56 Rugpjūčio 30 d. įteikta nota Aukščiausiajai Tarybai detaliai apibūdino Lenkijos kariuomenės padarytą žalą. 1919 m. gruodžio 8 d. G. Clemenceau Antantės vardu paskelbė naują laikinos sienos variantą – vadinamąją Curzono liniją. Suvalkų kraštas pagal ją buvo paliktas Lenkijai, o Vilnius perduotas Lietuvai. 1920 m. sausio 20 d. pradėjęs dirbti Alexandre’o Millerando ministrų kabinetas turėjo daug informacijos apie demarkacinės linijos pažeidimus. Premjeras, vadovavęs ir Užsienio reikalų ministerijai, mažiau toleravo Lenkijos agresiją prieš Spaudos teigimu, joje dalyvavo apie 20 tūkst. žmonių, mitingai rengti ir kitose Lietuvos vietovėse. Protesto demonstracija Kaune // Lietuva. 1919, Nr. 180. 56 M. Sleževičiaus pranešimas Lietuvos delegacijai Paryžiaus taikos konferencijoje. Kaunas, 1919 08 19 // LCVA, f. 383, ap. 7, b. 11, l. 2v. 55 72 Lietuvą. Pasinaudodamas Ambasadorių konferencijos sprendimu, jis balandžio pradžioje nusiuntė Lietuvos sienos pažeidimus smerkiančią notą57. Tiesa, Prancūzijos vyriausybė toliau rėmė Lenkiją: kai 1920 m. balandį pastarosios kariuomenė, puldama Sovietų Rusijos armiją, įsiveržė į Lietuvos gilumą, per karinės misijos vadovą C. Reboulį Lietuvos vyriausybei buvo perduotas nurodymas nedaryti interventei kliūčių. Vis dėlto Lietuvos politikai ryžosi nuolaidoms, turėdami informacijos, kad Prancūzijos vyriausybė nusivylusi Lenkijos vyriausybe ir mėgina apriboti jos politines ambicijas. Prancūzijos atstovo raginama, Lietuvos vyriausybė net deklaravo pasiųsianti karių į pagalbą Lenkijos kariuomenei, jei lenkai pripažintų Lietuvos valstybingumą. Lietuvos vyriausybės siekis užmegzti diplomatinius santykius su Sovietų Rusija ir nustatyti sieną su ja formaliai kirtosi su Prancūzijos politikų lūkesčiais. Tačiau ministro pirmininko E. Galvanausko įžvalga, kad sėkminga šių derybų eiga tik paspartintų Lietuvos pripažinimą58, buvo teisinga. Siekis atitraukti Lietuvą nuo Sovietų Rusijos, sutaikyti su Lenkija ir sustiprinti ekonominę įtaką Baltijos šalyse paskatino Prancūziją 1920 m. gegužę pademonstruoti palankumą Kauno vyriausybei, dar neišsprendus Vilniaus problemos. 4. Klaipėdos klausimo įtaka Lietuvos ir Prancūzijos dvišaliams santykiams Jau Lietuvos Taryba projektavo, kad Mažosios Lietuvos žemės kartu su Klaipėdos 57 Hovi K. Alliance de revers..., p. 50. 58 Ministrų kabineto posėdžio protokolas, 1920 04 23 // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 86, l. 151. jūrų uostu turėtų tapti naujosios valstybės pajūrio teritorijomis. Simbolinė Didžiosios ir Mažosios Lietuvos sąjunga atvėrė galimybes išplėsti šalies plotą ir padidinti gyventojų skaičių. 1919 m. balandžio 15 d. Lietuvos delegacija įteikė Taikos konferencijos pirmininkui G. Clemenceau adresuotas Mažosios Lietuvos atstovų peticijas59 ir memorandumą apie teritorines pretenzijas Vokietijai. Prancūzijos politikų nuomone, Klaipėdos kraštas irgi turėjo tapti „sanitarinio kordono“ dalimi, sustiprindamas karo laimėtojas ir susilpnindamas Vokietiją. Politinius konferencijos sprendimus pagrindė Baltijos valstybėms palankaus prancūzų lingvisto Antoine’o Meillet vadovaujama komisija, patvirtinusi, jog Klaipėdos krašte tikrai gyvena daugiau lietuvių, nei vokiečių. Šį argumentą naudojo ir G. Clemenceau. Prancūzų diplomato Jules’o Cambono vadovaujama Lenkų reikalų komisija Klaipėdos krašto pavadinimą vėliau gavusią teritoriją nuo Nemuno į šiaurę deklaravo priskirianti Lietuvai, kitą dalį paliko Vokietijai. Sprendimas nuvylė Lietuvos delegaciją, konstatavusią, kad „preliminarios taikos sąlygos, kurios liečia prūsų Lietuvą, buvo sustatytos be mūsų atsiklausimo ir atsižvelgimo į raštus, kuriuos padavėme dėl prūsų Lietuvos“60. Jis labiau atitiko Lenkijos delegacijos vadovo Romano Dmowskio 1919 m. vasario 25 ir 28 d. notose įvardytus raginimus naujajai Baltijos valstybei perduoti tik „lietuviškąją“ Mažosios Lietuvos teritoriją61. 59 Tilžėje įkurta Prūsų lietuvių tautos taryba parengė 1919 m. vasario 6 d. ir balandžio 8 d. peticijas, kuriose buvo nurodytas krašto siekis prisijungti prie Lietuvos valstybės. 60 Trumpa Lietuvos Taikos delegacijos apyskaita Nr. 3 nuo 1919 04 28 ligi 05 14. 1919 05 14 // LCVA, f. 383, b. 16, l. 29. 61 Łossowski P. Klajpeda kontra Memel..., s. 15. Versalio taikos sutartis nefiksuoja Klaipėdos krašto priklausomybės Lietuvai: 99 straipsniu jis perduodamas „Antantės šalims ir jų partnerėms“, įpareigojant Vokietiją pripažinti šių „sprendimus dėl teritorijos ir ypač dėl vietos gyventojų“62. Kraštą perėmusios Antantės valstybės gavo teisę nulemti jo vėlesnę politinę ateitį. Lietuvos delegacija gegužės 20 d. reagavo į sutarties projektą protesto nota, kurioje vėl pakartojo prašymą pripažinti jų atstovaujamą šalį de jure, o audiencijų metu bandė pakeisti derybininkų nuostatas. Tačiau birželio 28 d. pasirašytoje Versalio taikos sutartyje aktualus straipsnis liko nepakeistas. Dokumentas pavertė Lietuvą Antantės valstybių politinės valios įkaite, atvėrė Nemuno žiočių naudojimo problemą ir sukūrė papildomą konflikto su Lenkija precedentą. 1919 m. vasarą ir rudenį vykusiose Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, JAV ir Italijos derybose dėl Klaipėdos krašto valdymo nutarta karinę jo apsaugą patikėti prancūzų batalionui, o administravimą – britų pareigūnams63. Ratifikavus Versalio sutartį, 1920 m. sausio 20 d. Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos. Jau kitą dieną Didžioji Britanija atsisakė įsipareigojimų, tad jį prižiūrėti buvo pavesta vien prancūzams. Vasario 15 d. Vokietijos komisaras grafas Georgas von Lambsdorfas perdavė kraštą vadinamajai Klaipėdos misijai, vadovaujamai generolo Dominique’o Josepho Odry. Ją išformavus, D. Odry pasirinko oberprezidento pareigas. Prancūzai konstatavo, kad germanizacijos tendencijos krašte buvo stiprios, 62 Traité de Versailles 1919. Nancy, Paris, Strasbourg, 1919, p. 66. Prieiga per internetą: http://www.herodote. net/Textes/tVersailles1919.PDF [žiūrėta 2010 08 25]. 63 Žiugžda R. Po diplomatijos skraiste..., p. 59–61. 73 ypač Klaipėdos mieste ir apylinkėse, kur telkėsi krašto administracinės institucijos ir stambiausios įmonės – lietuviai ten tesudarė penktadalį gyventojų64. Lietuvos vyriausybė buvo gerai informuota, kad krašte trūksta išsilavinusios lietuvių inteligentijos, o „lietuviai pasirašo didesniais priešininkais susiglaudinimo dviejų Lietuvos dalių, negu vokiečiai“65. Tačiau ji laikė prancūzų administravimą pereinamuoju etapu prieš Klaipėdos kraštą perduodant Lietuvai, tad siekė jame sustiprinti tautiečių vaidmenį, apsaugoti jį, kad neatitektų Lenkijai, ir sutrumpinti prancūzų valdymo trukmę. E. Galvanausko vyriausybei buvo nepriimtina D. Odry nuostata vengti provokuojančių permainų – neerzinti „vokiečių, kurie turi tame krašte savo mokslą, turi administratyvių patyrimų“66. Jis neketino pašalinti vokiečių pareigūnų, neskatino lietuvių kalbos vartojimo institucijose, bet palaikė lietuvių tarnautojų skaičiaus gausėjimą ir viešojo naudojimo dokumentų publikavimą abiem kalbomis67, pamokų vedimą lietuvių kalba pradžios mokyklose. Tačiau jo santykiai su politiškai aktyviais lietuviais, atstovaujamais Prūsų lietuvių tautos tarybos, buvo komplikuoti. E. Galvanausko vyriausybė stengėsi maisto stokojusio Klaipėdos krašto vadovybę paveikti ekonomine blokada ir spaudos kampanija: išryškino lietuvių diskriminavimą, prancūzų vadovavimo išprovokuotus ekonominius nepriteklius ir LenValsonokas R. Klaipėdos problema..., p. 39. Lietuvos karinio atstovo Klaipėdos krašte kpt. L. Dymšos pranešimas Užsienio reikalų ministerijai, 1920 04 15 // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 22, l. 11. 66 Lietuvos karinio atstovo Klaipėdos krašte kpt. L. Dymšos pranešimas Užsienio reikalų ministerijai, 1920 04 13 // Ten pat, l. 5. 67 Gueslin J. Que faire du „Memelland“ après Versailles?.., p. 63. 64 65 74 kijos įtakos didėjimą krašte. Prancūzijos vyriausybė ėmė įtarti Lietuvą pasirengimu perversmui. Jos pripažinimo de facto išvakarėse įvykusio susitikimo su prancūzų politikais metu užsienio reikalų ministras A. Voldemaras sulaukė įspėjimo, kad „Klaipėdos krašto užėmimas sukurtų precedentą <...> lenkams“68. Abipusis nepasitikėjimas toliau temdė trumpo Lietuvos ir Prancūzijos nesantaikos atlydžio atmosferą. 5. Prancūzijos karinė misija Lietuvoje: neįkūnyti bendradarbiavimo lūkesčiai Lietuvos ir Prancūzijos tarpininke Kaune tapo Prancūzų karinė misija. Kai kurių jos vadovo iniciatyvų įgyvendinimas galėjo prisidėti prie Lietuvos ekonominio ir karinio sustiprinimo bei intensyvesnio dviejų valstybių bendradarbiavimo, bet aktyvi šios institucijos veikla didino nepasitikėjimą Prancūzija. Pirmoji oficiali Antantės valstybės atstovybė laviravo tarp Prancūzijos ir Lietuvos interesų, kurie kardinaliai skyrėsi. Lietuvos vyriausybė 1919 m. sausio pabaigoje nutarė kviesti prancūzų karinius instruktorius69. Vasarį G. Clemenceau priėmė sprendimą pasiųsti į Lietuvą Prancūzų karinę misiją, tiesa, reaguodamas į analogišką J. Gabrio prašymą. Jos vadovu buvo parinktas majoras C. Reboulis, po susitikimo su J. Gabriu Prancūzijos karo ministerijai pabrėžęs norįs prisidėti prie mažųjų valstybių kūrimosi ir kovos su bolševizmu70. Išvykstant į Lietuvą, jam skubiai 68 A. Voldemaro pranešimas ministrų kabineto posėdyje, 1920 05 12 // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 57, l. 184. 69 Lietuvos ministrų kabineto posėdžio protokolas, 1919 01 28 // LCVA, f. 923, ap. 1, b. 24, l. 216. 70 Dutertre G. Les français dans l`histoire de la Lituanie, p. 143. buvo suteiktas pulkininko leitenanto (pranc. lieutenant-colonnel), 1920 m. – pulkininko laipsnis. Gerokai didesnei Prancūzijos karinei misijai Suomijoje pavaldi institucija gavo solidų finansavimą71. Misijos nariai buvo įpareigoti Lietuvoje rūpintis informacijos ir propagandos sklaida72, stiprinti pasitikėjimą Prancūzija bei parengti dirvą būsimiems dvišaliams santykiams. C. Rebouliui pavesta tarpininkauti tarp dviejų vyriausybių dėl karinės pagalbos Lietuvai. Misija stengėsi koreguoti Lietuvos santykius su gretimomis valstybėmis bei sąjungininke ir varžove Didžiąja Britanija. Be C. Reboulio, misijoje dirbo vyresnieji leitenantai Raoulis Pujolis ir Albertas de Franques de Jonquieresas, kartu atvyko konsulo įgaliojimus turintis leitenantas Gabrielis Padovani73. 1919 m. kovo 19 d. į Kauną atvykusią misiją pasitiko Krašto apsaugos ir Susisiekimo ministerijų vadovai bei Valstybės Tarybos atstovai. Kitą dieną jos narius priėmė ministras pirmininkas Pranas Dovydaitis. C. Reboulio pareiškimai teikė vilčių Lietuvos vyriausybei ir visuomenei: misija talkins formuojant „galingą armiją, kuri galėtų apginti šalį nuo visų priešininkų ir iškovoti Lietuvai laisvę ir nepriklausomybę“, „padės sudaryti didelę ir galingą ne- 71 Schramm T. Francuskie misje wojskowe w państwach Europy Środkowej..., s. 204; Prancūzų karinei misijai Kaune numatytas 50 000 frankų biudžetas, penkiskart didesnis nei analogiškoms misijoms Rygoje ir Taline, žr. Gueslin J. La France et les pays Baltes de 1918 à 1923..., p. 90. 72 Visų trijų Baltijos valstybių karinės misijos gavo vienodas rašytines instrukcijas, žr. Schramm T. Op. cit., p. 197. 73 Tiekimo ir konsulinio darbo sritis kuravęs G. Padovani vėliau buvo paskirtas vadovauti pirmajai Prancūzijos diplomatinei atstovybei Lietuvoje. Kiti misijos nariai, instruktoriai kpt. R. Cohendet, ltn. G. Gervais ir ltn. Donzeau į Lietuvą atvyko 1919 m. lapkritį–gruodį. priklausomą Lietuvą“74. Misijos priėmimą lydėjo nepamatuotos viltys: „Jeigu svetima valstybė leidžia savo atstovus oficialiu būdu į Lietuvą, tai jau tuo būdu konstatuoja faktų Lietuvos valstybės esimą. Tada, kad galutinai Lietuvos valstybė būtų pripažinta, lieka tik vienas žingsnis.“75 C. Reboulis intensyviai susirašinėjo su Prancūzijos vyriausybe, smulkiai raportuodavo apie įspūdžius ir siūlydavo dvišalio bendradarbiavimo būdus. Jo raportai formavo Prancūzijos vyriausybės požiūrį į Lietuvos valstybės politines perspektyvas. Karininkas išsklaidė mitus apie provokišką Lietuvos visuomenės orientaciją, menką nepriklausomybės idėjos ir vyriausybės palaikymą krašte: „Lietuvių tauta yra, tai valstiečių tauta, kuri per daugiau nei amžių priespaudos be mokyklų ir savos valdininkijos sugebėjo išsaugoti savo tautiškumą, savo kalbą, savitus papročius. Ši tauta egzistuoja ir nėra dirbtinė.“76 Jis nuolat ragino Prancūzijos vyriausybę pripažinti Lietuvos valstybingumą, bet pats stokojo tikėjimo jo perspektyvomis – esą netrukus maža šalis pateksianti į vokiečių arba rusų įtaką77. Prancūzų karininkas rėmė kuo didesnę teritoriją turinčios Lietuvos valstybės sukūrimą ir federacijos su Lenkija sudarymą. Misijos vadovas rūpinosi, kad Lietuvos sprendimas būtų priimtas savanoriškai. Jo siekdamas veikė subtiliai, bet nesislapstydamas. Jis dėstydavo savo politines pažiūras ir lietuvių politikams bei 74 Prancūzų karo misija Lietuvoje // Lietuva. 1919, Nr. 60. 75 [Stojant naujam kabinetui į darbą...] // Lietuva. 1919, Nr. 61. 76 Savaitinis pulk. C. Reboulio raportas, 1919 05 12 // AMAEEF, ibid., t. 66, p. 275. 77 Savaitinis pulk. C. Reboulio raportas, 1919 03 22, 08 07, 11 17, 1920 01 02 // Op. cit., t. 57, p. 86, 232, 320, t. 58, p. 3. 75 karininkijai. Ruošdamasis pirmiesiems susitikimams su Lenkijos atstovais, iš pradžių Lietuvos vyriausybės vadovams net pateikdavo paklausimus apie politinius lūkesčius78. 1919 m. balandžio 12 d. vadovavimą ministrų kabinetui, faktiškai ir Užsienio reikalų ministerijai perėmęs M. Sleževičius labai skeptiškai vertino Prancūzų karinės misijos politines iniciatyvas. Nuo gegužės jis nuolat pabrėždavo nusivylimą šia institucija lietuvių delegacijai Paryžiaus taikos derybose79. Nepasitikėjimo būta abipusio – Prancūzų karinė misija įtariai vertino jo nurodymą pageidaujamų žinių apie Lietuvą raštu prašyti Užsienio reikalų ministerijos80. Vis dėlto atviro politinio konflikto su misija ministras pirmininkas vengė ir bendraudamas su ja išlaikė diplomatinį lankstumą. Kaip susiejimo su Lenkija alternatyvą C. Reboulis kurį laiką ragino Prancūzijos vyriausybę Lietuvai suteikti protektorato statusą, tuomet irgi siūlydamas kuo greičiau pripažinti šią Baltijos valstybę81. Šis sumanymas, greičiausiai atsvara Lietuvos vyriausybės svarstymams apie Didžiosios Britanijos protektoratą, taip pat vadintinas utopiniu: abiejų didvalstybių pasidalijimas politinės ir ekonominės įtakos sferomis jau buvo įvykęs. Tiesa, pagal 1919 m. vasario 14–kovo 13 d. sudarytus prancūzų ir britų vyriausybių susitarimus, 78 C. Reboulio paklausimas M. Sleževičiui, 1919 05 31 // LCVA, f. 383, ap. 7, b. 54, l. 14. 79 „Su prancūzų misijos nariais Reboul ir Padovani esame labai atsargūs. <...> Būtų gerai, kad prancūzų valdžia juos atšauktų.“ M. Sleževičiaus pranešimas Lietuvos delegacijai Paryžiaus taikos derybose, 1919 05 07 // LCVA, f. 383, ap. 7, b. 11, l. 40. 80 Prancūzų karinės misijos paklausimas M. Sleževičiui, 1919 05 04 // LCVA, f. 383, ap. 7, b. 54, l. 319. 81 Savaitinis pulk. C. Reboulio raportas, 1919 06 13 // AMAEEF, ibid., t. 66, p. 379. 76 Lietuvos situacija liko dviprasmė. Oficialiai patekusi į Didžiosios Britanijos įtakos zoną, Quai d’Orsay ji buvo suvokiama kaip galima Prancūzijos įtakos sferoje esančios Lenkijos dalis82. Tačiau kol Lietuvos politinis statusas nekito, Paryžiuje vengta politinių ir ekonominių iniciatyvų. Prancūzų karinės misijai teko stebėti akivaizdų savo valstybės pralaimėjimą varžytuvėse su Didžiąja Britanija dėl įtakos Lietuvoje. Lietuvos istoriografijoje Prancūzų karinė misija vertinama negatyviai, tačiau greičiausiai kai kurie jos veiksmai arba siūlymai buvo bent jau nežalingi naujajai Baltijos valstybei. C. Reboulis ragino Prancūzijos vyriausybę pripažinti Lietuvos valstybingumą, užmegzti su ja prekybinius santykius ir atsiųsti finansinę paramą ar bent ginklų ir taip sustiprinti prancūzų vaidmenį: „Lietuviai jau kurį laiką labiau bijo prancūzų, nei vokiečių. <...> Kai Prancūzija pripažins Lietuvą arba ją apsaugos, ši šalis bus automatiškai išlaisvinta iš Vokietijos įtakos. <...> Jei Prancūzija nepripažins Lietuvos arba nesuteiks svarios pagalbos, Lietuva kreipsis į kitas valstybes ir prancūzų misija nebepajėgs pasinaudoti ankstyvo atvykimo nauda.“83 Jis pasirūpino skiepų nuo užkrečiamųjų ligų labdara Lietuvai84. Stengdamasis silpninti Vokietijos įtaką Lietuvoje, C. Reboulis darė spaudimą šios vyriausybei, kvestionuodamas saitų su bu82 p. 205. Hovi K. Cordon sanitaire or barriere de lèst?.., 83 Pulk. C. Reboulio raportas „De la nécessité d’intervenir immédiatement en Lituanie“, 1919 04 13 // AMAEEF, ibid., t. 66, p. 199. 84 Po C. Reboulio kreipimosi į Prancūzijos ministrą pirmininką Lietuvai buvo paskirta 1000 vakcinų nuo raupų ir šiltinės, žr. Prancūzijos ministro pirmininko ir užsienio reikalų ministro paklausimas karo ministrui, 1920 03 26, atsakymas, 1920 04 01 // AMAEEF, ibid., t. 58, p. 43, 46. vusia okupante neišvengiamumą. Ragino sugriežtinti prekių išvežimą į Vokietiją – apmokestinti jas kaip ir kitą eksportą – bei siekti kuo greičiau perimti ryšius ir susisiekimo priemones. Kita vertus, pritarė vokiečių kariuomenės dalinių išlaikymui Lietuvoje, kol ši neturi stiprios kariuomenės85. Aiškiai pritarė Mažosios Lietuvos prijungimui prie „didžiosios“. Paradoksalu, bet kai Mažosios Lietuvos administravimą perėmė gen. D. Odry vadovaujama Klaipėdos misija, lietuvių pasipiktinimą ir vėl pirmiausia teko patirti Prancūzų karinei misijai Kaune. Lietuvių kovų su bermontininkais kulminacija tapusių Radviliškio kautynių metu C. Reboulis, jo kolega iš Didžiosios Britanijos karinės misijos ir laikinoji bermontininkų evakuaciją iš Baltijos valstybių prižiūrėjusi Alberto Henri Niesselio vadovaujama komisija tapo naujų Lietuvos vyriausybės nepasitikėjimo Prancūzija apraiškų liudininkais. Lapkričio 22 d. persvarą įgijusi Lietuvos kariuomenė, paklusdama užsienio karininkų spaudimui, sustojo, leisdama priešininkams pasitraukti. Laikinasis Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Pranas Liatukas tokį prancūzų ir anglų įsikišimą laikė šiurkščiu jos savarankiškumo pažeidimu ir atleido ofenzyvai vadovavusį pulkininką leitenantą Kazį Ladygą. C. Reboulis teigė apsaugojęs sustabdytuosius Lietuvos kariuomenės dalinius nuo nualinimo. Piktindamasis, esą lietuviai „apsvaigo nuo lengvų pergalių“, „yra labai nestabilios sielos ir negeba ilgai 85 Dėl santykių su lenkais, Lietuvių delegacijos ataskaita už darbą nuo 1919 04 24 iki 1919 05 29 vyriausybei, 1919 05 29 // LCVA, f. 383, ap. 7, b. 16, l. 29; Lietuvos vyriausybės taikos delegacijai instrukcijos ir atsakymai į pakeltus klausimus, 1919 05 07 // LCVA, f. 383, ap. 7, b. 11, l. 34. laikytis vienos idėjos“86, jis kaltino šiuos akivaizdžiomis negeranoriškumo apraiškomis ir sunkumų išgabenti bermontininkų kariuomenę sudarymu. Misija stengėsi kuo tvirčiau susieti Lietuvą su atstovaujama valstybe karinės srities saitais. Įgyvendinta tik dalis sumanymų: prancūzų kariniai instruktoriai dėstė Kauno karo mokykloje, Lietuvoje buvo publikuotas Prancūzijos kariuomenės statutas, kuriuo remtasi kuriant lietuviškąjį, keletas lietuvių karininkų išvyko į šią šalį studijuoti karo mokslų. Į kone reguliarius C. Reboulio prašymus paskirti patyrusių kariuomenės instruktorių Paryžiuje nereaguota, o 1920 m. vasarą Lietuvos karinė vadovybė nurodė šių jau nebepageidaujanti. Nuo 1919 m. rudens Lietuvos vyriausybė vis labiau ignoravo toliau siekusią užmegzti šios valstybės santykius su Lenkija Prancūzų karinę misiją. Politinių iniciatyvų nesėkmės paskatino pulkininko C. Reboulio nepasitikėjimą lietuvių politikais ir ryžtą palaikyti radikalius būdus suartinti Lietuvą su Lenkija. Kiek padvejojęs, 1920 m. spalį jis parėmė Lucjano Żeligowskio perversmą. Kaune patekęs į visišką politinę izoliaciją jis konstatavo, jog misija nebeatlieka užsibrėžto vaidmens87. 1921 m. kovo 1 d. ji perdavė įgaliojimus analogiškai misijai Rygoje. Smarkiai padidėjęs prancūzų kalbos pamokų skaičius Lietuvos mokyklose88, spartus prancūziškų filmų ir knygų gausė86 Raport tygodniowy płk. C. Reboula, 28 11 1919 // Champonnois S., Schramm T. Op. cit., p. 235. 87 „Aš manau, kad karinės misijos Lietuvoje išsaugojimas nebetikslingas ir prašau palengva ją panaikinti. Ji kainuoja pinigus ir yra nenaudinga“, žr. C. Reboulio raportą „Suppression de la mission Militaire en Lituanie“, 1921 01 04 // AMAEEF, ibid., t. 67, p. 71. 88 Anksčiau vokiečių kalbos pamokų būta daugiau, nei prancūzų, 1919 m. šis balansas kardinaliai pakito. 77 jimas Kaune sietinas su šios šalies karinės misijos veikla. Tačiau skirtingi jos ir Lietuvos vyriausybės lūkesčiai sustiprino abipusį nepasitikėjimą. Pavojinga iniciatyva formuoti bendrą valstybę su Lenkija skatino lietuvių politikų nepasitikėjimą misija, kuriai nepavyko pakeisti savo vyriausybės nuostatos Lietuvai teikti tik minimalią paramą. Prancūzų karinės misijos veikla, taip pat ir jai klaidingai priskiriama, skatino Lietuvos vyriausybę laikyti Prancūziją priešininke ir remtis Didžiąja Britanija. Tad C. Reboulio nuolatinis siekis išryškinti lietuvių palankumą Prancūzijai („Antantė, o Prancūzija ypač, išsikovojo daug simpatijų“, „mūsų įtaka labai didelė“, „įtaka auga“, „santykiai toliau gerėja“, „labai pagerėjo“)89 panašesnis į diplomatinę vingrybę arba saviapgaulės bandymą. Vietoj pabaigos: faktinis Lietuvos valstybingumo pripažinimas – postūmis dvišaliams santykiams su Prancūzija? Prancūzijos vyriausybė buvo gerai informuota, kad Lietuvos ministrų kabinetas atkakliai siekia tarptautinio savo valstybės pripažinimo. Jo svarbą Prancūzų karinės misijos raportuose pabrėždavo C. Reboulis90. Nuolat kartoję, kad pripažintų tik parlamentą sušaukusią valstybę, prancūzų politikai, galima teigti, pažadą įvykdė. Kone Steigiamojo Seimo susirinkimo išva89 Savaitiniai C. Reboulio raportai, 1920 01 02, 03 10, 05 20, 05 26 // AMAEEF, ibid., t. 5, p. 2, 96, 143, 145. 90 „Jie labai nekantraudami laukia savo šalies pripažinimo, jie teikia tam didžiulę reikšmę“, „Lietuviai mums nuolat priekaištauja dėl nepriklausomybės nepripažinimo“, „Mes nepaprastai pagerinsim savo santykius su Lietuva, kai pripažinsim jos nepriklausomybę“ – savaitiniai C. Reboulio raportai, 1919 09 25, 1920 01 08, 01 29, 03 26 // Op. cit., t. 57, p. 286, t. 5, p. 11, 29, 116. 78 karėse, 1920 m. gegužės 11 d., Prancūzijos vyriausybė paskelbė de facto pripažįstanti Lietuvos vyriausybę. Nuo tada Lietuvos valstybingumą Prancūzijos vyriausybė bent oficialiuoju politiniu lygmeniu pripažino nebeginčytinu faktu. Jau kitą dieną Didžiosios Britanijos vyriausybės narys Andrew Bonaras Law pažadėjo, kad Baltijos valstybių pripažinimo de jure klausimas bus keliamas artimiausiame Antantės šalių vadovų susitikime91. Tačiau birželio 10 d. vykusiame jų posėdyje Prancūzija ir ypač JAV nepalaikė britų siūlymo. Prancūzija pripažino Lietuvos valstybę de jure tik po daugiau nei pusantrų metų. Reikia sutikti su K. Hovi teiginiu, kad Baltijos valstybės netapo tokios svarbios Prancūzijai, kokios siekė būti, o šios įtaka joms, sustiprėjus sąsajoms su Didžiąja Britanija, irgi sumenko92. Paryžiaus politikų nerimas dėl intensyvėjančių Baltijos valstybių santykių su Sovietų Rusija paskatino politines nuolaidas, bet negalėjo sušvelninti skeptiško jų politinės ateities vertinimo. Prancūzijos vyriausybė nepagelbėjo Lietuvai ginantis nuo bolševikų, bermontininkų ir Lenkijos kariuomenės agresijos. Lietuvoje Prancūzijos suteiktas de facto pripažinimas buvo sutiktas gana abejingai. Lauktą akimirką užtemdė Steigiamojo Seimo darbo pradžios euforija, taikos derybos su Sovietų Rusija ir nusivylimas Prancūzijos politika. Šios valstybės vadovai, lietuvių politikų nuomone, turėjo daugiausia galios svertų Europoje sustabdyti Lenkijos agresiją ir nulemti Klaipėdos krašto perdavimą Lietuvai. Tačiau Prancūzijos vyriausybės politiniai sprendimai skatino lietuvių 91 La reconnaissance des pays baltes // Le Temps. 1920, N. 21471. 92 Hovi K. Die französische Baltikumpolitik in den Jahren 1918–1921..., p. 141. prielaidas, kad šie svertai naudojami prieš jų šalį. Abiejų valstybių iniciatyva prasidėjo trumpas ir trapus, abipusio nepasitikėjimo neišsklaidęs dvišalių santykių atlydys, kurį drastiškai nutraukė L. Żeligowskio perversmas, sukėlęs Lietuvoje didžiulę priešpriešos Prancūzijai bangą. Daugumai lietuvių politikų būdingą poziciją talpiai įvardijo Steigiamojo Seimo Užsienio reikalų komiteto narys Juozas Vailokaitis: „Prancūzai buvo visą laiką iki šiandien ir gal dar bus kokį laiką mūsų priešininkai, čia jokio abejojimo negali būt.“93 Lietuva Prancūzijos politikams per lai kotarpį iki 1920 m. vasaros jau nebebuvo sausų politinių ataskaitų sąvoka ar net „niekur“ žemė iš Alfredo Jarry „Karaliaus Ūbo“, tik tarp jų buvo mažai naujosios valstybės simpatikų. Prancūzijos vyriausybė už Lietuvos ir toliau įžvelgė ilgametės priešininkės Vokietijos šešėlį. O Lietuvoje nuo 1920 m. spalio įsitvirtino nuostata sutapatinti Prancūzijos ir Lenkijos interesus net iki paranojiškų įtarimų: „Iš patikrinto šaltinio sužinota, kad Klaipėdos rajone prancūzų kariuomenės dalys yra persirengę lenkų kareiviai.“94 Ir Lietuva, ir Prancūzija tebekariavo neseniai pasibaigusius karus. 93 Juozo Vailokaičio kalba Steigiamojo Seimo 60 posėdyje, 1921 02 04 // Steigiamojo Seimo darbai, sąs. 12, p. 598. 94 Krašto apsaugos ministerijos gen. štabo žvalgybos skyriaus pranešimas, 1920 04 17 // LCVA, f. 384, ap. 3, b. 22, l. 13 a. Padėka Už galimybę rinkti medžiagą šiam straipsniui Prancūzijos archyvuose autorė dėkoja Valstybės Nepriklausomybės stipendijos komisijai ir Prancūzijos ambasadai Vilniuje. ESTABLISHMENT OF POLITICAL AND DIPLOMATIC RELATIONS BETWEEN LITHUANIA AND FRANCE IN 1918–1920: EXCHANGE OF MISTRUST Vilma Bukaitė Summary In 1918, the Lithuanian state was re-established referring to the principle of self-determination of nations. Hence, the first Lithuanian government expected to receive the due support and recognition from the most powerful winners of World War I, including France. However, one of the most influential architects of ‘New Europe’, the French Prime Minister Georges Clemenceau, conceived this new Baltic state as a potential territory of democratic Russia, which the French allies seeked to restore, and later on of Poland. According to this politician who presided at the Paris Peace Conference, Lithuania was meant to become a federal part of one of these states. His rather skeptical attitude towards the statehood of Lithuania emanated from doubts as to whether a new state would be able to retain its political autonomy while bordering with Germany and the Soviet Russia; such opinion also resulted from aspirations to consolidate a ‘cordon sanitaire’ between the two potential enemies of France. Another important factor was the sense of mistrust with regard to the state that had been created on the Germany’s occupied territory. Members of the Lithuanian delegation headed by the minister of foreign affairs Augustinas Voldemaras were present at the Paris Peace Conference and intermediated between their own and French governments, but could not dissipate the atmosphere of mistrust in the state being represented. Another intermediary, the French military mission headed 79 by a lieutenant-colonel Constantin Reboul, was the first unit representing the Entente in Lithuania. C. Reboul’s proposals to enter into commercial relations and send some of the military training instructors as well as munition to the Lithuanian armed forces did not receive the expected support in France. The advantages offered under the strengthened French cultural influence, i.e. training instructors at military school, charity of vaccination against zymotic diseases and some favourable political proposals, were all outweighed by the sense of mistrust expressed by the Lithuanian government with regard to the mission which initially had been made welcome. Such an obvious lack of confidence resulted from C. Reboul’s tireless efforts to bring Lithuania and Poland together, with the aim at forming a common federal state. The mission encouraged the French government to concede the Klaipėda Region (Memel Territory) to Lithuania. However, it was France that from 20 January 1920 became in charge of the Region as the administering state. The emerged obstacle in the way of annexing the seaboard areas with the Port of Klaipėda resulted in the Lithuanian government’s dissatisfaction, which in turn raised new difficulties for a benevolent cooperation with both the French government and its respective mission. The Lithuanian government deliberately put economic and political pressure on the Klaipėda Region administration governed by the General Dominique Joseph Odry, with the purpose to take control over the Region as a matter of urgency. The unfavourable attitude of the Lithuanian government and the public towards the French policy was anchored by the demarcation line which was defined at the time when Poland laid its claims to the southern and eastern territories of Lithuania. The second demarcation line, determined by the Marshal Ferdinand Foch, was met in an especially adverse manner. The demarcation lines, which were supposed to divide the territories of the states temporarily at war, eventually led to the long-lasting issue of Vilnius Region. The French government provided the necessary financial aid and trainings, thus strengthening the Polish Army, but did not preclude its ally from advancing on the Lithuanian territory. Therefore, the Lithuanians considered the French government as a culprit of the Polish military aggression. The public discontent reached its apogee on 17 August 1919 when demonstrations and meetings were held against the French policy. The Cabinet of Alexandre Millerand, in function from 20 January 1920, was less tolerant towards the Polish political pressure on Lithuania. His political decisions were an ice-breaking point of the bilateral relations, though short in duration and fragile. On May 11, the French government de facto recognized the Lithuanian government. Such diplomatic gesture was met rather unresponsively, being cast into shadow by other political events. After the areas of interest in Europe had been divided among the great powers, Great Britain became prevalent in the Baltic states. Improvement of the relations was then interrupted by the coup of Lucjan Żeligowski in October 1920. The French military mission provided support to the participants of the coup, since Georges Leygues’ government was in favour of Poland, but such an attitude provoked a new major wave of mistrust with regard to France. In summer 1920, Lithuania was no longer conceived by the French politicians as the land of nowhere, quoting Alfred Jarry’s “Ubu Roi”, although only a few among them could have been truly in sympathy with this new state. Translated by Ina Muchlia Įteikta 2011 03 08 Parengta skelbti 2011 03 31 80 ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 27 Idealo ir tikrovės santykis valstybės tarnyboje: retrospektyvUs žvilgsnis į etikos problemas tarpukario Lietuvos Respublikoje Jolanta Palidauskaitė Profesorė habilituota socialinių mokslų daktarė Kauno technologijos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo katedra K. Donelaičio g. 20–219 LT-44239 Kaunas El. paštas: jolanta.palidauskaite@ktu.lt Tel. (8 685) 451 49. Įvadas Dabartiniame Lietuvos akademiniame diskurse tarpukario Lietuvos Respublika yra sulaukusi įvairių sričių tyrinėtojų dėmesio. Apie to laikotarpio valstybės tarnybą yra rašę teisininkai (V. Andriulis, M. Maksimaitis, V. Pakalniškis, S. Vansevičius), viešojo administravimo tyrinėtojai (A. Raipa, V. Smalskys)1. Tačiau daugiau dėmesio to meto valstybės tarnyboje kylančioms etikos problemoms taip ir nebuvo skirta. Bandant užpildyti šią istoriografijos spragą ir gimė šio straipsnio idėja – pažvelgti į idealo ir tikrovės santykį tuo laikotarpiu, kai buvo kuriami šiuolaikinės valstybės tarnybos2 pagrindai. 1 Raipa A., Smalskys V. Tarpukario �� Lietuvos valdininkų įvaizdis ir jų veiklos efektyvumo problemos // Viešoji politika ir administravimas. 2003, Nr. 6, p. 73–80; Smalskys V. Valstybės tarnybos genezė ir raida Lietuvoje // Valstybės tarnyba Lietuvoje praeitis ir dabartis. Vilnius, 2007, p. 30–57; Žukauskas S. 1918–1940 metų Lietuvos valstybės tarnybos pagrindiniai bruožai // Valstybės tarnybos aktualijos. 2004, p. 1, p. 28–29. 2 Nors atskiros administracinės pareigybės buvo Idealo konstravimas neabejotinai gali būti siejamas su dviem garsiais Antikos pasaulio filosofais Aristoteliu ir Platonu. Aristotelis daugiau dėmesio skyrė valstybės santvarkos tipams – nurodė idealius ir netaisyklingus tipus, o Platonas ne tik analizavo idealios valstybės modelius, bet ir kėlė idealaus jos valdymo klausimą3. Vėliau šią idealo kūrimo tradiciją perėmė kiti filosofai ir kitų mokslų atstovai. Kalbant apie valstybės tarnybos ar valstybės tarnautojo idealą dažnai teigiama, kad valstybės tarnyba yra pagrįsta visuomenės žinomos jau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o vėliau bendros Lietuvos ir Lenkijos Respublikos, carinės Rusijos okupacijos laikais, šiuolaikinės valstybės tarnybos užmazgų reikėtų ieškoti tarpukario Lietuvos Respublikos laikotarpiu. Vakarų demokratinėse valstybėse šiuolaikinė valstybės tarnyba siejama su XIX a. vidurio ir antrosios pusės reformomis. Tad, palyginti su Vakarų šalimis, modernios valstybės tarnybos atsiradimas Lietuvoje vėlavo dėl istoriškai susiklosčiusių aplinkybių. 3 Idealioje valstybėje valdo filosofai, pasižymintys ne tik išmintimi, bet ir dorybėmis, ir tai daro ne dėl materialinės gerovės, garbės, bet iš pareigos suvokimo. Jų valdymas yra teisingas. Platonas. Valstybė. Vilnius, 1981. 81 pasitikėjimu, todėl ir valstybė, ir piliečiai iš tarnautojų tikisi profesionalios tarnybos, t. y. interesų konflikto vengimo, teisingo, objektyvaus, nešališko, efektyvaus elgesio, pareigų atlikimo rūpinantis visuomenės gerove. Nors tikrovėje dažni yra priešingo ar kitokio elgesio pavyzdžiai. Straipsnio tikslas yra palyginti to meto įvairių sričių mokslininkų ir teisininkų konstruotą valstybės tarnybos idealą su realybėje egzistavusiu ir to meto spaudoje atsispindėjusiu modeliu. Čia vartojama valstybės tarnybos sąvoka apima ne tik valstybės tarnybą siaurąja prasme, bet ir viešąsias valstybines įstaigas, valdininkus. Atskiras dėmesys straipsnyje skiriamas Lietuvos valstybės tarnyboje pasitaikančioms etikos problemoms. Mokslininkų konstruotas idealas Lietuvai XX a. pradžioje tapus nepriklausoma valstybe, iškilo daug svarbių vidaus ir užsienio politikos klausimų. Paveldėtą senąjį carinės Rusijos imperijos tradicijomis besiremiantį valdymo aparatą reikėjo transformuoti į vakarietiškais metodais ir vadybiniais principais besivadovaujančią struktūrą. Dėl įvairių istorinių aplinkybių tokia valstybės tarnybos reforma, nors jos svarba ir buvo suvokta (tai rodo 1919–1920 m. išleisti pirmieji teisės aktai, reglamentavę valdininkų veiklą), gerokai užtruko. Idealaus valstybės tarnautojo portreto konstravimas nebuvo svarbiausias valstybės uždavinys. Šio uždavinio ėmėsi įvairūs specialistai (A. Baliūnas, G. Galvanauskas, V. Graičiūnas, P. Lesauskis, S. Nacevičius, P. Raulinaitis, J. Šimkus ir kt.). Tai buvo vadybos mokslo pradininkai, ekonomistai, teisininkai ir kitų specialybių atstovai. Daugelis jų buvo studijavę Vakarų uni82 versitetuose ir susipažinę su naujausiomis vadybos teorijomis, patys rašė įvairiais, kartu ir valstybės administravimo bei valdymo klausimais (1-a lentelė). Jų darbai buvo paskelbti 1926–1939 m. arba atskirais leidiniais, arba pasirodė to meto spaudoje (dažniausiai „Tautos ūkyje“, „Vaire“, „Naujojoje Romuvoje“). Ne vieno jų rašiniuose šalia idealo konstravimo yra ir kritinių pastabų bei siūlymų situacijai keisti. Bandyti konstruoti idealaus valstybės tarnautojo portretą pagal šių autorių mintis reikėtų pradėti nuo bendro, daugelio tyrinėtojų akcentuojamo organizacinio veiksnio. Ideali organizacija. Organizacija suvokiama kaip kolektyvas, turintis bendrą tikslą. Tyrinėtojai ne tik į privačias bei valstybines įstaigas, bet ir į pačią valstybę žvelgia kaip į organizaciją. Šiuo atveju valstybės tikslas yra tarnauti visuomenei. P. Raulinaitis teigia, kad bendri administravimo dėsniai gali būti taikomi valstybės valdyme, nes valstybė turi būti organizuojama ir valdoma kaip pramonės įmonė. „Tinkamas ir tvarkingas valdymo organizavimas ir vedimas nėra galimas be sąmoningai atliekamų, kiekvienam valdovui-administratoriui dedamų pagrindinių administracijos pareigų. Valstybė kaip socialinis vienetas reikalauja, kad jos valdymas eitų pagal nepertraukiamus, gerai parinktus ir įvykdytus valdymo organizacijos dėsnius.“4 Išsakytoje idėjoje galima įžvelgti kelių principų akcentavimą: valdymo tęstinumą, racionalumą ir efektyvumą. Atskiri tyrinėtojai analizavo vienus ar kitus organizacijos aspektus, kai kurie apsiribojo teorinių postulatų dėstymu, kiti 4 Raulinaitis P. Administracijos principai // Vadyba Lietuvoje 1918–1940 metais. Rinktinė apie valdymą ir darbo organizavimą. Vilnius, 1991, p. 248. 1 lentelė. Tarpukario Lietuvos specialistų pagrindinės mintys5 Autorius A. Baliūnas G. Galvanauskas V. Graičiūnas P. Lesauskis P. Raulinaitis J. Rimantas J. Rugis A. Simutis J. Šimkus A. Valašinas Pagrindinės idėjos Valstybinių įmonių organizacijos tobulinimas Valdininko ir verslininko motyvacijos skirtingumas Darbas administracinėse įstaigose (tarnautojų parinkimas ir motyvacija) Organizacijos vidiniai ryšiai Aukščiausias autoritetas dalį savo valdžios turi deleguoti žemesnėms instancijoms Organizacijoje svarbiau yra ne asmuo, bet jo pareigos Laisvos valios idėja Vadovui reikalingų savybių identifikavimas Integravimo metodo svarba vadyboje Drausmė, kylanti iš pareigos suvokimo Administracinių ir techninių gebėjimų santykis Pagrindiniai administravimo dėsniai Gero vadovo ypatybės Administracijos principai valstybės valdyme Administracinė kultūra ir jos elementai (administracinės normos, valdymo technika, personalas, visuomenė arba tauta) Racionalus administracinio darbo organizavimas Kontorų darbo našumas Darbo našumo didinimas gerinant darbo organizavimą Biurokratizmas ir jo priežastys Darbinė sąžinė ir jos auklėjimas siūlė konkrečias priemones padėčiai gerinti. Bendras tikslas, organizacijos funkcijos, autoritetas, funkcijų pasidalijimas, veiksmų derinimas, bendradarbiavimas, įgaliojimas veikti ir5 komunikacija yra labai svarbūs bet kokioje organizacijoje6. Organizacijos veiklos našumas, sėkmingumas, racionalumas ir gyvybingumas – tai tik keli bruožai, į kuriuos atkreipta daugiau dėmesio. Individas organizacijoje. Kadangi asmuo yra pagrindinis organizacijos veiksnys, kalbama apie jo asmenines ir neas5 Lentelė sudaryta pagal knygą „Vadyba Lietuvoje 1918–1940 metais. Rinktinė apie valdymą ir darbo organizavimą“ (Vilnius, 1991). 6 Lesauskis P. Administracijos organizacijos paskaitos // Vadyba Lietuvoje 1918–1940 metais. Rinktinė apie valdymą ir darbo organizavimą, Vilnius, 1991, p. 35–106. menines savybes (atliekamos pareigos, santykiai su kitais organizacijos elementais). Nagrinėjant individo ir organizacijos santykius, į individą galima žiūrėti dvejopai: 1) egocentriškai arba asmeniškai ir 2) funkciškai kaip į organizacijos narį. Šiuo atveju svarbios tampa jo pareigos, tinkamumas toms pareigoms ir pareigų atlikimas7. Organizacijoje svarbiau yra ne asmuo, bet jo pareigos, kurioms atlikti reikia tam tikrų individų savybių. Toks iš pirmo žvilgsnio racionalus požiūris gali pasirodyti nehumaniškas, mat į asmenį visų pirma žiūrima kaip į tam tikrų funkcijų atlikėją. Bet būtent tokias mintis ir išdėstė XX a. pradžios Vakarų vadybos teoretikai. 7 Ten pat, p. 52–53. 83 Atrodytų, kad nebelieka vietos asmenybei pasireikšti, vis dėlto taip nėra, nes kalbama apie individo atsakomybę ir asmenybės integralumą (vientisumą). Organizacija yra suinteresuota, kad individai visų pirma darytų tai, ko reikia atliekant pareigas, o pareigos atlikimas siejamas su atsakomybe. P. Lesauskis akcentuoja trejopą atsakomybę: asmenišką, moralinę ir teisinę, kurios sudaro laisvos valios idėją. Tvirtinama, kad laisva valia yra būtina žmogaus integralumui išlaikyti, nes, suardžius asmeninį integralumą, suardomas žmogaus sugebėjimas prisitaikyti prie socialinio gyvenimo8. Vadovo idealas. Svarbus vaidmuo organizacijoje tenka jos vadovui. Lietuviško lyderiavimo teorijų užuomazgų galima rasti P. Lesauskio ir P. Raulinaičio darbuose. Kadangi juose beveik nepabrėžiama vadovavimo privačiajame ir viešajame sektoriuose specifika, galima numanyti, jog vadovas, kad ir kokiame sektoriuje dirbtų, turi pasižymėti gana panašiomis asmeninėmis savybėmis. P. Lesauskis rašė apie vadovo reikšmę organizacijoje ir jam reikalingas savybes (kūno ir dvasios energija, tikslo ir krypties nujautimas, entuziazmas, techninis sugebėjimas, ryžtingumas ir tikėjimas), naudojamas poveikio priemones9. P. Raulinaitis teigė, kad kiekvieną autoritetą sudaro du autoritetai: numatytas statute (priskirtas) ir asmens autoritetas. Geras vadovas turi abu šiuos autoritetus. Autoritetas susijęs su atsakomybe, aukšta morale. „Geriausias būdas ir garantija autoritetui vykdyti ir drąsai prieš atsakomybę galimas tik tada, kai viršininkas turi didelę moralinę 8 Lesauskis P. Administracijos organizacijos paskaitos, p. 44. 9 Ten pat, p. 112–121. 84 vertę ir yra nepalenkiamas į neleistinus kelius; tada jis drąsiai atlieka savo pa reigas ir nebijo atsakomybės, kadangi jis dirba visu savo nusimanymu ir ne savo asmens, bet tos įmonės ar visuomenės labui ir gerovei.“10 Minimos tokios gero vadovo ypatybės: sveikata ir fizinis atsparumas, inteligencija ir dvasios tvirtumas, moralinės ypatybės (valia, tvirtumas, ištvermė, veiklumas, energija, drąsa, atsakomybės prisiėmimas, pareigos jausmas, rūpinimasis bendrais interesais), puikus bendras išsilavinimas, administravimo sugebėjimai (numatyti, kontroliuoti, organizuoti), bendras supratimas apie visas įmonės funkcijas ir profesinė kompetencija11. Vadovas turi būti ir srities, kurią valdo, specialistas, ir geras administratorius. Pabrėžiama, kad geram vadovui svarbesni administraciniai nei techniniai sugebėjimai. Kalbėdamas apie valstybės vadovus P. Lesauskis nurodo, kad administraciniai gebėjimai turi sudaryti 60 proc., o likusieji tekti techniniams12. Geras vadovas turi gebėti derinti interesus. Nors abejojama, ar iš viso įmanoma patenkinti kiekvieno interesus nepažeidžiant visų interesų, vis dėlto daroma išvada, kad reikia ieškoti būdų interesams suderinti. Visumos interesui turi būti palenktas pavienio asmens interesas. Vieno darbuotojo interesas yra žemiau už įmonės interesus, valstybės interesas – aukščiau už vienos grupės piliečių interesus. Būdamas teisininkas P. Raulinaitis suvokė, kad svarbu ne tik laikytis taisyklių – ne mažiau yra svarbus ir vadovo teisingumo jausmas. Jis teigia, kad „visos taisyklės turi būti stropiai pildomos, saugant tiek personalo, tiek Raulinaitis P. Administracijos principai, p. 222. Ten pat, p. 238–240. 12 Ten pat, p. 220. 10 11 pačios įstaigos interesus ir nenusižengiant teisingumui. Tai sunki pareiga, nes nejučiomis atsiranda įstaigoje protekcijų, favoritizmo, kurie kreipia vienų ar kitų asmenų labui, nepaisant įstaigos interesų arba prasilenkiant su kito personalo interesais ir pačiu teisingumu. Čia turi pasirodyti visa įstaigos vadovo moralinė aukštuma ir nepriklausomybė. Jis turi pasilikti šaly visų asmeninių draugų, šeimos giminystės ir kitų ryšių bei simpatijų, turi pasižymėti aukštu taktu ir pakankamu moraliniu atsparumu“13. Valstybės administravimas ir valstybės tarnyba. Šalia pateiktų minčių apie organizacijas, jų lyderius ir eilinius darbuotojus XX a. pirmosios pusės Lietuvos mokslininkai skyrė dėmesio ir valstybinių įstaigų bei administracijos darbui aptarti. O pradėti būtų galima nuo teisininko P. Vilučio minčių apie administracinio aparato14 misiją, išdėstytų 1939 m. pasirodžiusioje „Administracinėje teisėje“. „Administracija patarnauja lygiai valdžiai lygiai visuomenei, bei jos paskiram nariui. Valdžios reikalus administracija atstovauja kaip ūkvedys, o visuomenei patarnauja kaip tarnas, tenkindamas pono interesus. Administracija turi išpildyti visa tai, ko reikalauja žmonės, remdamiesi įstatyminiu teisėtu pagrindu. <...> Administracija apsiima prievolę perduoti gyventojams valdžios įsakymus ir, atvirkščiai, perduoti valdžiai prašymus arba skundus iš valdinių.“15 Taip praėjus Ten pat, p. 242–243. Teisininkų, vadybininkų darbuose, periodinėje spaudoje ir šnekamojoje kalboje 1918–1940 m. dominavo ne „valstybės tarnybos“, o „administracijos“, „administracinio aparato“ sąvokos. Lygia greta buvo vartojamos „valdininko“, „valstybės tarnautojo“, „tarnautojo“, „administracinio aparato tarnautojo“ sąvokos, neišryškinant jų skiriamųjų bruožų. 15 Vilutis P. Administracinė teisė: bendroji dalis. Kaunas, 1939, p. 11. 13 14 beveik dvidešimtmečiui nuo modernios valstybės kūrimo pradžios buvo suprantama valstybės institucijų ir jose dirbusiųjų misija ir funkcijos. Tarpinės valstybės tarnautojų padėties tarp politinės valdžios ir visuomenės pabrėžimas leistų administracinės teisės atstovą P. Vilutį įvardyti kaip viešojo administravimo klasiko amerikiečio W. Wilsono sekėją. P. Raulinaitis akcentavo valstybės tarnybos apolitiškumą, tęstinumą, kompetencijos, valdininkų sąžiningumo svarbą ir pasišventimo (tarnystės) idėją. „Valdininkų parinkimas neturi remtis politine ar partine orientacija, bet jų valstybingumu ir atitikimu skiriamai tarnybai. Valdininkais privalu skirti ne tokius asmenis, kurie moka prisitaikyti prie įvairios orientacijos valdovų, bet tokius, kurie visuomet pasilieka ištikimi savo tarnybai ir nemaino savo pažiūrų dėl pasikeitusios vyriausybės ar panašiais atvejais. <...> Todėl ir pati valdymo organizacija turi būti pravesta taip, kad administracijos aparato tarnautojai ir viršininkai būtų pastovūs savo tarnyboje, kompetentingi tam tikroms darbo sritims ir tinkamai pasiruošę pasiimtąsias pareigas atlikti. Priešingu atveju kentės patsai valdymas ir toji visuomenė, kurios vardu ir kurios naudai valdymas yra organizuotas, kentės ir toji vyriausybė, kuri pakankamai nesirūpins atsakingoms tarnyboms tinkamus asmenis pastatyti.“16 Būtent tokiais bruožais pasižyminti valstybės tarnyba buvo XIX a. vidurio reformų idealas daugelyje Vakarų šalių. Šiandien nieko nestebina mintys, kad kai kurios valdžios funkcijos gali būti perduodamos privačiam sektoriui (privatizacija, kontraktai, viešo ir privataus 16 Raulinaitis P. Administracijos principai, p. 251–252. 85 partnerystė ir kt.), bet XX a. pirmojoje pusėje tos mintys galėjo atrodyti gana radikalios. Pažymėdamas, jog dažnai administracijos aparatas veikia per lėtai, su trukdžiais, neturi tinkamo personalo, P. Raulinaitis teigė, kad „valstybė neprivalo imtis tokio darbo, kuris gali būti privatinės iniciatyvos pastangomis organizuotas ir dirbamas“17. A. Simutis, nors ir suvokdamas dvigubų, t. y. aukštesnių, standartų reikalavimo iš valstybinių įstaigų darbuotojų pagrindą, rašė apie valstybės kaip socialinės globėjos, prieglaudos ar šelpėjosstipendijos teikėjos funkcijas, iškėlė kelias negeroves (netinkamas personalas, protegavimo praktika įdarbinant). „Bet tautos ūkio atžvilgiu neapsimoka laikyti balasto valstybės etatuose, nes toks balastas ne tik kad trukdo administracijos įstaigų pažangą, bet dar netinkamu pavyzdžiu užkrečia ir naujus bendradarbius. <...> valstybės visuomet privalo eiti tuo keliu, kad jos administracinio aparato darbas būtų kiek galima sklandesnis, kad naujos vietos nebūtų steigiamos vien tam, kad vieno ar kito užsitarnavusio asmens nėra kur dėti. Visiškas valstybinių įstaigų darbo našumo sulyginimas su privatinėmis yra siektinas idealas.“18 Ekonomistas A. Baliūnas atkreipė dėmesį, kad valstybinės įstaigos ne visuomet dirba taupiai ir savo pastangas skiria ne tikslui pasiekti, bet tinkamai įforminti dokumentus (popierizmas), o darbuotojai yra daug mažiau motyvuoti nei privačių įmonių19. Tokia kritika lyg ir sufleravo mintį, 17 p. 253. Raulinaitis P. Administracijos principai, Simutis A. Kontorų darbo našumas // Vadyba Lietuvoje 1918–1940 metais. Rinktinė apie valdymą ir darbo organizavimą. Vilnius, 1991, p. 354. 19 Baliūnas A. Tobulinkime valstybinių įmonių or ganizaciją // Vadyba Lietuvoje 1918–1940 metais. Rinktinė apie valdymą ir darbo organizavimą. Vilnius, 1991, p. 272–277. 18 86 kad valstybinės įstaigos idealaus veiklos modelio turi ieškoti privataus sektoriaus veikloje. Personalo svarbą ir poreikį juos šviesti (diferencijuoto atskirų gebėjimų plėtojimo idėja) akcentavo ir J. Rimantas, rašydamas apie administracinę kultūrą. Jo nuomone, Lietuvoje nėra bendrų personalo parinkimo ir jų darbo tvarkymo principų. Lygia greta jis nagrinėjo ir administracinių normų, kurių sudėtingumas gali vesti iškrypimo link – biurokratijos (greičiausiai čia turėtas omenyje biurokratizmas – J. P.) ir valdymo technikos, kur ypač svarbus racionalumas, klausimus20. Valstybės tarnautojai. Aiškiai buvo suvoktas išskirtinis valdininkų vaidmuo, todėl kalbama apie valdininkams svarbų pavyzdingumo principą. Štai A. Valašinas rašo: „Mokytojams priskiriama didelė tautos auklėjimo dalis. Tai pasakytina ir apie valdininkus (nors gal nėra taip akivaizdu). Valdininkai formuoja visuomenės nuomonę apie krašto įstaigas ir visą administracinį aparatą. Kiekvienas jų elgesys ir elgesys su piliečiais, kiekvienas patarnavimas piliečiui šį atitinkamai nuteikia ir palieka jam tokį ar kitokį įspūdį.“21 Todėl ypač akcentuota personalo atranka, kompetencijos ribų nustatymas, bendras valdininkų išsilavinimas ir išsiauklėjimas (valdininkai turi būti asmenybės, ne automatai), tvarkingumas darbe, geras darbo išmanymas bei sąžiningumas, moralinė ir drausminė atsakomybė. 20 Rimantas J. Administracinės kultūros klausimu // Vadyba Lietuvoje 1918–1940 metais. Rinktinė apie valdymą ir darbo organizavimą. Vilnius, 1991, p. 331–342. 21 Valašinas A. Biurokratizmas ir administracijos aparato reformos // Vadyba Lietuvoje 1918–1940 metais. Rinktinė apie valdymą ir darbo organizavimą. Vilnius, 1991, p. 293. Personalo atrankai atskirą dėmesį skyrė ir G. Galvanauskas. Aiškiai suvokdamas skirtumus tarp viešojo ir privačiojo sektorių, tyrinėtojas išskyrė keletą bendrų reikalavimų parenkant tarnautojus. Tarp jų minimi: fizinės savybės (sveikumas, lankstumas, pajėgumas), intelektualinės savybės (sugebėjimas suprasti, išmokti, intelektualinis lankstumas), moralinės savybės (energija, iniciatyva, taktas, atsidavimas, atsakingumo nebijojimas, savigarba, apsisprendimas), bendra kultūra, specializacija ir patyrimas22. Teisininkų kurtas valstybės tarnautojo modelis Idealaus valstybės tarnautojo portretas gali būti konstruojamas ir pagal to meto teisės aktus. Tačiau iš karto reikia pažymėti, kad, kitaip nei mokslininkų darbuose, teisės aktuose dėmesio centre buvo pats valstybės tarnautojas. Ir tik gerokai vėliau, 1938 m. Konstitucijoje jau galima rasti tam tikrų užuominų ir apie pačią valstybės tarnybą, kurią turi reglamentuoti tuo metu dar neegzistuojantis įstatymas. Jau pirmasis vos du straipsnius turėjęs valstybės tarnybą apibrėžęs Įstatymas dėl valstybės tarnybos sutvarkymo (1919 m.) įtvirtino valstybės tarnautojo lojalumo valstybei ir jos konstitucinei santvarkai principą ir nurodė jo pareigas. Nustatyta, kad „kiekvienas valstybės valdininkas privalo duoti raštu tokį pasižadėjimą „Lietuvos Konstituciją saugoti, įstatymus ir Vyriausiosios Valdžios įsakymus pildyti ir savo pareigas sąžiningai ir teisingai eiti“23. 22 Galvanauskas G. Darbas administracinėse įstaigose // Vadyba Lietuvoje 1918–1940 metais. Rinktinė apie valdymą ir darbo organizavimą. Vilnius, 1991, p. 324–326. 23 Įstatymas dėl Valstybės Tarnybos sutvarkymo // Laikinosios Vyriausybės žinios. 1919, Nr. 4–19. Nors nei šis, nei vėliau priimti įstatymai taip ir nenumatė konkrečių stojimo į valstybės tarnybą kriterijų, išvardytose pareigose galima įžvelgti tam tikrus orientyrus. Valstybės tarnautojas turėjo būti gerai susipažinęs su pagrindiniu šalies įstatymu, nepažeisti Konstitucijos nuostatų ir ginti joje įtvirtintas vertybes. Su šia pareiga glaudžiai susijęs ir įpareigojimas laikytis įstatymų. Tai galėjo būti realizuojama tiek pasyviu elgesiu, susilaikant nuo veiksmų, pažeidžiančių valstybėje galiojusius įstatymus, tiek aktyviais veiksmais, tinkamai atliekant savo pareigas. Valstybės tarnautojo pasižadėjimas „vyriausiosios valdžios įsakymus pildyti“ nurodė jo pareigą būti lojaliam teisėtai valstybės valdžiai. Priesaikoje minimas reikalavimas būti teisingam ir sąžiningam sietinas su nešališkumu ir objektyvumu sprendžiant jo kompetencijai priskirtus klausimus, nepiktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, draudimu naudotis ja savo asmeniniams interesams tenkinti. Atskirose Vakarų šalyse (JAV, Didžioji Britanija, Vokietija ir kt.) pabrėžtas politinio neutralumo principas, leidęs išvengti politikų kišimosi į tarnautojų veiklą įgyvendinant viešąją politiką ir taip užtikrinti valdininkų korpuso stabilumą bei administracinės kultūros tąsą, Lietuvos teisės aktuose nebuvo akcentuojamas. Netrukus buvo priimtas Įstatymas dėl valdininkų pareigų ėjimo atlyginimo (1919 m.)24, gana abstrakčiai apibrėžęs kelis svarbiausius atlyginimo už darbą valstybės institucijose nustatymo principus ir įtvirtinęs tam tikras socialines garantijas. Buvo akcentuoti du aspektai: valdininkas algą galėjo gauti tik eidamas vienerias pareigas (išimtiniais atvejais atskiru viršininko leidimu 24 Įstatymas dėl valdininkų pareigų ėjimo atlyginimo // Laikinosios Vyriausybės žinios. 1919, Nr. 8–93. 87 galėjo dirbti kitur ne darbo valandomis), o prireikus neatlygintinai privalėjo dirbti viršvalandžius. Pašalinis valstybės tarnautojo darbas šiandien būtų traktuojamas kaip galima interesų konflikto grėsmė, o toks teisininkų supratimas XX a. pradžioje gali būti vertinamas kaip iš tiesų pažangus. Mat dirbdamas keliose darbo vietose individas mažiau atsiduoda atliekamam darbui, dažnai skuba, ne visuomet atsakingai ir tinkamai atlieka savo tiesiogines pareigas. Įdomu pažymėti ir dar vieną su interesų konfliktu sietiną aspektą. Dar pačioje Lietuvos valstybės tarnybos kūrimo pradžioje juridiškai pasirūpinta užkirsti kelią interesų konflikto situacijai atsirasti. Atskiras 1920 m. išleistas vyriausybės įsakymas draudė priimti „tarnybon artimuosius dviejų pirmųjų laipsnių giminės gentis valdininkais taip, kad artimieji giminės arba gentys būtų vieni kitiems betarpiais viršininkais arba prižiūrimaisiais“, o pasitaikius tokiems atvejams reikalavo perkelti gimines į kitą padalinį ar kitą įstaigą, kad tarp viršininkų ir jų pavaldinių nebūtų giminystės ryšių25. Teisės specialistai ne tik kūrė siektiną valstybės tarnautojo veiklos modelį, bet ir, išvardydami įvairių galimų nusižengimų, bandė atgrasyti nuo tam tikros veiklos, lyg ir pasufleruodami, kad tokia veikla nepritinka geram valstybės tarnautojui. 1922 m. ir 1928 m. konstitucijose minima, kad valdininko padaryta žala piliečiui turi būti atlyginama26. Tokia konstitucinė nuostata turėjo paskatinti valdininkus vertinti savo sprendimus ir veiksmus pagal 25 Vyriausybės įsakymas // Vyriausybės žinios. 1920, Nr. 19. Tokia interesų konflikto pasireiškimo forma dar vadinama nepotizmu. 26 Lietuvos valstybės konstitucijos / Sud. K. Valančius. Vilnius, 1989. 88 galimas jų pasekmes. Baudžiamojo statuto 37-asis skyrius „Apie nusikalstamuosius darbus, padarytus valstybės arba visuomenės tarnybą einant“27 detalizavo baudžiamosios valstybės tarnautojų atsakomybės aspektus. Tokia atsakomybė buvo numatyta už: įgaliojimų viršijimą, neteisėtą veiklą, savivalę, vengimą vykdyti tarnybinius įpareigojimus ar neveikimą, trukdymą kitiems eiti pareigas, už nusikaltimų nesutrukdymą, informacijos nutekinimą, kyšininkavimą, aplaidų finansinių ir kitų svarbių dokumentų tvarkymą. Įsitraukę į tokią veiklą valstybės tarnautojai jau nebegalėjo tikėtis būti rodomi pavyzdžiu kitiems, nes tai per daug prieštaravo konstruojamam idealaus valstybės tarnautojo modeliui. Žiniasklaidoje atsispindėjęs realybės vaizdas Tarpukario žiniasklaida, panašiai kaip ir įvairūs to meto Lietuvos specialistai, nagrinėjo įvairius su valstybės tarnyba susijusius klausimus: rašyta apskritai apie valstybės tarnybą, apie valdiškas įstaigas ir jose pasitaikančias problemas ir bene daugiausia – apie valstybės tarnautojus. Kiek mažiau dėmesio susilaukė aukštesnes pareigas turintys valdininkai. Valstybės tarnyba. Net ir baigiantis antram nepriklausomos Lietuvos Respublikos dešimtmečiui pasigirsdavo minčių apie du valdininkijos korpusus. Senoji valdininkija apibūdinama kaip „konservatyviai mąstanti, atsargi, pataikaujanti kam reikia ir kam nereikia, į naujoves žiūrinti su baime ir nepasitikėjimu“. Panašu, kad tokie asmenys dažnai užima „kompetencijos avangardus“ ir jų nuomonė dažnai yra 27 209. Baudžiamasis Statutas. Kaunas, 1930, p. 191– lemiama. O jaunesnieji valdininkai „mažiau yra patyrę, mažiau turi praktikos, bet daugiau diplomų, pasižymi lietuvišku nusistatymu, nepakenčia kompromisų ir nuolaidų tiems, kurie rūpinasi savo kišene ir siekia ekonominio mūsų tautiečių pavergimo. Jie neužima dominuojančių vietų, todėl verčiami pasiduoti konservatizmui“28. Toks pasisakymas sudaro įspūdį, kad valstybės tarnautojų korpusas, kuris, 1939 m. duomenimis, siekė apie 31 tūkstantį valdininkų29, vis tebebuvo įvairialypis. 1934–1935 m. spauda kėlė dar kelias su valstybės tarnyba susijusias problemas: buvo rašoma apie vieną interesų konflikto formų (dvigubą įsidarbinimą), korupciją ir neteisėtą pralobimą. Buvo kritikuojama, kad vis dar pasitaiko atvejų, kai patyrę valdininkai turi kelias tarnybas. Teigta, kad tokia praktika buvo pateisinama valstybės kūrimosi laikotarpiu 1918–1920 m., bet kai dėl ekonominės krizės yra daug inteligentų bedarbių, tokia tvarka nebegali būti toleruojama. Draudimas valdininkui eiti kelerias pareigas argumentuojamas tuo, kad jis turi ne tik saugoti savo sveikatą, bet ir skaityti spaudą, grožinę literatūrą, tobulinti savo profesijos žinias ir, pagaliau, tinkamai ir produktyviai atlikti savo tarnybines pareigas, o tai gali būti neįmanoma turint dvi tarnybas. Galiausiai daroma išvada, kad ir valdininkui, ir jo įstaigai naudingiau, kad kiekvienas turėtų tik vienerias pareigas30. Konstatuojama, kad kai kurie valstybės tarnautojai „plačiai ir ne pagal pajamas gyvena“, greitai pralobsta, todėl Valstybės Taryba parengusi įstatymo projektą, kuris 28 Undraitis J. Po valdininkus pasidairius // Vairas. 1939, Nr. 4, p. 76. 29 Ten pat. 30 Ar leista kelios tarnybos vienam asmeniui? // Tėvų žemė. 1935, Nr. 26–27, p. 7. leistų valdžios organams patikrinti tokius įtartinus pralobimus arba ne pagal pajamas gyvenančius tarnautojus. Minima, kad tokiems susikompromitavusiems asmenims gresia ne tik 90 proc. turto konfiskavimas, bet ir įkalinimas31. Užsimenama ir apie korupcijos problemą, nors ji suvokta kiek kitaip nei dabartiniais laikais. Dažnai pasikartojantis valdiškų pinigų išeikvojimas dėl privačiojo ir viešojo intereso neskyrimo vadinamas korupcija. Teigta, kad toks sąmoningas, savanaudiškas, nevalstybiškas elgesys neatliekant savo kaip valdininko ir piliečio pareigų ne tik griauna valstybės pastatą, bet ir mažina pasitikėjimą valstybės įstaigomis. Girtavimas ir prabangus gyvenimas įvardijami kaip pagrindinės korupcijos priežastys32. Anonimas 1939 m. „Vaire“, kalbėdamas apie naujos vyriausybės norus keisti valstybinių pareigų gavimo tvarką, akcentavo praktikoje dažną protekcionizmą. Protekcionizmas suvokiamas kaip „piršimas į tarnybą asmens, kuris tam darbui nepasirengęs, o vien tik kitais sumetimais“. Galima numanyti, kad tuo metu buvo praktikuota ir politinio patronažo sistema, nes tame pačiame straipsnyje sakoma, kad „tarnautojai daugiau parenkami atsižvelgiant į jų įsitikinimus, o ne sugebėjimus“33. Nuomonė apie valstybines įstaigas. Dažnas spaudoje rašantis apie valstybines įstaigas pabrėžia biurokratizmo34 problemą, kuri bene geriausiai gali būti nusakyta 31 Patikrins valdininkų pralobimą // Tėvų žemė. 1935, Nr. 20, p. 8. 32 Su korupcija kovoti „griežtai ir be pasigailėjimo“ – ragina laikraščiai // Tėvų žemė. 1934, Nr. 15, p. 12. 33 V. M. Vertinimas pagal sugebėjimą // Vairas. 1939, Nr. 16, p. 294–295. 34 1937 m. „Naujojoje Romuvoje“ buvo organizuota diskusija apie biurokratizmą Lietuvoje, kurioje dalyvavo žinomi to meto visuomenės ir kultūros veikėjai, tačiau čia ji nebus detaliau pristatyta. 89 lotyniška sentencija „Quid non est in actis, non est in mundo“ (Ko nėra bylose, nėra ir pasauly). Biurokratizmas suprantamas kaip reiškinys, kai valdininkai, „vadovaudamiesi kietomis teisinėmis normomis ir taisyklėmis, paverčiami vergais“35, kai bet kokie visuomenės reikalai skandinami nereikalingu susirašinėjimu tarp įstaigų (popierizmas). Gvildendamas valdininkų parengimo klausimą V. Rastenis 1939 m. rašė: „<...> įstaigų tvarka kuriasi papročių ir tradicijų būdu. <...> kažkas ateina ir sugalvoja diegti savo idėjas, taip susidaro jų konglomeratas, kuriame patogios sąlygos biurokratizmui augti.“36 A. Valašinas ne tik pripažįsta šios problemos egzistavimą, bet ir išskiria išorines bei vidines biurokratizmo priežastis. Minimos tokios išorinės priežastys: blogai organizuotas darbas, per daug smulki raštiška atskaitomybė, per didelė centralizacija, darbo paralelizmas, atidėliojimas ir lėtas tempas. Kai nėra nustatyta griežtų ribų tarp įvairių žinybų, neaišku, kas turi atlikti konkretų darbą, todėl interesantai dažnai siuntinėjimai „nuo Ainošiaus prie Kaipošiaus“. Vidinės šios problemos priežastys sietinos su pačiu darbuotoju. Teigiama, kad vieni valdininkai tapo biurokratais ne dėl blogos valios, bet dėl neišsilavinimo, pakrikusio savo gyvenimo, nesugebėjimo dirbti pavestą darbą ir kt.37 J. Bubelis, retoriškai keldamas klausimą, ar tobula yra įstaigų darbo sistema, mini net keletą tarpukario Lietuvos Respublikoje buvusių problemų: biurokratizmą, teisinę painiavą, per didelį biurokratinį aparatą (tai įvardijama kaip nereikalingo balasto problema, kai yra daug etatų ir ne per daugiausia darbo. Teigiama, kad apskrityse to yra kur kas mažiau nei ministerijose). Apie sunkiai net kvalifikuotiems advokatams suprantamus teisės aktus rašoma taip: „Įstatymas prie įstatymo, o jeigu dar pridėsiu jų pakeitimus, papildymus, kazuistinius aiškinimus, tai iš tikrųjų turi pasidaryti tamsu kaip miške.“38 Keldamas valstybinio aparato racionalizavimo klausimą, A. Tarulis vardija tokias viešųjų įstaigų darbe pasitaikančias problemas: atsakomybės stoka, tinkamos darbo priežiūros nebuvimas, nepakankamas darbuotojų materialinis skatinimas, biurokratizmas, darbo dubliavimas, o kartais net jo (realiai reikalingo atlikti darbo) nebuvimas. Kaip išeitį iš tokios situacijos jis siūlo perimti privačių įmonių veikimo principus ir komercionalizuotis39. J. Sodietis, 1921 m. rašydamas apie įvairias civilinėse bei karinėse įstaigose pasitaikančias skriaudas (taip įvardijamos problemos – J. P.), išskiria dvi jų grupes: skriaudas, padaromas asmeniui, ir skriaudas, padaromas visuomenei (suktybės, pasisavinimai, vogimai, falsifikacijos ir kt.). Konstatuodamas, kad tokių problemų priežastis yra bloga asmens valia, jis gana kritiškai teigia, jog skundai dėl tokių skriaudų dažnai dingsta, o juos rašęs asmuo susilaukia nemalonumų40. Vadovai. Žiniasklaidoje vyravo toks spaudos atstovų sukonstruotas aukštesnes pareigas einančio valdininko portretas: „<...> aukštesnis valdininkas – būtinai 35 Tarulis A. Valstybinio aparato racionalizacija // Vairas. 1939, Nr. 30, p. 578–579. 36 Rastenis V. Valdininkijos parengimas // Vairas. 1939, Nr. 29, p. 563. 37 Valašinas A. Biurokratizmas ir administracijos aparato reformos, p. 291–293. 38 Bubelis J. Ar tobula įstaigų darbo sistema // Naujoji Romuva. 1939, Nr. 43–44, p. 825–826. 39 Tarulis A. Valstybinio aparato racionalizacija, p. 579. 40 Sodietis J. Šis tas apie valdininkų prasižengimus ir skundus ant jų // Karys. 1921, Nr. 11, p. 124–125. 90 kyšininkas, jei direktorius, tai jis tik automobiliais važinėja, visokiais pašaliniais dalykais užsiima, o tarnyboje tik algų lape pasirašo, jų žmonos šuniukus teaugina ir po kavines vaikšto, turguose ūkininkus apgaudinėja, visaip kitaip išdykauja, be to, tos žmonos dar visokios svetimtautės.“41 Iš pateiktos citatos akivaizdu, kad žurnalistų nepastebėtas nelikdavo ne tik tokių valdininkų darbas, bet ir jų privatus gyvenimas. Toks privataus gyvenimo vaizdavimas turėjo visuomenėje formuoti aiškiai neigiamą valdininko įvaizdį. Teisininkas J. Laucius pažymi ne tik eilinių valdininkų neiniciatyvumą, inerciją darbe, pasigenda atsidavimo tarnybai ir noro padėti žmogui, bet ir aukštesniųjų viršininkų nesirūpinimą savo įstaiga, aplaidų požiūrį į tiesioginių pareigų atlikimą, draudimą pavaldiniams į dienos šviesą kelti įstaigų darbo trūkumus ar blogybes42. Neliko žurnalistų nepastebėti ir tarpukaryje kilę skandalai (sacharino byla, pašto ženklų bei pasų afera), kuriuose svarbus vaidmuo teko kai kurių valstybinių įstaigų (pašto, muitinės) ar net ministerijų (Užsienio ir Vidaus reikalų) atstovams. G. Gailius, tyrinėjęs rezonansines to meto bylas, linkęs pabrėžti du dalykus. Jo teigimu, sudėtinga pirmųjų nepriklausomybės metų situacija šalyje, kai trūko lėšų valdiškoms įstaigoms išlaikyti, vertė atskirus aukštus ir atsakingus postus turinčius pareigūnus imti iniciatyvą į savo rankas, o tai realiai reiškė piktnaudžiavimą tarnyba, savo įgaliojimų viršijimą, bandymą išlaviruoti apeinant nepalankius teisinius reguliavimo dalykus, rūpinimąsi įslaptinti savo veiklą, 41 Rastenis V. Spauda ir valdininkai // Vairas. 1939, nr. 28, p. 541. 42 Laucius J. Tobulinkim administracijos aparatą // Tėvų žemė. 1935, Nr. 1, p. 3. kyšių davimą ir kt. Įstaigų darbas buvo organizuojamas ir reikalai tvarkomi pagal kiekvieno vadovo individualų supratimą susigalvojant įvairių būdų užsidirbti pinigų. Tačiau toks rūpinimasis savo veiklos sritimi, valstybiniais reikalais netrukdavo peraugti ir į rūpinimąsi savo asmenine gerove (pašto ženklų bei pasų skandalai)43. Valstybės tarnautojai. K. Barėnas rašo: „<...> valdininkų, tarnautojų pareiga turėtų būti ne tik raidės žiūrėti ir tam tikrą valandų skaičių prie popieriais apkrauto stalo atsėdėti, bet ir žmonėms prireikus padėti.“44 Užsimenama apie neproduktyvų darbo laiko naudojimą ir neoperatyvumą, nepagarbą klientui, nes valdiškose įstaigose skaitomi laikraščiai, kalbamasi, daug vaikštoma, o interesantai turi laukti, kol į juos bus atkreiptas dėmesys, į raštus atsakoma kada norima, nors ir yra nustatyti terminai. 1934–1935 m. spaudoje valdininkai ir valstybės tarnautojai buvo kritikuojami dėl vengimo įsitraukti į visuomeninį gyvenimą. Štai „Trimite“ rašoma: „Valdininkas visuomenininkas yra kur kas vertesnis, naudingesnis, negu tas, kuris tedirba tik tarnybinį darbą.“ Tame pačiame straipsnyje pabrėžiama, kad tokia visuomenine veikla valdininkai gali užsiimti tik laisvu laiku. Į juos apeliuojama kaip į naujos valstybės kūrėjus, turinčius gerai suvokti naujos valstybės dvasią, ir atsakingus už tautos ateitį bei valstybės gerovę pabrėžiant, kad ne valstybė turi jiems tarnauti, bet jie turi tarnauti valstybei bei tautai45. Panašia 43 Gailius B. Nusikaltimai „prie Smetonos“. Rezonansinių tarpukario Lietuvos baudžiamųjų bylų studija. Vilnius, 2008. 44 Barėnas K. Biurokratizmo liga // Vairas. 1939, Nr. 6, p. 110–111. 45 Valdininkas ir visuomeninis darbas // Trimitas. 1934, nr. 16, p. 1–2. 91 tema rašo ir A. Gilvydis, pažymėdamas, kad valdininkai nesivadovauja tautiniais idealais, ignoruoja svarbius visuomenės įvykius (nedalyvauja šventėse), dažnas yra nutautęs46. J. Vokietaitis, pabrėždamas valdininkijos prievoles tautai, kalba moralizuodamas: „Lietuvi valdininke! Nors aitri mintis grauš sąžinę, bet atmink, kad tėvynė reikalauja aukų! Todėl stiprink savo moralę, dirbk tautos ir visuomenės darbą, o tik tuomet tavo darbus tauta priims su pasididžiavimu.“47 Patriotiškai nusiteikusiems, besiaukojantiems tėvynės labui priešpriešinami rusų laikų aristokratizmo gaivališka dvasia besivadovaujantys valdininkai. Ekonomistas V. Balsys lygina per Nepriklausomybės metus valdininkų aparate įvykusius pokyčius ir juos įvertina teigiamai, nes pradžioje į valdžios įstaigas buvo patekę gana daug iš svetur atvykusių žmonių, nejautusių pareigos ištikimai tarnauti naujai valstybei, pasitaikydavo išeikvojimo ir kyšininkavimo. Ketvirtame dešimt metyje tokių nusižengimų labai sumažėjo, pagerėjo valdininkų darbas, jie tapo pareigingesni, mandagesni, operatyviau atlikdavo savo darbą48. Nors labiau įprasta, kad spauda neigiamai atsilieptų apie valdininkiją, vis dėlto pasitaikydavo ir kitokių minčių. Štai J. Bubelis mato „nemažai pavyzdingų valdininkų, kurie daug ir sąžiningai dirba, bet sunki našta bereikalingo balasto neleidžia jiems išvystyti reikiamo tempo, ir taip be laiko suvargina jų ir dvasią, ir kūną“49. 46 Gilvydis A. Tautiškasis visuomeniškasis veikimas ir valdininkai // Vairas. 1934, Nr. 12, p. 565–568. 47 Vokietaitis J. Mūsų valdininkija tautos ir visuomenės darbe // Tėvų žemė. 1935, Nr. 20, p. 2. 48 Balsys V. Tobulinkime administracijos aparatą // Tėvų žemė. 1934, Nr. 1, p. 3. 49 Bubelis J. Ar tobula įstaigų darbo sistema, p. 826. 92 Dar labiau valdininkus ima ginti V. Rastenis, pripažindamas, kad spauda linkusi perdėti ir tendencingai vaizduoti valdininkus, ypač turinčius aukštesnes pareigas, kurdama neigiamą visuomenės nuostatą dėl jų: „<...> valdininkas biurokratas, valdininkas išponėjęs, valdininkas sumiesčionėjęs, valdininkas blogai elgiasi su interesantu, valdininkas gauna per didelę algą, tą algą naudoja antikultūriniams dalykams, girtuokliauja, kortuoja, kasininkas – būtinai išeikvotojas, aukštesnis valdininkas – būtinai kyšininkas, jei direktorius, tai jis tik automobiliais važinėja, visokiais pašaliniais dalykais užsiima, o tarnyboje tik algų lape pasirašo...“50 Pažymima, kad spauda dirbtinai bando supriešinti pačius valdininkus: žemesni valdininkai vaizduojami kaip nusipelnę pagarbos, o aukštesnieji tokiame kontekste dar blogiau atrodo. Peršama mintis, kad į aukštus postus valdininkai ateina tik per protekciją arba kitais nemoraliais keliais. Lyg atsvara tokiam neigiamam stereotipui pateikiama ministro pirmininko K. Skučo kalba, kurioje jis taip įvertino valdininkijos vaidmenį: „<...> tam tikra prasme ir valdininkai yra valstybės pamatas, nes argi galima įsivaizduoti valstybę be valdininkų? Kiekvienas valstybės veiksmas, net ir pats smulkiausias jos pasireiškimas įvyksta tiktai per valdininkus. Be valdininkų neįmanomas valstybės nei menkiausias funkcionavimas.“51 V. Rastenis pabrėžia, kad ne visi valdininkai yra blogi (paskalomis užsiima, girtauja, kortuoja darbe, kt.), kai kuriems tiesiog trūksta išsiauklėjimo, jie pasižymi tam tikromis asmeninėmis savybėmis. Jis Rastenis V. Spauda ir valdininkai, p. 541. Jo kalba cituota iš Rastenis V. Spauda ir valdininkai, p. 542. 50 51 2 lentelė. Idealo ir tikrovės santykis Mokslininkų pieštas idealas Teisininkų idealas Spaudoje atsispindėjusi tikrovė Ideali valstybės tarnyba: būdama tarpininkė tarp visuomenės ir įstatymus leidžiančios valdžios yra apolitiška, stabili, kompetentinga. Vadovo idealas: išsilavinęs, tvirtas, entuziastingas, žinantis tikslą ir kryptį, turintis įvairių gebėjimų, ryžtingas, pasižymintis tam tikromis moralinėmis savybėmis, atsakingas, geras specialistas ir geras administratorius. Valstybės tarnautojo idealas: sąžiningas, atsidavęs pareigų atlikimui, gerai išsiauklėjęs ir išsilavinęs, profesionalas, padorus, atsakingas, demonstruojantis pavyzdingą elgesį. Viešoji įstaiga: racionaliai valdoma, efektyviai ir našiai dirbanti Valstybės tarnautojas: lojalus valstybei, jos konstitucinei santvarkai, sąžiningai ir teisingai einantis savo pareigas, atsakantis prieš įstatymą už savo veiklą Valstybės tarnyba: įvairialypė (senoji ir naujoji karta), gausi, neaiškūs ir nenustatyti priėmimo į darbą kriterijai. Vadovas: mažai dirbantis ir daug uždirbantis, ne visuomet kompetentingas. Valstybės tarnautojas: per daug susižavėjęs įstatymo raide, ne visuomet aktyvus visuomeniniame gyvenime, ne visuomet gyvenantis pagal pajamas, negerbiantis interesanto, nepaslaugus. Nors yra ir teigiamų jų darbo tendencijų. Viešoji įstaiga: jose klesti biurokratizmas, protekcionizmas, popierizmas, nepagarba žmogui, dažnas išeikvojimas, netaupumas linkęs akcentuoti neeilinį valdininkams tenkantį uždavinį – ne tik tinkamai atlikti savo pareigas, bet ir rodyti pavyzdį kitiems – ir pabrėžti valdininko lojalumą. Valdininkas arba turi būti lojalus valstybės vadovybės sprendimams (tokiame darbe negali vyrauti individualūs asmens įsitikinimai), arba skirtis su tokiu darbu52. Toks ribotas valdininko pasirinkimas – paklusti ar palikti valstybės tarnybą – akcentuotas Vakarų šalyse, kuriose jau buvo padėti modernios valstybės tarnybos pagrindai. Idealo ir tikrovės santykis Bandant nusakyti idealo ir tikrovės santykį, galima pažvelgti į 2-ą lentelę. To meto mokslininkų dėmesio objektas buvo gerokai platesnis nei užsiimančiųjų įstatymų 52 Rastenis V. Spauda ir valdininkai, p. 542–546. leidyba. Todėl galima lyginti mokslininkų konstruotą valstybės tarnybos, viešosios įstaigos, vadovo ar valstybės tarnautojo modelį su realiai veikusiu ir atspindėtu spaudoje. Tačiau prieš pradedant tokį lyginimą reikėtų padaryti keletą pastabų apie pačią spaudą. Spauda yra galinga jėga: ji patraukia ir nukreipia visuomenės dėmesį, gali paveikti nuomones ir tikėjimus, daryti įtaką elgesiui, pateikia realybės vaizdą, patvirtina statusą ir teisėtumą, greitai ir plačiai informuoja53. Nors pagrindinė spaudos misija yra informuoti apie svarbiausius įvykius, naujienas, bet kurioje šalyje žurnalistai dažnai vadinami ketvirtąja valdžia 53 Taip apie masinių komunikacijų galią (o spauda yra viena masinės komunikacijos priemonių) atsiliepė vienas iš autoritetų D. Mcquailas. Mcquail D. Mass communication theory. Introduction. London, 1994, p. 69. 93 arba demokratijos sargybiniais, nes nuo žurnalistų pastebėtų ir paviešintų netinkamo valdžios atstovų elgesio pavyzdžių dažnai priklauso politikų, valdininkų ar kitų pareigūnų likimas bei politinė dienotvarkė. Nors spaudos darbuotojams taip pat keliami tam tikri reikalavimai: savo veikloje jie turi vadovautis tam tikrais principais (objektyvumas, nešališkumas, savarankiškumas, teisingumas ir kt.), vis dėlto dažnai jų veikla prasilenkia su tais principais. Žurnalistai sąmoningai gali vienus dalykus sureikšminti, o kitus sumenkinti, sužinoję kelis pavienius blogus pavyzdžius, gali apibendrinti teigdami, kad „visi taip daro“. Taip yra buvę ir tarpukario Lietuvoje, tai byloja V. Rastenio pateikiami spaudoje vyraujantys beveik išimtinai neigiami valdininko, valstybės tarnautojo stereotipai. Toks tipiškas sensacijų, tik blogų pavyzdžių viešinimas, pamirštant apie pilietinę poziciją, reikalaujančią paviešinti ir gerus valdžios atstovų elgesio pavyzdžius, neabejotinai spaudos atstovų veikloje leidžia įžvelgti tam tikrų populiarumo, naudos siekimo, bet ne pilietiškumo ir atsakomybės ugdymo motyvų. Lietuvos žiniasklaida kritikavo valdžią, kėlė į viešumą atskiras valdininkų ydas, įstaigose pasitaikančias problemas, nors idealo kontūras jai ne visuomet buvo aiškus, tuo labiau, kad ir to meto įstatymai tik labai bendrais bruožais nusakė, kaip turėtų elgtis valdininkas. Taigi kiek konstruotas idealas buvo matomas tikrovėje? Specialistų vaizduota tarpinė valstybės tarnautojų padėtis tarp politikų ir eilinių piliečių buvo reali, nors atskirais atvejais piliečiai būtų norėję matyti labiau atsidavusius ir tarnaujančius valdininkus. Kadangi visą tarpukarį vals94 tybės tarnyba egzistavo lyg ir savotiškame teisiniame vakuume, tai daugelis su personalu susijusių klausimų buvo sprendžiami vietose (subjektyvumo viršenybė), neturint aiškių ir visiems vienodai privalomų vykdyti reikalavimų. Vakarų šalyse jau kuris laikas egzistavo laisva nuo politikų kišimosi (apolitiška) valstybės tarnyba, o tai kartu leido tikėtis personalo profesionalumo, administracinės kultūros stabilumo, veiklos perimamumo ir nuspėjamumo. Kaip leidžia teigti keli spaudos pasisakymai, nors valstybės tarnautojų korpusas buvo gana mišrus ir sudarytas iš senosios bei naujosios kartos atstovų, vis dėlto kai kurių teigiamų kokybinių pokyčių administracijos darbe buvo. Vadovo idealas nedažnai pasitaikydavo praktiniame gyvenime arba tokie pavyzdžiai tiesiog nesulaukė žiniasklaidos atstovų dėmesio. Vadovų užduotis buvo išties nelengva: jie turėjo tvarkytis savo įstaigose, tinkamai disponuoti ne tik materialiaisiais, finansiniais, bet ir žmogiškaisiais ištekliais. Tam reikėjo ryškių administracinių gebėjimų, kurių niekas tuo metu nemokė, todėl galima tik nuspėti, kad faktiškai daugelis vadovų mokėsi bandymų ir klaidų keliu. Siekimas išlaviruoti rūpinantis savo vadovaujama sritimi, ypač pirmaisiais naujos valstybės metais, kai kuriuos vadovus įtraukė į ne visai teisėtą veiklą – tai byloja istorikų dėmesio sulaukę skandalai. Eilinis valstybės tarnautojas tos pačios spaudos buvo gerokai palankiau vertinamas nei vadovaujančias pareigas einantis asmuo. Nors specialistų konstruotame modelyje nebuvo minima teisėta valstybės tarnautojų veikla, būtent šis aspektas sulaukė daugiau teisininkų dėmesio (minima pareiga laikytis Konstitucijos, veikti pagal įstatymus ir vengti tam tikrų neteisėtų vei- klų). Žurnalistų ar kitų į spaudą rašiusiųjų dėmesio nepatraukė kokie nors neteisėti valdininkų veiksmai, priešingai, daugelis rašiusiųjų pabrėžė pernelyg didelį valstybės tarnautojų uolumą laikantis įstatymo raidės. Toks valdininko pasiryžimas laikytis nustatytų taisyklių yra akcentuotas vokiečių sociologo M. Weberio54 darbuose ir traktuotas kaip idealaus biurokratinio aparato darbuotojo bruožas, faktiškai nebuvo teigiamai vertinamas nei žurnalistų, nei į spaudą rašiusiųjų. Perdėtas taisyklių laikymasis, dokumentų pildymas, t. y. tai, ko buvo reikalaujama iš idealaus tarnautojo, buvo greičiau vertinama kaip biurokratizmo, popierizmo praktika. Šios dvi problemos buvo minimos greta protekcionizmo, netaupumo, nepagarbos žmogui ir kt. blogybių dažnai pasitaikančių valstybinių įstaigų veikloje. O tai vėlgi gerokai buvo nutolę nuo piešto idealaus gerai valdomos, efektyviai ir našiai dirbančios viešosios institucijos modelio. Išvados 1. Nors tarpukario Lietuvoje buvo daug ir įvairių spręstinų problemų bei uždavinių, valstybės tarnybai plačiąja prasme (viešosios įstaigos, valdininkija, vadovai ir kt.) dėmesio skyrė ne tik įstatymų kūrėjai, bet ir įvairių specialybių mokslininkai – konstravo idealų modelį. 2. Įvairių sričių Lietuvos specialistai, susipažinę su Vakaruose vyravusiomis teorijomis, kai kurias jų bandė pritaikyti Lietuvos realybei arba, jomis remdamiesi, konstravo konkretų Lietuvos valstybės, administracinio aparato, vie54 Apie tai plačiau Weber M. Bureacracy // From Max Weber: essays in sociology. Ed. H. Gerth, W. Mills. New York, 1946, p. 196–240. šųjų įstaigų ir jose dirbančių asmenų veikimo modelį. Tokias jų pastangas galima vertinti kaip bandymą supažindinti Lietuvos visuomenę su naujausiomis Vakarų teorinėmis koncepcijomis, konstruoti siektiną idealų modelį, kurio pagrindu būtų kuriami naujos valstybės pagrindai. 3. Lietuvos įstatymų leidėjai gerokai anksčiau už mokslininkus kuriamuose teisės aktuose bandė diegti siektiną valstybės tarnautojo modelį, pabrėždami kai kuriuos svarbius jo veiklos principus arba nurodydami, nuo kokios veiklos valdininkas turėtų susilaikyti. Valstybės kūrimo pradžioje pirmavę teisės kūrėjai vėliau nespėjo žengti koja kojon su visuomenės gyvenimo tempu ir nebepapildė siektino idealo (nebuvo nieko rašyta apie valstybines įstaigas, asmenis, ėjusius vadovaujančias pareigas, tik užsiminta apie valstybės tarnybos įstatymą). 4. Teisininkai, ekonomistai, vadybininkai ar kiti visuomenės veikėjai, konstruodami idealų valstybės tarnybos, valdininko, viešosios įstaigos modelį, atkreipė dėmesį ir į kylančias problemas. Spaudos atstovai ir rašiusieji į spaudą dažnai buvo linkę pasitaikančias negeroves suabsoliutinti, pateikti kaip vyraujančius elgesio modelius – tai liudija žiniasklaidos suformuotas labai neigiamas valdininko stereotipas. Todėl vertinant pagal pasirodžiusias spaudoje publikacijas atrodytų, kad specialistų ir teisininkų konstruotas valstybės tarnautojo idealas tarpukario Lietuvoje beveik nepasitaikydavo. Tačiau žinant, kad spaudos atstovų dėmesys visuomet krypsta į tai, kas nenormalu, neatitinka normų, galima teigti, jog ir to meto 95 gyvenime nestokota gerų valdininkų, sąžiningai ir tinkamai vykdžiusių savo tarnybines ir pilietines pareigas. Kita vertus, kai kurie spaudoje pateikti retrospektyvūs vertinimai leidžia tvirtinti valstybinių įstaigų ir valstybės tarnautojų veikloje buvus tam tikrų kokybinių permainų (sumažėjo įvairių etikos problemų, pagerėjo paties personalo pasirengimo ir jo veiklos kokybė ir kt.). Relationship between the ideal and reality in civil service: retrospective approach towards ethical problems in the interwar Lithuanian Republic Jolanta Palidauskaitė Summary The purpose of this study was to analyze the relationship between the ideal and reality in the First Lithuanian Republic when the foundations of contemporary Lithuanian civil service were laid down. Various scientists and Lithuanian legislators were involved in the construction of the ideal of civil service, but the reality and the image of the reality in media were different. So, the author had a goal to compare these two dimensions: the ideal constructed by scientists and the image reflected in the media. Attention was given also to ethical problems in civil service. The construction of the ideal portrait of civil servant, or civil service in general, was not among the primary state goals, so the majority of studied publications were published in 1926–1939. This was important for economists, lawyers, specialists of management, to mention just a few – A. Baliūnas, G. Galvanauskas, V. Graičiūnas, P. Lesauskis, S. Na cevičius, P. Raulinaitis, J. Šimkus, etc. Some of them had studied at western universities and were familiar with the newest managerial theories or were writing themselves on various questions including state administration or governance. Some topics such as an ideal organization, the role of individual in organizational settings, the ideal of a leader, state administration and civil service, the ideal of a civil servant were considered by scientists as more important and were elaborated in detail in their articles or books. How important were such attempts? Their model of state governance, sketches of ideal organization, leaders, civil servants, etc. can be considered an attempt to introduce Lithuanian public with new theoretical concepts and provide some necessary knowledge creating foundations of the new state. Lithuanian legislator, earlier than scientists, tried to introduce the model for civil servants, emphasizing certain aspects of their activity or indicating some restrictions. The first laws regulating the activity of civil servants were passed as for back as 1919 and 1920. The Lithuanian legislators creating the ideal could not encompass so many issues so their attention was limited and concentrated mainly on the organizational aspects of civil service or the requirements to civil servants. Later, legislators were not able to supplement the ideal, and even the Law on Civil Service existed in draft. Before analyzing the image of reality reflected in the media, the author stresses some points that help to better understand the position of journalists. Critical analyses of certain problems in the Lithuanian public sphere helped lawyers, economists, specialists of management and public figures in constructing the ideal model. Meanwhile media representatives and those whose opinion was published were often apt to overdraw, dramatize the existing problems or present them as dominating models. The best illustration is the very negative stereotype of a public servant. Taking into consideration the fact that journalists often are more interested in abnormal things, that can be estimated as scandalous, the author concludes that a honest civil servant properly performing his official duties is not an exception. Critical publications in the media allow distinguishing some positive changes in the activities of civil servants or public institutions which have notably improved the competence of their staff and the quality of its functioning. Įteikta 2011 01 31 Parengta skelbti 2011 03 31 96 ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 27 Нацистская пропаганда антисемитизма на временно оккупированных территориях СССР в трактовке советской политической элиты: диктат доктрины и требования прагматики Marina V. DacišinaМарина Викторовна Дацишина Docentė istorijos mokslų kandidatė Rusijos valstybinio humanitarinio universiteto Pasaulinės politikos ir tarptautinių santykių katedra (Maskva) El. paštas: ditrich@list.ru Доцент, кандидат исторических наук Кафедра мировой политики и международных отношений Российского государственного гуманитарного университета (Москва) Эл. почта: ditrich@list.ru Статья посвящена сопоставлению различных интерпретаций нацистской пропаганды антисемитизма на временно оккупированнных территориях СССР, предпринятых советской политической элитой. Автор анализирует, в каких случаях элитой выдвигались на передний план требования прагматики, в каких – доминирующей была политическая доктрина. В статье показано, как политическая доктрина начинает оказывать существенное влияние на интерпретацию ряда событий и приводит к их искажению в советской историографии. Ключевые слова: Нацистская пропаганда, антисемитизм, советский патриотизм, оккупированные советские территории, политическая доктрина, прагматика политической элиты. «Антисемитизм – это не еврейская проблема. Это – наша проблема». Жан-Поль Сартр. С первых дней войны против Советского Союза нацисты проводили последовательную политику уничтожения евреев на временно оккупированных советских территориях (далее ВОСТ – прим. автора), используя это и как метод устрашения остального населения оккупированных территорий, и как пропагандистскую уловку, скрывавшую истинные цели оккупации – уничтожения миллионов человек разных националь- ностей и заселение территории СССР немецкими колонистами1. В пропагандистских материалах нацистов, распространявшихся на ВОСТ, война против 1 Генеральный план «Ост» предусматривал выселение в течение 30-ти лет около 31 млн. человек с территории Польши и западной части СССР (80– 85% населения Польши, 65% – Западной Украины, 75% – Белоруссии, значительную часть населения Литвы, Латвии, Эстонии) и поселить на эти земли 10 млн. немцев. Оставшееся здесь население (по расчетам составителей плана- 15 млн.чел.)�� предполагалось постепенно онемечить и сократить путем проведения специальных мероприятий. Цит. по: Дашичев В. И. Стратегия Гитлера – путь к катастрофе, 1933�� –�� 1945: ист.�� очерки, док. и материалы: в 4 т. Москва (M.): Наука, 2005, m. 3, c. 12. 97 СССР называлась не иначе как борьба с «иудо-большевизмом». Пропагандистская и информационная война является едва ли не самой популярной темой. Дискурсивное оружие стало в последнее время едва ли не самым основным предметом исследования многих ученых. Причем изучаются как современные информационные кампании, так и информационные войны, отнесенные во времени2. Мы также обращаемся к теме пропагандисткой войны на временно оккупированных советских территориях в 1941–1944 г.г. В годы войны на временно оккупированных территориях осталось до 42% населения СССР, ежедневно подвергавшееся массированной идеологической обработке, причем последняя носила не только умозрительный характер, но и активно сочеталась с пропагандой действием. Говоря о степени разработанности темы, стоит сказать, что вопросы нацистской пропаганды затрагивались как отечественными, так и зарубежными исследователями, начиная с периода Второй мировой войны. В целом в отечественной историографии традиционно выделяют следующие периоды изучения проблемы нацистской пропаганды на временно оккупированных советских территориях: начало 1940-х–первая треть 1950-х; вторая половина 1950-х–1980-е годы; с начала 1990-х годов по настоящее время. Наибольшее количество работ появилось в последние 10–12 лет. 2 98 Там же. Это связано и с относительно большим доступом к архивным материалам, и с усиливающейся «войной памяти», когда отдельные события Великой Отечественной войны становятся важным элементом в современном информационном противоборстве. Остановимся подробнее на его характеристике. Этот период характеризуется, прежде всего, отказом от однозначной трактовки единства общества в целом и партии и общества в период Великой Отечественной войны. Именно в этой связи более детальным становится изучение проблемы психологического противостояния в годы Великой Отечественной войны. Исследователи сначала продолжают оставаться в русле изучения нацисткой пропаганды через призму партизанского движения и деятельности органов советской пропаганды3. Значительным вкладом в разработку темы стали труды Ю. В. Басистова, В. А. Горелкина, Н. В. Дорониной, Б. Н. Ковалева, С. И. Филоненко, И. И. Широкорад. Они проводят глубокий научный анализ различных аспектов деятельности пропагандистского аппарата, центральной печати СССР в период Великой Отечественной войны, деятельности органов пропагандисткой печати на советско-германском фронте4. Вопросы 3 Великая Отечественная война 1941�� –�� 1945: Военно-исторические очерки: в 4-х томах. M., 1998; Всероссийская книга памяти, 1941–1945: Обзорный том. М., 1995, c. 457–494. 4 Печенкин А. А. Миф о превентивной войне. В c�� б.�� // �� Великая Отечественная война в оценках молодых. М., 1997, c. 53–66; Басистов Ю. В. Особый театр военных действий: Листовки на фронтах Второй мировой войны. Санкт-Петербург (СПб.), 1999; Горелкин В. А. Пропагандистская деятельность нацистской Германии среди военнослужащих Крас- нацистской пропаганды затрагиваются в работах, посвященных СМЕРШ, советской контрразведки; а также особенностям психологической войны странами-союзницами в годы Второй мировой войны5. Новый импульс в исследовании нацисткой пропаганды на временно оккупированных советских территориях был сделан учеными-историками в серии работ по коллаборационизму. Прежде всего, должен быть назван фундаментальный труд Михаила Ивановича Семиряги; в работах С. И. Дробязко дана оценка численности и деятельности национальных формирований по обе стороны фронта, т.е. национальных формирований и в составе Красной Армии, и в составе вермахта; к теме военно-политического коллаборационизма продолжают обращаться исследователи и на примерах отдельных регионов СССР – в январе 2010 г. Е. Н. Паниным была защищена докторская диссертация по теме: «Деятельность латышских национальных формированой Армии и населения временно оккупированных территорий СССР в период Великой Отечественной войны: 1941–1945: дисс… канд. ист. наук. Волгоград, 2003; Доронина Н. В. Нацистская пропаганда на оккупированных территориях Ставрополья и Кубани в 1942–1943 г.г.: цели, особенности, крах.: дисс… канд. ист. наук. Ставрополь, 2005; Ковалев Б. Н. Антифашистская борьба: анализ пропагандистского противостояния (1941–1944 г.г.). На материалах временно оккупированной территории Северо-Запада РСФСР: дисс… канд. ист. наук. СПб, 1993; Филоненко С. И., Филоненко Н. В. Крах фашистского «нового порядка» на Верхнем Дону (июль 1942–февраль 1943). Воронеж, 2003; Широкорад И. И. Центральная периодическая печать СССР в годы Великой Отечественной войны (1941–1945 г.г.): дис… докт. ист. наук. М., 2002. 5 Крысько В. Г. Секреты психологической войны (цели, задачи, методы, формы, опыт). Минск, 1999; «Смерш»: Исторические очерки и архивные документы. М., 2003. ний на территории СССР в годы Великой Отечественной войны (июнь 1941 г.–май 1945 г.)». Оформлению и «Русского освободительного движения» и созданию армии Власова посвятил свои работы А.В. Окороков; Д. А. Жуков изучает использование профашистской прессы для работы с коллабароционистами, И. Г. Ермолов – военно-политический коллаборационизму на оккупированных территориях на примере отдельных регионов. Авторы рассматривают аппарат вербовки советских граждан в оккупационные органы власти, на службу в полицию и в РОА, анализируют феномен возникновения, формирования и развития прессы и пропагандистского аппарата русских коллаборационистов в годы Великой Отечественной войны. Частично рассматриваются вопросы организации школ пропагандистов для работы на временно оккупированных территориях. Определяются периоды наиболее активного сотрудничества с оккупантами, причины этого сотрудничества и идеологическая составляющая. Определяется численность национальных формирований, выступавших под знаменем нацистов, численность коллаборантов, сотрудничавших как в военных формированиях, полиции, в подразделениях вспомогательной охранной службы и батальонах вспомогательной полиции. Делается попытка ответить на вопрос, насколько население выступало с позиций коллаборационизма, благодаря воздействию нацистской пропаганды, насколько – благодаря собственным антисоветским настроениям. В рамках изучения проблем коллаборационизма наиболее разработанной остается тема военно-политического коллаборацио99 низма и деятельности А. А. Власова, власовцев и РОА6. Постепенно открывающиеся с конца 90-х годов архивные фонды позволяют ряду материалов появляться в сборниках материалов из собраний Российского Государственного Архива Социально-политической истории (далее – РГАСПИ), Государственного архива Российской Федерации (далее – ГА РФ), Центральный Архив Министерства Обороны (далее – ЦА МО), местных архивов; в них, с одной стороны, отражены советские пропагандистские материалы, с другой стороны, на косвенных источниках, показана эффективность проводившихся советской стороной пропагандистских мероприятий. Материалы этих сборников отражают вопросы, которые обсуждало население оккупированных территорий, степень вовлеченности населения в совместную деятельность созданными немцами администрациями. Важными документами являются опубликованные отчеты о проводившихся политзанятиях с населением только что освобожденных территорий политическими отделами воинских частей и перечнем 6 Семиряга М. И. Коллаборационизм. Природа, типология и проявление в годы Второй мировой войны. М., 2000; Дробязко С. И. Под знаменем врага. Антисоветские формирования в составе германских вооруженных сил 1941–1945 г.г. М., 2004; Ковалев Б. Н. Нацистская оккупация и коллаборационизм в России (1041–1944). М., 2004; Окороков А. В. Антисоветские воинские формирования в годы второй мировой войны. М., 2000; Ермолов И. Г. Возникновение и развитие советского военно-политического коллаборационизма на оккупированных территориях СССР в 1941–1944 г.г.: дисс… канд. ист. наук. Тверь, 2005; Жуков Д. А. Власовцы и нацистская пропаганда. М., 2000. Колесник А. Грехопадение? Генерал Власов и его окружение. Харьков, 1991; Алиев К.-М. И. В зоне «Эдельвейса». М.: Илекса; Ставрополь: Сервисшкола, 2005. 100 наиболее часто задававшихся вопросах. Данные отчеты являются важными, нередко единственными, свидетельствами о том, какие проблемы волновали жителей только что освобожденных территорий7. Именно по ним можно анализировать так называемые «следы действия», давать оценку эффективности нацисткой пропаганды. Отдельным предметом исследования становится печать на временно оккупированных территориях. Известный источниковед, специалист по истории журналистики и периодической печати, доктор исторических наук Л. А. Молчанов8 посвящает статью исследованию содержания профашистской прессы, выходившей на территории РСФСР. Вместе с тем, пресса рассмотрена сама по себе, статично, нет данных о реакции на отдельные материалы профашисткой прессы со стороны местного населения. Л. А. Молчанов разделяет точку зрения, что о расовой теории нацистов газеты не писали и при этом вся русская коллаборационисткая пресса 1941–1944 г.г. была антисемитской. В части отсутствия теоретических выкладок расовой теории, как это нацисты делали, например, в период борьбы за сознание нации в самой Германии в 1933–1939 г.г., мы мо7 Советская пропаганда в годы Великой Отечественной войны: «коммуникация убеждения» и мобилизационные механизмы / Авторы-составители А. Я. Лившин, И. Б. Орлов. М.:�� Российская политическая энциклопедия, 2007; Кубань в годы Великой Отечественной войны. 1941�� –�� 1945 г.г. Рассекреченные документы. Книга первая. Краснодар, 2000. 8 Молчанов Л. А. �� Русская профашистская пресса на оккупированной территории СССР в 1941– 1944 г.г. // Великая Отечественная война 1941–1945: Опыт изучения и преподавания. Материалы межвузовской научной конференции, посвященной 60-летию Победы в Великой Отечественной войне. М: РГГУ, 2005, c. 23–34. жем согласиться. Однако сам яростный антисемитских дух всех профашистских изданий являлся свидетельством перевода теоретических выкладок расовой теории в практическую плоскость. Основной функцией любой пропаганды является перевод установок политического актора в плоскость практического применения членами социума. В профашистских газетах не было теоретических выкладок расовой теории, здесь сразу давалась практическая часть, с читателем проводилось «семинарское занятие», на котором социально чуждые элиминировались определенными метафорами, словесными ярлыками с тем, чтобы их физическое уничтожение было абсолютно оправдано и целесообразность такого уничтожения не вызывала никаких сомнений. Именно такое первично словесное умаление нацистские пропагандисты проводили и в Германии, с тем, чтобы общество лояльно относилось впоследствии к актам физического насилия в отношении представителей «низших рас». Л. А. Молчанов приходит к выводу, что несмотря на все старания русской профашистской прессе не удалось вызвать доверия в основной массе населения оккупированных областей СССР в немецко-фашистским агрессорам. С одной стороны, положение на фронтах и зверства оккупантов резко контрастировали с содержанием коллаборационисткой прессы. С другой стороны, считает Л. А. Молчанов, активная агитация прессы советских партизан и подпольщиков, публицистической литературы, присылаемой из-за линии фронта, не позволяли коллаборационистским изданиям монопольно влиять на общественное мнение». Вместе с тем, далеко не на всей территории РСФСР влияние советской контрпропаганды было эффективным. Так, например, исследователь из Калмыкии А. Н. Басхиев9 отмечает, что после оккупации Калмыкии немецкие оккупационные части начинают издавать газеты на русском и калмыцком языках. А. Н. Басхиев отмечает, что газеты выходили бесперебойно и за период с августа 1942 г. по январь 1943 г. вышло 50 выпусков. При этом, продолжает А. Н. Басхиев, обком ВКП(б) Калмыцкой АССР совместно с политуправлением 28-й армии организовал выпуск «Вести с Родины», распространявшихся с самолетов и с помощью разведывательных групп; октября 1942 г. по январь 1943 г. вышло 7 номеров этой газеты. Важно отметить, что деятельность нацистских пропагандистов нельзя рассматривать только в русле подсчета количества коллаборантов. Любая пропаганда, и нацистская в том числе, располагает результатом, удаленным во времени. Представляется важным учитывать это при оценке эффективности нацистской пропаганды. Православная церковь занимала важную роль в пропагандистской программе нацистов на временно оккупированных территориях. Роль православной церкви и ее патриархов в рамках пропагандисткой программы нацистов показана в широко известных работах М. В. Шкаровского и Д. В. Поспеловского10. 9 Басхиев А. Н. Германские оккупационные части на территории Калмыкии в августе 1942 – январе 1943 г.г. // Вторая мировая и Великая Отечественная война: актуальные проблемы социальной истории: Материалы международной конференции 28–31 мая 2002 года. Майкоп, 2002, c. 127–138. 10 Шкаровский М. В. Нацистская Германия и православная церковь. Материалы по истории цер- 101 Отказ от однопартийной системы на постсоветском пространстве приводит к переосмыслению роли партийных органов в период Великой Отечественной войны. Исследователи пытаются оценить роль ведомств государственного аппарата в политическом и идеологическом противостоянии с оккупационными войсками. Оценка роли органов безопасности и их вклада в идеологическое противостояние отражены в исследованиях об участии представителей органов внутренних дел и безопасности в партизанском движении на временно оккупированных территориях. Ряд авторов отмечает значительный вклад именно органов безопасности и внутренних дел в руководство подпольем на оккупированной территории. В исследованиях затрагиваются вопросы пропаганды «нового» порядка, вербовка кадров для работы в немецкой администрации, работа оккупантов с молодежью11. Медленно открывающиеся архивы ФСБ РФ делают возможной публикацию сборников документов из собрания региональных, краевых и центрального архивов ФСБ. Опубликованные материалы архивной группы Академии ФСБ позволяют полнее отобразить реальную картину участия представителей органов внутренних дел и безопасности в кви. Книга 32. М.: Издательство Крутицкого Патриаршьего Подворья, 2002; Он же.�� Русская Православная Церковь при Сталине и Хрущеве. М., 1999; Поспеловский Д. В. Русская православная церковь в ХХ веке. М., 1999. 11 Зайцев В. П. Участие органов внутренних дел Кубани в битве за Кавказ в годы Великой Отечественной войны / В. П. Зайцев, В. В. Туков. Краснодар, 2007; Попов А. НКВД и партизанское движение. М., 2003 и др. 102 партизанском движении на временно оккупированных территориях12. Важным источником является корпус мемуарной литературы. Особенно хотелось бы выделить воспоминания очевидцев, чье детство и юность пришлись на период оккупации; воспоминания участников партизанского движения на временно оккупированных советских территориях13. В рамках третьего периода ученые впервые обращаются к изучению исторической памяти, рассматривают процессы формирования и изменения представлений об историческом прошлом в сознании советского и постсоветского общества, а также влияние системы ценностей, сложившихся в результате войны, на социальное поведение людей. Впервые анализ влияния войны на психологию фронтового поколения был дан в работах Е. С. Сенявской. Влияние ожиданий военного периода на развитие в послевоенное время, а также 12 Лубянка в дни битвы за Москву. Материалы органов госбезопасности СССР из ЦА ФСБ России. М., 2002; Материалы архивной группы Академии ФСБ РФ «Органы безопасности СССР в Великой Отечественной войне». Сб. документов. Накануне. Кн. 102. М., 1995; То же. Начало. М., 2000. Кн. 1–2; Кубань в годы Великой Отечественной войны. Рассекреченные документы. Хроника событий. В 3-х кн. Краснодар, 2000. 13 Дугин В. Будем живы, не помрем! Великая Отечественная война глазами воронежского подростка. Воронеж, 2009; Великая Отечественная война в воспоминаниях молодежи (Великая Отечественная война: в воспоминаниях педагогов-детей войны и студентов о ветеранах войны-своих родственниках): сб. статей / под ред. Ю. В. Манько, В. Ф. Цымлова. СПб., 2008; Дорога в бессмертие: Великая Отечественная война в воспоминаниях и рассказах партизан-нижегородцев / сост. А. А. Бринский. Нижний Новогород, 2005; Под оккупацией в 1941–1944 г.г. Статьи и воспоминания / А. С. Гогун, И. В. Грибков, К. Л. Таратухин, Т. С. Джолли, Р. И. Матвеева-Рацевич, Р. В. Полчанинов. М.: Посев, 2004. динамика изменения представлений о характере Великой Отечественной войны в сознании самого поколения фронтовиков, советского и постсоветского общества, настроения общества в зеркале фольклора, методы политической социализации в послевоенный период в целом стали предметом исследования Г. А. Бордюгова, Н. Д. Козлова, Д. Л. Бабиченко, О. В. Дружбы, Н. К. Форсовой, А. А. Червяковой, Е. Г. Тарасовой14 Важно в этой связи остановиться на замечании Ольги Владимировны Дружбы, заметившей, что на протяжении 90-х годов в отечественной историографии с достаточной степенью определенности происходило оформление двух направлений: историки, придерживающиеся идей о национальной самобытности и особом пути России, бесперспективности заимствования западных моделей развития, неприемлемости западного 14 Сенявская Е. С. Фронтовое поколение.1941– 1945. Историко-психологическое исследование. М., 1995; Сенявская Е. С. Противники России в войнах ХХ века: Эволюция «образа врага» в сознании армии и общества. М., 2006; Бордюгов Г. А. Подвиг и обманутые надежды. М., 1991; Козлов Н. Д. Общественное сознание в годы Великой Отечественной войны (1941–1945 г.г.) СПб., 1995; Бабиченко Д. Л. Писатели и цензоры. Советская литература 40-х г.г. под контролем ЦК. М., 1994; Дружба О. В. Великая Отечественная война в сознании советского и постсоветского общества: динамика представлений об историческом прошлом. Ростов-на-Дону: Издательский центр ДГТУ, 2000; Форсова Н. К. Духовный поворот в советской ментальности в условиях Великой Отечественной войны. Автреф. дис. канд. наук. Ростов-на-Дону, 2005; Червякова А. А. Власовское движение и массовое сознание в годы Великой Отечественной войны: Автореф. Дис. Канд. Ист. Наук. Ростов-на-Дону, 2004; Тарасова Е. Г. Политическая социализация в СССР; идеологические основы и технологии воздействия на массовое сознание (1945–1953). Автореф. Дис. Канд. Пед. Наук. М., 2006; Фольклор Великой Отечественной войны; Сборник научных трудов. Тверь, 2005 и др. опыта модернизации общества. В русле этой концепции лежит оправдание и высокой цены индустриализации, и жертв войны и цены Победы. Историки второй группы стремятся отрицать все, сделанное историками в советское время, стремятся создать картину «другой войны». В ней войну развязал Сталин, победа имеет формальный характер изза чрезмерной цены за нее. В результате победы произошло укрепление сталинского режима. У создателей новой концепции вызывает сомнение отечественный характер войны после начала похода Красной Армии в Европу15. В рамках третьего периода начаты исследования, позволяющие не только проследить судьбу репрессированных народов после насильственного переселения восточных немцев, чеченцев, карачаевцев, ингушей, балкарцев, калмыков, но и определить роль каждого народа и его отдельных представителей в войне с нацисткой Германией, а также степенью вовлеченности в националистические военные формирования под эгидой нацистов и воздействию нацистской пропаганды на временно оккупированных советских территориях16. Самостоятельным предметом исследования в конце 90-х- начале 2000-х годов становится государственный ан15 Дружба О. В. Великая Отечественная война в сознании советского и постсоветского общества: динамика представлений об историческом прошлом. Ростов-на-Дону: Издательский центр ДГТУ, 2000, c. 170–171. 16 Максимов К.Н. Великая Отечественная война: Калмыкия и калмыки. М., 2007; Малышева Е. Н. Народы Кавказа в представлениях немцев: крах «восточной политики» на Северном Кавказе (1942– 1943). В кн.: Война. Народ. Победа: материалы международной научной конференции. Москва. 15–16 марта 2008, c. 307–332. 103 тисемитизм в СССР. Как известно, в декабре 1988г. Политбюро ЦК КПСС официально квалифицирует так называемое «Дело ЕАК (Еврейского Антифашистского Комитета – прим. автора) как преступление сталинизма. Последовавшие за этим открытия в рамках триумфа архивистов позволили исследователям изучать предмет, опираясь на источнки. Безусловным базовым исследователем этого направления является Геннадий Васильевич Костырченко. Сначала он защищает докторскую диссертацию, затем становится автором широко известных работ, а также принимает активное участие в издании сборников документов, сотрудничая с фондом А. Яковлева17. Итак, в рамках третьего периода отечественные исследователи рассматривают вопросы нацисткой пропаганды на временно оккупированных советских территориях сквозь призму: 1) истории партизанского движения и деятельности органов советской пропаганды; 2) советской печати в годы Великой Отечественной войны; 3) изучение численности и роли национальных формирований под эгидой гитлеровских войск; 4) историю Православной церкви и ее взаимодействия с оккупационными войсками; 5) деятельность коллаборантов; 6) определения масштабов военно-политического коллаборационизма и роли армии генерала А. А. Власова; 17 Костырченко Г. В. Тайная политика Сталина: власть и антисемитизм. М.: Международные отношения, 2001. 784 с.; Он же (Составитель). Государственный антисемитизм в СССР. От начала до кульминации, 1938–1953 / Под общ. ред. акад. А. Н. Яковлева. М., 2005, 592 с.; Он же. Сталин против «космополитов». Власть и еврейская интеллигенция в СССР и др. 104 7) изменения массового сознания советского и постсоветского общества, оценку социальных ожиданий в ходе Великой Отечественной войны; 8) деятельность профашистской печати на временно оккупированыхсоветских территориях; 9) роль органов внутренних дел, службы безопасности и контрразведки в идеологическом противостоянии на временно оккупированных советских территориях. Очевидно, что исследование войны и оккупации в зеркале изменения общественного сознания и общественной психологии советских людей является едва ли не самым перспективным направлением исторических исследований. Влияние нацистской пропаганды на население временно оккупированных советских территорий, когда почти половина страны подвергалась воздействию нацистской пропаганды в условиях иногда успешной советской контрпропаганды, а иногда и в условиях ее отсутствия или малозначимого вызывает интерес и у зарубежных исследователей. К теме изучения нацисткой пропаганды внимательно относятся и в странах ближнего зарубежья. В рамках советского периода историографии исследования во всех советских республиках в целом определялись одними и теми же этапами и направлениями исследований. С 90-х годов намечается ряд изменений. Поэтому нас будет интересовать период с начала 90-х годов по настоящее время. Например, на Украине, как отмечают сами украинские историки, в освещении периода оккупации до сих пор остаются нераскрытые вопросы. Так, исследовательница из Киева Вронская Тамара Васильевна на конференции 15–16 марта 2005 года «Война. Народ. Победа» отмечала, что в ноябре 2003 г. накануне 60-летия освобождения Киева от оккупации, историки оказались не готовы ответить на многие вопросы, связанные с оккупацией: была ли эффективна работа советского подполья в Киеве, какими были настроения киевлян в связи с войной; почему многие из них не эвакуировались; как жили люди во время оккупации и т.д.18 Интерес украинских ученых к теме пропаганды на временно оккупированных территориях приводит к более детальному изучению архивных материалов. Вслед за вышедшим в Москве в 1998 г. справочником «Картотека «Z» Оперативного штаба «Рейхсляйтер Розенберг». Ценности культуры на оккупированных территориях России, Украины и Белоруссии (1941–1942 г.г.)»19 в Киеве в 2006 году выходит фундаментальный справочник – указатель по киевскому, наиболее значительному из всех известных массивов документов Оперативного штаба министра Восточных территорий Альфреда Розенберга. Материалы Оперативного штаба Розенберга хранятся в Киеве, в Центральном государственном архиве высших органов власти и управления Украины и насчитывают более 150 тыс. документов. Опубликованный справочник дает возможность ориентироваться 18 Вронская Т. В. Столица Украины в годы Великой Отечественной войны // Война. Народ. Победа: материалы международной научной конференции. Москва. 15–16 марта 2005 года. М., 2008, c. 234–243. 19 «Картотека «Z» Оперативного штаба «Рейхсляйтер Розенберг». Ценности культуры на оккупированных территориях России, Украины и Белоруссии (1941–1942 г.г.). М. 1998. в документах о нацистской деятельности не только в области культуры и науки на оккупированных территориях, но и в вопросах проведения нацистской пропаганды на ВОСТ20. Трудно спорить с тем, что историки на постсоветском пространстве испытывают определенный информационный голод и живут в определенном дефиците информации об исследованиях друг друга. Не секрет, что новые работы западных исследователей иногда мы читаем быстрее, чем исследования наших коллег из Ближнего Зарубежья. Будем надеяться, что это не станет устойчивой тенденцией. Зарубежные исследователи также регулярно обращались к теме нацистской пропаганды и лично министра пропаганды Й. Геббельса, анализировали деятельность аппарата нацистской Германии внутри страны, а также за ее пределами. Учитывая значительную роль листовок в идеологическом противостоянии, К. Кирхнер в своем исследовании уделил им важное место. Широко известны 18 томов листовок периода Второй мировой войны, опубликованные К. Кирхнером. 10-й том содержит каталог листовок, распространявшихся на советско-германском фронте в 1941. Частично деятельность нацистской пропаганды на временно оккупированных советских территориях и деятельность нацистского пропагандистского аппарата затрагивается в серьезных работах Р. Геценштейна, М. Балфора, 20 Деятельность оперативного штаба рейхсляйтера Розенберга в оккупированной Европе в период Второй мировой войны / Справочник-указатель архивных документов из киевских собраний. Киев, 2006. 105 А. Даллина. В большинстве историографических обзоров на них делается почти ритуальная ссылка. Автор также следует этой традиции21. Оценивая деятельность вермахта на оккупированных территориях, прежде всего его участие в экономическом разграблении СССР, проведении принудительных депортаций и участии в массовом терроре населения, восточногерманский историк Норберт Мюллер в своей книге «Вермахт и оккупация», написанной в ГДР в 1970 г. и вышедшей в СССР впервые в 1974г. и впоследствии неоднократно переизданной, затрагивает некоторые сюжеты пропаганды на ВОСТ, Правда, он рассматривает ситуацию, прежде всего, в Прибалтике, на Украине и в Белоруссии и уделяет большое внимание пропаганде в период поражений немецкой армии на Восточном фронте22. С 60-х годов в западной историографии широкое распространение получила теория «упущенного русского шанса», суть которой заключается в том, что борьба советского народа объясняется только излишней жестокостью немецких оккупационных властей по отношению к мирным гражданам. Сре21 Kirchner K. Flugblattpropaganda im 2. Weltkrieg. Band 10. Flugblatt aus Deutchland 1941: Bibliographie, Katalog. Erlangen, 1987; Герцштейн Р. Э.�� Война�� , �� которую выиграл Гитлер. Смоленск, 1996; Balfour Michael. Propaganda in war, 1939–1945 / Organizations, policies and publics in Bratain and Germany. London, 1979; Dallin A. German Rule in Russia / 1941–1944 / A Study of Occupatiopns Policies. New York; London, 1957. 22 Мюллер Н. Вермахт и оккупация. М., 2003. (Системе нацисткой пропаганды на ВОСТ посвящен параграф 5 главы 3 – «Провал попыток укрепления оккупационного режима путем политической и социальной демагогии наряду с усилением массового террора».) 106 ди западной историографии поддержку получила и распространенная версия, что население временно оккупированных областей СССР якобы не имело никакого отношения к организации партизанского движения, что их участие в нем было пассивным и, более того, вопреки воле и коренным интересам23. Опубликованные так называемые застольные беседы Гитлера, расшифрованные дневники Й. Геббельса, а также мемуары ведущих членов нацистской партии и руководителей вермахта дают преставление о ряде программных установок нацисткой пропаганды на временно оккупированных советских территориях. Проливают свет на реальные планы нацистов отношении оккупированных восточных территорий, показывают противоречивый характер принимавшихся решений в отношении населения оккупированных территорий, которые нередко напрямую зависели не только от ситуации на фронте, но и от персонального отношения конкретного партийного бонзы к текущим вопросам24. Вместе с тем автор не считает оправданным практику выведения конкретных действий на оккупированных территориях, исходя из отдельных фраз, брошенных в узком кругу Гитлером. 23 Подробнее см.: Фролов М. И. Великая Отечественная война 1941�� –�� 1945�� г.г. в немецкой историографии: монография / М. И. Фролов. СПб., 2008, c. 97–105. 24 Ржевская Е. Н. Геббельс. Портрет на фоне дневника. М., 2004; Агапов А. Б. Дневники Йозефа Геббельса. Прелюдия «Барбароссы». М., 2005; Пикер Г. Застольные разговоры Гитлера 1941–1942. Смоленск, 1998; Тревор Хью Рупер. Застольные беседы Гитлер. 1941–1944. М., 2004; Гальдер Ф. Военный дневник. Ежедневные записи начальника Генерального штаба Сухопутных войск 1939–1942 гг. М.: Воениздат, 1968–1971и др. Даже в случае связи этих событий существовала многоуровневая медиация сообщений в каналах коммуникации, чтобы безаппеляционно говорить о линейной зависимости между ними. Интерес к социальной истории, закрепившийся в западной историграфии в 70-х годах ХХ века и возникший в последнее время интерес к проблемам коллективной и индивидуальной памяти обусловил исследования интерпретаций событий войны в памяти непосредственных участников и свидетелей событий. К 60-летию Победы вышел совместный сборник российско-германский «Память о войне 60 лет спустя: Россия, Германия, Европа». Авторы обращаются к теме интерпретаций событий оккупации в сознании жителей ряда областей РСФР и уделяют большое внимание свидетельствам негативного отношения местного населения к партизанам при более лояльном отношении к немецким войскам25. Важно знать оценки эффективности нацистской пропаганды, сделанные американскими специалистами в области психологической войны. Большинство из них обвиняет оккупационные войска в недальновидности и неиспользовании всех ресурсов на оккупированной территории из-за установок расовой теории. Они считают, что немцы использовали только жесткие средства и не смогли разбить единство между населением и руководством страны. Так, Даниэль Лернер26 считает, что Красной Армии 25 Память о войне 60 лет спустя: Россия, Германия, Европа. М., 2005. 26 Лернер Даниэль. Психологическая война против Германии от момента высадки (день «Д») до победы в Европе // Родс Э. Пропаганда. Плакаты, карикатуры и кинофильмы Второй мировой войны 1939–1945. М.: Эксмо, 2008. 312 с.; c. 224. повезло в одном аспекте – в чрезвычайной психологической недальновидности немцев при обращении с населением ВОСТ. По мнению Д. Лернера, на Украине и в Белоруссии у немцев были самые многообещающие возможности, т. к. многие люди были резко настроены против Советской власти и приветствовали немцев с открытыми объятиями как освободителей. Лернер сожалел, что «великая пропагандистская машина Геббельса едва была задействована и на самом деле была малоэффективна на всей захваченной с 1941 и 1942 годах русской территории». «Никакие украинские или русские передачи, предназначенные для местного населения, не использовали в должной мере и слабости, и недостатки Коммунистической партии и не играли на различиях между русским народом и его руководителями. Причина была довольно проста. Нацисты считали славян безграмотными недочеловеками, на которых не стоило тратить пропагандистские усилия. Если бы нацисты использовали в своих отношениях с украинцами более умную политику, то и результат мог бы быть совсем другим. Но возможности пропаганды не были использованы, и нацисты остались заложниками своего расового высокомерия»27. На самом деле трудно согласиться с выводами Д. Лернера. Эффективность пропаганды была различной в зависимости от тех мишеней, которые она использовала. Более того, нацисты уже к концу 1941 г. понимают, что террор как единственное средство воздействия на население ВОСТ, не является эффективным. Именно в конце 1941–начале 1942 г.г. вызревает про27 Там же. 107 грамма воздействия на население ВОСТ в рамках формирования «мы-сознания». Другое дело, что вопрос не в пропаганде, а в множественных уровнях компетенции на ВОСТ: усилия пропагандистов постоянно вступали в противоречие с деятельностью различных ведомств на оккупированной территории, которые сами не занимались программами информационного прикрытия (штаб «Ост», ведомство Ф. Заукеля, деятельность эйнзац-групп). Вместе с тем, мы показываем в своем исследовании, что ряд пропагандистских программ, к сожалению, были успешными и их воздействие проникало далеко за пределы зоны оккупации. Тем более трудно согласиться с американскими исследователями, утверждающими, что «антисемитская и антибольшевистская пропаганда, служившая для внутреннего потребления», не была эффективной для воспроизведения за границу; что «ни перед войной, ни во время войны антисемитизм не являлся хорошим товаром на экспорт»28. По мнению автора, атисемитизм, безусловно, был товаром на экспорт и для стран Восточной и Юго-Восточной Европы, и для ряда временно оккупированных территория СССР, и даже для США. Как теперь известно, перед войной Геббельс потратил огромные суммы денег на организацию пропагандистских кампаний в США. Сами современники, прежде всего, товарищи Геббельса по нацистской партии и правительственные министры нацистской Германии, считали, что эта были просто выброшенные на ветер деньги. Однако сегодня известно 28 Родс Э. Пропаганда. Плакаты, карикатуры и кинофильмы Второй мировой войны 1939–1945. М.: Эксмо, 2008, c. 33. 108 об опросе общественного мнения, проводившемся в США в 1939 г. Он включал вопрос, нужно ли с евреями обращаться так же, как с остальными американцами. Только 39% американцев ответило, что с евреяи нужно обращаться так же, как со всеми остальными; около 10% – что евреев нужно депортировать из США; 54% – что евреи могут остаться в США только если закон будет отделять их от остального населения страны29. Таким образом, абсолютное большинство американцев в 1939 г. разделяли антисемитские взгляды Более того, и в США к концу войны антисемитизм начинает активно возрастать. 27 ноября 1945 г. об этом с болью писал известный немецкий писатель Томас Манн, в то время уже получивший гражданство США, чьи сыновья вступили в вооруженные силы США, в письме Альберту Эйнштейну, также эмигрировавшему в США из нацистской Германии и получившему гражданство США30. Примечательно, что письмо о растущем антисемитизме было написано в 1945 г., т. е. после широко известной деятельность Еврейского Антифашистского Комитета, после многотысячных митингов, организованных Михоэлсом и публикации материалов об этнических чистках еврейского населения на ВОСТ. Автор считает, что эффективность нацисткой пропаганды антисемитизма некоторыми американскими исследователями оценивается односторонне. 29 Секреты войны (Secrets of War). Документальный фильм в 26-ти сериях. Великобритания. 1998–2002. Серия 5. Тайна Холокоста. http://rutube. ru/tracks/1424580.html 30 Манн Т. Художник и общество: статьи и письма. Сборник. М.: Радуга, 1986, c. 307. Таким образом, степень научной разработанности темы позволяет сделать вывод, что наиболее тщательно стали проблема нацисткой пропаганды на временно оккупированных советских территориях стала рассматриваться в последние 10–12 лет. Ученые ближнего и дальнего зарубежья также внесли свой вклад в изучение проблемы. Проделана значительная работа, введен широкий круг источников. Вместе с тем, по словам остается ряд нерешенных задач. Перечислим основные из них: 1. Нет обобщающих работ по нацисткой пропаганде на территории всех оккупированных областей. Нет работ сравнительного характера, где анализируются сходства и различия нацисткой пропаганды в различных регионах СССР. 2. Наименее изученными остаются последующие этапы нацисткой пропаганды (вторая половина 1942–1944 г.г.) и попытка формирования «мы-сознания», которые, по мнению автора, были достаточно успешными и вместе с мероприятиями социально-экономического характера позволили нацистам заручиться широким кругом поддержки населения временно оккупированных территорий. 3. Значительная часть исследований посвящена пропаганде с целью военнополитического сотрудничества и вступлению в РОА в 1943–1944 г.г. Вместе с тем степень воздействия нацистской пропаганды на местное население оккупированных территорий, которое не было вовлечено ни в деятельность армейских формирований, ни участвовало в партизанском движении, продолжает оставаться малоизученной. 4. Большинство исследователей сосредоточились на пропагандистской войне советских и нацистских пропагандистов непосредственно во время войны и в связи с войной (т. е. вопросы, касающиеся военных действий – захват и освобождение территорий, число убитых и пленных, количество захваченной техники. Вместе с тем, исследователи не рассматривают вопрос о степени вытеснения одних идеологических установок – другими; не затрагивают вопросы устойчивости пропагандистского воздействия по отдельным параметрам и его влияния на дальнейшие интерпретации событий. Например, ряд пропагандистских установок нацистов, как миф о превентивном ударе, использовались, начиная с начала Великой Отечественной войны, затем продолжил использоваться в период «холодной войны», а установка на формирование «мы-сознания», своего рода Стокгольмского синдрома, когда партизаны назывались врагами и нацистов, и местного населения, продолжает существовать и сейчас. Устойчивым, на наш взгляд, оказался и двойной миф предательства «классовых идеалов», который вводят нацисты, используя идеологемы интернационализма: за помощь в войне, оказанную капиталистическими странами – США и Великобритания – последует расплата, необходимо будет поступиться либо независимостью, либо отказаться от социалистических принципов. В другой версии – они будут участниками следующей войны против СССР. Исследователи сознания советских людей в послевоенный период приходят к выводу, что степень неминуемой войны с США и Великобританией были достаточно высоки. 109 До сих пор малоизученна табуировавшаяся долгое время расовая и национальная политика нацистов на оккупированных территориях. Важнейшей темой продолжает оставаться тема эффективности нацистской пропаганды31. На наш взгляд, нацистская пропаганда, особенно в части расовой ненависти и национального разъединения обеспечила с течением времени разрыв межнациональных взаимосвязей и стала миной замедленного действия, сработавшей спустя десятилетия и позволившей «раскроить» страну по национальному признаку. 5. Кроме того, если до 90-х годов ХХ века превозносились успехи советской пропаганды, то сейчас абсолютизируется успех нацисткой пропаганды, демонизируется образ Геббельса. Так, после опубликования на русском языке книги Курта Рисса о министре пропаганды Й. Геббельсе в интернет-сообществе специалистами в области ПР-технологий стала активно обсуждаться деятельность Геббельса и призывы брать с него пример32. Вместе с тем, большинство технологий были заимствованы нацистами и из арсенала британской, американской, и советской пропаганды. Дневники Геббельса красноречиво свидетельствуют о том, насколько скрупулезно он отслеживал опыт своих идеологических противников. Кроме того, пропагандистский аппарат нацистов, безусловно, допускал ряд ошибок, в том числе и на оккупированных территориях. 31 Статья автора под названием «Эффективность нацисткой пропаганды на временно оккупированных советских территориях СССР» готовится к публикации. 32 http://pr-maslennikov.livejournal.com/112291.html. 110 Важную роль сыграли также и противоречивость самой нацисткой идеологии, и противоречия между ведомствами, которые курировали пропагандистскую политику на Востоке (ведомство Розенберга, ведомство Геббельса, вермахт, позже – пропагандисты РОА, частично – Mинистерство иностранных дел). Все это влияло на проведение пропагандистских мероприятий. Роль и степень этих противоречий пока не стали предметом серьезного исследования. 6. Нет сопоставления эффективности пропагандистских мероприятий в оккупированных районах СССР и европейских странах и США. 7. Нет исследований, в которых бы сравнивалась борьба за сознание внутри Германии в период 1933–1939 г.г. и на временно оккупированных советских территориях в 1941–1944 г.г. Нет исследований, которые бы в параллели рассматривали опыт нацистов в борьбе за молодежь как на территории Германии, так и на территории оккупированных стран. 8. Не поднимаются вопросы действенности во времени нацистской пропаганды и ее использование в «войнах памяти». 9. Особняком стоит вопрос о различии в трактовках нацистской пропаганды советской элитой для собственного населения и внешнего мира, а также влияние этих различий на последующую отечественную историографию. Исходя из этого автор ставит целью попытаться ответить на последний вопрос. Настоящая статья посвящена анализу того, как советская политическая элита интерпретирует сообщения о нацистской пропаганде на ВОСТ. Объектом статьи является нацистская пропаганда на временно оккупированных территориях СССР. Предметом статьи является трактовка нацистской пропаганды советской политической элитой. Автор сознательно в ряде случаев выходит за хронологические рамки темы. Статья написана с привлечением широко круга источников и исследований монографического характера. Статья написана на базе архивных материалов. Основными источниками, стали фонды Российского государственного архива социально-политической истории: фонд 69 – Центральный Штаб Партизанского Движения (ЦШПД), именно здесь отложились переводы трофейных документов, захваченных у немецкой стороны, годовые подшивки коллаборационистских газет и журналов; фонд 625 – личный фонд руководителя ЦШПД Пантелеймона Кондратьевича Пономаренко(1902–1984 г.г.), где отложились оперативные донесения с оккупированной территории; фонд 17 – Центральный Комитет ЦК ВКП(б) и его 125 опись – «Управление пропаганды и агитации при ЦК ВКП(б). 1938–1948 г.г.», где отложились документы о пропагандистских мероприятиях на оккупированной территории, противостояние нацистской и советской пропаганды. Нацисты умело использовали стереотипы восприятия различных наций33, 33 Они сравнивали украинцев и русских, поляков и украинцев, латышей и русских, латгальцев и латышей и пр. Например, на территории Карело-Финской АССР, «во всех без исключения оккупированных районах проводилась фашистская националистическая политика, рассчитанная на разжигание вражды между финнами, карелами и, разжигая их яростной пропагандой антисемитизма, сумели привлечь к акциям уничтожения небольшую часть местного населения. Однако оккупантам этого было недостаточно, поэтому они методично добивались моральной мобилизации всего населения оккупированных территорий СССР против предложенного нового врага. Средства идеологии могут актуализировать определенные аспекты ментальности, но они в большей мере их обнажают, нежели создают. На оккупированных советских территориях преимущественно укореняются те лозунги нацистской пропаганды, которые находят почву в менталитете. Иначе говоря, ментальные структуры, укоренение которых в сознании общества происходило на протяжении длительного времени, явились важным фактором моральной мобилизации населения оккупированных советских территорий34. Важно заметить, что во многом задача нацистской пропаганды была упрощена укреплявшейся государственной доктриной сталинского режима. Она исходила из возможности построения социализма в отдельно взятой стране и опиралась на парадигму государственного патриотизма. Он, в свою очередь, сменял пролетарский интернационализм первых лет Советской власти. Фактически это и русскими. Для финнов и карел были введены повышенные нормы снабжения хлебом, пре доставлено право выбора места жительства и другие привилегии». Записка П. К. Пономаренко о положении на оккупированной территории КарелоФинской АССР. Не позднее 1943 г. Б. п. РГАСПИ, ф. 625, oп. 1, д. 11, л. 180–181. 34 Дружба О. В. Великая Отечественная война в сознании советского и постсоветского общества: динамика представлений об историческом прошлом. Ростов-на-Дону, 2000, c. 5–6. 111 было ответом режима Сталина вызову времени, когда среди трех идеологий, особенно остро соперничавших в 30-е годы ХХ века в мире, – национализма, коммунизма и либерализма, – национализм уверенно лидировал. Поражению государственного организма СССР новым системным заболеванием в немалой степени способствовало и сближение с нацистской Германией. Следует помнить об отличиях. В мононациональной Германии официальный антисемитизм был легитимно закреплен Нюрнбергскими законами (1935 г.) и позже – засекреченным принятием «окончательного решения» на Ванзейском совещении (1942 г.). В Советском Союзе он не мел легитимного статуса. Антисемитизм в СССР на практике выливался «в форсированный вариант ассимиляции, призванной ускорить естественный процесс, в том числе и путем репрессивных акций против деятелей еврейской культуры. Деятели культуры, еврейская интеллигенция вообще воспринимались сталинским режимом как главная преграда насильственной денационализации»35. Не следует также забывать о бытовом антисемитизме, традиционно активном в Украине, Прибалтике, Белоруссии и западных областях РСФСР, связанным, в первую очередь, с чертой оседлости для евреев в Российской империи и достаточно высокой плотностью еврейского населения. Наиболее неожиданным для нацистских пропагандистов оказалось то, что германский «ради35 Государственный антисемитизм в СССР. От начала до кульминации, 1938–1953 / Под общ. ред. акад. А. Н. Яковлева. М.: МФД: Материк, 2005, c. 6–7. 112 кальный ассортимент» нашел полнейшее понимание только у тех восточноевропейских народов – украинцев, эстонцев, латышей, литовцев и до определенной степени у румын,которых нацисты считали варварскими ордами «недочеловеков»36. Как воспринимается информация о зверствах нацистов в отношении еврейского населения в Москве? Рассмотрим продвижение информации о конкретной акции в отношении еврейского населения на примере Львовского погрома. В РГАСПИ находится письмо Ванды Василевской37, датированное октябрем 1941 г. Оно адресовано заместителю руководителя Совинформбюро38 С. А. Лозовскому39 и пос36 Ханна Арендт. Банальность зла. Эйхман в Иерусалиме. М: Издательство «Европа», 2008, c. 232. 37 Василевская Ванда Львовна (21.1.1905, Краков, Польша – 29. 7. 1964, Киев), писательница, трижды лауреат Сталинской премии (1943, 1946, 1952). В 1939 г. переехала в присоединенный к Украине Львов и приняла советское гражданство. В 1940 избрана депутатом Верховного Совета СССР. В 1941 вступила в ВКП(б). Автор трилогии «Песнь над водами» (1940–1951), в которой писала о борьбе поляков за национальную независимость. Ее книги, по отзывам критики, «обвинительный акт против капитализма в Польше». Во время Великой Отечественной войны работала агитатором в Политуправлении РККА. 38 Совинформбюро – Советское информационное бюро (1941–1961 г.г.) – информационно-пропагандистское ведомство в СССР, образованное при Наркомате иностранных дел СССР 24 июня 1941 года. В политико-идеологическом отношении оно было подчинено непосредственно ЦК ВКП(б). Основная задача Бюро заключалась в составлении сводок для радио, газет и журналов о положении на фронтах, работе тыла, о партизанском движении во время Великой Отечественной войны. 39 Соломон Абрамович Лозовский (Дридзо – наст. фамилия), старый большевик, член РСДРП с 1901 года, был одним из основателей Еврейского антифашистского комитета. Участник революции 1905 года. После ареста бежал из ссылки и с 1909 по 1917 вящено событиям во Львове в июне 1941 г.40 <…> 30 июня гитлеровские отряды вступили во Львов. Первыми жертвами стали евреи. В первый же день начались массовые аресты. Евреев выводили из домов, стреляли в шеренги. Резиновыми палками, ударами прикладов евреев погнали на место, где были похоронены немецкие шпионы, расстрелянные перед уходом советской власти из города. Затем арестованным приказали руками рыть могилы, мыть и очищать разлагавшиеся трупы. После <…> их приказали выкопать себе могилы. Ударами прикладов людей побросали в ямы, а затем закопали живьем <…> 1 июля был устроен погром под лозунгом «Бей евреев и поляков!» Ванда Василевская отмечала, что в акции принимали участие и городские жители. Евреев и поляков убивали на улице, разбивали им головы ломами, прикладами ружей, стреляли в животы, выбрасывали на мостовую из окон домов. Около 400 человек пали жертвами в первые дни погрома. Раненых окровавленных людей гнали по улицам под дикие и издевательгод жил во Франции и Швейцарии, где встречался с Лениным. После 1917 г. выдвигается по линии профсоюзов. В 1937 г. возглавляет Гослитиздат. В 1939 году стал заместителем наркома иностранных дел. Работу в НКИДе он совмещал с руководством Совинформбюро. С 1941 г. – заместитель, с 1945 г. – начальник Совинформбюро. Был близким другом Молотова и Полины Жемчужиной. Репрессирован по делу ЕАК. 40 Письмо Ванды Василевской С. А. Лозовскому о событиях во Львове в июне 1941 г. Российский государственный архив социально-политической истории (далее – РГАСПИ), ф. 17, oп. 125, д. 51, л. 31–41. ские крики громил. Падающих добивали прикладами, топтали ногами. На второй день была устроена выставка убитых в пассаже Гусмана. Рядами у стен домов лежали изуродованные трупы. Среди них преобладали женщины. Страшную «выставку» открыл труп молодой женщины с ребенком, проколотый в грудь штыком. Штык, пригвоздивший ребенка к матери, торчал в раме. Но выставка произвела совершенно противоположное впечатление, нежели то, на что рассчитывали гитлеровцы. Она не зажгла низких инстинктов, а наоборот отрезвила даже те элементы, которых немцам в первый момент удалось использовать как своих помощников. Город начал бурлить. Немецкие власти, не имевшие достаточно сильного гарнизона, переполошились. На 4-й день пребывания гитлеровцев во Львове были официально запрещены погромы. Это, конечно, не означало фактического их прекращения: окончились только массовые расправы на улицах. В дальнейшем людей убивали в помещениях исподтишка, но все также зверски. В тот же четвертый день появилось гестапо. Начались плановые аресты. Они охватывали в первую очередь интеллигенцию, а затем передовых рабочих фабрик, работников военных учреждений, коммунальных предприятий и вообще всех, проявивших себя политически. Людей арестовывали днем и ночью <…>. В Винникском лесу происходили массовые казни. За 4 недели расправ гестапо с населением во Львове погибло 6 тысяч жителей. 113 Массовые расправы не приостановили дальнейших издевок и надругательств над жителями города, Евреям было приказано убирать улицы голыми руками. Голыми руками надо было собирать стекла, доски, которыми после бомбежки, стрельбы и погромов были усеяны улицы. На улице Коперника девушка-полька осмелилась дать платок старой еврейке, ладони которой истекали кровью. Германский офицер подскочил и ударил девушку прикладом в грудь. Гестаповцы ходили по улицам и следили, чтобы никто не смел перевязывать раненых или дать им лоскутов полотна, кусок тряпки для перевязки порезанных стеклом рук <…>. Многие подробности сообщения В. Василевской, несмотря на безусловное доверие к источнику сообщения со стороны органов политической пропаганды СССР, не стали достоянием гласности. Не секрет, что в начале войны значительная часть поступавшей в центр информации о зверствах гитлеровцев не попадала в каналы коммуникации внутри неоккупированной части СССР. Во многом это было продиктовано стремлением приуменьшить потери Красной Армии и мирного населения, не оглашать список оставленных городов41, не питать убеждение в непобедимости немецкой армии и слабости РККА, не усиливать панику среди мирного населения. В Совинформбюро было устойчивым мнение, что информация о зверс41 Это приводило к парадоксальным ситуациям, когда об освобождении РККА конкретного города сообщали, не сказав до этого, что он был оккупирован немцами. См.�� подробнее: Советское Информбюро. Правда и ложь. Авторы-составители: Кормилицын С. В., Лысев А. В. М., 2010. 114 твах может больше фашистам; поэтому факты о зверствах нацистов необходимо использовать дозировано. Опасения по обнародованию информации о зверствах нацистов объяснялись тем, что они «не только не могут быть использованы нами (т. е. советской антифашистской пропагандой – прим. автора), но могут быть использованы врагом»42. Современные исследователи считают, что реальное положение на фронтах и его трактовка Совинформбюро начинают совпадать только к весне 1944 г.43 Что касалось информации об истреблении еврейского населения, то даже в случае попадания в канал коммуникации сведения о жертвах среди мирного населения подавалась с учетом идеологии. Во-первых, подчёркивалось, что главными жертвами гитлеровского террора становились коммунисты, комсомольцы, стахановцы и советские работники. Во-вторых, концепция «советского народа» не позволяла конкретизировать потери среди отдельных национальностей и этнических групп: патриотический энтузиазм в начавшейся борьбе с врагом проявляли «эстонские девушки» и «украинские колхозники», но погибали «мирные советские люди». Именно это определило трактовку Совинформбюро событий во Львове: «Заняв город, фашисты начали загонять в кинотеатры и клубы арестованных профсоюзных активистов, стахановцев, членов семей работников общественных организаций (выделе42 Из письма С. Лозовского Д. Мануильскому. Не позднее августа 1941 г. РГАСПИ, ф. 17, оп. 125, д. 180, л. 27. 43 Советское Информбюро…, c. 5. но автором). В кино «Европа» фашисты согнали около 500 человек. Немецкий офицер потребовал от них, чтобы каждый в письменном виде назвал всех известных ему лиц, принимавших активное участие в общественной жизни. Из 500 человек нашлось только шесть трусов (выделено автором), испугавшихся угроз фашистского офицерья. Все остальные граждане ответили на угрозы гитлеровца презрительным молчанием. Тогда фашисты начали хватать каждого пятого и выводить на улицу. Не меньше 100 человек было расстреляно в ближайших дворах». «<…> из пистолетов гестаповцы расстреляли 25 рабочих и служащих фабрики – членов фабкома и других активистов профсоюзной организации. Тридцать стахановок и активисток львовской швейной фабрики №1 были убиты штурмовиками ночью на квартирах (выделено автором). Пьяные немецкие солдаты <…> насиловали девушек и молодых женщин»44. Итак, в первую очередь погибают стахановки и профсоюзные работники, а этнические чистки евреев и поляков заменены свидетельством гибели торговых служащих. Таким образом, национальность заменяется профессиональной деятельностью. Пособничать нацистам согласились только шестеро местных жителей. Т. е. факт соучастия в репрессиях не отрицается, но сама его ничтожность должна служить вызовом предателям. «<…> Халецкий стал свидетелем мучительной казни львовских торговых служащих. Их группу в 25 человек вывезли на окраину Львова, заставили рыть себе могилу. Когда яма была вырыта, то арестованным связали руки и ноги и сбросили в яму. Затем были согнаны полтора десятка жителей и их заставили засыпать могилу. Из-под земли несколько минут доносились глухие стоны заживо погребенных, задыхающихся людей»45. <…> Беженцы <…> утверждают, что фашисты расстреляли и замучили не менее 6 000 жителей г. Львова»46. Важно отметить, что не названы жертвы среди польского населения; активное участие СССР в уничтожении самостоятельности польского государства и проводившаяся в СССР в 1939–1941 г.г. антипольская кампания в качестве информационного прикрытия внешнеполитической деятельности СССР, сделала бы такие пассажи совершенно непонятными для советской аудитории. Показателен и заключительный пассаж контрпропаганды. Не секрет, что на оккупированных советских территориях нацисты создают новые ритуалы, в частности, ритуал захоронения или перезахоронения жертв репрессий НКВД. Процессии были отмечены в ряде оккупированных городов, они широко использовались нацистами в пропагандистских целях47. Информационное прикрытие своих массовых убийств нацисты видели не только в разжигании антисемитизма среди местного населения, но и в намеренном нагнетании Там же. же. 47 Зайцев В. П. Участие органов внутренних дел Кубани в битве за Кавказ в годы Великой Отечественной войны. Красндар, 2007, c. 74–75. 45 От Советского Информбюро. Утреннее сообщение 8 августа 1941 года. «Немецко-фашистские зверства во Львове». РГАСПИ, ф. 17, oп. 125, д. 48, л. 173–176. 44 ��Там 115 информации о жертвах НКВД. «Пропаганда ужаса» НКВД должна была парализовать волю населения, убедить его, что любые зверства нацистов являются ничтожными по сравнению с масштабами репрессий советских органов безопасности. В сообщении Совинформбюро говорилось: «<…> Фашистская пропаганда на весь мир протрезвонила о том, что немцы при занятии г. Львова нашли якобы доказательства «большевистских зверств» <…> чудовищные злодеяния, совершенные фашистами в первые дни их хозяйничанья в оккупированном городе, неопровержимо доказывают, что фантастические измышления гитлеровской пропаганды <…> были неуклюжей попыткой скрыть неслыханные зверства и надругательства над львовскими жителями, которые были учинены самими немецкими бандитами»48. Знало ли население неоккупированной части СССР о намерениях нацистов в отношении евреев накануне войны, т. е. до непосредственных событий на оккупированной советской территории? 1. В 30-е годы значительная часть советских произведений имела антифашистскую направленность. В 1938 г. на экраны страны были выпущены художественные фильмы «Профессор Мамлок», «Семья Оппенгейм», «Болотные солдаты»49 и др., живо рисовавшие по48 От Советского Информбюро. Утреннее сообщение 8 августа 1941 года. «Немецко-фашистские зверства во Львове». РГАСПИ, ф. 17, oп. 125, д. 48, л. 173–176. 49 «Профессор Мамлок» («Ленфильм», 1938), режиссёр Герберт Раппапорт, экранизация пьесы Фридриха Вольфа (оба эмигрировали из Германии в СССР). После показа в ССР с успехом прошел в США и Великобритании. «Семья Оппенгейм» («Мосфильм», 1938), режиссёр Григорий Рошаль, 116 литику антисемитизма, проводившуюся молодым нацистским режимом внутри Германии. Картины были высоко оценены критикой и успешно прошли в кинотеатрах страны. Даже в рассказе для младшего школьного возраста Аркадия Гайдара «Голубая чашка» (закончена в 1935 г., впервые опубликована в 1936 г.) затрагивалась тема антисемитизма в нацистской Германии50. 2. Вместе с тем, антифашистская пропаганда в СССР была прекращена с подписанием пакта Молотова–Риббентропа в августе 1939 г. С началом 1940 г., «в связи с новой международной обстановкой», как сформулировал Главный репертуарный комитет, были специально проанализированы все произведения искусства. В общей сложности было прослушано и просмотрено 13220 произведений. 4200 из них, где имелись антифашистские мотивы, были «отсеяны» и исполнять их более не разрешалось51. экранизация романа Лиона Фейхтвангера. «Болотные солдаты» (другое название «Вальтер» / «Лагерь на болоте») («Мосфильм», 1938), режиссер Александр Мачерет, экранизация повести Ю. Олеши. Один из главных героев фильма, Вальтер, отправляется за лекарством для пожилой женщины в «еврейскую» аптеку; штурмовики избивают его и аптекаря и отправляют в концлагерь. �� Гайдар А. Собрание сочинений в трех томах. Том. 2. М.: Издательство «Правда», 1986. Аркадий Гайдар неоднократно обращается к теме антисемитизма, последовательно проводя мысль, что большевик не может быть антисемитом. В произведениях А. Гайдара отчетливо прослеживается идея пролетарского интернационализма. К доктрине государственного советского патриотизма она не имеет отношения. Здесь есть и существенный личный компонент. Под разными именами героев своих произведений он выводит своего друга юности Адольфа Гольдина, товарища Голикова по арзамасскому реальному училищу. На страницы гайдаровских книг он появляется под разными именами: Исайка Гольдин в «Четвертом блиндаже»; Иоська Розенцвейг в «Военной Тайне»; Яшка Цуккерштейн в «Школе» и пр. 51 Дружба О. В. Проблемы войны в сознании со- 3. Таким образом, население СССР еще до начала войны знало об антисемитизме нацистов. Однако степень опасности оценивалась им недостаточно. Очевидцы, наблюдавшие начало войны и реакции населения позже писали, что «отличительной чертой первых дней было неведение, странным образом смешанное с долгой подготовкой»52. 4. Не способствовали оценке реальной ситуации и быстро распространявшиеся с началом войны фантастические слухи. Так, 23 июня на московских заводах «Шарикоподшипник» и «Красный пролетарий» среди рабочих ходили слухи, что уже взяты Варшава и Кенигсберг, идет наступление на Румынию, а Риббентроп застрелился; при этом над Ленинградом красноармейцы якобы расстреляли прямо в воздухе 10 тысяч немецких парашютистов, не дав им приземлиться53. Слухам одновременно и верили, и не верили. Отчасти известия о массовом нацистском терроре считали советской пропагандой, призванной укрепить сопротивляемость населения, отчасти – свойственными любой войне паникой. Немало способствовали оргаветского общества 30–50-х г.г. ХХ в.: прогнозы, реальность, первый опыт исторического осмысления. Ростов-на-Дону, 2006, c. 58. 52 Гинзбург Л. Человек за письменным столом: Эссе. Из воспоминаний. Четыре повествования. Л.: Советский писатель,1989, c. 518. 53 Информационная записка о посещении ответственными контролерами КПК (Комиссии партийного контроля) некоторых предприятий Москвы товарищу М. Ф. Шкирятову. Не позднее 23 июня 1941 г. Б. п. РГАСПИ, ф. 17, oп. 125, д. 44, л. 70, 72. Слово «парашютист» было выбрано неслучайно. Вместе со словом «десант» оно использовалось в первые дни войны официальной советской пропагандой с целью подчеркнуть локальный и диверсионный характер военного конфликта с Германией. Осознание реальных масштабов войны наступит позже. низации такой паники роты пропаганды вермахта, активно работавшие в районах боевых действий, а также провокационные радиопередатчики Геббельса54. Передавать слухи было, в конце концов, небезопасно, Указ Президиума Верховного Совета СССР от 6 июля 1941 года «Об ответственности за распространение в военное время ложных слухов, возбуждающих тревогу среди населения» предусматривал в отношении виновных наказание в виде тюремного заключения от 2-х до 5-ти лет, применялась также высшая мера – смертная казнь. Например, по данным НКВД Краснодарского края, в 1941–1942 г.г. самoе большoе количество дел приходилось на распространение ложных и контрреволюционных слухов; на втором месте (с большим отрывом) было нарушение светомаскировки, и только на третьем – уклонение от призыва55. 5. Кроме того, на поведенческие стереотипы влияло традиционное восприятие немецкой нации как высококультурной56, от которой невозможно ожидать бесчеловечных поступков. 54 Подробнее см.: Окороков А. В. Особый фронт: Немецкая пропаганда на Восточном фронте в годы Второй мировой войны. М., 2007, c. 23–128; Агапов А. Б. Дневники Йозефа Геббельса. Прелюдия «Барбароссы». М., 2002, c. 383. 55 Зайцев. Указ. соч., c. 19. 56 Илья Эренбург вспоминал, что «в начале войны у наших бойцов не только не было ненависти к врагу, в них жило некоторое уважение к немцам, связанное с преклонением перед внешней культурой. Это было результатом воспитания. В 20-е – 30-е годы любой советский школьник знал, каковы показатели культуры того или иного народа – густота железнодорожных сетей, количество автомашин, наличность передовой индустрии, распространенность образования, социальная гигиена. Во всем этом Германия занимала одно из первых мест». Цит. по: Эренбург И. Люди. Годы. Жизнь: Избранные фрагменты. М., 2006, c. 367. 117 Причем такая трактовка была свойственна и части еврейского населения. Так, жители Воронежской области, пережившие оккупацию, вспоминали: <…> с нами в одном доме еврейка квартиру занимала. Вся из себя такая образованная была. Помню, когда фронт начал к Воронежу подходить (лето 1942 г. – прим. автора), мы, соседи, ей говорили: «Уходите, уходите, на тот берег скорее, а не то неровен час, немцы придут – плохо Вам станется!» А она нам в ответ этак снисходительно: «Да что Вы! Что Вы! Это же военно-политическая пропаганда, как вы можете этому верить!» А какая ж там пропаганда? У нас, у многих уже, к тому времени мужья да сыновья с фронта повозвращались раненые да калеки. И в письмах они писали – те, кто из окружения выходил через еврейские местечки – рассказывали, что там творилось <…>. Но она ни в какую: «Что вы! Как вы можете этому верить?! Немцы – это такая культурная нация. Они дали миру Бетховена, Гейне… – ну и еще кучу ихних гениев называла, значит. А как фашисты пришли, да ее увидели, спрашивают: «Юде?» – жид, значит, по-ихнему – так тут же ее и расстреляли <…>57. Показательно, что из западных областей СССР эвакуировалось от 25 до 50% еврейского населения. Например, из Одессы успели выехать около 33% еврейского населения58. 57 Подробнее см.: Дугин В. Будем живы, не помрем! Великая Отечественная война глазами воронежского подростка. Воронеж, 2009, c. 155. 58 Еврейский антифашистский комитет в СССР, 118 6. Еще одной причиной неверия в зверства нацистов являлось отсутствие воспоминаний участников и свидетелей Первой мировой и гражданской войн о том, что немцы отличались особой жестокостью к пленным, к мирному населению и какой-либо особой нетерпимостью к евреям. Были еще живы современники, которые помнили, что в германских лагерях для военнопленных после Первой мировой войны не было отмечено никаких дискриминационных мер по отношению к евреям или антисемитской пропаганды. Более того, существовали библиотеки и школы для взрослых на еврейском языке59. Н. Луман отмечал, даже во время радикальных структурных изменений общество не способно разом изменить то, что оно о себе знает и говорит. Новое должно быть воспринято в старых контекстах. «Именно в эпоху радикальной трансформации <…> следует принимать во внимание завесы традиций, которые могут демонтироваться лишь постепенно – в той мере, в какой становится явной дифференциация между прошлым и будущим актуальным миром»60. 7. Недоверие вызывала… бесчеловечность самого геноцида. Показательно, что, когда информация о массовых 1941–1948 г.г.: Документированная история. М., 1996, c. 156. 59 Переписка Центропленбеж о культурно-прос ветительской работе в лагерях для военнопленных. 1915–1916. Имеются документы на немецком языке (устройство библиотек, школ для взрослых с преподаванием на русском, еврейском, польскои и литовском языках). Государтсвенный Архив Российской Федерации (далее – ГА РФ), ф. 3333 (Центропленбеж), oп. 11, д. 1. 60 Луман Н. Самоописания. М.: Логос/Гнозис, 2009, c. 31. уничтожениях евреев дошла до США, масштабы жестокости были настолько чудовищными, что некоторые просто отказывались верить как невероятным, невозможным, фантастическим событиям. Дочь Марлен Дитрих, эмигрировавшей в США и принявшей американское гражданствo, Мария Рива, вспоминала, «мало-помалу слухи о невероятных зверствах нацистов дошли и сюда <…>. Тем не менее не было очевидцев и вещественных доказательств этого ада на земле, и люди не верили, что такое возможно»61. 8. Свою роль на общественные настроения населения сыграл и полуторагодичный мораторий на антигерманские выпады и смена советской пропагандой мишени врага, когда главной угрозой миру (и общим врагом СССР и Германии) оказались «англо-французские империалисты»62. Итак, население внутри СССР находилось в режиме определенного дефицита информации о реальной политике нацистов в отношении еврейского населения на оккупированных советских территориях. Этому способствовал и минимум информации из официальных СМИ, и попытка опереться на опыт прошлых войн, и недоверие к слухам о массовости репрессий, и завышенные ожидания в отношении высококультурной немецкой нации, и своеобразный мораторий на антифашистскую пропаганду внутри страны после подписания пакта Молотова–Риббентропа. Население не было готово знать всю правду, потому что она была слишком чудовищной, а �� Рива М. Моя мать Марлен Дитрих: В 2 т. СПб., 2004, m. 2, c. 104. 62 Дружба. Указ. соч. политическая элита не была готова ее полностью раскрыть. В этом контексте два потока информации: официальная трактовка события со стороны правящей политической элиты и ожидания со стороны самого населения накладывались один на другой. Каналы коммуникации внутри страны были монополизированы. Сообщения о событиях, связанных с этническими чистками на оккупированных советских территориях, попадали в каналы коммуникации внутри страны в интерпретации доктрины «советский народ» («мирные советские люди»). В итоге достоверной картины положения еврейского населения на оккупированных территориях во внутренние каналы коммуникации не попадало63. Совсем другую интерпретацию получает сообщение об этнических чистках на оккупированных советских территориях при ее передаче во внешний канал коммуникации. Что было причинами иной трактовки? Прежде всего, стремление идеологически отстроиться от нацистов, с которыми в 1939 г. был подписан пакт и секретные протоколы к нему; была расчленена Польша; принимались совместные парады; производился обмен приветственными телеграммами. После проведения идеологической подготовки информация об 63 Когда в 1943 г. И. Эренбург и В. Гроссман начнут собирать материал для «Черной книги» о зверствах нацистов в отношении еврейского населения на оккупированных территориях, стремясь дать реальную картину событий, о которой умалчивали официальные СМИ, их упрекнут в том, что «Красной нитью по всей книге проводится мысль, что немцы грабили и уничтожали только евреев. У читателя невольно создается впечатление, что немцы воевали против СССР только с целью уничтожения евреев». Цит. по: www.alexanderyakovlev.org. 119 этнических чистках была использована как инструмент влияния на союзников и в отношении открытия Второго фронта, и в отношении привлечения в СССР финансовых и материальных ресурсов еврейской общины в США и в Великобритании. На втором этапе важную роль сыграло и стремление Сталина сблизиться с движением сионистов, чтобы впоследствии попытаться использовать его для программы советского влияния на Ближнем Востоке. 24 августа 1941 г. в Москве был организован еврейский митинг, который широко транслировался, прежде всего, для зарубежной аудитории. В обращении, принятом на митинге, отмечалось, что гитлеризм наметил программу полного безусловного уничтожения евреев всеми доступными фашистским палачам средствами. Деятельность созданного в конце 1941–начале 1942 г.г. Еврейского Антифашистского комитета (ЕАК) проходила под лозунгом спасения еврейской нации и СССР, как государства, где евреи нашли свою настоящую родину. Это неоднократно подчеркивалось в выступлениях для зарубежной аудитории64. Стремление повлиять на мировую еврейскую общественность прослеживается и в нотах народного комиссара иностранных дел В. М. Молотова. Так, 6 января 1942 года в ноте «О повсеместных грабежах, разорении населения и чудовищных зверствах германских властей на захваченных ими советских 64 Там же. В Соединенных Штатах был создан Еврейский совет по оказанию помощи России в войне во главе с А. Эйнштейном. В Палестине был учрежден общественный комитет по оказанию помощи СССР в его борьбе против фашизма, «Лига Ви» (от англ. victory – «победа»). 120 территориях», направленной всем послам и посланникам стран, с которыми СССР имел дипломатические отношения, говорилось о событиях во Львове в трактовке Ванды Василевской: «30 июня гитлеровские бандиты вступили в город Львов и на другой же день устроили резню под лозунгом «бей евреев и поляков»65. Далее в ноте говорилось, что «много массовых убийств совершено германскими оккупантами <…> в украинских городах. Причем эти кровавые казни особенно направлялись против безоружных и беззащитных евреев из трудящихся (выделено автором). По неполным данным в гор. Львове расстреляно не менее 6 000 человек, в Одессе – свыше 8 000 человек, в Каменец-Подольске расстреляно и повешено около 8 500 человек, в Днепропетровске расстреляно из пулеметов свыше 10 500 человек, в Мариуполе расстреляно более 3 000 местных жителей <…> »66. Широкая трансляция для зарубежной аудитории информации об этнических чистках на временно оккупированной территории СССР приносила свои плоды. В 1943 году была организована семимесячная поездка С. Михоэлса67 65 Нота комиссара иностранных дел тов. В. М. Мо лотова «О повсеместных грабежах, разорении населения и чудовищных зверствах германских властей на захваченных ими советских территориях. 6 января 1942 года». Государственный Архив Российской Федерации (далее – ГА РФ), ф. 7445, oп. 1, д. 1671 (1), л. 3Об. 66 Там же, л. 4. 67 Михоэлс Соломон Михайлович (1890–1948) – советский еврейский театральный актёр и режиссёр, главный режиссёр Московского государственного еврейского театра (Московский ГОСЕТ), руководитель Еврейского антифашистского комитета. Народный артист СССР (1939), лауреат Сталинской премии (1946). Убит сотрудниками МГБ. и И. Фефера68 как официальных представителей советских евреев по США, Мексике, Канаде и Великобритании. Поездка имела колоссальный резонанс и стала триумфом своеобразной народной дипломатии. Незабываемые митинги в США, на которых Михоэлс потребовал от правительства США открытия Второго фронта, произвели неизгладимое впечатление на американцев69. Активную помощь ЕАК оказала супруга премьер-министра Великобритании, всемирно известный физик Альберт Эйнштейн, сам вынужденный эмигрировать из нацистской Германии70 и др. Для советских вооруженных сил ЕАК собрал 16 миллионов долларов в США, 15 миллионов в Англии и Канаде, 1 миллион в Мексике, 750 тысяч в британской Палестине. В фонд ЕАК были Убийство было замаскировано под дорожное происшествие. 68 Фефер Ицек (Исаак) – самый политизированный из советских еврейских поэтов. Писал на идише. В апреле 1942 года стал членом (с 1945 – секретарём) Еврейского антифашистского комитета при Совинформбюро. Вероятно, был введен туда по решению НКВД. С апреля 1942 года – заместитель редактора издававшейся ЕАК газеты «Эйникайт» («Единение»). Тесно сотрудничал с НКВД, встречался с Л. П. Берией. После разгрома ЕАК был арестован одним из первых; не выдержав условий заключения, оговорил не только товарищей по комитету, но и себя. Сотрудничая со следствием, надеялся на особое к себе отношение. 12 августа 1952 г. был расстрелян по приговору специальной судебной коллегии по делу ЕАК вместе с другими деятелями комитета. Реабилитирован в 1955 году. 69 Марк Шагал во время своей поездки в Москву в 1973 г. вспоминал: «Я видел постановки, которые ставили на площадях, на стадионах, на аренах цирка крупнейшие режиссеры нашего времени. Но такой спектакль, как антифашистский митинг в Нью-Йорке в 1943 г. мог поставить только Михоэлс». Цит по: Гейзер М. М. Михоэс. М.: Молодая гвартия, 2004, c. 233. 70 А.Эйнштейну приписывается афоризм. Что такое теория относительности? Это когда в Германии я еврей, а в США – немец. переданы медицинское оборудование, санитарные машины, одежда. Деятельность ЕАК безусловно повлияла на открытие Второго фронта71. Выводы. Трактовка советской политической элитой нацисткой пропаганды антисемитизма на временно оккупированных советских территориях при трансляции внутри страны и за рубежом преследовала различные цели. Внутри страны режим оставался в рамках собственной доктрины; фактически реальные события были подчинены требованиям идеологемы «советский патриотизм». Это сыграло свою позитивную роль в условиях необходимости мобилизации общества на борьбу с врагом72. Вместе с тем, в годы войны и, особенно, с ее окончанием, доминанта доктрины над практикой проявлялось в постоянном сдвиге между опытом и его интерпретацией73. Тезис единства советского народа – патриота, в том числе, единства правящей партии и народа, исключал серьезную оценку фактов коллаборационизма (в военной, карательно-полицейской и политикоидеологических областях) и закрывал до начала 90-х годов ХХ века опасную тему состава оккупационных администраций, нередко до 30% состоявших из коммунистов, комсомольцев и советс71 Подробнее см.: Костырченко Г. Тайная политика Сталина. Власть и антисемитизм. Москва, 2001. 72 Постепенно «советский народ-защитник советской Родины» трансформируется в «русский народ-народ освободитель». См. подробнее: Нольте Х.-Х. От советского патриотизма к российскому национализму. 1941–1942 // Германия и Россия в судьбе историка: Сборник статей, посвященный 90-летию Я. С. Драбкина. М., 2008. 399 с., с. 171–182. ��Лифтон Р. Д. Технология «промывки мозгов». СПб, 2005, c. 511. 121 ких работников74. Метафора монолита советского народа обеспечивала лаконичную трактовку коллаборационистовпредателей как небольшой кучки отщепенцев, ударивших в спину советскому строю; антисемитизм как ключевой лозунг нацистской пропаганды на значительной части оккупированных советских территорий не мог получить в этом контексте взвешенной оценки75. «Для внутреннего потребления» тема геноцида евреев была растворена в понятии жертв «мирных советских людей». Тем более, за пределами изучения оставались вопросы «готовности» советского населения к моральной мобилизации, предпринятой нацистами. Между тем, и в странах Восточной Европы, и на территории СССР нацисты достаточно успешно эксплуатировали лозунг бытового антисемитизма, нередко находя моральную поддержку у местного населения, и удачно прикрывая лозунгами уничтожения евреев свои планы в отношении нееврейского населения76. К концу войны доктрина советского патриотизма оформилась окончательно. В ней, в соответствии с принципом этнической иерархии советских народов, евреи и другие экстерриториальные национальные меньшинства занимали 74 Подробнее см.: Ермолов И. Три года без Сталина. Оккупация: советские граждане между нацистами и большевиками.1941–1944. М.: Цетрполиграф, 2010. 75 Свою роль в оценке антисемитизма нацистов сыграл и набиравший силу в СССР государственный антисемитизм. Подробнее см.: Костырченко Г. В. Тайная политика Сталина: власть и антисемитизм. М.: Междунар. отношения, 2001; Государственный антисемитизм в СССР. От начала до кульминации, 1938–1953 / Под общ. ред. акад. А. Н. Яковлева. М.: МФД,: Материк, 2005. ��Арендт Х. Указ. соч., c. 232. 122 самые нижние места в своеобразной национальной пирамиде77. Это влияло на восприятие прошлого, приводило к созданию псевдореальности, весьма характерной для любого режима, при котором все каналы коммуникации подчинены одной правящей элите. В итоге исторические события ретроспективно изменялись, полностью переписывались или игнорировались, чтобы сделать их совместимыми с доктринальной логикой. Деформация становилась особенно пагубной, когда ее искажения навязывались индивидуальной памяти78. Оценка нацисткой пропаганды антисемитизма на оккупированных советских территориях оказалась надежно цементированной в рамках официальной доктрины на долгие годы. Во внешнеполитической трактовке нацистской пропаганды антисемитизма на временно оккупированных советских территориях режим Сталина руководствовался, прежде всего, прагматическими79 соображениями и стремлением получить материальную и моральную поддержку еврейских общин в мире, опереться на их лоббистские возможности для влияния на правительства США и Великобритании с целью открытия Второго фронта. Последняя цель была успешно достигнута. Государственный антисемитизм…, c. 5. Лифтон. Указ. соч., c. 511. 79 Внешнеполитическая прагматика режима распространялась также на создание Всеславянского, Всеармянского, Всемусульманского комитетов. Они также являлись инструментом влияния на зарубежную общественность. 77 78 The Nazi propaganda of anti-semitism in the temporarilY occupied territories of the USSR in the interpretation of the Soviet political elite: doctrinal dictates and pragmatic demands Marina V. Datsishina Summary The matter of this article is how the Soviet political elite was interpreting the information on the Nazi propaganda in the temporarily occupied Soviet territories (TOST), varying the interpretations sent into the internal and the external communication channels. The focus of the artide is the Nazi propaganda in the TOST, and its subject is the interpretation of the Nazi propaganda by the Soviet elite. In several cases, the author intentionally continues her analysis beyond the conventional periodisation. The author gives a voluminous historiographical thesis on the Nazi propaganda in the TOST. In it, the so-called ‘third period’ (from the late 90s to the present day) is thoroughly examined. The author analyses studies by other researchers in the area. Some aspects previously un-touched by researchers are scrupulously studied. The author criticizes several American academics who have categorically depicted the Nazi propaganda as ineffective. In polemics with D. Lerner, author uses the data of a 1939 U.S. social study. The respondents had to answer whether the Jews deserved attention equal to that accorded to other Americans. Only 39% of participants gave a posi-tive answer; 10% answered that the Jews should have been deported from the U.S.; 54% were of the opinion that the Jews could have stayed in the U.S.A., if the law kept them apart from the other citi-zens. So, in 1939 the absolute majority of Americans tended to anti-Semitic views. The influence of anti-Semitism was rising in the U.S., even when WWII came to an end. The author finds the evi-dence for this tendency in the 1945 correspondence between Tomas Mann and Albert Einstein, cited in this article. The Soviet political elite’s interpretation of the Nazi anti-Semitic propaganda in the TOST pursued different goals. Inside the country, the regime stayed in the frames of the Soviet patriotism official doctrine. The reality was reflected through the prism of the ideological pattern of ‘the Soviet people’. It had a positive influence on the Soviet society mobilization during the war. In international contacts, Stalin’s regime, on the contrary, actively used the information about the Jewish victims of the Nazism. The practice was inspired by pragmatic reasons, with the aim to get more moral and material support from the Jewish communities around the world, to use their lobbying potential to drive the U.S.A. and U.K. governments to open the second front. These aims were successfully reached by the Soviet regime. sovietų politinio elito Nacių antisemitinės propagandos laikinai okupuotose SSRS teritorijose traktuotė: doktrinos diktatas ir praktikos poreikiai Marina V. Dacišina Santrauka Straipsnis skirtas analizuoti, kaip sovietų politinis elitas interpretavo vidaus ir užsienio komunikacijos kanalais gaunamus pranešimus apie nacių antisemitinę propagandą Rytuose. Straipsnio objektas yra nacių propaganda laikinai okupuotose SSRS teritorijose, tema – sovietų politinio elito nacių propagandos traktuotė. Autorė kartais sąmoningai išeina už temos chronologinių ribų. Straipsnyje autorė pateikia plačią nacių propagandos okupuotose SSRS teritorijose istoriografinę apžvalgą, daug dėmesio skirdama vadinamajam trečiajam laikotarpiui (nuo XX a. paskutinio dešimtmečio iki mūsų laikų), analizuoja svarbiausias tyrimo kryptis, detaliau aptardama iki šiol mažiau tyrinėtus klausimus, kritikuoja kai kuriuos amerikiečių autorius, kurie griežtai neigiamai vertina nacių propagandos efektyvumą tiek okupuotose teritorijose, tiek 123 JAV. Polemizuodama su Danieliu Lerneriu, autorė remiasi 1939 m. JAV vykusios apklausos duomenimis. Apklausos tikslas – gauti atsakymą į klausimą, ar su žydais reikia elgtis kaip ir su kitais amerikiečiais. Tik 39 % amerikiečių atsakė, kad su žydais reikia elgtis kaip ir su likusiais; apie 10 % – kad žydus reikia deportuoti iš JAV; 54 % – kad žydai gali likti JAV tik tuo atveju, jeigu įstatymas juos atskirs nuo kitų krašto gyventojų. Taigi 1939 m. absoliučios daugumos amerikiečių pažiūros buvo antisemitinės. Antisemitizmas JAV stiprėjo ir po Antrojo pasaulinio karo. Tai liudija pateikiamas Tomo Mano ir Alberto Einšteino susirašinėjimas. Nacių antisemitinės propagandos laikinai okupuotose SSRS teritorijose sovietų politinio elito traktuotė transliacijose šalies viduje ir už- sieniui siekė skirtingų tikslų. Šalies viduje režimas laikėsi savos doktrinos. Faktiškai realūs įvykiai buvo pajungiami „sovietinio patriotizmo“ ideologemos reikalavimams. Tai atliko teigiamą vaidmenį, karo metais mobilizuojant sovietinę visuomenę. Užsienio politikoje Stalino režimas nacių antisemitinę propagandą laikinai okupuotose sovietų teritorijose panaudojo žydų gyventojų aukų temai traktuoti. Čia režimas pirmiausia vadovavosi prag matiniais sumetimais ir stengėsi gauti pasaulio žydų bendruomenių materialinę bei moralinę paramą, siekė remtis jų lobistinėmis galimybėmis paveikti JAV ir Didžiosios Britanijos vyriausybes, kad būtų atidarytas Antrasis frontas. Galop tikslas buvo sėkmingai pasiektas. Vertė Sigitas Jegelevičius Įteikta 2010 12 02 Parengta skelbti 2011 03 31 Вручено 02 12 2010 Подготовлено к печати 31 03 2011 124 ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 27 Vidurio Rytų Europa XX amžiaus antrosios pusės lenkų išeivijos federalistinėse regioninėse koncepcijose Barbara Stankevič Doktorantė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedra Tel. 268 72 88 El. paštas: barbara.stankevic@gmail.com Įvadas Vidurio Rytų Europa kaip vienas iš Europos regionų funkcionuoja šiuolaikiniame moksliniame diskurse, tačiau tai dar nereiškia, kad jis yra šių dienų darinys, nekintantis ir visuotinai priimtinas1. Geografinis, kultūrinis, istorinis ir politinis šio regiono konstravimas sietinas su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) bei Abiejų Tautų Respublikos (ATR), vadinasi, ir Lietuvos palikimu bei vaidmeniu Vidurio Rytų Europos regioniniam tapsmui. Regioninė dimensija leidžia permąstyti ir aktualinti daugialypę ir įvairialypę Vidurio Rytų Europą kaip savarankišką vienetą, aktualinant jos istorinius ir šiuolaikinius subjektus skirtingai apibrėžiamoje regio1 Apie terminologinę painiavą dėl Vidurio Rytų Europos plačiau žr. Bumblauskas A. Lithuania and Europe’s historical regions // Lithuanian Foreign Policy Review. 2000, Nr. 1 (5), p. 179–190, apie Lietuvą šiuolaikiniuose ir istoriniuose regionuose kalbama Bumblauskas A. Aktualieji ir istoriniai Europos regionai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštija, ULB, Vidurio Rytų Europa // Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tradicija ir tautiniai naratyvai (specialusis „Lietuvos istorijos studijų“ leidinys, t. 7) / Sud. A. Bumblauskas, G. Potašenko. 2009, p. 17–37. no erdvėje. Tai savo ruožtu lemia naujus tiek istorikų, tiek politikų samprotavimus apie Lietuvos istorinę regioninę priklausomybę, modeliuojant šiuolaikinę istorijos interpretaciją ir modernią geopolitiką. Šiame straipsnyje bus siekiama pažvelgti į regioninę Vidurio Rytų Europos dimensiją lenkų federalistinės minties sanklodos kontekste, kuris daugeliu aspektų yra sietinas su Lietuva. Lenkų federalistinės minties ištakos yra jų kultūroje. Lenkijos istorijoje susiklosčiusi glaudi sąveika tarp literatūros, istoriografijos ir politikos ilgainiui pasirodė ne tik labai patvari, bet ir lemtinga. Lenkams, po ATR padalijimo, XIX a. sukilimų, XX a. emigracijos atsidūrusiems už savo teritorijos ribų, literatūra ir istorija virto savita ir dėl prarasto valstybingumo bei galimybės realizuoti praktinę politinę veiklą stokos bemaž vienintele atrama, kuri galėjo užtikrinti nepriklausomumo jausmą. Šios aplinkybės savo ruožtu darė įtaką XX a. pirmojoje pusėje lenkų politinėje ir istoriografinėje mintyje dominavusioms „Piastų“ ir „Jogailaičių“ idėjoms, kurios 125 atsispindėjo XX a. sandūros jų „tilto“ ir „priešpilio“ geopolitiniuose modeliuose. „Piastų idėja“ tarpukaryje tapo išvestine Lenkijos tautinės valstybės koncepcija, remiama tautinių demokratų arba dar kitaip vadinamų „endekų“, vadovaujamų jų ideologo Romano Dmowskio (1864–1939). Koncepcija buvo susijusi su Lenkijos etninių sienų, kaimynų, ypač vakarinių, reguliavimo problema, etniniu ir religiniu Lenkijos vienalytiškumu2. R. Dmowskis aiškino, kad „grįžti į Vakarus“ yra pagrindinis Lenkijos tikslas, kuris numatė vakarinių Lenkijos teritorijų atgavimą iš priešiškos Vokietijos ir suartėjimą su jos konkurentėmis Prancūzija ir Rusija3. Etniškai nelenkiškus Lenkijos rytinius kraštus „endekai“ vadino „kresais“ arba pakraščiais, todėl siekė juos inkorporuoti į valstybės sudėtį kaip Rytų Prūsiją ir Dancigą. Priešinga „Piastų idėjai“ buvo „Jogailaičių idėja“, kurios pavadinimas kilo iš Lenkiją valdžiusios Jogailaičių dinastijos. Jos viešpatavimo laikais buvo sukurta daugiakultūrė Abiejų Tautų Respublika, sudaryta iš dviejų narių – Lenkijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, iš kurios inspiracijų sėmėsi tarpukario Lenkijos socialistų lyderis valstybės vadovas Józefas Piłsudskis (1867–1935)4. Jis siekė „JogaiMencwel A. „Tiltas“ ir „Priešpilis“ // Naujasis židinys-Aidai. 2001, Nr. 10, p. 519. 3 Marszałek A. Europejska idea integracji międzynarodowej w perspektywie historycznej. 2008, s.174. 4 Istoriografijoje teigiama, kad J. Piłsudskio geopolitinė programa siekė apsaugoti buvusias LDK teritorijas nuo rusiškojo ekspansionizmo, t. y. kuo toliau nustumti Rusiją į Rytus arba, kitaip tariant, „uždaryti ją etninėse jos ribose“, o tai sąlygojo imperialistinį programos atspalvį ir diskusijas dėl J. Piłsudskio priklausomybės federalistams. Tačiau J. Piłsudskio biografai Andrzejus Garlickis, Włodzimierzas Suleja bei Piotras Okulewi czius pripažino ir laiko J. Piłsudskį tikruoju federalistu, nors priduria, kad federalistinė idėja J. Piłsudskiui buvo įrankis savo vizijai įgyvendinti, bet ne tikslas. Pagrin2 126 laičių idėją“ paversti geopolitine tikrove – realizuojant buvusioms ATR teritorijoms suvienyti federalistinę viziją, kuri paliko žymų pėdsaką tarpukario ir pokario lenkų bei jų kaimynų atmintyje. XX a. pirmosios pusės erdviniai pokyčiai Vidurio Rytų Europoje, nacionalistinių nuotaikų kilimas, gretimų valstybių imperialistinių kėslų baimė, Antrojo pasaulinio karo teritorinės bei valdymo sistemų permainos vertė pokario lenkus susimąstyti, ar gaivinti ir tęsti tarpukario Lenkijos geopolitinį R. Dmowskio ar politinį J. Piłsudskio palikimą rytų kryptimi, ar ieškoti naujų geopolitinių formulių šiam regionui? XX a. antrojoje pusėje išeivijos santykių su kaimynais revizijos kryptį vis dėlto nulėmė ne „Piastų“ „tilto“, bet „Jogailaičių“ „priešpilio“ geopolitinis modelis, kuris šiandien populiariai vadinamas federalizmu. Plačiąja prasme federalizmas suvokiamas kaip savotiškas kompromisas, įrankis politiniams uždaviniams spręsti, derinantis atskirų teritorinių politinių junginių vienybę ir savarankiškumą bei pabrėžiantis piliečių, o ne valstybės suverenumą5. Siaurąja prasme federalizmas – tai politinės sistemos formavimo mechanizmas, kai valdžios įgaliojimai yra padalyti dinis jo tikslas buvo stipri Lenkija ir jos apsauga, todėl, analizuojant J. Piłsudskio palikimą, negalima atmesti aneksionistinės jo koncepcijos, o reikia vertinti ją lygia greta su federalistiniais jo planais, žr.: Garlicki A. Józef Piłsudski 1867–1935, 1988; Suleja W. Józef Piłsudski, 1999; Lewandowski J. Federalizm. Litwa i Bialoruś w polityce obozu belwederskiego (XI 1919IV 1920), 1962; Nowak A. Polityka wschodnia Józefa Piłsudskiego (1918–1921). Koncepcja i realizacja // Zeszyty Historyczne, 1994; Nowak A. Polska i trzy Rosje. Studium polityki wschodniej Józefa Piłsudskiego (do kwietnia 1920), 2001; Okulewicz P. Koncepcja „miedzymorza“ w mysli i praktyce politycznej obozu Józefa Piłsudskiego w latach 1918–1926, 2001. 5 Federalizm. Teorine i koncepcje / Pod red. W. Bokajła. 1998, s. 21. tarp dviejų ar daugiau lygmenų. Straipsnyje bus kalbama apie vieną federalizmo atmainų – regioninį federalizmą, kuris leidžia pamatyti ir spręsti erdvines tautų ir valstybių tarpusavio santykių problemas regione. Visuotinai pripažįstama, kad analizuojant politinę ar istoriografinę mintį nepakanka išnagrinėti oficialius dokumentus ar istoriografinius veikalus, prireikia ir plačiau aptarti juos kūrusių asmenybių veiklą bei pažiūras, todėl šiame straipsnyje bus siekiama atskleisti bene ryškiausias XX a. antrosios pusės lenkų išeivijos federalistinės minties – istoriko Oskaro Haleckio (1891–1973) ir redaktoriaus / politiko Jerzy’o Giedroyco (1906–2000) koncepcijas, kuriose kiekvienas jų savaip matė Lenkiją, o kartu ir Lietuvą su kitomis valstybėmis regioninio federalizmo principu suvienytoje Europos erdvėje. O. Haleckis vis dažniau yra gretinamas su J. Giedroycu, tai labiausiai yra sietina su jų siūlytomis koncepcijomis dėl Lenkijos ir gretimų valstybių šiuolaikinių sugyvenimo sąlygų perspektyvų, jų reikšmės ir vietos Europoje pagrindimu6 arba, nagrinėjant lenkų išeivijos pastangas dėl Lenkijos nepriklausomybės, pabrėžiant ypatingą jos vaidmenį7. Dėl O. Haleckio ir J. Giedroyco įžvalgų ir pastangų XX a. šeštojo ir septintojo dešimtmečių sandūroje išeivijoje buvo sugrįžta prie debatų dėl Vidurio Rytų Europos, kurie buvo nutrūkę kilus Antrajam pasauliniam karui ir Vidurio Rytų Europą pasiglemžus sovietiniam blokui. Atnaujintų diskusijų turiniui lemiamą reikšmę tu6 Kłoczowski J. Europa Środkowowschodnia w historiografii krajów regionu. 1993, s. 31. 7 Davies N. Zgubiło was powodzenie // Kultura. 1986, nr 11/470, s. 59. rėjo tarpukario federaciniai projektai, siūlomi minėtam regionui, ir tuometinė pačių intelektualų veikla. Regioninės tendencijos Vidurio Europoje XX amžiaus pirmojoje pusėje XIX a. Europą politiškai sudarė trys regionai, veikiami tuo metu dominavusių joje imperijų: Vakarų Europa – Prancūzijos, Vidurio Europa – Vokietijos, Rytų Europa – Rusijos. Tuo pačiu metu ryškėjantys tautinių judėjimų valstybinio savarankiškumo ženklai lėmė apmąstymus dėl regioninės priklausomybės bei regionų sampratų turinio kaitos, tarp kurių daugiausia pokyčių ir diskusijų susilaukė Vidurio Europa. Vidurio Europos terminas yra sutartinis, iki šiol nėra apibrėžtas ir visuotinai priimtinas, todėl istorikai, politikos analitikai, patys politikai diskutuoja tiek lokalinėje, tiek tarptautinėje erdvėje. Priklausomybė šiam regionui ypač daug kartų keitėsi XX a., kai ir pats regionas, ir jo samprata dėl geopolitinių pokyčių atspindėjo politizuotą jo turinį. Siekiant vienodinti skirtingų tautų santykius Vidurio Europoje ir apibrėžti šio regiono geografinę erdvę, buvo siūlomi įvairūs projektai, tarp jų ir federalistiniai. Pačioje XX a. pradžioje vokiečių ekonomistas Friedrichas Listas ir geografas Josephas Partchas pasiūlė „Mitteleuropos“ (Vidurio Europos) apibrėžimą, kurio turinį 1913 metais apibūdino vokiečių politikas Friedrichas Naumannas (1860–1919) tokio pat pavadinimo veikale. F. Naumanno Vidurio Europos suvienijimo koncepcijos pagrindas turėjo būti Vokietijos ir Austrijos– Vengrijos federacija, kurios kultūrinėje ir ekonominėje erdvėje dominuotų vokiečių kultūra ir kalba tarsi lingua franca, lygia 127 greta pripažįstant ir kitų tautų kultūrinį bei kalbinį išskirtinumą joje8. Tokio pobūdžio kultūrinė autonomija buvo pasiūlyta siekiant pažaboti mažų tautų nepriklausomybės siekius ir sustiprinti Vokietijos poziciją Rusijos atžvilgiu, kuri panslavizmo idėjų sklaida siekė sunaikinti Austrijos-Vengrijos valstybę iš vidaus. Šiuolaikiniai tyrinėtojai mano, kad pastaroji lengvata kitoms tautoms tebuvo racionalus veiksmas ir reakcija į tuo metu Europoje besiformuojančius tautinius judėjimus9. Šis iš esmės politinis traktatas vainikavo visų prieš tai vokiečių šiam regionui siūlytų federalistinių projektų etapą. Pirmojo pasaulinio karo pradžia ir vis agresyvesnis vokiškųjų koncepcijų turinys lėmė, kad vėliau Vidurio Europos suvienijimo koncepcijos buvo formuojamos be Vokietijos įtakos arba opozicijoje jai, o tai ilgainiui paskatino „Mitteleuropos“ sąvokos evoliucionavimą į Vidurio Vakarų ir Vidurio Rytų Europos suvokimą. 1918 metų rudenį Jungtinėse Amerikos Valstijose Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje gimė Vidurio Europos tautų unijinis-federacinis projektas, kurio pagrindiniai kūrėjai buvo čekų politikas Tomašas G. Masarykas (1850–1937) ir lenkų pianistas, politikas Ignacys Janas Paderewskis (1860–1941). Projektui nebuvo lemta tapti realybe, bet jis paskatino Vidurio Europos geografinį ir kultūrinį regiono problemų suvokimą išplėsti už Habsburgų dinastijos arba Austrijos-Vengrijos ribų JAV institucijose ir studijų lygmeniu10. Pirmojo pasaulinio karo pabaiga visišNaumann F. Mitteleuropa, 1915, S. 5–21. Symbioza kultur słowiańskich i niesłowiańskich w Europie Środkowej, 1996, s. 167. 10 Parafinowicz H. Europa Środkowo-Wschodnia w amerykańskiej historiografii // Przegląd Humanistyczny. 1994, nr 6, s. 97–101. 8 9 128 kai pakeitė Vidurio Europos pavidalą. Susikūrė dvylika naujų valstybių, devynios iš jų Vidurio Rytų Europoje (Estija, Latvija, Lietuva, Lenkija, Čekoslovakija, Austrija, Vengrija, Rumunija, Jugoslavija). Tarp Vokietijos ir Rusijos atsirado daugybė mažų ir dar sąlyginai silpnų valstybių, apsuptų dviejų pastarųjų imperijų. Regiono saugumui bei stabilumui įtakos turėjo ne tik kaimyninių imperijų grėsmė, bet nemažai kenkė ir apkarpytos Vengrija bei Austrija, apsuptos jų atžvilgiu neigiamai nusiteikusių susikūrusių slaviškų valstybių. Tokioje aplinkoje tarpukaryje kaip opozicija vokiškajam „Mitteleuropos“ federaciniam modeliui atsirado alternatyvus variantas „Sredni Evropa“, kuriam priskiriamos Albanija, Austrija, Bulgarija, Čekoslovakija, Estija, Lietuva, Latvija, Suomija, Vengrija, Graikija, Lenkija, Rumunija, Šveicarija, Turkija ir Jugoslavija. Įtempta tarptautinė situacija Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse ir po jo, vyravusi dėl tautinių ir valstybinių tarpusavio santykių, atsispindėjo ir Lenkijoje bei buvusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, siekiant išvengti konfliktų buvusiose ATR teritorijose, realiai įgyvendinama atrodė „Jogailaičių idėja“, grindžiama lenkų, lietuvių, ukrainiečių bei baltarusių federacija, kurią Lenkijoje rėmė J. Piłsudskis ir jo aplinka11. Tačiau tarpukario lenkų federalistų idėjos galutinai žlugo 1921 metais pasirašius Rygos sutartį12, kuri padali11 Pažymėtina, kad federacijos narių skaičius ir klausimas dėl Ukrainos dalyvavimo federacijoje nėra išnagrinėtas, žr. Józef Piłsudski. Wyobrażnia i dzieło polityczne / Pod red. J. Machnika i A. Nowaka. 2006, s. 58–63. 12 Šis istorinis faktas iki šiol interpretuojamas ne vienodai, pasigirsta balsų, kad J. Piłsudskis neatsisakė savo federalistinės idėjos Rygoje, žr. Suleja W. Józef Piłsudski, 1999, s. 197–250. jo Baltarusijos ir Ukrainos žemes Lenkijai ir Sovietų Rusijai. Šiame kontekste galima trumpai paminėti ir Lietuvos federalistines idėjas ir jų šalininkus, į kuriuos dėmesį yra atkreipęs lietuvių kilmės išeivis poetas Tomas Venc lova. Jo dėka prisimenamas liberalusis lietuvių visuomenės sparnas, kurio atstovai Mykolas Sleževičius, Jurgis Šaulys, Augustinas Janulaitis įsivaizdavo Lietuvą kaip daugiatautę valstybę, derinančią LDK tradicijas su moderniosios demokratijos principais13. Taip pat primenamos Oskaro Milašiaus ir jį palaikiusių Vaclovo Sidzikausko, Tomo Naruševičiaus bei Ernesto Galvanausko pastangos dėl Hymanso projekto Vilniaus klausimui išspręsti14. Kaip žinoma, Vilniaus klausimas buvo išspręstas ne pagal minėtą projektą, o kur kas skaudesniu būdų – Lenkijai okupavus Vilnių. Prasidėjo ilgametis konfliktas – vienas iš aršiausių tuometinėje Europoje, beveik toks pats neišsprendžiamas kaip šių dienų konfliktas dėl Jeruzalės15. Konfliktiniai santykiai su Lietuva dėl Vilniaus neleido Lenkijai įgyvendinti ir Baltijos regiono projekto, turėjusio suvienyti valstybes nuo Suomijos iki Lenkijos16, o konfliktas su Čekija dėl Silezijos sukliudė Lenkijai tapti Mažosios Antantės, kurią sudarė Čekoslovakija, Rumunija ir Jugoslavija, nare. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Trečiojo Reicho planai pasirodė ambicingesni negu Antrojo, todėl aprėpė plačiau negu F. Naumanno „Mitteleuropos“ koncepcija. 13 Venclova T. Prarasto orumo beieškant // Kultūros barai. 1997, Nr. 8/9, p. 7–8. 14 Ten pat, p. 7–8. 15 Venclova T. Vilnius. Asmeninė istorija. 2011, p. 147. 16 Sierpowski S. Polityka zagraniczna Polski międzywojennej. 1994, s. 12. Vadovaujantis Trečiojo Reicho geopolitiko Karlo Haushoferio (1869–1946) vizija, Vidurio Europa turėjo būti sujungta ir prijungta prie Vokietijos. Lenkijos emigracinės vyriausybės premjeras generolas Władysławas Sikorskis 1939 metų pabaigoje, jau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, pasiūlė karui pasibaigus sudaryti federacinę sąjungą, pirmiausia tarp Lenkijos, Čekoslovakijos bei Lietuvos, vėliau prijungti Rumuniją, Vengriją ir Jugoslaviją17. 1942 metais Niujorke Lenkijos, Graikijos, Jugoslavijos ir Čekoslovakijos valstybių atstovai pasirašė susitarimą dėl Vidurio ir Rytų Europos Planavimo tarybos JAV įsteigimo, kuri turėjo tapti pagrindu būsimai federacijai. Dar kiti siūlė sudaryti konfederaciją iš šešiolikos regiono valstybių tarp Baltijos, Adrijos ir Juodosios jūros, savo idėjas siedami su tarpukaryje populiaria „tarpjūrio“ idėja, vienijančia teritorijas nuo Estijos (ar net Suomijos), per Latviją, Lietuvą, Lenkiją iki Rumunijos ir Balkanų18. Vidurio Europos suvienijimo idėjas plėtojo ne tik oficialios struktūros, bet ir nepriklausomos institucijos. Paminėtinas 1942 metais Lenkijoje įkurtas Vidurio Europos institutas, lygia greta susikūrė lenkų Vidurio Europos klubas, kuris palaikė ryšius su panašaus pobūdžio organizacijomis kitose regiono valstybėse ir leido biuletenį pavadinimu „Intermarum“. Taip pat negalime neužsiminti apie lenkų žurnalisto Kazimierzo Smogorzewskio (1869–1992) Londone įkurtą savaitraštį „Laisvoji Eu17 Podraza A. Europa Środkowa jako region historyczny // Europa Środkowowschodnia od X do XVIII wieku – jedniść czy różnorodność? / Pod. red. K. Baczkowskiego i J. Smołuchy. Kraków, 2005, s. 54. 18 Polskie wizje Europy w XIX i XX wieku. Wyboru dokonał P. O. Loew. 2004, s. 155–159. 129 ropa“ („Free Europe“), kurio puslapiuose buvo skleidžiamos federalistinės Vidurio Europos idėjos, ypač daug dėmesio skiriama Lenkijos emigracinės vyriausybės premjero Władysławo Sikorskio (1881– 1943) ir Čekoslovakijos prezidento Edvardo Benešo (1884–1948) idėjoms aptarti19. Pažymima, kad nuo F. Naumanno laikų Vidurio Europos idėja formavosi dviem kryptimis. Vadovaujama Vokietijos ir Austrijos, pirmoji kryptis palaikė centralizuotą vokiškąjį federalistinį „Mitteleuropos“ projektą. Kita kryptis, siūloma daugiausia slaviškų arba rytinių Vidurio Europos valstybių atstovų, skelbė mažų tautų lygiateisiškumą federacijoje, kuri taptų atsvara Vokietijos ir Rusijos imperializmui. XX a. pirmojoje pusėje siūlomi federalistiniai projektai nesuvienijo Vidurio Europos, bet leido išgryninti dvi Vidurio Europos dalis: vakarinę – etniškai ir istoriškai germanišką, ir rytinę, istoriškai priklausomą nuo Vokietijos, bet daugiausia slavišką, pasižymėjusią ilgamete skirtingų tautų sugyvenimo tradicija. Taip pat ryškėjo ir Vidurio Rytų Europos geopolitinės ir istorinės kultūrinės dimensijų reikšmė šiam regionui identifikuoti20. Federalistinių krypčių „Mitteleuropa kontra Sredni Evropa“ dvikova, vykusi tris dešimtmečius – nuo 1914 iki 1945 metų, baigėsi abiejų pusių pralaimėjimu. Po 1945 metų visos viltys dėl Vidurio Europos federalistinių projektų realizavimo žlugo. Europa pasidalijo į du priešiškai nusiteikusius blokus – demokratinius Vakarus ir komunistinius Rytus, o Vidurio Europa 19 Smogorzewski K. Myśli o integracji Europy Środkowo-Wschodniej 1939–1944. 2001, s. 21. 20 Czarnocki A. Europa Środkowa, Europa Środkowowschodnia. Geopolityczne a historyczno-kulturowe rozumienie pojęc // Politologia. 1994, t. 1, s. 23–35. 130 atsidūrė toje pačioje geopolitinėje erdvėje kaip ir Rytų Europa. Susiklosčius tokiai situacijai, Europos Vakarai pradėjo matyti visas valstybes į rytus nuo Elbės kaip politiškai ir kultūriškai vieningą erdvę. Regioninis federalizmas istoriografijoje: Oskaras Haleckis Po 1945 metų Vidurio Europa pamiršo savo federalistinius projektus, tai byloja diskusijų šiame regione trūkumas. Svarią nuomonę dėl Vidurio Europos debatų atgaivinimo reiškė lenkų išeivijos istorikai, kurių priešakyje buvo Oskaras Haleckis – pasaulinio lygio istorikas, po Antrojo pasaulinio karo atidūręs Jungtinėse Amerikos Valstijose, didžiausios įtakos turėjęs anglosaksiškai ir vokiškai istoriografijai21. Lenkų istoriografija O. Haleckį dar tik atranda22, o lietuvių istoriografijoje apta- 21 A History of East Central Europe / Red. Peter F. Sugar, Donald W. Treadgold. University of Washington Press, 1974; Rhode G. Drei Polnische Historiker-drei Personlichkeiten der Zeitgeschichte // Jahrbucher fur geschichte Osteuropas. 1976, Nr. 24 (straipsnyje kalbama ne tik apie O. Haleckį, bet ir apie istorikus Marianą Kukielį bei Stanisławą Kotą); Zernack K. Osteuropa: Eine Einfuhrung ir seine geschichte, 1977; Conze W. Von der Spatantik bis zum 18 Jahrhundert, 1992; Troebst St. Region und Epoche statt Raum und Zeit – „Ost mitteleuropa“ als Prototypische Geschichtsregionale Konzeption. Prieiga per internetą: www.europa.clio-online.de [žiūrėta 2010 09 20]. 22 Lenkų istoriografijoje O. Haleckio įžvalgas nagrinėja ir plėtoja Liublino Vidurio Rytų Europos tyrimo institutas su Jerzy’u Kłoczowskiu priešakyje, žr. Kłoczowski J. Europa Środkowowschodnia w historiografii krajów regionu, 1993; Kłoczowski J. Młodsza Europa: Europa Środkowo-Wschodnia w kręgu cywilizacji chrześcijańskiej średniowiecza, 1998; Historia Europy Środkowo-Wschodniej / Pod red. J. Kłoczowskiego. T. 1–2, 2002, taip pat Wandycz P. Cena wolności. Historia Europy Środkowowschodniej od średniowiecza do współczesności, 2003; Wandycz P. O czasach dawniejszych i bliższych. Studia z dziejów Polski i Europy Środkowo-Wschodniej, 2009. riami tik atskiri jo darbų aspektai23. Tarpukario, Antrojo pasaulinio karo ir vėlesniais metais tarptautinėje arenoje jis nuolat iškeldavo federacines-unijines tradicijas Vidurio Rytų Europoje ir jos teisę į savarankiškumą, todėl buvo žinomas šio regiono tautų aspiracijų gynėjas, vėliau komunistinio režimo už tai nuolat ir aršiai kritikuojamas, o jo knygos draudžiamos24. O. Haleckio istoriografinių pažiūrų formavimosi pradžia ir jo susidomėjimas Liublino unijos ir Jogailaičių dinastijos palikimo istorija fiksuojama nuo 1913 metais pasirodžiusios apybraižos, skirtos Liublino unijai, pavadinimu „Palenkės, Voluinės bei Kijevo žemių prijungimas prie Karūnos (Lenkijos) 1569 metais“, kuri papil23 Lietuvoje O. Haleckio įžvalgos funkcionuoja Edvardo Gudavičiaus bei Alfredo Bumblausko darbuose, kuriuose nagrinėjama Vidurio Rytų Europos suvokimo problematika ir Lietuvos vaidmuo joje: Gudavičius E. Lietuvos europėjimo kelias. Istorinės studijos, 2002; Gudavičius E. „Pastumtos kortų kaladės“ dėsnis // Lietuvos istorijos studijos. Nr. 4, p. 35–43; Bumblaus kas A. Lithuania and Europe’s Historical regions // Lithuanian Foreign Policy Review. 2005/1; Bumblauskas A. Senosios Lietuvos istorija: 1009–1795, 2005; Bumblaus kas A. Polsko-litewskie stosunki cywilizacyjne: przemiany w stanowiskach historiograficznych obu narodów // Przegląd Wschodni. 1999, t. V, z. 4 (20), s. 745–762. O. Haleckio darbais pasidomėta nagrinėjant politinį Krėvos aktą ir Liublino uniją, žr. Jučas M. Lenkijos ir Lietuvos unijos XX amžiaus lenkų istoriografija // Lietuvos istorijos studijos, t. 6, taip pat bažnytinę Brastos uniją žr. Kirkienė G. Chodkevičių vaidmuo LDK politinio elito struktūroje XV–XVI a. Daktaro disertacija, 2004 [mašinraštis], taip pat svarstant LDK kaip federacijos valstybingumo formą žr. Norkus Z. Ar Lietuvos Didžioji kunigaikštystė buvo federacija? // Lietuvos istorijos studijos. 2008, t. 22, p. 21–22. 24 Wandycz P. O dwóch historykach // Zeszyty Historyczne. 1975, nr 32, s. 61. O. Haleckis asmeniškai sulaukė net paties Lenkijos generalinio sekretoriaus Władysławo Gomułkos kritikos per antibažnytinę mileniumo kampaniją Lenkijoje, žr. Kłoczowski J. Oskar Halecki i jego walka o miejsce Polski w Europie // Z dziejów polityki i dyplomacji polskiej. Studia pos więcone pamięci Edwarda hr. Raczyńskiego Prezydenta Rzeczypospolitej Polskiej na wychodżstwie, 1994, s. 397. dyta 1915 metais vėl buvo išleista Lenkų mokslo akademijos lėšomis25. O. Haleckis, priklausydamas Krokuvos lenkų istorikų optimistų mokyklai, kaip ir kai kurie jo kolegos, priėjo išvadą, kad nei Krėvos sutartis, nei Liublino unija nepanaikino LDK savarankiškumo, bet sukūrė federaciją, kurią sudarė Lenkija, Lietuva, Rusia (O. Haleckis identifikavo ją su Ukraina ir Baltarusija) bei Latvija ir Estija. Istorikas teigė, kad federacija buvo sudaryta realinės unijos pagrindu, bet nebuvo baigta, nes visiškai nesusiformavo jos trečiasis narys – „Rusia“26. Jam „Jogailaičių idėja“ buvo daugiau negu dinastinis sumanymas – kaip pats rašė, tai buvo taikaus laisvų ir lygių tautų, apsuptų agresyvių kaimynų, bendradarbiavimo programa. Jis grindė, kad ATR analizė yra federalizmo problematikos nagrinėjimo pagrindas bei laikė Tautų Lygą, kurios veikloje pats aktyviai dalyvavo, šios sąjungos palikuone27. O. Haleckis buvo iš tų istorikų, kurie nuo pat savo veiklos pradžios bandė atsakyti į klausimus, kuriuos istorijai kėlė to meto tikrovė. Pirmojo pasaulinio karo metais ir tarpukariu reikėjo spręsti Lenkijos, atsidūrusios tarp Vokietijos ir Rusijos, ateities, galimybės sureguliuoti santykius su artimiausiais kaimynais klausimus. 1918– 1919 metais O. Haleckis buvo vienas lenkų delegacijos, vykusios į Paryžiaus taikos konferenciją, ekspertų, todėl nieko keista, kad būtent tuo metu atsigręžta į Jogailaičių dinastijos palikimą, kuriuo labiausiai 25 Halecki O. Przyłączenie Podlasia, Wołynia i Kijowszczyzny do Korony w roku 1569, 1915, s. 245. 26 Halecki O. Dzieje unii jagiellońskiej, 1919, s. 336–1341. 27 Žr. The Problem of Unity in the Polish-Lithuanian State / By O. P. Backus, 1963, s. 433, 440; tai taip pat mini Bardach J. Studia z ustroju i prawa Wielkiego Księstwa Litewskiego XIV–XVII w., 1970, s. 18–19. 131 domėjosi ir pats O. Haleckis, grindžiantis Lenkijos istorinę raidą bendradarbiavimu su kitomis tautomis ir valstybėmis. Tačiau jis ne tik analizavo praeitį, dalyvavo valstybės veikloje, bet ir pasisakė to meto politinių įvykių temomis, 1920 metais siūlė pripažinti lietuvių ir ukrainiečių nepriklausomybę ir vėliau sudaryti federaciją su Lenkija28. Nors politiškai federalistinė koncepcija tarpukaryje nebuvo realizuota, ją aktualinti ir nagrinėti O. Haleckis neatsisakė. O. Haleckis savo idėjas formulavo ir skleidė ne tik per mokslinius darbus, bet ir per viešas paskaitas bei dalyvaudamas tarptautiniuose istorikų suvažiavimuose 1923–1965 metais. Pirmą kartą 1923 metais Briuselyje vykusiame tarptautiniame istorikų suvažiavime O. Haleckis pateikė Vidurio Europos chronologinius ir geografinius riboženklius, kuriuos, anot autoriaus, buvo nustačiusi antika ir krikščionybė. Savo pranešime Vidurio Europai jis priskyrė ir Kijevo Rusią (IX–XII a. valstybė, kurią sudarė dabartinės Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos teritorijos) – atskyrė ją nuo Rusijos. Jo manymu, Kijevo Rusia buvo lotyniškosios kilmės „Ruthenios“ tęsinys, o Maskvos Rusia susikūrė finougrų pagrindu, todėl ten susiformavo kitokia slavų tauta29. Reikšmingas momentas Vidurio Europos plėtroje O. Haleckiui buvo ir Lietuva bei jos XIII amžiuje pradėta ekspansija į Rytus. Šiame kontekste lenkų ir lietuvių federacija jam reiškė priešakinę Vidurio Europos poziciją, kurioje „Ruthenios“ teritorija visuomet vaidino lemiamą vaidmenį konflikte su Rusija. 1928 metais tarptautiniame istorikų 28 Grygajtis K. Polskie idee federacyjne i ich realizacja w XIX i XX wieku, 2001, s. 248–249. 29 Kłoczowski J. Europa Środkowowschodnia w historiografii krajów regionu, 1993, s. 7. 132 suvažiavime Osle O. Haleckis prisiminė savo išsakytas Briuselyje pozicijas dėl unijinės tradicijos vaidmens „Ruthenios“ teritorijose nuo XII iki XIII amžiaus bei kultūrinių ir religinių padalijimų tarp bizantiškojo-slaviškojo ir lotyniškojo pasaulių reikšmės. Šio padalijimo kontekste jis siūlė nagrinėti Pietryčių Europos (pobizantiškosios ir poturkiškosios) ir Šiaurės Rytų Europos (Bizantijos palikuonės) dalis kartu, išskirdamas tarpinę erdvę, sudarytą iš Ukrainos ir Baltarusijos, nes šių valstybių teritorijose šimtmečiais susidurdavo abiejų minėtų regionų įtaka30. Iš to aiškėja, kad Vidurio Rytų Europoje O. Haleckis matė ne tik Lenkiją ir Lietuvą, bet įžvelgė ir trečiąjį jos narį – Ukrainą, o vėliau net ketvirtąjį – Baltarusiją, sakydamas, kad Vidurio Europos rytinės sienos driekėsi tiek, kiek siekė Jogailaičių federacija, sudaryta 1569 metais Liubline31. 1930 metais pasirodė O. Haleckio knyga „Lenkija valdant Jogailaičiams“, kurioje kalbama apie lenkų ir lietuvių uniją ir pabrėžiama kultūrinė bei religinė asimiliacijos svarba šiame procese32. Vėliau savo išvadas jis pagrindė Brastos unijos pasekmėmis, remdamasis Vatikano archyviniais šaltiniais33, kuriuos vertino kaip Liublino unijos politinę tąsą34. 30 Kłoczowski J. Oskar Halecki i jego walka o miejsce Polski w Europie // Z dziejów polityki i dyplomacji polskiej. Studia poswięcone pamięci Edwarda hr. Raczyńskiego Prezydenta Rzeczypospolitej Polskiej na wychodżstwie, 1994, s. 400. 31 Ten pat, p. 93; apie Jogailaičių laikotarpį ir vietą Vidurio Rytų Europoje žr. Halecki O. Bordelands of Western Civilization. A History of East Central Europe, 1980, p. 135–151; 167–197. 32 Halecki O. Polska w dobie Jagiellonów // Polska, jej dzieje i kultura. 1930, s. 214, 357. 33 Halecki O. From Florence to Brest (1439–1596), 1958; Halecki O. Od unii Florenckiej do unii Brzeskiej / Pod red. J. Kłoczowskiego, 1997. 34 Halecki O. Dzieje unii kościelnej w Wielkim Vidurio Europos terminą O. Haleckis pirmą kartą pavartojo 1935 metais Varšuvoje vykusiame istorikų suvažiavime35. Pavadinimas greitai prigijo ir jau tais pačiais metais Vengrijoje buvo pradėtas leisti istorinis žurnalas, pavadintas „Archivum Europea Centro-Orientalis“. Tarpukario lenkų istoriografinės pozicijos priartino lenkų visuomenę ir užsienio istorikų profesionalų gretas prie Jogailaičių dinastijos ir jos idėjos – jų valdomos valstybės reikšmės supratimo to meto Europoje. Deja, regioninės šios dinastijos valdytos erdvės svarbos paieškos Europoje apsiribodavo Lenkijos padalijimų priežasčių nustatymu. Jų ieškota analizuojant Krėvos sutartis ir Liublino uniją – tai turėjo atskleisti ATR federalistinį pamatą, jo pranašumus ir trūkumus. Federalizmo aktualumui ir jo analizei Lenkijos istorijoje turėjo įtakos ne vien istorikų, pritariančių šiai idėjai, susidomėjimas, bet ir politiniai to meto įvykiai, prieštaringi geopolitiniai modeliai, siūlomi J. Piłsudskio ir R. Dmowskio ir su jais susijusių asmenų, kurie taip pat prisidėjo prie lenkų politinės ir istorinės minties sanklodos. Antrojo pasaulinio karo pradžia nutraukė ne tik įsibėgėjusį ir daug žadantį tarptautinį tarpukario istorikų bendradarbiavimą, bet ir jų pačių veiklą. 1939 metais O. Haleckis atsidūrė emigracijoje, tačiau savo darbų ir diskusijų, pradėtų tarpukaryje, nenutraukė. Per Antrąjį pasaulinį karą, 1944 metais, O. Haleckis pasisakė už mažų valstybių, atsidūrusių tarp Vokietijos ir Rusijos, laisvę, Księstwie Litewskim // Pamiętnik VI Powszechnego Zjazdu Historyków Polskich w Wilnie, 1935, s. 318. 35 Kłoczowski J. Oskar Halecki i jego walka o miejsce Polski w Europie // Z dziejów polityki i dyplomacji..., s. 401. rašė, kad tokios valstybės nėra imperialistinės Rytų Europos dalis, todėl negali būti nuo jos priklausomos ir jos kontroliuojamos36. Dėl Rytų Europos imperializmo ir komunizmo jis ne kartą kėlė diskusijas. Viena jų buvo su vilniečiu rašytoju Józefu Mackiewicziumi (1902–1985), kuris buvo įsitikinęs, kad ne Rusija, bet komunizmas yra Rytų Europos pragaištis37. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Europa vėl pasikeitė. „Divisa et indivisa“ („padalyta ir nepadalyta“) Europa, nepaisant geopolitinės dvipolės sistemos ir Vidurio Europos regiono užgrobimo, išsaugojo vieningos Europos idėją, kuri Vidurio Rytų Europoje buvo ne mažiau gyvybinga negu Vakaruose. Tačiau beveik pusamžį trukusi dualistinė Europos geopolitinė realija paliko gilų pėdsaką pasaulio istoriografijoje. Išimtis buvo O. Haleckio emigracijoje pasirodę darbai, iš kurių žymiausias yra „Europos istorijos ribos ir ežios“ („The Limits and Divisions of European History“), parašytas anglų kalba (išėjo 1950 metais Londone ir Niujorke)38, tapo O. Haleckio federalistinės-regioninės istoriografijos 36 Podstawski M. Oskar Halecki, Milan Hodža i federalizm regionalny w Europie Środkowej // Lithuania. 2004, nr. 1 (45), s. 71. 37 Halecki O. Wschód europejski, Polska a Rosja // Ciszek J. Oskar Halecki. Historyk – Szermierz Wolności. 2009, s. 166–192. 38 Halecki O. Limits and Divisions of European History, 1950. Knyga taip pat pasirodė vokiečių: Halecki O. Europa: Grenzen und Gliederung seiner Geschichte, 1957, ir lenkų kalbomis: Halecki O. Historia Europy – jej granice i podziały, 1994 ir 2002 metais. Jogailaičių dinastijai analizuoti O. Haleckis skyrė ir paskutinius savo gyvenimo metus. 1991 metais anglų kalba išleistas jo pomirtinis darbas, skirtas Andegavėnų dinastijai Vidurio Europoje, kurio vertimas į lenkų kalbą pasirodė Krokuvos universiteto, įsteigto karalienės Jadvygos, 600 metų jubiliejaus proga, žr. Halecki O. Jadwiga Andegaweńska i kształtowanie się Europy Środkowowschodniej, 2000, s. 10. 133 evoliucijos kulminacija, sąlygojama neadekvataus Europos dalijimo į Vakarus ir Rytus. Knygoje O. Haleckis pasiūlė Europą dalyti ne į dvi ar tris, bet į keturias dalis. Taikydamas atmetimo metodą, jis išskyrė Vakarų Europą – Italiją, Ispaniją, Portugaliją, Didžiąją Britaniją, Belgiją, Liuksemburgą, Olandiją, ir Rytų Europą – Rusiją. Vidurio Europoje išskyrė Vidurio Vakarų Europą, į kurią įėjo Vokietija, Šveicarija ir dalis Austrijos, bei Vidurio Rytų Europą, kuriai priskyrė valstybes nuo Graikijos iki Suomijos, esančias tarp Skandinavijos, Vokietijos ir Italijos, abejodamas dėl Baltarusijos ir Ukrainos39. Paminėtinas faktas, kad terminas „Vidurio Rytų Europa“ yra aptinkamas daugelyje Antrojo pasaulinio karo lenkų dokumentų, tai leidžia manyti, kad jau tuomet šis terminas pradėjo funkcionuoti politinio lygmens retorikoje pagal politinius užsakymus, nors nėra nustatyta, kas ir kada jį pavartojo pirmą kartą40. Šiame kontekste O. Haleckio darbų reikšmė yra tai, kad jo pastangomis Vidurio Rytų Europos sąvoka pradėta vartoti moksliniu lygmeniu. Jo nuopelnas lenkų federalistinei minčiai vertinamas dvejopai. Pirmiausia jis stengėsi įrodyti ir paviešinti tezę, kad Jogailaičių dinastijos sukurtą valstybę galima laikyti federacija, todėl yra pagrįstai skatinama atsigręžti į jos tradiciją41. Antra, jis pateikė ir pagrindė Vidurio Rytų Europos definiciją, kuri tapo nauju atspirties tašku politikams ir istorikams debatuose dėl šio regiono praeities ir ateities. Vidurio Rytų Europos terminas, O. Ha39 Haleckis O. Historia Europy – jej granice i po działy, 2002, s. 132. 40 Lukasiewicz Sł. Trzecia Europa. Polska myśl fe deralistyczna w Stanach Zjednoczonych 1940–1971, 2010, s. 321. 41 Ten pat. 134 leckio populiarinamas knygose ir tarptautinėse diskusijose, daugumoje amerikiečių mokslo įstaigų pakeitė Rytų Europos apibrėžimą. Manoma, kad didžiausias JAV Vidurio Rytų Europos tyrimų institutas (Institute on East Central Europe) Kolumbijos universitete perėmė šį pavadinimą dėl O. Haleckio įtakos42. O. Haleckis apibendrino diskusijas, XX a. plėtojamas lenkų, čekų, vengrų ir kitų istorikų bei politikų, dėl tokių sąvokų kaip Rytų Europa, Slaviškoji Europa, Vidurio ar Vidurio Rytų Europa. Jo Europos regioninės koncepcijos modelį, numatantį Europą dalyti ne į tris, bet į keturias dalis, plėtojo ne tik svarbiausi JAV politinės minties centrai, bet ir lenkų išeivija. Maisons-Laffitte „ULB“ geopolitinė programa Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir įsitvirtinus tarptautiniams pokario susitarimams, išeivijoje palaipsniui buvo suvokiama nauja realybė ir brendo pavergtų tautų bendros grėsmės suvokimo ir pastangų jai įveikti reikšmė. Esant tokioms išeivijos nuotaikomis nuo 1946 metų savo veiklos ėmėsi iš pradžių Romoje, o nuo 1947 metų Maisons-Laffitte priemiestyje netoli Paryžiaus įsikūręs Literatūros institutas, vadovaujamas politinio lenkų išeivio Jerzy’o Giedroyco. Viena pagrindinių ir bene ryškiausia J. Giedroyco leidžiamų ir redaguojamų žurnalų „Kultūra“ (1947–2000) ir „Istorijos sąsiuviniai“ (nuo 1962, leidžiamas iki šiol) mintis buvo adekvati reakcija į esamus ir praeities įvykius, paties redaktoriaus vadinama politiniu realizmu. Remiantis 42 Wandycz P. O dwóch historykach // Zeszyty Historyczne, 1975, s. 63. šia mintimi J. Giedroyco leidžiamų žurnalų puslapiuose buvo sukurta koncepcija „ULB“ (terminas suformuotas buvusioms Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėms – Ukrainai, Lietuvai, Baltarusijai – pavadinti), skirta lenkų bendradarbiavimui su ukrainiečių, lietuvių ir baltarusių tautomis, ilgainiui peraugusi į geopolitinę Maisons-Laffitte išeivijos nepriklausomos Lenkijos partnerystės su suvereniomis „ULB“ valstybėmis programą. J. Giedroyco biografija, kilmė ir šeimos palikimas buvo neatsiejama jo asmenybės dalis ir inspiracija iniciatyvoms43. Šis faktas, jo giminės sąsajos su visomis buvusiomis LDK tautomis telpa formulėje „P+LBU“, kuri iššifruojama kaip J. Giedroyco lenkiškosios kultūros puoselėjimas ir lenkų kalbos vartojimas, lietuviškoji kilmė, baltarusiškasis vaikystės kraštas bei giminės kultūrinė ir demokratinė veikla Ukrainoje44. J. Giedroycas laikė save sulenkėjusiu lietuviu, kaip jo tėvo brolis Jonas Giedraitis45, bet, kitaip negu tėvas, kuris sakėsi esąs lietuvių kilmės lenkas. Šitoks redak43 Apie J. Giedroyco biografiją plačiau jo autobiografijoje, parengtoje K. Pomiano, žr. Giedroyc J. Autobiografia na cztery ręce, wyd. 3, 1999; apie kilmę žr. Kosman M. Jerzy Giedroyc – człowiek instytucja // Z rozważań nad kulturą polityczną w Polsce, cz. 2, 2001, s. 101–109. 44 Giedroyc M. Ród Giedroyciow i tradycje Rzeczypospolitej Wielu Narodów in Aktualność przesłania paryskiej „Kultury“ w dzisiejszej Europie. Zbiór studiów. 2007, s. 35–38. 45 Ten pat, p. 41; �� J.Giedroyco dėdė Jonas Giedraitis buvo tarpukario Kauno politinis veikėjas, kovojęs už nepriklausomą Lietuvą, pusbrolis Michałas Giedroycas – Oxfordo universiteto istorijos profesorius taip pat save laikė sulenkėjusiu lietuviu, kurio darbai skirti Vidurio ir Rytų Europai išlieka pusbrolio šešėlyje. Apie tai žr. Daniłowicz R. Jakiś Giedroyc z Paryża // Polityka. 2007, nr 4 (2589), s. 80–82. Straipsnis papildytas lietuvių komentarais, žr. Butkevičius Z. Kažkoks Giedraitis iš Pa ryžiaus // Šiaurės Atėnai. 2007, Nr. 839. toriaus savosios tapatybės įvardijimas neretai lenkų buvo suvokiamas kaip ekstravagantiškumas, nepamatuoto užsispyrimo arba dar kitaip intelektualinio neadekvatumo padarinys. Todėl J. Giedroycui tekdavo patikslinti, kad Lietuva yra jo antroji tėvynė, bet visą savo gyvenimą jis yra skyręs Lenkijai, tai reiškia, kad Giedroyco pavardė yra tokia pat gera, kaip ir Giedraitis46. Tačiau byrant Sovietų Sąjungai nepriklausomybę atkūrusioje Lenkijoje vadintis J. Giedroyco sekėjais tai netrukdė. Nors J. Giedroycas ir jo palikimas Lenkijoje paskutiniais dešimtmečiais susilaukė ypatingo dėmesio, priekaištaujama, kad visi pasisako esą „Kultūros“ ir J. Giedroyco mokiniai, bet išties jo Rzeczpospolitos koncepcija nėra apmąstyta47, pasigendama redaktoriaus vientisos Lenkijos koncepcijos, kuri galėtų paaiškinti jo paties ne kartą kartotą požiūrį, kad Lenkiją iki šiol temdo tarpukario politikų R. Dmowskio ir J. Piłsudskio karstai, konstravimo48. J. Giedroycas neretai yra lyginamas su J. Piłsudskiu, kurį žavėjo jo daugiatautės Lenkijos vizija ir sugebėjimas pralaimėjimo akimirką surasti naudingų valstybei sprendimų49, tačiau beatodairišku jo sekėju niekada savęs nelaikė. Manoma, kad J. Piłsudskio politikos 46 Berberyusz E. Książe z Maisons-Laffitte, 1995, s. 11–12. 47 Žr. Lazari A. Jerzego Giedroycia wołanie na puszczy. Polska polityka wschodnia w rozumieniu Redaktora „Kultury“ // Przegląd, nr. 30. Prieiga per internetą: http://www.przeglad-tygodnik.pl/index.php?site= artykul&id=11026 [žiūrėta 2009 05 01]; Chruślińska I. Dziesięć lat bez Giedroycia. Przemyśleć wszystko na nowo // Nowa Europa Wschodnia, s. 156. 48 Sto lat polskiego losu. Z Jerzym Giedroyciem rozmawiał Krzysztof Masłoń // Plius Minus. 1999, nr 53. Prieiga per internetą: http://www. zwoje-scrolls. com/zwoje21/text18p.htm [žiūrėta 2010 01 16]. 49 Toruńczyk B. Rozmowy w Maisons-Laffitte. 1981. 2006, p.14. 135 kritika ir minėta „dviejų karstų“ aksioma tapo idėjiniu „ULB“ koncepcijos pagrindu, nes pats J. Giedroycas šias dvi lenkus „temdančias“ tiesas vertino skeptiškai, ypač po Jaltos ir Potsdamo susitarimų, ragindamas lenkus jų atsisakyti, atsižvelgiant į susiklosčiusią pokario situaciją, teigdamas, kad politinė praktika ir programos nėra sakramentai, kad reikia gebėti prisiderinti prie tarptautinės politikos pokyčių50. Remiantis tokia nuostata, „Kultūra“ ne kartą keitė savo nuomonę, nes tikėjo, kad reikia ne tik mokėti išsaugoti principus, bet ir išmokti keisti pažiūras51. J. Giedroycas buvo įsitikinęs, kad dėl nesugebėjimo keisti pažiūras žlugo J. Piłsudskio federalistinė vizija. Ją atsimindamas, redaktorius yra nurodęs, kad tarpukaryje nebuvo atsižvelgta į tai, kad ukrainiečiai ar lietuviai „Jogailaičių idėją“ suprato kaip gryniausią lenkų tradicinio imperializmo formą, jų nežavėjo nuolatinis lenkų apeliavimas į Jogailos tradiciją, o tai, kas lenkams buvo šlovingi laikai, lietuviams, ukrainiečiams, baltarusiams buvo tamsūs jų istorijos puslapiai52. J. Giedroycas visuomet buvo realistas ir niekada netikėjo, kad Europa grįš į padėtį, kuri egzistavo iki 1939 m. rugsėjo. Todėl jau XX a. penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo pradžioje žurnale „Kultūra“ pasisakė už Vidurio Rytų Europos federaciją suvienytos Europos ribose53. 50 Lazari A. Jerzego Giedroycia wołanie na pusz czy. Polska politika wschodnia w rozumieniu Redaktora „Kultury“ // Przegląd, nr 30, taip pat žr. Mieroszewski J. Materialy do refleksji i zadumy. Instytut Literacki, 1976, s. 110–122. 51 Hofman I. Ukraina, Litwa, Białoruś w publicystyce paryskiej „Kultury“, 2003, s. 279. 52 III Rzeczpospolita oczami realisty. Z J. Giedroyciem rozmawiał Krzysztof Burnetko // Tygodnik Powszechny. 1998, nr 3/181. 53 Mieroszewski J. Budujemy dom // Kultura. 1954, nr 10/84, s. 9. 136 Šioje federacijoje Vokietijos ir Lenkijos santykiai turėjo lemti besiformuojantį politinį klimatą šioje Europos dalyje, dėl to pirmuosius du pokario dešimtmečius „Kultūra“ daugiau dėmesio skyrė Vokietijos ir Lenkijos vakarinėms sienoms, o ne Rusijos problematikai. Tačiau pokario sienų neliečiamumas buvo susijęs ne tik su Lenkijos vakarinėmis, bet ir su rytinėmis sienomis. Rytinių teritorijų praradimas lenkų visuomenei atrodė tragedija, su kuria neįmanoma susitaikyti54. Šiai problematikai atskleisti „Kultūroje“ pasirodė publicistikos kanonu laikoma įspūdingų straipsnių, vėliau pavadintų „ULB“ tema, serija55, kurią paskatino pradėti paprasto skaitytojo laiškas, išspausdintas 1952 metais. Niekam nežinomas žmogus Józefas Majewskis, Pretorijos (Pietų Afrika) aukštosios dvasinės seminarijos auklėtinis, dalydamasis įspūdžiais iš JAV – Polonijos suvažiavimo, savo laiške lenkams pasiūlė atsisakyti pretenzijų į Vilnių ir Lvovą56. 54 Kornat M. Jerzys Giedroycas ir XX amžiaus lenkų politinės idėjos // Naujasis židinys-Aidai. 2009, Nr. 7, p. 255. 55 Giedroyc J., Stempowski J. Listy 1946–1969. Wydał A. S. Kowalczyk, 1998, s. 10. 56 <...> esame linkę šykštauti, jeigu ne stačiai apgaudinėti. Bemaž trys ketvirtadaliai lenkų, gyvenančių emigracijoje, yra kilę iš vadinamųjų rytinių pakraščių. Daugelis Voluinėje, Polesėje ir Podolėje po žemės reformos įsikūrė kaip lenkų „kolonistai“, kiti – nuo amžių čia gyvenusių lenkų šeimų, buvusios bajorijos, palikuonys. Rytiniai pakraščiai kartu su keliais milijonais rusų (ukrainiečių), baltarusių ir lietuvių atiteko atgimusiai Lenkijai pagal Rusijos traktatą. Vilnius šiaurėje, Lvovas pietuose – kaip tik šie „grynai lenkiški“ miestai pridarė mums daugiausia rūpesčių ir pagimdė priešų. Taip kaip mes, lenkai, turime teisę į Wrocławą, Szczeciną ir Gdańską, taip ir lietuviai teisėtai reikalauja Vilniaus, o ukrainiečiai Lvovo. Istoriniai argumentai įrodo, kad šie miestai niekada nebuvo lenkiškos prigimties. Nors negalima paneigti fakto, kad prieš 1939 m. dauguma Vilniaus ir Lvovo gyventojų laikė save lenkais, tačiau smarkiai apsirinka tie, kurie mano, kad šie miestai kada Šis laiškas sukėlė tiek teigiamą, tiek neigiamą skaitytojų reakciją. Vieni laiškuose redakcijai rašė, jog reikia pripažinti didelį „Kultūros“ redakcijos nuopelną, kad ji ryžosi nuveikti juodą darbą, ruošdama pagrindą būsimai federacijai tarp Vidurio Rytų Europos išeivių ir stengėsi pakeisti tų tautų mentalitetą, siekdama, kad ateityje suprastų, kas jas sieja, ir įveiktų tai, kas skiria57. Kiti barė „Kultūrą“ už šio laiško paskelbimą ir net atsisakydavo šio žurnalo prenumeratos. Gausybė skaitytojų laiškų, skelbtų kiekviename „Kultūros“ numeryje, liudija, koks svarbus ir intensyvus buvo jų indėlis į žurnalo kūrimąsi ir savitos jo „linijos“ formavimąsi. „Kultūra“ kritikos nepabūgo ir 1953 metų pirmajame numeryje oficialiai pareiškė, kad pritaria tokiai pozicijai ir sieks ją įgyvendinti58. Taigi, „Kultūra“ per penkerius pirmuosius leidybos metus užėmė poziciją, kuri deklaravo, kad Vilnius turi priklausyti Lietuvai, o Lvovas – Ukrainai, nes manė, kad tik tokia laikysena galėjo pagerinti santykius su kaimynais, padėti bendradarbiauti, sustiprinti visų pozicijas nors turėtų būti sugrąžinti Lenkijai. Lietuviai Vilniaus neatsisakys niekada, ir, kol mes jiems Vilniaus neatiduosime, tol tarp mūsų tvyros nesantaika. Savo ruožtu ukrainiečiai nepadovanos mums Lvovo. Po paskutiniojo karo rytiniai pakraščiai buvo „išvalyti“ nuo lenkų. Kilus trečiajam pasauliniam karui ir galbūt sugriuvus Sovietų Sąjungai, mūsų apetitas Lvovui ir Vilniui apskritai turėtų praeiti. Tegu lietuviai, kuriems teko blogesnis likimas nei mums, džiaugiasi savo Vilniumi, o Lvove tesiplaiksto mėlyna ir geltona vėliava. Mes nukreipkime akis į Wrocławą, Szczeciną ir Gdańską ir statykime Lenkiją jos pačios žemėje. Tuomet mūsų rytiniai ir šiauriniai kaimynai ims tikrai mumis pasitikėti. Bendradarbiaujant Ukrainai ir Lietuvai Vidurio Europos federacija taps faktu <...> // Majewski J. List do redakcji // Kultura. 1952, nr 11/61, s. 158. 57 Ginwitt S. List do redakcji // Kultura. 1953, nr 5/67, s. 156. 58 Nieporozumienie czy tani patriotyzm. Nota redakcji // Kultura. 1953, nr 1/63, s. 83. Rusijos atžvilgiu, nepaisant šios šalies ideologinės orientacijos59. 1958 metais sociologas Feliksas Grossas (1906–2006) straipsnyje „Pastabos apie Rytų Europą“ aiškino, kad reikia Vidurio ir Vidurio Rytų Europos integracijos, o jos diktatūros sąlygomis neįmanoma realizuoti, todėl, žvelgiant į ateitį, yra būtinas šios Europos dalies tautų bendradarbiavimas įveikiant Rusiją60. Manytina, kad J. Giedroycas neatsitiktinai pradėjo bendradarbiauti su F. Grossu, kuris buvo Vidurio ir Rytų Europos Planavimo tarybos JAV generalinis sekretorius, todėl puikiai išmanė šio regiono reikalus. Tarybos tikslas buvo padėti pagrindus naujam Vidurio ir Rytų Europos valstybių sugyvenimui. Kaip jį formuojantis mechanizmas buvo pasirinktas federalizmas. Savo federalistinį Vidurio Rytų Europos modelį F. Grossas išdėstė knygoje, kuri pasirodė tik 1945 metais, kai šios Europos dalies valstybių likimas jau buvo nulemtas61. Santrumpa „ULB“ Ukrainai, Lietuvai ir Baltarusijai pavadinti pirmą kartą pavartota tik 1974 metais „Kultūros“ publicisto Juliuszo Mieroszewskio (1906–1976), dar vadinamo J. Giedroyco porte parole. J. Mieroszewskis aiškino, kad ULB praeityje ir sovietmečiu buvo daugiau nei nesantaikos tarp Lenkijos ir Rusijos priežastis. „ULB“ teritorija visuomet lėmė rusų ir lenkų santykių formas: arba imperializmą, 59 Giedroyc J., Mieroszewski J. Listy 1946–1986 / Wydał K. Pomian i J. Krawczyk, 1994, s. 256. 60 Gross F. Uwagi o Europie Wschodniej // Kultura. 1958, nr 10/132, s. 101. 61 Felikso Grosso, gyvenusio Vilniuje 1939–1941 m., palikimas dar tik atrandamas, plačiau apie jį žr. F. Gross. Wartość, nauka i świadectwa epoki / Red. J. Kurczewska, 2002, s. 9–32; apie jo federalistines koncepcijas žr. Lukasiewicz Sł. Trzecia Europa. Polska myśl federalistyczna w Stanach Zjednoczonych 1940–1971, 2010, s. 222–249. 137 arba satelito vaidmenį62, dėl to Lenkija visuomet stengėsi šiose teritorijose dominuoti ar kariniu būdu, ar federalistiniais planais, nes istorija ją mokė, kad Rusija, vadovaujanti šiose teritorijose, tampa neįveikiama konkurentė. Iš laimėjusios konkurentės – Rusijos – negalima tikėtis nieko kito, tik pavergimo. Kad Lenkija išsilaisvintų iš nelaisvės ir pradėtų naujų santykių su rytiniais kaimynais etapą, reikėjo sudaryti tvirtus pagrindus, kuriuos ėmėsi kloti margas Maisons-Laffitte bendradarbių ratas, geriausios išeivijos plunksnos. „ULB“ koncepcija buvo siekiama šiuolaikinėmis sąlygomis atnaujinti „Jogailaičių idėją“, dialektiškai ją kritikuojant ir atmetant ankstesnę imperialistinę jos formą. Pritardamas J. Giedroycui, J. Mieroszewskis teigė, kad „Jogailaičių idėja“ tik lenkams neturi nieko bendra su imperializmu. Abiejų Tautų Respublika lėmė lietuvių bajorijos polonizavimą, o ryškiausias meilės tėvynei aktas – „Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme“ – buvo parašytas ne lietuvių, bet lenkų kalba. Lenkai, matyt, net negalėtų įsivaizduoti tokios situacijos. Rusai bandė mus rusifikuoti, bet jiems nepavyko iš mūsų atimti nė vieno poeto ar rašytojo, netgi atvirkščiai – rusų spaudimas XIX a. sudarė sąlygas lenkų literatūrai ir kalbai suklestėti63. Taigi, „ULB“ koncepcija buvo reikalaujama atsisakyti lenkų tradicinio imperializmo, nes tik tuomet būtų galima susitaikyti su Lenkijos rytiniais kaimynais ir reikalauti iš Rusijos išsižadėti jos imperializmo bei galvoti apie šios šalies demokratizavimą. „ULB“ idėja formavosi ne tik „Kultūroje“. Istorinių tekstų bei šaltinių, kurie 62 Mieroszewski J. Rosyjski „kompleks Polski“ i obszar ULB // Kultūra. 1974, nr 9/324, s. 7. 63 Ten pat, p. 5. 138 pasiekdavo „Kultūrą“, gausa neleido visų jų spausdinti žurnalo skiltyje, skirtoje XX a. Lenkijos istorijai, todėl 1960 metais redakcijoje kristalizavosi mintis leisti savarankišką leidinį, skirtą vien istorijai. 1962-aisiais pasirodė pirmasis „Istorijos sąsiuvinių“ žurnalo numeris, pradžioje leidžiamas kas pusmetį, nuo 1973 metų (23 numerio) – kas ketvirtį. Žurnalas buvo skirtas naujausiai istorijai, pabrėžiama objektyvios analizės stoka sovietiniame bloke, skelbiami nežinomi dokumentai, atsiminimai, recenzijos ir kita. Ypatingą vietą jame užėmė lenkų, ukrainiečių, lietuvių ir baltarusių santykių tematika, kuria buvo siekiama paspartinti lenkų išeivijos apsisprendimą dėl bendradarbiavimo su rytiniais Lenkijos kaimynais galimybių. Pirmajame „Istorinių sąsiuvinių“ numerio redakcijos pareiškime nurodyta, kad leidinio tikslas yra ieškoti objektyvios tiesos, o ne pritaikyti faktus politinėms ar istoriosofinėms koncepcijoms64. Netrukus žurnalas išsiskyrė iš lenkų išeivijos periodikos, skirtos istorijai, dėl tematikos neribojamų chronologinių ribų, siekiančių ne tik tarpukarį, bet ir laikotarpį po 1945 metų, kuris buvo tabu istorikams, besilaikantiems 50 metų ar ilgesnio tarpo nagrinėjamo objekto atžvilgiu. Tokia pozicija lėmė žurnalo autorių įvairovę, nuo publicistų iki profesionalių istorikų, baigusių tiek užsienio, tiek Lenkijos aukštąsias mokyklas65. 1974 metais pasirodęs 28 žurnalo numeris buvo skirtas vien Lietuvos Didžiajai Redakcja // Zeszyty Historyczne. 1962, s. 7. Stobiecki R. Wątki historiograficzne na łamach „Zeszytów Historycznych“ i paryskiej „Kultury“ (1962–1989) // Jerzy Giedroycia rozrachunki z historią i polityką. Studia i szkice w czterdziestą rocznicę „Ze szytów Historycznych“ / Pod red. Sł. M. Nowinowskiego i R. Stobieckiego, 2005, s. 22. 64 65 Kunigaikštystei, jame buvo grindžiamas įsitikinimas, kad 70 ar net 80 procentų visos politikos – tai diskusija apie istoriją66. Chronologinės ir tematinės publikacijų, skirtų „ULB“, ribos siekė ne tik XX a., bet ir XVIII a., nes norėta pakeisti XVIII–XIX a. lenkų istoriografijos suformuotą įsitikinimą, įsitvirtinusį lenkų atmintyje, kad ukrainiečiai, lietuviai ir baltarusiai yra „jaunesnieji lenkų kultūros broliai“67. Šiandien pripažįstama, kad „Istorijos sąsiuvinių“ reikšmė XX a. istorijai pažinti buvo ir tebėra didelė. Nebūdamas istorikas, J. Giedroycas labai paveikė lenkų istoriografiją68. „ULB“ programos turiniui buvo svarbi ne tik istorija, bei ir literatūra, o ypač poeto ir eseisto Czesławo Miłoszo (1911–2004) kūryba. Poetas, kritikuodamas lenkų išeiviją, sakė, kad po Jaltos išeivija tekėlė sau tikslą atkurti Lenkiją, kokia ji buvo iki 1939 metų, bet tai tapo objektyviai neįmanoma, nes Europa liovėsi egzistuoti 1914 metais69. Nors Cz. Miłoszui Europa liovėsi egzistuoti 1914 metais, susigrąžinti jis nesitikėjo ir to, ką mėgo tarpukaryje. Jo kūriniai bei „Kultūroje“ užsimezgęs jo ir lietuvių išeivio poeto Tomo Venclovos dialogas tapo dar vienu reikšmingu „ULB“ programos faktu, nes kokybiškai papildė ją Vilniaus ir Lietuvos problematika70. 66 Mieroszewski J. Rosyjski kompleks Polski i ob szar ULB // Kultura. 1974, nr 9, s. 6. 67 Stępnik A. Ukraina, Litwa i Białoruś w „Zeszytach Historycznych“ (1962–1991) // Jerzy Giedroycia rozrachunki z histori�� ą i polityką. Studia i szkice w czterdziestą rocznicę „Zeszytów Historycznych“ / Pod red. Sł. M. Nowinowskiego i R. Stobieckiego, 2005, s. 63. 68 Kornat M. Jerzys Giedroycas ir XX amžiaus lenkų politinės idėjos // Naujasis židinys-Aidai. 2009, Nr. 7, p. 258. 69 Jerzy Giedroyc, Czeslaw Milosz. Laiškai. 1952– 1963, p. 12. 70 Miłosz Cz., Venclova T. Dialog o Wilnie // Kultura. 1979, nr 1–2, s. 15–28. XX a. pabaigoje atkūrusiai nepriklausomybę Lenkijai santykių su kaimynais kelrodžiu tapo J. Giedroyco įsitikinimas, kad Lenkijos situacija Europoje ir pasaulyje priklausys nuo jos padėties Rytų Europoje. Kuo tvirtesnė bus toji padėtis, tuo Lenkija bus svarbesnė Vakarams, nes ji Vakarams yra reikalinga tam, kad sugebėtų palaikyti su Rusija gerus santykius ir padėtų Europai bei Amerikai įkomponuoti ją į demokratinių valstybių visumą71, todėl manytina, kad Europos kaimyninių tautų santykių svarbos suvokimas yra istorinis J. Giedroyco nuopelnas. Nepriklausomos, paremtos demokratiniais pagrindais ir draugiškais ryšiais su artimiausiais rytiniais kaimynais Lenkijos vizija, kuri, atsižvelgiant į komunistinį laikotarpį, atrodė lyg utopija, išvedė Lenkijos ir „ULB“ geopolitiką iš kelio be išeities į taikos ir bendradarbiavimo kelią, o bėgant laikui, pelnė vis didesnį pasitikėjimą, nes nebuvo paremta nei jėga, nei konfrontacija, nei „imperialistiniu federalizmu“, tik susitarimu ir bendradarbiavimu, siekiant atkurti visų šių valstybių nepriklausomybę. Lenkijos ir Lietuvos valstybių atkūrimas XX a. pabaigoje tapo radikaliu lenkų ir lietuvių santykių posūkiu. Įtempti santykiai su Lenkija tarpukaryje tapo atramos tašku lenkų ir lietuvių dialogui pokaryje. Nors tarpukario įvykiai abiejų šalių buvo sureikšminami, vis dėlto vykusi polemika išryškino pastangas surasti sprendimus šiems sunkumams įveikti. Tai patvirtina lenkų ir lietuvių dialogo raida „Kultūros“ puslapiuose72. Vis dar pasitaikydavo, kad lenkų ir lietuvių ryšiams trukdė lenkų arogancija bei Ten pat, p. 24. Plačiau žr. Stankevič B. Jerzy Giedroyc / Jurgis Giedraitis ir Lietuva // Naujasis židinys-Aidai. 2004, Nr.12, p. 620–625. 71 72 139 lietuvių kraštutinio nacionalizmo demonstravimas73. Tačiau ilgainiui daugelis, įsiklausę į J. Giedroyco raginimą, pripažino, kad bendradarbiaujama turi būti be ksenofobinių nuotaikų ir provokuojančių revizionistinių aspiracijų ar užslėptų intencijų, aiškiai ir atvirai. 1990 metų „Kultūros“ birželio numeryje pirmą kartą pasirodė antraštė: „ULB pradeda realizuotis“74. J. Giedroyco Vidurio Rytų Europos laisvų ir lygių valstybių vizija, veikiama tarpukario įvykių ir pasaulėjautos, plėtojama ir galutinai suformuota „Kultūroje“, buvo tokia toliaregiška, kad susilaukė atpildo. 1990 m. kovo 11 d. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Lenkija ją pripažino 1991 m. rugpjūčio 26 d. ir tapo tik 15 valstybe, kuri tai padarė. Lenkijos delsimą pripažinti Lietuvos nepriklausomybę „Kultūra“ pasmerkė tvirtindama, kad Lenkija, išduodama savo kaimynę, išduoda savo istoriją, o galiausiai – ir savo ateitį. „Budrio kompleksas“ (atseit „mažoji Lietuva“ nepriartins Lenkijos prie Europos, o tik sukels daugiau problemų su galingu sovietiniu kaimynu) neapsaugos Lenkijos nuo „Rytų pagrobimo“75. Dar vienas mo73 Kosobudzki T. Stracone szanse // Kultura. 1994, nr 5/560, s. 15. 74 Plačiau žr.: Pomian K. Jerzy Giedroyc. Redaktor, polityk, cz�� łowiek, 2001; Dzieło Giedroycia: nasze zadania na przyszłość. Rozmavia W. Bartoszewski, B. Geremek, P. Kłoczowski, A. S. Kowalczyk, K. Czy żewski, W. P. Duda // Przegląd Polityczny. 2001, nr 51, s. 94–103; Kowal P. Ukraina, Litwa i Białoruś w myśli polskich środowisk opozycyjnych w latach 1976– 1980, 200. Prieiga per internetą: http://www.omp. org. pl /index. php/thems/indez.php [žiūrėta 2010 10 08]; Sędlak M. Litwa w oczach Jerzego Giedroycia, s. 171– 175, taip pat Hofman I. „Ogłoszenie się Litwinem“. O programie wschodnim Jerzego Giedroycia, s. 177–186: abi pozicijos Ostatni obywatele Wielkiego Księstwa Litewskiego / Pod red. T. Bujnickiego, K. Stępnika, 2005. 75 Kowalski R. Kompleks Budrysa // Kultura. 1991, nr 7/526–8/527, s. 162. 140 tyvas lenkams pripažinti ir ginti Ukrainos, Lietuvos ir Baltarusijos nepriklausomybę buvo gerų santykių su Rusija ir Vokietija palaikymas, kuriems, anot J. Giedroyco, įpareigojo Lenkijos ir Lietuvos unija ir iš jos kilusi „Jogailaičių idėja“, kurios laikytinos prasmingiausiais Lenkijos istorijos momentais76. 1998 metais reportaže J. Giedroycas sakė: „Daugiausia įkvėpimo man teikė, net jeigu ir pasidaviau J. Piłsudskio pažiūrų įtakai, istorija, būtent Abiejų Tautų Rzeczpospolitos / Respublikos istorija. Jos vizija nebuvo iki galo įgyvendinta, nes nesugebėjome į ją įtraukti Ukrainos, nesugebėjome užtikrinti protingo bendradarbiavimo su lietuviais, o tai labai pakenkė mūsų ateičiai. „Kultūra“ gimė visiško pralaimėjimo akimirką ir tuomet sukurti naują viziją atrodė utopija. Dabar jau yra aišku, kad tokią viziją reikėjo sukurti ir įgyvendinti, o jeigu tai daroma užsispyrus, galima tikėtis ir rezultatų.“77 Maisons-Laffitte sukurta „ULB“ programa leido Lenkijai geriausiai iš visų Vidurio Rytų Europos valstybių suprasti, kad net Europos Sąjungos viduje ir už jos ribų yra kaimynų, nuo kurių nepabėgsi ir kurių nuotaikų negalima nepaisyti, nors be jų gyvenimas būtų kur kas malonesnis78, todėl šiuolaikiniam Lenkijos vaidmens Europoje ir Vidurio Rytų Europoje supratimui buvo ir yra svarbios J. Giedroyco, J. Mieroszewskio bei Literatūros instituto bibliotekos išleisti žurnalai ir knygos. Jie Giedroyc J. Autobiografia..., s. 228. Dzieło Giedroycia: Nasze zadania na przyszłość. Rozmawia W. Bartoszewski, B. Geremek, P. Kłoczowski, A. S. Kowalczyk, K. Czyżewski, W. P. Duda // Przegląd Polityczny. 2001, nr 51, s. 96. 78 Ашерсон Н. �� Друзья�� ,�� братья и партнеры�� : �� будущие коалиции внутри Европейского союза // Европа. 2005, m. 5, № 4 (17), c. 17. 76 77 pusamžį padeda vykdyti geopolitinės kaimynystės programą, suformuluotą „ULB“ subregiono koncepcijoje. J. Giedroyco geopolitinė „ULB“ koncepcija privertė lenkus atsisakyti pretenzijų ne tik į tokius „kultūrinius-istorinius“ regionus kaip Vilnius ar Lvovas, bet ir sutrukdė lenkų istorikams pasisavinti LDK istoriją ir nepaisyti jos savarankiškumo. J. Giedroycas vylėsi, kad kažkada bus sąžiningai parašyta lenkų ir lietuvių santykių istorija ir kvietė lietuvius neužmiršti lenkų, kurie prisidėjo prie jų nepriklausomybės79. Šiuolaikinė lenkų ir lietuvių istoriografija palaiko „Kultūros“ suformuluotą mintį, skirtą Lenkijos istorijos bei lenkų ir lietuvių santykiams revizuoti80. Taip apmąstomas Lenkijos civilizacinis potencialas Vidurio Rytų Europos regione, Lietuvos turinio pripildomas Abiejų Tautų Respublikos palikimas, šiuolaikinė „ULB subregiono“ koncepcija, paruošiama terpė naujam lenkų ir lietuvių santykių raidos įvertinimui. Regis, tuo metu, kai Marshallas paskelbė savo planą, kaip atkurti Vakarų Europą, o Stalinas realizavo savo sumanymą sovietizuoti Vidurio Rytų Europą, Paryžiuje pamažu formavosi alternatyvi Vidurio Rytų Europos vizija, kuri šiandien drąsiai apibūdinama „Giedroyco planu“81. Maisons-Laffitte kurti ir įtvirtinti planai peraugo į darbus: bendras Lenkijos ir Lietuvos pastangas dėl Ukrainos narystės ES, kuri interpretuojama kaip jos „grįžimas į 79 s. 15. Berberyusz E. Książe z Maisons-Laffitte, 1995, 80 Bardach J. O dawnej i niedawnej Litwie, 1988; Samsonowicz H. Północ południe, 1999; Wisner H. Litwa: Dzieje państwa i narodu, 1999. 81 Rodkiewicz W. Jubileusz paryskiej „Kultury“ w Kijowie // Kultura. 1997, nr 10/601, s. 102. Europą“82, demokratinių procesų skatinimą Baltarusijoje, Lenkijos vaidmenį formuojant Europos Sąjungos Rytų politiką. Visa tai galime pavadinti revizuotos MaisonsLaffitte „Jogailačių idėjos“ „transplantacija“ į XXI a., atsispindinčia geopolitinėje formulės P (Lenkija) + ULB programoje ir šiuolaikiniame jos tautų naratyve. J. Giedroyco programuojamos politikos pavyzdys įrodė, kad didžioji istorinė politika turi operuoti ateities vizija ir pasinerti į praeities gelmes83. Išvados 1. XX a. pirmosios pusės Vidurio Europai siūlomi germanų ir slavų suvienijimo projektai sudarė sąlygas federacinių krypčių „Mitteleuropa kontra Sredni Evropa“ dichotomijai, kuri išryškino ir įtvirtino politinėje mintyje minėto regiono kultūrinį dualizmą tarp Vidurio Vakarų ir Vidurio Rytų Europos. 2. Istoriografinė federalistinė mintis, kaip ir geopolitinė, evoliucionavo. Pasaulinio lygio istoriko Oskaro Haleckio pastangomis tarpukariu išreikštos „nuojautos“ dėl Vidurio ir Vidurio Rytų Europos regiono apibūdinimo buvo apibendrintos išeivijoje išleistame veikale „Europos istorijos ribos ir ežios“, laikomu istoriografine regioninio federalizmo klasika. Jame buvo pateikta nuosekli, šių laikų poreikius atitinkanti Europos istorijos koncepcija, įvedanti į istoriografinį diskursą – homogeninį Vidurio Rytų Europos regioną. Jo įžvalgos paskatino konstruktyviam istorikų dialogui ne tik dėl Vidurio Rytų 82 Колаковска A. Французкая дискуссия на тему границ Европы // Европа. 2006, т. 5, № 1 (18), c. 63. 83 Mencwel A. Rodzinna Europa po raz pierwszy, 2009, s. 39. 141 Europos, bet ir dėl šio regiono tautų naujų tarpusavio santykių galimybių. 3. Moderni lenkų istorinė bei politinė mintis buvo kuriama ir propaguojama išeivijoje ne tik JAV, bet ir Prancūzijoje, priemiestyje Maisons-Laffitte. Ten lenkų politinio išeivio Jerzy’o Gied royco leidžiamuose žurnaluose „Kultūra“ bei „Istorijos sąsiuviniai“ sukurta „ULB“ koncepcija – taikaus sugyvenimo su rytiniais kaimynais geopolitinė Vidurio Rytų Europos „subregiono“ programa, išskyrusi Maisons-Laffitte iš lenkų išeivijos, nes iškart po karo buvo grindžiama įsitikinimu, kad po 1939 metų ir Jaltos susitarimų būtinos lenkų politinės mąstysenos permainos. 4. J. Giedroycas, vadinamas „didžiuoju keturių Rzeczpospolitos tautų kancleriu“, suformulavo visoms keturioms buvusioms Abiejų Tautų Respublikos didžiausioms tautoms šiuolaikinio savo turinio kaimynystės paradigmą, kuri buvo sukurta intelektualų ir jų publikacijų, bet turėjo milžinišką politinę reikšmę. 5. O. Haleckio istoriografinė Vidurio Europos koncepcijos genezė, išgryninusi Vidurio Rytų Europą, bei geopolitinė J. Giedroyco „ULB subregiono“ koncepcija leido pagrįsti istorinių subjektų pretenzijas į jų tapatybę formuojančius „kultūrinius-istorinius regionus“ – Len kijai į Wrocławą, Ukrainai į Lvovą, Lietuvai į Vilnių, Baltarusijai į Gardiną. 6. O. Halcekis ir J. Giedroycas – ne tik lenkų federalistinės išeivijos intelektualų atstovai, bet ir dvi skirtingos paradigmos, turėjusios įtakos lenkų politinės bei istoriografinės minties raidai, savo ištakomis siekiančios federalistinį tautų tarpusavio santykių supratimą, lėmusios kokybines permainas lenkų istoriografiniame ir geopolitiniame mąstyme. Jų abiejų įžvalgos šiandien leidžia matyti Vidurio Rytų Europoje ne „pabėgimą nuo Rytų“, bet „erdvę dialogui“, o šiuolaikinėms sąlygoms adaptuotoje „Jogailaičių idėjoje“ – ne lenkų imperializmą, bet galimybę formuotis lygiaverčiam buvusių ATR tautų naratyvui. East Central Europe in the Federalist-Regional Concepts of the Polish Emigrants of the Second Half of the 20th century Barbara Stankevič Summary The most prominent representatives of the federalist concept among Polish emigrants of the second half of the 20th century are considered to be historian Oskar Halecki (1891–1973) and editor / politician Jerzy Giedroyc (1906–2000). They made a tremendous influence on the Polish historiographical and geopolitical thought. The present article is dedicated to their activities and has formulated the concepts meant for the substantiation of the federal past of East Central Europe and the independence of the region. The developments of World War II and post-war periods conditioned a half-century long dualistic 142 division of Europe into the democratic West and the Communist East, which left a deep imprint in the world historiography. Disagreeing with the dualistic representation of Europe, O. Halecki suggested his own concept: he summarized the discussions of historians and politicians of the first half of the 20th century concerning such concepts as Eastern Europe, Slavic Europe, Central or East Central Europe. This was reflected in his publication “The Limits and Divisions of European History”. In it, he suggested dividing Europe not into two or three but into four parts – Western, Eastern, West Central and East Central. The concept of Europe which he had formulated was further expanded not only by the main centres of political thought of the USA, but also by Polish emigrants, and among them by the Institute of Literature which was situated in France, near Paris, in the Maisons-Laffitte, suburb and was headed by Jerzy Giedroyc. The journals “Culture” and “Notebooks of History”, edited by Giedroyc, presented the concept of ULB (to name the former lands of the Grand Duchy of Lithuania – Ukraine, Lithuania, Belarus) and the geopolitical programme of the peaceful co-existence of Poland with its Eastern neighbours in the “subregion” of East Central Europe. This programme distinguished Maisons-Laffitte from the Polish emigrants as immediately after the war it was believed that after the year 1939 and the Yalta agreements changes in the Polish political thought were necessary – the Polish had to give up the claims to Vilnius and Lvov. Under the present circumstances, the ULB concept was seeking to renew the “idea of the Jogaila dynasty”, which was popular in the post-war period, by dialectically criticizing it and discarding its imperialist form. O. Halecki introduced the homogenic region of East Central Europe into the historiographical discourse and encouraged discussions on its past and future, while J. Giedroyc’s geopolitical concept of the ULB subregion contributed to the substantiation of the claims of historical subjects to the cultural / historical regions formulating their identity and encouraged a new cooperation of the countries. Their concepts conditioned changes in the Polish thought and presented new arguments for the formation of a narrative between the former Republic of Both Nations. Įteikta 2011 03 08 Parengta skelbti 2011 03 31 143 ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 27 Kaip šiandien lietuviškoje istoriografijoje keičiasi žvilgsnis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos epochą? Vytautas Jarutis Doktorantas Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedra El. paštas: vjarutis@yahoo.com Įžanga Šiandien Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) paveldo „dalybų“ klausimas1 galėtų būti palyginamas su mestu upėn akmeniu, kuris sudrumstė ramiai sava vaga tekančios upės vandenis ne tik Lietuvoje, bet ir visame buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos erdvės regione, o sudrumsto vandens ratilai palietė ne tik istorikų, bet ir politikų, visuomenininkų darbo lauką. Kodėl sudrumstė? Istorikams LDK paveldo „dalybų“ klausimas reiškia XIX–XX a. įsitvirtinusių nacionalinės istoriografijos požiūrių ir vertinimų nacionalinei valstybei ir visuomenei reikšmingų, bet kartais kontroversiškų įvykių ar procesų atžvilgiu reviziją, reikalaujančią iš pačių istorikų ir asmeninės episteminės refleksijos2. Politikų darbotvarkėje LDK 1 Šį klausimą inicijavo Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo remiamo tęstinio projekto LDK paveldo „dalybos“ vykdytojai. 2 Episteminio refleksyvumo sąvoka pradėjo vartoti prancūzu sociologas Pierre’as Bourdieu. Jis iškėlė socialinių ir humanitarinių mokslų tyrinėtojui poreikį kritiškai vertinti savo tyrimų patikimumą analizuojant savo įsitikinimus ir jų įtakas konstruojamiems tekstams. Plačiau žr. Bourdieu P., Wacquant J. D. L. Įvadas į refleksyviąją sociologiją. Vilnius, 2003, p. 60–72. 144 paveldo „dalybos“ pirmiausia aktualina dabartinių nepriklausomų Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos respublikų artimosios kaimynystės santykių reguliavimą, skirtingų interesų suderinamumą ir atstovavimą ES lygiu bei derybose su Rusija ir naują Lietuvos valstybės vaidmenį šioje politikoje, pasitelkus LDK tradicijų idėją3. Visuomenininkų (taip juos vadinu dėl jų žinomumo visuomenėje iš mass media kanalų), kurie yra tiek humanitarinių ar socialinių mokslų atstovai, tiek žiniasklaidos žmonės, analitikai ar apžvalgininkai, darbo lauke šis klausimas tapo kertiniu persvarstant šiuolaikinės Lietuvos visuomenės kolektyvinio identiteto kaitos problematiką, kurią Virginijus Savukynas yra taikliai įvardijęs „amžinojo žydo“4 metafora, kai atsisakoma tradicinėmis laikomų tautinių „lietuvybės“ tapatumo for3 Laurinavičius Č., Lopata R., Sirutavičius V. Kritinis požiūris į Lietuvos užsienio politiką: kas pasikeitė nuo Augustino Voldemaro laikų? // Politologija. 2009, t. 2 (54), p. 111–113. 4 Savukynas V. Naujos tapatybės paieškos, arba kodėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regiono idėja tampa vis labiau patrauklesnė // Kultūros barai. 2005, Nr. 10, p. 7. mulių ir ieškoma naujų europietiškųjų ar kosmopolitinių, tačiau šios paieškos yra dar tik transformacijos būsenos, kuri daugelio šiandien yra apibūdinama „tapatybės krizės“5 terminu. Pradėkime nagrinėti problemą iš savo, t. y. istoriko, darbo lauko vadovaudamiesi Alfredo Bumblausko, Grigorijaus Potašenko, Šarūno Liekio mintimi, kad dabar istoriografijoje mėginama ne „nuimti“ LDK paveldą nacionalizuojančius modelius, kaip buvo siūloma internacionalizmo epochoje, o ieškoti jų korekcijų ir sugyvenimo būdų, remiantis naujomis teorinėmis prielaidomis6, hipotetiniu teiginiu, skatinančiu atidžiau įvertinti tiek metodologinius, tiek ideologinius poslinkius šiuolaikinėje LDK epochos lietuviškoje istoriografijoje. Straipsnyje, nepretenduojant į išsamią paradigminę istoriografinės raidos analizę, siekiama: pirma – lyginamojoje laiko perspektyvoje metodologiškai išskirti, kaip koreguojami senieji LDK istoriografiniai modeliai ir kokie pateikiami nauji; antra – bandyti analizuoti istorikų konstruojamų naratyvų koreliacijas su per pastarąjį šimtmetį lietuviškoje LDK istoriografijoje „įsišaknijusiomis ideologijomis“, ypač nacionalizmu, akcentuojant šių koreliacijų kaitą ir poveikį visuomenei. Pastarojo uždavinio nagrinėjimą šio straipsnio autorius prisiima kaip iššūkį, nes, jo žiniomis, šis uždavinys yra 5 Būgštavimai dėl tautinės tapatybės praradimo integruojantis į Europos Sąjungą kai kurių Lietuvos mokslo institucijų ir viešojoje erdvėse netyla iki šiol. Plačiai lietuviškosios tapatybės transformacijų klausimai yra aptariami: Tautinės tapatybės dramaturgija. Lietuvių tautinis identitetas ir integralumas kintančiame pasaulyje / Sud. R. Grigas, L. Klimka. Vilnius, 2005. 6 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tradicija ir paveldo „dalybos“ / Sud. A. Bumblauskas, Š. Liekis, G. Potašenko. Vilnius, 2008, p. 10. ypač menkai svarstytas tiek Lietuvoje7, tiek užsienyje. Mėginimų diferencijuoti po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo lietuviškoje istoriografijoje (ne vien LDK laikotarpio) vykstančius pokyčius, išskiriant sroves ar metodologines kryptis, kurių laikosi vieni ar kiti istorikai, priklausantys vienoms ar kitoms mokslo institucijoms, jau yra8. Čia yra fiksuojama takoskyra tarp tradiciniu laikomo lituanocentrinio naratyvo, kur „Lietuvos istorija“ yra sutapatinama su „lietuvių tautos istorija“, ir liberalaus diagiakultūrio, kuris siekia, integruodamas vakarietiškąjį modernųjį istorijos mokslo diskursą, atsisakyti etnocentrinio žvilgsnio į Lietuvos istoriją ir pažvelgti į ją ne tik nuo „Šatrijos, bet ir nuo 7 Išskirtini tam tikri atvejai, pavyzdžiui, sovietmečiu J. Jurginis savo Vilniaus istorijos istoriografinėje apžvalgoje istorikų pozicijas siejo su nacionalistinėmis ideologijomis. Žr. Jurginis J., Merkys V., Tautavičius A. Vilniaus miesto istorija: nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos. Vilnius, 1968, p. 7–15. A. Bumblauskas jau nepriklausomoje Lietuvoje bandė spręsti Vilniaus paveldo „dalybų“ klausimą jį susiedamas su skirtingų modernių tautų istoriografinėmis pretenzijomis nacionalizuoti buvusios istorinės LDK sostinės Vilniaus paveldą. Žr. Bumblauskas A. Senasis Vilnius tautų istorinės sąmonės perspektyvose // Lietuvos istorijos studijos. 2000, Nr. 8, p. 20–39. Vasilijus Safronovas savo publikacijose yra bandęs susieti nacionalizmo ideologiją su šiandieniniais istorijos mokslo tyrimų metodologiniais pokyčiais. Žr.: Safronovas V. Ką tyrinėsime – istorinę kultūrą ar atminimo kultūrą? // Kultūros barai. 2007, Nr. 7 (513), p. 2–6; Nacionalizmas ir modernioji visuomenė: kai kurie teoriniai ir praktiniai aspektai // Kultūros barai. 2007, nr. 3 (509), p. 6–10; 2007, Nr. 4 (510), p. 4–8. 8 Paminėtini Alvydo Nikžentaičio ir Vytauto Berenio bandymai. A. Nikžentaičio pranešimas pirmajame istorikų suvažiavime „Istoriografinės mokyklos Lietuvoje“ yra pristatomas: Norkus Z. Sekcija „Istoriografijos struktūros pokyčiai ir istoriografinės mokyklos“ // Lietuvos istorijos metraštis. 2006, Nr. 1, p. 183–184; Berenis V. Lietuvių nacionalinė XIX amžiaus ideologija ir Lietuvos istorijos problemos po 1990 metų // Lietuviškojo europietiškumo raida: dabarties ir ateities iššūkiai / Red. A. Andrijauskas. Vilnius, 2006, p. 76–82. 145 Monblano“9. Taip pat yra brėžiama metodologinė takoskyra tarp istoristiniu laikomo faktografinio metodologinio principo ir fenomenologinio, kurį Vytautas Berenis, sakytume, skeptiškai vadina liberaliuoju, akcentuodamas polinkį į utilitarizmą ir istorijos politizavimą10. Šio straipsnio pirmojoje dalyje scientistinio Jörno Rüseno pasiūlyto istorijos mokslo paradigminės raidos modelio pragmatizmas-istorizmasistorizmo įveika principu11 yra mėginama rizomatiškai struktūruoti lietuviškosios LDK istoriografijos metodologines kryptis ir jų kaitą nuo Adolfo Šapokos iki Edvardo Gudavičiaus, išskiriant vyraujančias ir alternatyvias (remiantis A. Bumblausko Lietuvos istoriografijos sintezės modeliu12). Taip pat siekiama išskirti naujausias metodologines kryptis šiandieninėje lietuviškoje LDK istoriografijoje. Antrojoje dalyje yra bandoma įvertinti LDK istoriografinius pokyčius remiantis šiuolaikinės istorinio 9 Sigito Narbuto frazė, skirta apibūdinti E. Gudavičiaus LDK europeizacijos koncepciją. Cit. pagal Bumblauskas A. Vilniaus ir Kauno lietuviškumo modeliai // Naujasis Židinys-Aidai. 2009, Nr. 1–2, p. 42. 10 Berenis V. Lietuviško liberalizmo tradicija ir mitai // Metai. 2009, Nr. 11. Prieiga per internetą: <http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/5704-vytautas-berenis-lietuvisko-liberalizmo-tradicija-ir-mitai. html?catid=545%3A2009-m-nr-11-lapkritis-> [žiūrėta 2011 03 31]. 11 Rüsen J. Istorika. Istorijos darbų rinktinė / Sud. Z. Norkus. Vilnius, 2007, p. 132–148. Taip pat Norkus Z. Istorika: istorinis įvadas. Vilnius, 1996, p. 33–42, 74–78, 159–178. 12 A. Bumblausko Lietuvos istoriografijos sintezės modelis yra pristatomas šiose publikacijose: Bumblauskas A. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos paveldo „dalybos“ ir „Litva / Letuva“ distinkcijos konceptas // Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tradicija ir paveldo „dalybos“. Vilnius, 2008, p. 23–27; Bumblauskas A. Lietuvos didieji istoriniai pasakojimai ir Vilniaus paveldas // Naujasis Vilniaus perskaitymas: didieji Lietuvos istoriniai pasakojimai ir daugiakultūrinis miesto paveldas / Sud. A. Bumblauskas, Š. Liekis, G. Potašenko. Vilnius, 2009, p. 22–47 146 naratyvizmo mokyklos metodologiniais principais13 susiejant istorijos naratyvą su nacionalizmo ideologija ir jos šiuolaikinėmis transformacijomis. Metodologiniai pokyčiai lietuviškoje LDK istoriografijoje: romantiškosios lituanocentrinės paradigmos įveikos link Zenonas Ivinskis savo Lietuvos istorijos sintezės iki Vytauto Didžiojo mirties (išleistos 1978 m. Romoje) pratarmėje yra apsvarstęs istorijos mokslo raidą Lietuvoje ir pateikęs bene pirmąjį lietuviškosios istoriografijos raidos modelį (skyręs ikimokslinio pragmatizmo ir romantizmo, pozityvizmo arba istorizmo ir marksizmo-leninizmo etapus), taip pat yra fiksavęs paradigminių poslinkių lietuviškoje istoriografijoje komplikuotumą ir nubrėžęs gaires ateities istoriniams tyrimams: „Romantiškas žvilgsnis į savo istoriją tebeturi stiprias tradicijas lietuviuose. Bet ir istorijos mokslas daro pažangą. Žinoma, pačioje istorijoje, anoje prieš daug šimtų metų įvykusioje praeityje, nieko nebegalima pakeisti. Kas yra atsitikę, yra įvykę amžinai, ir niekada nebesiduoda koriguojama. Keistis gali tačiau vėlesnių generacijų pažiūros į pačius faktus. Pvz., ir senos praeities įvykiams aiškinti gali būti surastos naujos priežastys, nauji atžvilgiai, ypač kai pavartojami nauji tyrinėjimo metodai.“14 Interpretuojant Z. Ivinskio įžvalgas apie istorinį tyrimą, jas vertinti reikia bent dviem požiūriais. Viena vertus, Z. Ivinskis postuluoja tradicinį istoristinį objektyvaus tyrimo principą „ištirti taip, kaip iš tiesų 13 Lyotard J. F. Postmodernus būvis: ataskaita apie žinojimą. Vilnius, 2010. 14 Ivinskis Z. Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Vilnius, 1991, p. 2 buvo“15, nes to, kas įvyko, negalima pakeisti ir istoriniai faktai „niekada nesiduoda koreguojami“. Kita vertus, Z. Ivinskis žvelgia į „pačius faktus“ hermeneutiniu interpretacijos variacijų žvilgsniu, akcentuodamas skirtingo istorinio aiškinimo ir skirtingo tyrėjo žvilgsnio galimybes taikant skirtingus tyrimo metodus. O tai jau būtų galima laikyti slinktimi link istorizmo įveikos16. Grįžtant prie šio straipsnio pagrindinio probleminio klausimo, kaip kinta žvilgsnis į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos epochos tyrimus šiuolaikiniame moksliniame diskurse, būtų galima perorientuoti klausimą labiau metodologine kryptimi: kokie paradigminiai poslinkiai reiškiasi šiuolaikiniuose LDK epochos tyrimuose, kas daro įtaką jų kaitai ir kur link judama? Kalbėdamas apie šiandieną, turbūt neapsiriksiu sakydamas, kad vienus iš konceptualiausių šio klausimo svarstymų Lietuvoje yra pateikęs Alfredas Bumblauskas. Analizuodamas viso „LDK regiono“ šiomis dienomis istoriografijas paradigminių poslinkių kryptimi, mokslininkas mato ryškėjančią tendenciją „išsivaduoti nuo vėlyvojo istorizmo smulkiatemiškumo bei nuo komunistinių ir nacionalistinių stereotipų – siekiama pamatyti LDK istorinius procesus Vidurio Europos regione ir einama prie liberalių ar net postmodernių naratyvų“17. A. Bumblauskas, konstruo15 Remiamasi Leopoldo von Ranke’s suformuluotais objektyvaus istoristinio tyrimo metodologiniais principais. Plačiau žr. Norkus Z. Istorika. Vilnius, 1996, p. 51–55. 16 Prof. A. Bumblauskas yra įrodęs, kad Z. Ivinskis savo tyrimuose pranoksta lituanocentriškai istoristinius tarpukario Lietuvos istorijos tyrimų metodologijos principus. Plačiau žr. Bumblauskas A. Penkios Zenono Ivinskio teorinės novacijos // Lietuvos istorijos studijos. 1997, Nr. 4, p. 14–34. 17 Bumblauskas A. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos paveldo „dalybos“ ir „Litva / Letuva“ distinkcijos konceptas..., p. 44. damas savąjį Lietuvos istoriografijos raidos modelį, siekia sintezuoti scientistinę ir ideologinę paradigmos koncepcijas per „didžiųjų pasakojimų“ (pranc.: méta récits, grands récits, maître-récits, angl.: metanarratives, grand narratives, master narratives, vok.: Metanarrativen, Meistererzählungen) konceptą, kuris suprantamas ne vien kaip akademinis istorinis, bet ir kaip meninis (dailės, muzikos, architektūros) tekstas, turintis stiprią socialinę reguliatyvinę galią veikti kolektyvinę visuomenės savimonę, pateikiant tam tikras kolektyvinio tapatumo formules ir pripažįstant, kad šiuolaikiniame pasaulyje šalia žinomų didžiųjų naratyvų lygia greta gali egzistuoti alternatyvūs naratyvai, turintys skirtingas ideologemas18. A. Bumblausko Lietuvos istoriografijos sintezės modelis: Senojoje Lietuvos istoriografijoje pradedant XIX a. išskiriamas pragmatinės retorinės istoriografijos didysis pasakojimas (S. Daukantas ir Maironis), vėliau, jau tarpukario Lietuvoje įsitvirtinęs istoristinis lituano centrizmas (A. Šapoka), Z. Ivinskio istoriniai tekstai, parengti išeivijoje, interpretuojami kaip kokybiškas paradigminis poslinkis link krikščioniškojo eurocentrizmo19. Sovietinėje lietuvių istoriografijoje, pasižyminčioje metodologiniu nevienalytiškumu, išskiriamas sovietinės ideologijos primestas marksizmas-leninizmas arba stalinizmas, komunistinis pragmatizmas, romantizmo tradicijos transformacijos vadovaujantis sovietine ideologija į sovietinę baltofiliją ir istorizmas 18 Bumblauskas A. Lietuvos didieji istoriniai pasakojimai ir Vilniaus paveldas..., p. 17–22. 19 Bumblauskas A. Penkios Zenono Ivinskio teorinės novacijos..., p. 29. 147 arba valstybingumo idėjos atsisakęs (ar priverstas atsisakyti) empirizmas ir J. Jurginio fenomenas, tų laikų sovietinės ideologijos gniaužtuose sugebėjęs iškelti „valstybinio patriotizmo“ koncepciją20. Šiuolaikinėje istoriografijoje, kurios lūžiniu momentu galima laikyti išsivadavimą iš Sovietų Sąjungos 1990 m. kovo 11 d., „perversmą mūsų galvose“ sukėlė, kaip teigia prof. A. Bumblauskas, E. Gudavičiaus suformuluota nauja LDK ir Lietuvos istorijos koncepcija, atmetusi tradicinius požiūrius ir perėjusi „nuo istoristinės politinių įvykių istorijos prie struktūrų ir procesų arba visuomenės istorijos, nuo baltofilijos ir lituanocentrizmo prie LDK ir Lietuvos istorijos tipologijos Europos kontekste paieškų. Tai jau akivaizdi paradigminė permaina“21. Kita vertus, A. Bumblauskas pažymi, kad E. Gudavičiaus koncepcijos recepcija šiuolaikinių Lietuvos istorikų sąmonėje vyko ir tebevyksta labai kontroversiškai: „<...> kandys, kurios turėtų kandžioti šį baudžiavos laikų vaizdinį (turima omenyje iki šių dienų tradiciškai gyvuojanti lietuviškoji romantinė ir lituanocentrinė paradigma), ėda E. Gudavičių.“22 Reikia pažymėti, kad šiandien Lietuvos istorikai, rodos, sutaria, kad istorijos moks20 Bumblauskas A. Konfliktai Lietuvos sovietinėje istoriografijoje: psichologija ar metodologija? // Lietuvos sovietinė istoriografija. Teoriniai ir ideologiniai kontekstai / Sud. A. Bumblauskas, N. Šepetys. Vilnius, 1999, p. 102–120. 21 Bumblauskas A. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos paveldo „dalybos“ ir „Litva / Letuva“ distinkcijos konceptas..., p. 27. 22 Bumblauskas A. Lietuvos didieji istoriniai pasakojimai ir Vilniaus paveldas..., p. 22. 148 las Lietuvoje, integruodamas šiuolaikines globalaus pasaulio minties raidos tendencijas su didesnėmis ar mažesnėmis reminiscencijomis, pereina iš tradiciniu laikomo lituanocentrinio arba monoperspektyvaus naratyvo į liberalųjį arba daugiaperspektyvųjį. Kas liudija esant šį sutarimą? Visų pirma, siekiant pereiti iš vienos būklės į kitą, reikia aiškiai suvokti, kuo esama būklė mūsų netenkina ir kur link norime eiti. Ką atmetame ir ko naujo siekiame? Taigi reikia analizuoti, kokias metodologines ir ideologines „spragas“ šių dienų istorikai mato tradiciniu laikomame lituanocentriniame naratyve ir kokias naujas alternatyvas vietoj jo siūlo. V. Berenis turbūt taikliausiai yra apibrėžęs lituanocentrinio diskurso ydas ir ribotumus: „Lietuvos humanitariniuose moksluose istoriškai susiformavo metodologinis petitio principii – pagrindiniu lietuviškos kultūros kriterijumi laikoma kalba arba kūrėjo etninė kilmė. Jų nebuvimas rašytinėje arba meninėje kultūroje tapo geriausiu „svetimos“ kultūros įrodymu. Tuo būdu LDK kultūros palikimo tyrinėjimai pasidarė neaktualūs. Lotynų, lenkų, rusėnų, žydų kalbomis parašyti tekstai lyg ir atsiduria – istorine prasme – „niekieno žemėje“ arba, geriausiu atveju, tampa istorine vienos ar kitos tautos etninės istorijos iliustracija.“23 Toks ksenofobiškas žvilgsnis į Kitą Adolfui Šapokai buvo ideologinis manifestas – ieškoti lietuvių Lietuvos istorijoje ir „parodyti tokią savo tautos praeitį, kokia ji tikrai yra buvusi“24. Čia kitoniškas žvilgsnis į Lietuvos istoriją vertinamas kaip tendencingas („Jiems, žinoma, pirmiausia rūpėjo 23 Berenis V. LDK istorinis paveldas ir nacionalinio tapatumo problema // Nacionalinio tapatumo tęstinumas ir savikūra eurointegracijos sąlygomis / Sud. A. Andrijauskas, V. Rubavičius. Vilnius. 2008, p. 67. 24 Šapoka A. Lietuvos istorija. Vilnius, 1989, p. 10. savo tikslai, o ne istorinė tiesa“25), o savas – objektyvus („Nuo tos tendencijos Lietuvos istorija pradėta valyti tik paskutiniais laikais, kai ją pradėjo tyrinėti patys lietuviai“26). Sovietmečiu Lietuvos istorijos mokslas pateko į akylosios sovietinės cenzūros akiratį ir privalėjo atsisakyti lituanocentrinės paradigmos – ją pakeisti marksistine-leninine ar komunistine orientacija, pateikti privalomas „klasikų“ citatas, matyti kiekvienos tautos istorijos raidą per klasių kovos prizmę. Tačiau, kaip parodė naujausi Aurimo Švedo tyrimai, sovietmečio laikų oficioziniame diskurse Lietuvoje nuo XX a. septintojo dešimtmečio pradžios vyko tam tikros permainos, kurios leido rastis, kad ir pavienėms, tačiau labai reikšmingoms Juozo Jurginio, Ingės Lukšaitės, Edvardo Gudavičiaus tyrimų metodologinėms alternatyvoms, sugebėjusioms išlaviruoti tarp komunistinių ir vakarietiškųjų marksistinės paradigmos versijų27. Reikia pažymėti, kad sovietmečiu, siekiant atkirsti istorikus nuo tarpukario laikų istoriografinės tradicijos, buvo siekiama skatinti nevalstybinio laikotarpio istorinius tyrimus (t. y. archeologiniai proistorės tyrinėjimai28 ir lietuviškoji etnografija, besiremianti kaimiškosios visuomenės tyrimais daugiausia nuo XIX a.29). Taip sovietmečiu romantizmo Ten pat, p. 8. Ten pat, p. 8. 27 Švedas A. Matricos nelaisvėje. Sovietmečio lietuvių istoriografija (1944–1985). Vilnius, 2009, p. 183–194 ir 202–213. 28 Plačiau žr. Kulikauskas P., Kulikauskienė R., Tautavičius A. Lietuvos archeologijos bruožai. Vilnius, 1961 ir kritišką žvilgsnį iš šių dienų pozicijos Sidrys R. V. Kasinėjimai be teorijos? Kritiškas optimisto žvilgsnis į Lietuvos archeologiją // Lietuvos sovietinė istoriografija. Teoriniai ir ideologiniai kontekstai..., p. 205–238. 29 Paminėtini Vilniaus universiteto prof. Pranės Dun dulienės darbai: Dundulienė P. Lietuvių etnografija. Vilnius, 1982; Etnografijos mokslas Vilniaus universitete. Vilnius, 1978. 25 26 laikų Simono Daukanto „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ ir Jono Basanavičiaus „Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra“ (1912) pagonybės „adoravimo“ tradicija buvo transformuota į sovietinę baltofiliją, kuri, pasak A. Bumblausko: „<...> yra „nukalta“ pagal slavofilijos pavyzdį. Tai antivakarietiškas, izoliacionistinis Lietuvos istorijos modelis.“30 Toks ksenofobiškas monoperspektyvus naratyvas, kurio šaknų reikia ieškoti romantinėje XIX a. lietuvių literatūroje ar publicistikoje, sovietmečio laikais buvo toliau reprodukuojamas – iš jo išvalomos pilietinės ir krikščioniškojo europietiškumo dimensijos, dėl kurių formavosi siaurai etnografiškas, paremtas Jono Jablonskio sunormintos bendrinės lietuvių kalbos išsaugojimu, lietuvybės mentalitetas. Amžinybėn išėjęs Justinas Marcinkevičius šiandien neatsitiktinai yra lyginamas su J. Basanavičiumi ir vadinamas tautos patriarchu, nes savo kūryboje atliko romantinio lietuviškumo reprodukcijos funkciją, kurią labai taikliai metaforiškai yra apibrėžusi Nerija Putinaitė: „Esamo savumo muziejaus sargo pozicija.“31 1990 m. kovo 11 d. atkūrusi nepriklausomybę Lietuvos Respublika kartu su 1988 m. pradėjusiu veikti Sąjūdžiu žengė į naują „tautos statybos“32 laikotarpį. Su šiuo laikotarpiu yra siejamos minėtos permainos lietuvių istoriografijoje. Visų 30 Bumblauskas A. Konfliktai Lietuvos sovietinėje istoriografijoje: psichologija ar metodologija? // Lietuvos sovietinė istoriografija. Teoriniai ir ideologiniai kontekstai..., p. 109–110. 31 Putinaitė N. Šiaurės Atėnų tremtiniai. Lietuviškosios tapatybės paieškos ir Europos vizijos XX a. Vilnius, 2004, p. 158. 32 Angl. nation building terminą moksliniame diskurse pradėjo vartoti žymus nacionalizmo reiškinio tyrinėtojas Anthony D. Smithas. Plačiau žr. Smith A. D. Nationalism // Encyclopedia of Government and Poli tics. Vol. 2. 1992, p. 1114. 149 pirma, siekiant atsiriboti nuo sovietmečio laikų komunistinio naratyvo, buvo atmesta sovietinė Lietuvos istoriografija ir reanimuotas prieškario laikų istoriografinis paveldas. Tai liudija 1989 m. 150 tūkst. egzempliorių tiražu perleista 1936 m. A. Šapokos „Lietuvos istorijos“ redakcija, kuri tapo „nefalsifikuotos“ Lietuvos istorijos simboliu plačiojoje visuomenėje ir gėda buvo neturėti šios knygos savo šeimos knygų lentynoje. A. Šapokos „Lietuvos istorija“ buvo ir parankinis istorijos vadovėlis aukštesnių klasių vidurinės mokyklos moksleiviams. Taigi ne tik tarp istorikų, bet ir plačiojoje visuomenėje pirmaisiais XX a. pabaigos Lietuvos Respublikos nepriklausomybės metais, kaip teigia V. Berenis: „<...> atgijo prieškario Lietuvos 1918–1940 m. istorinis mentalitetas ir stereotipai.“33 Tačiau lygia greta tuo pat laikotarpiu Lietuvą pasiekė ir išeivijos istorikų, religijotyrininkų, kultūrologų darbai. 1990 m. pasirodė religijotyrininko semiotiko Algirdo Juliaus Greimo studija „Tautos atminties beieškant“, besiremianti vakarietiškuoju hermeneutiniu-semiotiniu Jurijaus Lotmano, George’o Dumezilio ir struktūralistiniu Claude’o Levi-Strausso metodologiniais principais. A. J. Greimo tyrimai davė impulsą nepriklausomoje Lietuvoje toliau plėtotis moderniosios religijotyros krypčiai, kurios žymiausiu tęsėju būtų galima laikyti Gintarą Beresnevičių34, ir lingvistinei semiotikos krypčiai, kurios žinomiausias atstovas būtų Paulius Subačius35. Kultūrologo Vytauto Kavolio ir pu33 Berenis V. Lietuvių nacionalinė XIX amžiaus ideologija ir Lietuvos istorijos problemos po 1990 metų // Lietuviškojo europietiškumo raida: dabarties ir ateities iššūkiai / Red. A. Andrijauskas. Vilnius, 2006, p. 76. 34 Beresnevičius G. Baltų religinės reformos. Vilnius, 1995; Lietuvių religija ir mitologija: sisteminė studija. Vilnius, 2004. 35 Subačius P. Lietuvių tapatybės kalvė: tautinio išsivadavimo kultūra. Vilnius, 1999; Antanas Bara- 150 blicisto Tomo Venclovos publikacijos36 atvėrė kelią vakarietiškajam liberaliam arba daugiaperspektyviam naratyvui atsirasti ir nubrėžė gaires vakarietiškosios kultūrinės antropologijos metodologinei krypčiai Lietuvoje, kuri akcentavo modernizacijos ir globalizacijos reiškinius ir jų poveikį visuomenėms ir kultūroms, į visuomenes siūlė žvelgti sisteminiu Talcotto Parsonso metodologiniu žvilgsniu. V. Kavolio ir T. Venclovos nuosekliais mokiniais ir metodologinės tradicijos tęsėjais būtų galima laikyti Leonidą Donskį37, Artūrą Tereškiną38, Gintautą Mažeikį39. Ši mokykla, akcentavusi LDK ir Vilniaus paveldo daugiakultūriškumo fenomenus, įkvėpė, kaip apibrėžia A. Bumblauskas: „<...> LDK tradicijas nebeetnocentriškai tirti A. Kulakauską, E. Aleksandravičių, R. Miknį ir kitus autorius, susibūrusius apie „Tautinio atgimimo studijas“. Būtent jie nuosekliai suformulavo tezę, kad tarpukario Lietuvos Respublika nebuvo organiška LDK tąsa, o etnolingvistinio nacionalizmo pagimdytas moderniosios tautos kūrinys.“40 George’o nauskas: gyvenimo tekstas ir tekstų gyvenimai. Vilnius, 2010. 36 Kavolis V. Sąmoningumo trajektorijos: lietuvių kultūros modernėjimo aspektai. Chicago, 1986; Epochų signatūros. Chicago, 1991 ir Tomo Venclovos publicistika: Venclova T. Vilties formos: eseistika ir publicistika. Vilnius, 1991; Prarasto orumo beieškant // Kultūros barai. 1997, Nr. 8–9. 37 L. Donskis yra konceptualiai įvertinęs trijų lietuvių išeivių intelektualų V. Kavolio, A. Štromo ir T. Venclovos kūrybinį indėlį į „laisvos“ lietuviškosios humanistikos raidą XX a. Plačiau žr. Donskis L. Tapatybė ir laisvė. Trys intelektualiniai portretai. Vilnius, 2005. 38 Tereškinas A. Kūno žymės: seksualumas, identitetas, erdvė Lietuvos kultūroje. Vilnius, 2001; Imperfect communities: identity, discourse and nation in the seventeenth-century Grand Duchy of Lithuania. Vilnius, 2005. 39 Mažeikis G. Renesanso simbolinis mąstymas. Šiauliai, 1998; Propaganda ir simbolinis mąstymas. Kaunas, 2010. 40 Bumblauskas A. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos paveldo „dalybos“ ir „Litva / Letuva“ distinkcijos konceptas..., p. 26. Soroso lėšomis 1990 m. įsteigtas Atviros Lietuvos fondas pradėjo intensyviai versti iš užsienio kalbų žymiausių XX a. teoretikų veikalus. Taip pamažu į humanitarinių ir socialinių mokslų diskursą Lietuvoje pradėjo skverbtis vakarietiška mintis. Ši mintis praturtino istorikų tyrimų lauką ir papildė naujomis perspektyvomis: mikroistorijos41, lyginamųjų civilizacijų studijų42, etninių ir kultūrinių mažumų studijų43, mentaliteto studijų44, moderniosios paveldosaugos45, vizualinės istorijos ir istorinės kinematografijos46 etc.... 41 Paminėtini šių dienų Lietuvos moterų istorikių ir literatūrologių tyrimai: Ragauskienė R. Barboros Radvilaitės laiškai Žygimantui Augustui ir kitiems: studija apie XVI a. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės moterų korespondenciją. Vilnius, 2001 ir Vaitkevičiūtė-Verbickienė V. LDK katalikiškas Baroko pamokslas: tarp ars vivendi ir ars moriendi. Vilnius, 2008. 42 Be žymiosios E. Gudavičiaus LDK europeizacijos teorijos, keletą publikacijų sintezuojant tarpukarines S. Šalkauskio ir A. Maceinos istoriosofines lietuvių kultūros apibrėžties tarp Rytų ir Vakarų idėjas su vakarietiškosiomis Oswaldo Spenglerio ir Arnoldo J. Toynbee lyginamųjų civilizacijų studijų metodologinėmis koncepcijomis yra paskelbęs kultūrologas Antanas Andrijauskas. Plačiau žr.: Andrijauskas A. LDK europėjimo tendencijos ir kultūrinio tapatumo paieškos tarp Rytų ir Vakarų // Lietuviškojo europietiškumo raida: dabarties ir ateities iššūkiai. Vilnius, 2006, p. 18–48; LDK europėjimas ir universalios tapatumo idėjos problema. Apmąstymai apie gelmines geopolitinio valstybės nuosmukio priežastis // Nacionalinio tapatumo tęstinumas ir savikūra eurointegracijos sąlygomis. Vilnius, 2008, p. 26–59. 43 Potašenko G. Daugiatautė Lietuva: Lietuvos etninių mažumų istorija. Kaunas, 2008; Orientas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos visuomenės tradicijoje: totoriai ir karaimai / Red. T. Bairašauskaitė. Vilnius, 2008; Šiaučiūnaitė-Verbickienė J. Žydai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje: sambūvio aspektai. Vilnius, 2009. 44 Paknys M. Mirtis LDK kultūroje XVI–XVIII a. Vilnius, 2008; Šventieji vyrai, šventosios moterys: šventųjų gerbimas LDK XV–XVII a. Vilnius, 2005. 45 Čepaitienė R. Laikas ir akmenys: kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje. Vilnius, 2005; Paveldosauga globaliajame pasaulyje. Vilnius, 2010. 46 Bumblauskas A. Vizualinė istorija: koncepcijos LDK epochos tyrimuose po 1990 m. Lietuvoje vyko ne tik sovietinės istoriografinės minties atmetimas, tarpukarinio lituanocentrinio naratyvo revizija, vakarietiško teorinio ir empirinio diskurso recepcija, bet ir savarankiško paradigminio modelio kūrimas, kuris, be abejonės, yra siejamas su Edvardo Gudavičiaus darbais. Nuoseklus E. Gudavičiaus metodologijos tyrinėtojas A. Bumblauskas teigia: „Tradicinius požiūrius į LDK istoriją esmingai atmetė E. Gudavičius <...>. Sujungęs antikomunistinio marksizmo (K. Wittfogelio) puoselėtą „azijinio gamybos būdo“ su civilizacinėmis ir sociologinėmis „centro-periferijos“ teorijomis, jis sukūrė savarankišką globalų pasaulio istorijos modelį.“47 Šiame modelyje svarbiausia yra LDK europeizacijos idėja, kurią E. Gudavičius grindžia savo sukonstruotu „pastumtos kortų kaladės dėsniu“48. Kitas svarbus LDK kultūrinės misijos į Rytus konceptas, grindžiamas LDK kultūrinio subjektiškumo idėja, paremta politinės tautos savimone pripažįstant, kad ją stipriai formavo per Lenkiją sklindančios Europos civilizacinės vertybės, kurių įsisavinimo laidas buvo lenkų kalbos perėmimas, leidęs E. Gudavičiui LDK kultūrą traktuoti kaip „antrąją Lenkų civilizacijos laidą“49. Ši nauja E. Gudavipaieškos atnaujintos istorikos ir dramaturgijos kontekstuose // Istoriografija ir atvira visuomenė / Sud. U. Becher, A. Bumblauskas, J. Rüsen. Vilnius, 1998, p. 306–323 ir Šermukšnytė R. Lietuvos istorijos aktualinimas Lietuvos dokumentiniame kine ir televizijoje (1988–2005 m.): daktaro disertacija. VU, 2006. 47 Bumblauskas A. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos paveldo „dalybos“ ir „Litva / Letuva“ distinkcijos konceptas..., p. 26. 48 Gudavičius E. „Pastumtos kortų kaladės“ dėsnis // Lietuvos europėjimo keliais. Vilnius, 2002, p. 50–59. 49 Gudavičius E. Lietuvių tautos ankstyvieji amžiai: laimėjimai ir praradimai // Ten pat, p. 60–68; Gudavičius E. Lenkų kultūrinio fenomeno užuomazga Lietuvoje // Ten pat, p. 203–210; Gudavičius E. Lenkijos vaidmuo euro- 151 čiaus metodologinė perspektyva privertė pažvelgti į po 1387 m. ar 1569 m. unijinį su Lenkija LDK laikotarpį nebe etnocentriškai, todėl sukėlė pirmiausia ideologiniu pagrindu daugelio „tradiciniais“ laikomų istorikų, lingvistų, kultūrologų priešiškas reakcijas50, apsunkinusias E. Gudavičiaus tyrimų metodologines ir epistemologines recepcijas. Vis dėlto šios recepcijos vyko ir tebevyksta. Šiandieninėje Lietuvos medievistikoje ryškėja perėjimas nuo įvykinės istorijos prie procesų istorijos, nuo politinės istorijos prie visuomenės istorijos, perimant E. Gudavičiaus LDK europeizacijos modelio metodologinės priemones. Socialinius ir kultūrinius (visuomeninius) LDK europeizacijos tyrimus ankstyvaisiais Viduramžiais toliau tęsia Rimvydas Petrauskas, Artūras Dubonis, Darius Baronas51. Vėlyvąjį LDK laikotarpį, akcentuojant LDK subjektiškumo pilietines ir teisines tradicijas, taip pat retorikos vaidmenį ugdant patriotiškumą, kelia Darius Kuolys52. LDK politinės tautos savimonę tyrinėja Jūratė peizuojantis Lietuvai // Ten pat, p. 211–226. 50 E. Gudavičius, nepaisant oficialaus pripažinimo Lietuvoje ir užsienyje, iki šiol kai kurių istorikų ir visuomenininkų požiūriu yra užsitarnavęs lietuviškosios „istorijos juodintojo“ etiketę. Plačiau žr.: Gudavičius E. „Esu istorijos juodintojas“ (interviu) // Tiesa. 1994, Nr. 3, p. 12; Merkys V. Mintys apie istoriją ir istorikus // Mokslas ir gyvenimas. 2002, Nr. 10, p. 8–10; Terleckas V. Istorijos perrašinėjimai ir smaginimasis Lietuvos atsilikimu. Vilnius, 2007; Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai. Vilnius, 2009. 51 Petrauskas R. Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje – XV a.: sudėtis – struktūra – valdžia. Vilnius, 2003; Dubonis A. Traidenis: monarcho valdžios atkūrimas Lietuvoje. Vilnius, 2009; Baronas D. Lietuvių karybos bruožai XIII a. pradžioje // Lietuvos valstybė XII–XVIII a. Vilnius, 1997, p. 487–505. 52 Kuolys D. Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje: renesansas, barokas. Vilnius, 1992; Res Lituana Kunigaikštystės bendrija. Vilnius, 2009. 152 Kiaupienė ir Rita Regina Trimonienė53. LDK vienuolystės ir krikščionybės „kelio į Lietuvą“ temas nagrinėja Liudas Jovaiša ir Paulius Rabikauskas54. Atskirų Europos civilizacijos kultūrinių srovių sklaidą LDK tyrinėja šie mokslininkai: Rūta Janonienė (gotikos), Eligijus Raila ir Vidas Poškus (renesanso), Ingė Lukšaitė, Dainora Pociūtė (reformacijos), Irena Vaišvilaitė (katalikiškosios reformos ir baroko), Eligijus Raila (apšvietos)55. LDK daugiakultūriškumo fenomeną ir socialinius santykius tyrinėja Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė ir Tamara Bairašauskaitė (LDK nekrikščioniškos mažumos), Genė Kirkienė (LDK didikai ir jų santykiai su stačiatikiais), Grigorijus Potašenko (sentikiai)56. LDK meno raidą ir kasdienybės reliktus tyrinėja Marija Matušakaitė, Rūta Guzevičiūtė57 ir kiti... 53 Kiaupienė J. „Mes, Lietuva“: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajorija XVI a. Vilnius, 2003; Trimonienė R. R. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir Vidurio Europa XV–XVI a. sandūroje. Šiauliai, 1996. 54 Benediktiniškoji tradicija Lietuvoje / Sud. L. Jo vaiša. Vilnius, 2008; Rabikauskas P. Krikščioniškoji Lietuva: istorija, hagiografija, šaltinotyra. Vilnius, 2002. 55 Janonienė R. Gotika Europos rytuose // Lietuva 1009–2009. Vilnius, 2009, p. 91–97; Raila E. Renesansas // Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos kultūra: tyrinėjimai ir vaizdai. Vilnius, 2001, p. 588–602; Poškus V. Europietiškosios kultūros ištakų paieška // Lietuva 1009–2009, p. 127–133; Lukšaitė I. Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. Vilnius, 1999; Pociūtė-Abukevičienė D. Abraomas Kulvietis Italijoje ir Lietuvoje. Kaunas, 2005; Vaišvilaitė I. Baroko pradžia Lietuvoje. Vilnius, 1995; Raila E. Ignotus Ignotas: Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. Vilnius, 2010. 56 Šiaučiūnaitė-Verbickienė J. Žydai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenėje: sambūvio aspektai. Vilnius, 2009; Orientas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos visuomenės tradicijoje: totoriai ir karaimai / Red. T. Bairašauskaitė. Vilnius, 2008; Kirkienė G. LDK politikos elito galingieji: Chodkevičiai XV–XVI amžiuje. Vilnius, 2008; Potašenko G. Daugiatautė Lietuva: Lietuvos etninių mažumų istorija. Kaunas, 2008. 57 Matušakaitė M. Senoji medžio skulptūra ir dekoratyvinė drožyba Lietuvoje. Vilnius, 1998; Procesijų altorėliai Lietuvoje. Vilnius, 1998; Apranga XVI–XVIII a. E. Gudavičiaus koncepcijos recepcija paveikė ir tebeveikia XIX–XX a. pradžios „Tautinio atgimimo studijų“ mokyklą persvarstant LDK tradicijų kultūrinį ir ideologinį poveikį. Šio laikotarpio šiuolaikinėje istoriografijoje keliami metodologiniai klausimai priartėja prie vokiškosios socialinės integralinės paradigmos ir alternatyviosios istorikos. T. y. svarstomos LDK valstybingumo tradicijos tąsos galimybės nacionalinių valstybių kūrimosi kontekste, federalistinių ir nacionalistinių idėjų koreliacijos nacionalinių valstybių kūrimo politinėje mintyje58. Integruojant vokiečių Jörno Rüseno reformuotosios istorikos metodologinius principus iš dabarties aktualijų užduoti klausimus praeičiai ir prancūzų Pierre’o Nora „atminties vietų“, Maurice’o Holbwachso „kolektyvinės atminties“ mokyklų metodologiją, šiandien Lietuvoje atsiranda nauja LDK istorijos kultūros Lietuvoje. Vilnius, 2003; Karalienė Barbora ir jos atvaizdai. Vilnius, 2005; Lietuvos skulptūra iki XVII a. vidurio. Vilnius, 2007; Išėjusiems atminti: laidosena ir kapų ženklinimas LDK. Vilnius, 2009; Portretas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Vilnius, 2010; Guzevičiūtė R. Tarp Rytų ir Vakarų: XVI–XIX a. LDK bajorų kostiumo formavimosi aplinkybės ir pavidalai. Vilnius, 2006 58 Paminėtini A. Kulakausko, E. Aleksandravičiaus, R. Miknio, D. Staliūno, R. Lopatos, Z. Butkaus darbai: Aleksandravičius E., Kulakauskas A. Carų valdžioje: XIX amžiaus Lietuva. Vilnius, 1996; Kulakauskas A. Nuo Didžiosios Kunigaikštystės iki Respublikos: Lietuvos etnopolitinės raidos XIX amžiuje bruožai // Kultūros barai. 1995, Nr. 1; Miknys R. Tarp istorinės ir etnografinės Lietuvos: ar buvo bandyta ieškoti Lietuvos autonomijos formulės 1905 metais // Parlamento studijos. 2005, Nr. 5, p. 48–64; Staliūnas D. Europos idėja lietuviškame XIX–XX a. sandūros diskurse // Europos idėja Lietuvoje: istorija ir dabartis. Vilnius, 2002, p. 105–114; Lopata R. Antanas Viskantas ir bandymas atkurti LDK // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7. Vilnius, 1994, p. 331–340; Butkus Z. Federalistinių idėjų recepcija Lietuvoje 1918–1922 m. // Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tradicija ir tautiniai naratyvai. Vilnius, 2009, p. 213–223. tyrimų šaka. Jos pradininkais ir teoriniais pagrindėjais Lietuvoje būtų galima laikyti Alfredą Bumblauską ir Alvydą Nikžentaitį. A. Nikžentaitis yra bene pirmasis Lietuvos istorikas, į istorijos mokslo diskursą įtraukęs „įvaizdžio“ (Gedimino, Vytauto ir Jogailos, Europos etc....) kaitos laike ir erdvėje klausimus ir aktualinęs tam tikrus sedimentinius istorinės sąmonės modelius, kurie išlaiko savo pastovumą ir yra perkeliami iš praeities į dabartį tiek istoriografijoje, tiek visuomeninėje istorinėje sąmonėje59. A. Bumblauskui rūpi fiksuoti šiandieninėje istorinėje kultūroje egzistuojančias kolizijas (Valdovų rūmų atstatymo, 1791 m. gegužės 3 d. Konstitucijos įpaveldinimo, daugiakultūrio Vilniaus paveldo interpretacijų skirtingose lietuviškosios tapatybės formulėse, šiandieniniai Lietuvos Respublikos politiniai santykiai su buvusio LDK ir ATR regiono šiuolaikinėmis nacionalinėmis valstybėmis Lenkija, Baltarusija, Ukraina ir kiti klausimai)60. Taip A. Bumblauskas siekia ne tik empiriškai bei konceptualiai griauti mūsų lietuviškoje istoriografijoje įsisenėjusius „stereotipus“, bet ir aktyviai besireikšdamas viešojoje erdvėje būti istorijos kultūros formuotoju, kurti naujomis tapatybės formulėmis grindžiamą „didįjį naratyvą“ šiomis dieno59 Nikžentaitis A. Vytauto ir Jogailos įvaizdis Lietuvos ir Lenkijos visuomenėse. Vilnius, 2002; Savojo tapatumo beieškant: Lietuva–Lenkija–Europa // Europos idėja Lietuvoje: istorija ir dabartis..., p. 190–206. 60 Bumblauskas A., ... [kolektyvinė monografija]. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Valdovų rūmų atkūrimo byla: vieno požiūrio likimas. Vilnius, 2006; Gegužės 3-iosios konstitucija ir Lietuva // Konstitucinė jurisprudencija. 2006, Nr. 1, p. 318–322; Ar trukdo istorikai politikams: dar kartą apie lenkų ir lietuvių santykių istoriją // Lietuvos istorijos studijos. 2006, t. 18, p. 119–211; Senasis Vilnius istorinės sąmonės perspektyvose // Lietuvos istorijos studijos. 2000, t. 8, p. 20–39; An old state in new forms: what makes us what we are // Lithuania in the world. 2005, vol. 13, no 6, p. 12–25. 153 mis61. Galima pažymėti, kad LDK istorijos kultūros tyrimų šaka Lietuvoje kol kas pačių istorikų nėra vieningai pripažįstama ir susilaukia kritikos, operuojant tradiciniais istoristiniais metodologiniais principais. Būtų galima išskirti kelis pagrindinius: pirma, šios studijos kaltinamos šaltiniotyriniu empiriniu arba faktologiniu nepagrįstumu62 ir istorinės tiesos iškraipymu arba tempimu prie šiandienos aktualijų63, antra, joms prikišamas politinis suinteresuotumas ir istorinės distancijos stygius64. Trečias posūkis šiuolaikiniuose lietuviškuose LDK tyrimuose ne tik empiriškai, bet ir metodologiškai yra žvilgsnis į LDK per „imperijos“ sampratos prizmę. Gyvas to pavyzdys būtų Zenono Norkaus 2009 m. išleista monografinė studija „Nepasiskelbusioji imperija. Lietuvos Didžioji Kunigaikštija lyginamosios istorinės imperijų sociologijos požiūriu“. Perfrazuojant knygos įvade autoriaus išsakytas mintis, „imperija“ yra kolektyvinės sąmonės kategorija, kuri laikams keičiantis įgauna skirtingus pavidalus, nuo negatyvios „tautų kalėjimo“ sampratos iki pozi61 Turima omenyje A. Bumblausko vestos televizijos laidos „Būtovės slėpiniai“ (kartu su E. Gudavičiumi), „Amžių šešėliai“, „Tūkstantmečio pokalbiai“. A. Bumblauskas yra publikavęs savo siūlomų „10 tezių naujam Lietuvos istorijos pasakojimui“: Bumblauskas A. Lietuvos didieji istoriniai pasakojimai ir Vilniaus paveldas // Naujasis Vilniaus perskaitymas..., p. 44–46. 62 Paknys M. Ko galima pasimokyti iš istorijos ir jos rašymo // Knygų aidai. 2005, Nr. 2, p. 8–15 ir A. Bumblausko atsakymas į kritiką: Bumblauskas A. Ar yra ko pasimokyti iš fiksacinės kritikos // Knygų aidai. 2005, Nr. 4, p. 24–30. 63 Laurinavičius Č. Klausimai, minint Lietuvos vardo tūkstantmetį // Metai. 2009, nr. 7. Prieiga per internetą: http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/542-2009nr-07-liepa/5369-ceslovas-laurinavicius-klausimaiminint-lietuvos-vardo-tukstantmeti.html [žiūrėta 2011 03 29]. 64 Berenis V. LDK istorinis paveldas ir nacionalinio tapatumo problema // Nacionalinio tapatumo tęstinumas ir savikūra eurointegracijos sąlygomis..., p. 64–67. 154 tyvios sampratos, reiškiančios integraciją, sugyvenimą, kultūrinę sklaidą ir šiandien skatinančią orumo ir pasididžiavimo jausmus65. Ir nors šios knygos autorius save turbūt labiau priskirtų ne istorikų, o filosofų ar sociologų luomui, šioje studijoje jo tyrimo metodai yra labiau istoriniai, nei sociologiniai. Čia jis netiria požiūrių, įvaizdžių, nuomonių, LDK laikų vertinimų šiuolaikinėje visuomenėje sociologiniais kiekybiniais ar kokybiniais metodais, kaip tai daro, pavyzdžiui, dr. Irena Šutinienė Lietuvos visuomenės istorinės sąmonės kaitos nuo 1992 m. tyrimuose66. Z. Norkus, remdamasis užsienio lyginamosios imperijų sociologijos teoretikų (Samuelio S. Eisenstadto, Immanuelio Wallersteino, Michaelio W. Doyle’o ir daugiausia Reino Taageperos) koncepcijomis ir metodikomis, operuodamas istoriniais archyviniais ir istoriografiniais duomenimis, bando atsakyti į klausimą, ar LDK buvo imperija, ir jeigu taip, kokie jos raidos etapai?67 Prie šios krypties būtų galima priskirti ir A. Bumblausko plėtojamas LDK istorinio regionalizmo studijas, kurios remiasi Wernerio Conze’s ir Jerzy’o Giedroyco lyginamaisias Vidurio Europos studijų metodologiniais instrumentais68. Europiniame 65 Norkus Z. Nepasiskelbusioji imperija: Lietuvos Didžioji Kunigaikštija lyginamosios istorinės imperijų sociologijos požiūriu. Vilnius, 2009, p. 7–8. 66 Šutinienė I. Tautos istorijos mitai Lietuvos gyventojų sąmonėje // Istorinė sąmonė ir istorijos didaktika, Švietimo studijų sąsiuvinis Nr. 2. Vilnius, 1997, p. 49–63; Lietuvių tautinė tapatybė globalizacijos kontekstuose: raiška ir kaitos tendencijos // Filosofija. Sociologija. 2006, Nr. 2, p. 18–26. 67 Taip pat žr.: Norkus Z. Ar Lietuvos Didžioji Kunigaikštija buvo imperija? // Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tradicija ir paveldo „dalybos“..., p. 205–261; Kada senoji Lietuvos valstybė tapo imperija ir nustojo ja būti? Atsakymas į lietuvišką klausimą, naudojantis estišku metodu // Lietuvos istorijos studijos. 2009, t. 23, p. 35–68. 68 Bumblauskas A. Aktualieji ir istoriniai Europos regionai: Lietuvos Didžioji Kunigaikštija, ULB, Vidu- moksliniame kontekste šios studijos tampa aktualios ir savalaikės69. Taigi, kaip teigia V. Berenis, „aukso amžių“ lietuviškoje LDK istoriografijoje galima fiksuoti ne kada nors praeityje, bet dabartyje70. Aišku, idealusis modelis niekada negali būti pasiektas, nes jis uždaro duris tolesnės raidos perspektyvoms ir vieni istorikai šiuolaikiniuose tyrimuose pasigenda lyginamojo konteksto ir tarpdalykinio bendradarbiavimo ar nuoseklesnio teorijos taikymo71, kiti šiuolaikiniuose LDK empiriniuose tyrimuose stokoja ekonominių studijų ar aktyvesnio istorikų indėlio adaptuojant savo tyrimų naujoves istorijos didaktikai72. Vis dėlto metodologine prasme lietuviškoji LDK istoriografija po 1990 m. nepriklausomybės atkūrimo pamažu integravo vakarietiškąjį teorinį diskursą ir su E. Gudavičiumi priešakyje sukūrė savitą LDK europeizacijos raidos modelį, kurio recepcijos ir transformacijos vyksta iki šiol pereinant nuo politinės istorijos prie visuorio Rytų Europa // Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tradicija ir tautiniai naratyvai. Vilnius, 2009, p. 17–37. 69 Plačiau žr. 2007 m. vykusios tarptautinės konferencijos, skirtos imperializmo istorinei atminčiai įvertinti Vidurio Rytų Europos šalių istoriografijose po 1918 m., publikuotą medžiagą: Vergangene Größe und Ohnmacht in Ostmitteleuropa: Repräsentationen imperialer Werfahrung in der Historiographie seit 1918 = Lost greatness and past oppression in East Central Europe: representations of the imperial experience in historiography since 1918 / Ed. by Frank Hadler, Mathias Mesenhöller. Leipzig, 2007. 70 Berenis V. Lietuvių nacionalinė XIX amžiaus ideologija ir Lietuvos istorijos problemos po 1990 metų // Lietuviškojo europietiškumo raida: dabarties ir ateities iššūkiai..., p. 77. 71 Ingės Lukšaitės pastabos. Plačiau žr. Kiaupienė J. Pirmojo Lietuvos istorikų suvažiavimo apžvalga: sekcija „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos tyrimai: vakar–šiandien–rytoj“ // Lietuvos istorijos metraštis. 2006, Nr. 1, p. 77–78. 72 Berenis V. Lietuvių nacionalinė XIX amžiaus ideologija ir Lietuvos istorijos problemos po 1990 metų..., p. 77, 81. menės ir kasdienybės istorijos, nuo etnoligvistiškai monoperspektyvaus didžiojo naratyvo prie liberalaus daugiakultūrio. Kitas klausimas, kiek šis perėjimas istoriografijoje ideologiškai reiškia tradiciniais laikomų tapatumo modelių kvestionavimą, atmetimą ar koreliaciją su naujai konstruojamomis tapatybės formulėmis operuojant LDK istorijos kultūros vaizdiniais? Ideologiniai pokyčiai lietuviškoje LDK istoriografijoje: nuo „tautos arimų“ link „lietuviškojo europietiškumo“ paieškų Žymus amerikiečių istorijos mokslo teoretikas Haydenas White’as, tyrinėdamas XIX a. europietiškąją istoriografiją, pasiūlė besiformuojančio istorijos mokslo klasikų raštus tipologizuoti siejant juos su klasikinės retorikos ir literatūros tropų rūšimis: metafora, metonimija, sinekdocha ir ironija73. Taip H. White’as pagarsėjo kaip vienas pirmųjų pradėjęs aiškinti istorikų veikalus kaip tam tikrą naratyvo tipą, pasižymintį panašiais į literatūros kūrinį siužetiniais bruožais. Tačiau kitas istorinio naratyvizmo teoretikas – J. Rüsenas – pabrėžia esminį istorinio ir neistorinio naratyvų skirtumą – tiesos siekį: „Ikimodernistinėje retorikos tradicijoje istorikų darbai buvo traktuojami kaip literatūrinė, tiesos kriterijais besivadovaujanti pasakojimo praktika. Modernizavimo siekiančiame racionalizacijos procese istorijai tapus akademine disciplina, tiesos kriterijai įgijo tyrinėjimo taisyklių sistemos formą.“74 Kai bandoma apibrėžti ideologijos są73 White H. Metaistorija. Istorinė vaizduotė XIX am žiaus Europoje. Vilnius, 2003, p. 38–46. 74 Rüsen J. Istorijos mokslo naratyvumas ir objektyvumas // Istoriografija ir atvira visuomenė. Vilnius, 1998, p. 40. 155 voką, paprastai remiamasi vokiečių sociologo Karlo Mannheimo (1893–1947) ideologijos kaip vertybių sistemos samprata, turinčia tvirtą moralinį pagrindą ir pretenduojančia į tiesą75. Ideologiją kaip tiesos režimą apibrėžė ir Michelis Foucault, teigdamas, jog „kiekviena visuomenė turi savo tiesos režimą“76, tačiau, sukūręs žymiąją savo galios teoriją, M. Foucault praplečia ideologijos kaip idėjų, vertybių ar įsitikinimų turinčių teisingumo imperatyvų sampratą iki būdų šią sampratą įtvirtinti galios svertais: „Mes privalome pabėgti nuo riboto juridinio suvereno ir valstybės institucijų lauko, ir, vietoj jo analizuodami galią, remtis dominavimo technikomis ir taktikomis.“77 Taip istorija per tiesos imperatyvą galiausiai yra susiejama su ideologija ir galia įtvirtinti tą ideologiją visuomenėje. Kita vertus, XIX a. Friedrichas Nietzsche kvestionavo tiesos imperatyvo egzistavimą istorijos tyrime, kritikuodamas istorizmo faktų adoravimą ir siekį objektyviai pažinti praeitį „istorijos liga“78. Hermeneutinė filosofinė mintis istorinį pažinimą aiškino kaip reliatyvų procesą, egzistuojantį subjektyviu lygmeniu, kuriuo gali egzistuoti tik „mano tiesa“, „tavo tiesa“, o ta „absoliučioji“ – mitas79. Yra žinoma, kad ideologija pasižymi stipria stereotipizuojančia galia80. Todėl iš istorijos sąmoningai gali 75 Cit. pagal Perdue W. D. Sociological Theory: Explanation, Paradigm, and Ideology. 1986, p. 137–139. 76 Foucault M. Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas. Vilnius, 1998, p. 49. 77 Power/Knowledge: Selected Interviews and Others Writings 1972–1977 by Michel Foucault / Ed. by C. Gordon. 1980, p. 102. 78 Norkus Z. Istorika. Vilnius, 1996, p. 182. 79 Grondin J. Filosofinės hermeneutikos įvadas. Vilnius, 2003, p. 153. 80 Freeden M. Is Nationalism a distinct ideology? // Political Studies. 1998, XLVI, p. 749. 156 būti atrenkami ideologijai tarnaujantys elementai81. Istorija ar jos materiali ir nemateriali išraiška, paveldas tampa įrankiu įtvirtinti ideologijai. Šitaip kuriami mitai82. Vienas didžiųjų modernizacijos epochos mitų yra nacionalizmo mitas83. Šis mitas pagimdė nacionalinę valstybę, susikūrusią etniniu pagrindu84. Savo ruožtu tautinė valstybė kartu buvo tautinių kolektyvinių identitetų kūrėja ir įtvirtintoja85. Po Antrojo pasaulinio karo suintensyvėjus globalizacijos procesams, daugelis Vakarų teoretikų paskubėjo paskelbti šios „didžiosios hidros baigtį“86, bet ji vėl atgimė tiek Vakaruose, tiek Rytuose, tik skirtingais pavidalais87. Tačiau, kaip pažymi Benedictas Andersonas, bendras naujųjų nacionalizmų atgimimo vardiklis tiek Rytuose, tiek Vakaruose yra poreikis iš naujo kurti bendruomeninį tapatumą, kaip atsparą vis labiau socialiai besiatomizuojančiame ir kultūriškai besiniveliuojančiame pasauly81 Lowenthal D. Identity, heritage and history // Commemorations. The Politics of national identity / Ed. by R. Gillis. 1994, p. 47. 82 Mircea Eliade. Myth and Reality. New York, 1963, p. 141. 83 Nacionalizmo ideologija, kaip tyrimo objektas, plačiai nagrinėjama Vakarų XX a. teoretikų, kurie akcentuoja kiek skirtingus šios ideologijos reikšmių visuomenėje aspektus: „Solidarumo jausmas“ (Ernestas Gellneris), žr. Gellner E. Nations and Nationalism. London, 1983, p. 7; „Mitai, simboliai, bendra istorinė atmintis“ (Anthony D. Smithas), žr. Smith A. D. The Myth of „Modern Nation“ and the myths of nations // Ethnic and Rasial studies. 1988, vol. 71, no 1, p. 49; „Civilizacinė kova už būvį“ (Samuelis P. Huntingtonas), žr. Huntington S. P. The Clash of Civilizations? // Foreign Affairs. 1993, vol. 72, no 3, p. 21. 84 Encyclopedia of Nationalism / Ed. by Louis L. Snyder. 1990, p. 248. 85 Gellner E. Tautos ir nacionalizmas. Vilnius, 1996, p. 24. 86 Smith A. D. Nacionalizmas XX amžiuje. Vilnius, 1994, p. 69. 87 Tismaneanu V. Išsivadavimo fantazijos. Pokomunistinės Europos mitai, demokratija ir nacionalizmas. Vilnius, 2003, p. 135–136. je88. Šių laikų australų mokslininkas Davidas Brownas nacionalizmo ideologijos renesansą šiomis dienomis aiškina kaip visuotinį psichologinį reiškinį, reikalingą visuomenės homogenizacijai ir organizacijai palaikyti. Nacionalizmas šiandien, anot D. Browno, turi būti suvokiamas visų pirma ne kaip valstybės, bet kaip visuomenės kūrimo būdas, kurio tikslas – sparčiai kintančiomis gyvenimo sąlygomis palaikyti pastovumą, suteikti saugumo jausmą individams ir išlaikyti kolektyvinio tapatumo ir moralinio vertybių stabilumo pagrindus visuomenėje89. Atlikdamas lyginamąją nacionalizmo tyrinėtojų analizę, D. Brownas pateikia originalią požiūrių į nacionalizmo reiškinį klasifikaciją, kurioje bendruomeninis homogeniškumas (kolektyvinis tapatumas) kuriamas ir palaikomas pasitelkiant skirtingas naratyvo turinio konstravimo priemones: operuojama emocine ištikimybe ir tradicijų sakralumu, pragmatiniais interesais, konstruojama ideologija. Primordialistai pabrėžia prigimtinius kraujo ryšius, jungiančius atskirus individus į tautą, ir atmeta konstruktyvinį bei daugiaperspektyvį požiūrius. Tapatumas šiuo požiūriu yra įtvirtinamas prigimtiniu būdu, todėl nepasiduodantis socialinei kaitai ir transformacijoms. Tradicijos čia suprantamos kaip nekintančios laike perduodamos iš kartos į kartą kolektyvinės sąmonės formos90. Situacionalistai atmeta prigimtį kaip savaiminį kolektyvinio tapatu88 Anderson B. Įsivaizduojamos bendruomenės. Apmąstymai apie nacionalizmo kilmę ir plitimą. Vilnius, 1999, p. 31–32. 89 Brown David. Contemporary nationalism: civic, etnocultural and multicultural politics. London, 2000, p. 28. 90 Ten pat, p. 6. mo požymį ir mano, jog socialinės kaitos kontekste individai racionaliai suvokia poreikį jungtis į bendruomenes, kad galėtų įgyvendinti bendrus interesus: „Tai – pragmatinis požiūris, kuris siekia naudos iš etniškumo ir nacionalizmo, kad būtų galima tinkamai reaguoti į pasikeitusias situacijas.“91 Konstruktyvistai mato nacionalizmo teiginius kaip tikrovės mitologizavimą, kad būtų išsklaidytas nerimas ir nesaugumo jausmas, kylantis dėl modernizacijos ir globalizacijos poveikio: „Konstruktyvistinis požiūris iškelia prielaidą, jog nacionalinis tapatumas gali būti konstruojamas remiantis ideologiniu ir instituciniu karkasu, kuris siūlo supaprastintas tapatumo formules, diagnozuodamas šiuolaikines problemas, kad būtų išlaikytas bendruomenės homogeniškumas.“92 Čia tradicijos ne perimamos, bet išrandamos. Ideologija – priemonė visuomenės homogenizuojantiems ryšiams palaikyti. Šie požiūriai lygia greta yra siejami su trimis nacionalizmo ideologijos įtvirtinimo strategijomis visuomenėje93: etnokultūrinė, paveikta primordialistinės pozicijos, yra kultūriškai uždara, joje, siekiant išlaikyti tautinės kultūros „grynumą“, pasireiškia etninė diskriminacija ir ksenofobija; pilietinė, inspiruota situacionalistinės pozicijos, imasi aktyvios integracinės politikos formuojant pilietinę visuomenę; daugiakultūrė, kuriama konstruktyvistų, akcentuoja lokalinių kultūrinių skirtumų Ten pat, p. 13. Ten pat, p. 20. 93 Plačiau žr. Contentious visions: civic, ethnocultural and multicultural nationalism // Ten pat, p. 126–134. 91 92 157 įvairovę ir siekia sudaryti sąlygas jiems skleistis. Remdamiesi D. Browno nacionalizmo kaip ideologinės kolektyvinio tapatumo kūrimo priemonės požiūrių tipologija ir jų inspiruotų strategijų kaip galios svertų ideologijai įtvirtinti teoriniu modeliu, pamėginkime paanalizuoti, kaip Lietuvos istorikai, operuodami LDK epochos paveldu kaip politine ir kultūrine valstybingumo tradicija, savo moksliniuose tyrimuose ir publikacijose prisidėjo prie kolektyvinio identiteto formulių kūrimo, propagavimo ir palaikymo? Ir kaip keitėsi šis procesas per pastarąjį šimtmetį? Jaunesniosios kartos šių dienų Lietuvos istorikai Aurelijus Gieda ir Aurimas Švedas yra pateikę originalų Lietuvos istorikų saviidentifikacijos ir misijos visuomenėje skirtingais XX a. laikotarpiais tipologinį modelį. Pasitelkdami, sakytume, Haydeno White’s alegorijos metodą, tarpukarinius nepriklausomos Lietuvos istorikus jie prilygina artojams, plėšiantiems istorijos dirvonus ir mėginantiems pasėti juose nacionalinį lietuvybės grūdą; sovietmečio lietuvių istorikai – tai kariai, kurie, išmintingai vadovaujami Partijos štabo arba Vyriausiojo vado, vykdo puolamąsias ir gynybines operacijas kovodami su klasiniais priešais; atsikūrusios 1990 m. Lietuvos istorikai – gaisrininkai; jų misija yra nuo seno tebeliepsnojančių ar naujai įsiplieskiančių istorinės atminties gaisrų, keliančių grėsmę sociumo sanglaudai, gesinimas arba tokių gaisro židinių neutralizavimas94. Iš tiesų tarpukario istorikų prilyginimas artojams nėra tik alegorinis, dauguma jų yra 94 Gieda A., Švedas A. Kuo svarbi istoriografijos istorija? Istorikų identiteto problemos Lietuvos istoriografijoje // Lietuvos istorijos studijos. 2005, t. 16, p. 42–47. 158 kilę iš valstietijos ar smulkiųjų bajorų, taigi atėję „nuo žagrės“, jie istorijos mokslą ir jo misiją visuomenėje suvokė valstietiško mentaliteto kontekste. Kaip žinoma, moderniąją lietuvių tautą XIX–XX a. pradžioje kūrė naujoji valstietiškoji inteligentija, kuri save priešino senajai krajovciškai dėl lietuvių kalbos praradimo, nepaisydama bendros valstybingumo savimonės. Taigi būtent lietuvių kalba XIX a. (iš dalies prie to prisidėjo ir carinės Rusijos administracijos uždrausta lietuviškoji spauda ir vaikų ugdymas lietuvių kalba valstybinėse mokyklose po 1863 m. sukilimo) tapo naujos tautinės Lietuvos valstybės kūrimo, realizuoto 1918 m. vasario 16 d. nepriklausomybės deklaracijos aktu, pamatu. Kalba kartu tapo socialinio susiskaldymo pagrindu tarp „jaunalietuvių“, kilusių iš valstiečių, ir „senalietuvių“, kilusių iš kilmingų bajorų ar didikų giminių, besiremiančių skirtingomis valstybingumo tęstinumo vizijomis, kurie, kaip teigia nešališkas šių dienų istorikas Timothy Snyderis, vieni kitus kaltino išdavyste: „Jeigu Lietuva norėjo tapti moderni tauta, ji turėjo būti valstiečių tauta. Valstiečių tautos vadai privalėjo mesti iššūkį aukštesniems socialiniams sluoksniams, kaip kalbos ir istorijos išdavikams.“95 1918 m. vasario 16 d. moderni lietuvių tauta, subrandinta paradigminio vado J. Basanavičiaus idėjų96, pasinaudojusi tautų apsisprendimo teise, sukuria modernią Lietuvos Respubliką etnografiniu pagrindu, kartu paskandindama lenkakalbės 95 Snyder T. Tautų rekonstrukcija: Lietuva, Lenkija, Ukraina, Baltarusija 1569–1999. Vilnius, 2008, p. 38. 96 N. Putinaitė 1912 m. išspausdintą J. Basanavičiaus veikalą „Iš krikščionijos santykių su senovės lietuvių tikyba ir kultūra“ vadina paradigminiu lietuviškajai savimonei. Žr. Putinaitė N. Šiaurės Atėnų tremtiniai..., p. 22–23. Lietuvos bajorijos federalistinius siekius atkurti LDK valstybingumo tradiciją sutaikant „senalietuvių“ ir „jaunalietuvių“ sąjūdžius97. Šis pilietinis susipriešinimas tęsiasi per visą tarpukario Lietuvos gyvavimo laikotarpį ir nubrėžia dviejų lietuviškosios tapatybės modelių trajektorijas, kurias prof. A. Bumblauskas yra įvardijęs „Vilniaus ir Kauno lietuviškumo modeliais“98. Kauno lietuviškumo modelis – tai „artojų“ S. Daukanto, J. Basanavičiaus, Maironio, Juozo Tumo-Vaižganto, A. Ša pokos „išartas“ etnocentrinis naratyvas, besiremiantis lingvistiniu lietuvių kalbos ir jos suformuotos kultūros pagrindu. Šiame naratyve lietuvybės branduolio šaknų ieškoma priešistorinės pagonybės laikais, siekiant atrasti „lietuviškąją Troją“99. Maironis papildo šį naratyvą šlovingais kunigaikščių laikais iki Vytauto mirties100, paskui vyksta atžanga, nutautėjimas veikiamas polonizacijos. A. Šapoka, siekdamas parašyti lietuviškąją Lietuvos istoriją, su tam tikromis išlygomis nutolina atžangos datą ir nubrėžia ją ties 1569 m. Liublino unija. Paskui, pasak A. Bumblausko, – „užmigimas ir 97 Turima omenyje Mykolo Römerio krajovcų organizacijos lyderio Lietuvoje idėjos. Plačiau žr.: Miknys R. Mykolo Römerio Lietuvos valstybingumo koncepcija ir pastangos ją įgyvendinti 1911–1919 metais // Lietuvių atgimimo istorijos studijos. Vilnius, t. 13. 1996, p. 90–94 ir Lopata R. Antanas Viskantas ir bandymas atkurti LDK // Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 7. Vilnius, 1994, p. 331–340. 98 Bumblauskas A. Vilniaus ir Kauno lietuviškumo modeliai // Naujasis Židinys-Aidai. 2009, Nr. 1–2, p. 38–50. 99 J. Basanavičius ir vėlesnis jo sekėjas Č. Gedgaudas tautos branduolį regėjo paskendusios priešistorinės „Baltų Atlantidos“ laikais, siekiančiais senovės Graikijos civilizacijos epochą. Plačiau žr.: Basanavičius J. Apie trakų ir prygų tautystę ir jų atsikėlimą Lietuvon. Etnologinis tyrinėjimas, I dalis. Vilnius, 1921 ir Gedgaudas Č. Mūsų praeities beieškant. Kaunas, 1994. 100 Žr. Maironis. Lietuvos istorija: su kunigaikščių paveikslais ir žemlapiu, trečią kartą atspausta ir pertaisyta. Petropilis, 1906. atbudimas XIX a. aušrininkų laikais“101. Taip iš Lietuvos istorijos yra visiškai išbraukiami XVII–XVIII a., kuriais, pagal E. Gudavičiaus pastumtos kortų kaladės dėsnį, LDK, padariusi milžinišką civilizacinį šuolį, galiausiai prisiveja Europą: Nesvyžiaus ir Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios yra to paties laiko kaip Il Gesu bažnyčia Romoje. Šis kaunietiškasis lietuviškumo modelis, A. Bumblausko teigimu: „<...> yra gynybinis, nes iš tikrųjų reikėjo apsiginti nuo lenkų kultūros įtakos, jis yra antilenkiškas, o kartu iš dalies ir antivakarietiškas, siauras chronologiškai ir kultūriškai. Jis yra direktyvinis, sunkiai leidžiantis kūrybą.“102 Taigi – etnokultūrinis, paveiktas primordialistinės nacionalizmo įtvirtinimo visuomenėje pozicijos. Į jį ne tik nėra integruotas ne lietuvių kalba kurtas LDK daugiakultūris paveldas, bet ir krikščioniškasis paveldas, funduotas LDK diduomenės. Jame nukirstas dialogas su Adomo Mickevičiaus kartos ir jo idėjų tęsėjų atstovais, kurie tarpukario lietuvių inteligentų vadinami „nudžiūvusia tautos šaka“, „gangrena“, su kuria nepakeliui103. Tokia pozicija implikuoja izoliaciją, uždarumą ir ksenofobiją lenkų, vokiečių, žydų atžvilgiu – jie laikomi juos tautos priešais. Sovietmečio laikų lietuvių istorikai „kariai“ turėjo nuosekliai vykdyti nurodymus, siunčiamus iš Maskvos, ir transformuoti tarpukarinį lituanocentrinį kaunietiškąjį tapatybės modelį į visaliaudinį Sovietų Sąjungos sudėtyje. Šią transformaciją sovietiniam režimui Lietuvoje buvo palyginti pa101 Bumblauskas A. Lietuvos didieji istoriniai pasakojimai ir Vilniaus paveldas // Naujasis Vilniaus perskaitymas..., p. 22–30. 102 Bumblauskas A. Vilniaus ir Kauno lietuviškumo modeliai..., p. 42. 103 Cit. pagal Bumblauskas A. Lietuvos didieji istoriniai pasakojimai ir Vilniaus paveldas // Naujasis Vilniaus perskaitymas..., p. 32–33. 159 prasta įgyvendinti. Kaunietiškasis modelis buvo „valstietiškasis“, taigi jam natūraliai buvo suprantamos ir priimtinos klasinės nelygybės, išnaudojimo ir nacionalizacijos idėjos kovojant su kapitalizmu. Lietuviškojo kapitalizmo tarpukariu buvo tik užuomazgos, jis iš esmės buvo žydiškas. Taigi iš kaunietiškojo modelio turėjo būti ištrinti tik valstybingumo reliktai ir sąsajos su krikščionybe. Kovai su krikščionybe, kaip atskleidžia N. Putinaitė, labai pasitarnavo J. Basanavičiaus pagonybės adoravimo idėjos – krikščionybė įvardyta agresore, priešų atnešta ginklu, su kuria lietuvių tauta taip energingai kovojo. Beliko ištrinti valstybingumo tradicijos pradus, kurie dėl rezistencinių judėjimų per visą sovietmetį taip ir nebuvo ištrinti (tai įrodo Lietuvos kaip lyderės vaidmenį griaunant Sovietų Sąjungą XX a. pab.). Pagonybės laikus, t. y. ikivalstybinį lietuvių visuomenės raidos laikotarpį, sovietmečiu buvo leista oficialiai propaguoti. Taip atsirado „Romuva“ ir neopagonių judėjimai, kuriuos N. Putinaitė vadina tautiniais postmodernistais, kuriems labai tolima atsidavimo tautiniam reikalui idėja: „Klausimas apie lietuviškąją tapatybę čia yra ištirpdomas visai žmonijai bendrų kosminių pajautų darnoje.“104 Taigi galima kalbėti apie sėkmingą sovietinio režimo suformuotą situacionalistinį požiūrį, kuris implikavo sovietmečio lietuvio transformacijas iš etnografinio lietuvio „valstiečio“ į Sovietų Sąjungos pilietį – homo sovieticus. 1990 m. kovo 11 d. nepriklausomybės deklaracijos aktu buvo atkurta Lietuvos Respublikos nepriklausomybė. 1992 m. priimtoje Konstitucijoje skelbiama: „Lietuvos valstybę kuria tauta. <…> Lietuvių tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietu104 160 Putinaitė N. Šiaurės Atėnų tremtiniai..., p. 152. vos valstybę, jos teisinius pamatus grindusi Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos konstitucijomis, šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę, išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, įkūnydama prigimtines žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje – nepriklausomos Lietuvos valstybėje, puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę, siekdama atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, atgimusios Lietuvos valstybės piliečių valia priima ir skelbia šią KONSTITUCIJĄ.“105 Taigi svarbiausiame aukščiausią galią modernios Lietuvos valstybės jurisdikcijoje turinčiame įstatyme yra įtvirtinta pamatinė „tautos“ kategorija, grindžiama XIX a. apibrėžtais nacionalizmo ideologijos principais: tautos dvasios, gimtosios kalbos, rašto ir papročių, siekiant kurti valstybę protėvių žemėje106. Tačiau kartu nubrėžiami ateities visuomenės siekiai: poreikis kurti atvirą, teisingą ir darnią pilietinę visuomenę ir teisinę valstybę. Taigi matome Konstitucijoje užkoduotą dviejų ideologijų susipynimą ar netgi susidūrimą: etnokultūrinio nacionalizmo ir poreikio situacionalistiškai ar konstruktyvistiškai kurti pilietinę ar daugiakultūrę visuomenę. Kadangi istorikai yra visuomenės dalis, demokratijos sąlygomis turinti teisę laisvai ir nevaržomai reikšti savo simpatijas ar antipatijas vienai ar kitai ideologijai, jau minėtas A. Giedos ir A. Švedo jų prilyginimas „gaisrininkams“, gesinantiems istori105 Lietuvos Respublikos Konstitucija 1992.11.30 // Lietuvos Respublikos pagrindiniai įstatymai. Vilnius, 2003, p. 3. 106 Anthony D. Smithas, analizuodamas nacionalizmo genezę, šį reiškinį vadina „tautiniu idealu“ ir išskiria jo sudedamuosius elementus. Plačiau žr. Smith A. D. Nacionalizmas XX amžiuje. Vilnius, 1994, p. 8–12. nės atminties gaisrus, iš tiesų atrodo labai taiklus. Tačiau susidaro ir kitas V. Kavolio įvardijamas „modernios“ vs. „antimodernios arba archajiškos“ asmenybės tipas, kuris siekia priešintis naujovėms, kaitai ir stengtis išsaugoti tradicinę tvarką107. Taip istorikai pasidalija į dvi stovyklas. Tai priklauso nuo jų simpatijų ar antipatijų tradiciniam „kaunietiškam“ lietuvybės modeliui vs. naujai kuriamam pilietiniam ar daugiakultūriam „vilnietiškajam“. Vieni, „modernistai“, siekia užgesinti tebeliepsnojančius etnokultūrinius gaisrus, kurie dėl savo etnocentrinio nusistatymo trukdo plėtoti draugiškus politinius, ekonominius santykius su lenkais, baltarusiais, ukrainiečiais, žydais, integruoti daugiakultūrį LDK paveldą ir sutaikinti skirtingą tapatybę turinčius Lietuvos Respublikos piliečius108. O kiti persikūnija į „archajiškas“ vaidilas ir siekia apsaugoti šventą „lietuvybės“ ugnį, kaltindami priešingos stovyklos atstovus „peršamo kosmopolitinio istorijos modelio žala lietuvybei“109. Taip 107 Modernistinės vs. antimodernistinės asmenybės tipus V. Kavolis yra pristatęs savo „Dialektinėje psichologinės modernizacijos teorijoje“. Plačiau žr. Kavolis V. Kulūrinė psichologija. Vilnius, 1995, p. 97–108. 108 Paminėtini pirmiausia A. Bumblausko ir A. Nikžentaičio darbai: Bumblauskas A. Lietuvių ir žydų santykių istorijos problema istoriografinių paradigmų kontekste // LKMA Metraštis, XIV. Vilnius, 1999, p. 260–268; Ar trukdo istorikai politikams: dar kartą apie lenkų ir lietuvių santykių istoriją // Lietuvos istorijos studijos. 2006, t. 18, p. 119–211; Senasis Vilnius istorinės sąmonės perspektyvose // Lietuvos istorijos studijos. 2000, t. 8, p. 20–39; An old state in new forms: what makes us what we are // Lithuania in the world. 2005, vol. 13, no 6, p. 12–25 ir Nikžentaitis A. Vytauto ir Jogailos įvaizdis Lietuvos ir Lenkijos visuomenėse. Vilnius, 2002; Savojo tapatumo beieškant: Lietuva–Lenkija–Europa // Europos idėja Lietuvoje: istorija ir dabartis..., p. 190–206. 109 Šiai stovyklai atstovauja V. Merkys, R. Batūra, V. Terleckas, E. Kriščiūnas ir kt. Plačiau žr.: Merkys V. Mintys apie istoriją ir istorikus // Mokslas ir gyvenimas. 2002, Nr. 10, p. 8–10; Batūra R. Lietuvos laisvės kovų tarsi iš naujo po gero šimtmečio kartojamas XIX–XX a. pradžios „naujalietuvių“ kaltinimas „senalietuviams“ istorijos išdavyste. Tik dabar „naujalietuvių“ tradicijų tęsėjai tampa archajiškais primordialistais, o „senalietuvių“ tradicijų gaivintojai – moderniais konstruktyvistais, kur renovuojamos dviejų tapatybės modelių, „kaunietiškojo ir vilnietiškojo“, nacionalizmo ir daugiakultūriškumo sandūros110. Šių sandūrų recepcijos reiškiasi šiuolaikinėje Lietuvos visuomenės istorijos kultūroje J. Rüseno įvardytomis politine, estetine ir pažintine dimensijomis111. Čia tik paminėsiu reikšmingesnius pavyzdžius. Politinėje dimensijoje Lietuvos Respublikos Seimas, Vyriausybė niekaip neranda visiems priimtino sprendimo dėl tautinių mažumų teisių reglamentavimo ir įgyvendinimo (ypač aktualūs ilgą laiką buvo lietuvių ir žydų dialogo dėl nuosavybės, kaltės už holokausto nusikaltimus prisiėmimo politiniai klausimai; lenkų ir lietuvių santykiuose niekaip neišsprendžiama problema dėl teisių lenkų tautybės žmonėms leisti rašyti asmenvardžius ir gatvėvardžius savo gimtąja kalba, plėsti galimybes vaikus mokyti mokyklose gimtąja kalba). Tautinių mažumų darbovietos: Panemuniai – nuo Kauno iki Rambyno: pilietinio patriotinio ugdymo medžiaga. Vilnius, 2008; Terleckas V. Istorijos perrašinėjimai ir smaginimasis Lietuvos atsilikimu. Vilnius, 2007; Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai. Vilnius, 2009; Kriščiūnas E. Kosmopolitizmas ir lietuviškumas istorijoje (trys dalys). Prieiga per internetą: <http://www.slaptai.lt/gyvenimo-skandalai/2491-kosmopolitizmas-ir-lietuviskumasistorijoje--1-.html> [žiūrėta 2011 03 30]. 110 Nacionalizmo ir daugiakultūriškumo sandūrų temą šiuolaikinėje Lietuvos istorijos kultūroje yra aptaręs G. Potašenko. Plačiau žr. Potašenko G. Istorijos kultūra šiuolaikinėje Lietuvoje: daugiakultūriškumo samprata visuomenėje ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tyrimuose // Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos tradicija ir tautiniai naratyvai. Vilnius, 2009, p. 275–299. 111 Žr. Rüsen J. Istorika. Istorijos darbų rinktinė. Vilnius, 2007, p. 48–50. 161 tvarkėje mūsų politikai, atrodo, laikosi ne konstruktyvistinės daugiakultūrės, bet integracinės pilietinės strategijos. Estetinėje dimensijoje, turbūt, ryškiausias pavyzdys yra Valdovų rūmų atstatymo ir pritaikymo visuomenės poreikiams „Gordijaus mazgas“112, slepiantis sedimentines istorinės sąmonės priešpriešas, kartu apipintas ir ekonominės naudos / žalos kriterijais. Pažintinėje dimensijoje žiojėja „gili praraja“ tarp šiuolaikinio istorijos mokslo ir istorijos didaktikos, o neformalus ugdymas, atrodo, dar per prastai atlieka savo misiją. Vis dėlto Lietuvos visuomenė, 2004 m. gegužės 1 d. referendume pasisakiusi už visišką integraciją į Europos Sąjungą, neabejotinai ne vien politiškai, bet ir kolektyvinio sąmoningumo lygmeniu pasuko nuo „tautos arimų“ link „lietuviškojo europietiškumo“ paieškų. Atsisakant supriešinimo tarp „blogojo“ lituanocentrizmo ir „gerojo“ europocentrizmo arba atvirkščiai, šiandien reikia sutaikyti „kaunietiškąjį ir vilnietiškąjį“ tapatybės modelius J. Rüseno siūlomu laikų ir vertybių kaitos suvokimo genetiniu istorinės sąmonės metodu113. Tai, be abejo, nėra lengva, bet paskutinysis LDK pilietis, Nobelio literatūros premijos laureatas Czesławas Miłoszas mums siūlo daugiakultūrį vilnietiškąjį tapatybės modelį permąstant kiekvienam pradėti nuo savęs: „<...> kaip visą šį palikimą pripažinti savu, kaip įsijungti į ištisinę šio miesto 112 Valdovų rūmų atkūrimą Rasa Čepaitienė yra pavadinusi lietuviškosios paveldosaugos „Gordijaus mazgu“. Plačiau žr. Čepaitienė R. Laikas ir akmenys: kultūros paveldo sampratos moderniojoje Lietuvoje. Vilnius, 2005, p. 343–364. 113 Žr.: Rüsen J. Istorika. Istorijos darbų rinktinė. Vilnius, 2007, p. 62–71; Pasakojamosios galios raida, mokantis istorijos. Moralinės sąmonės ontogenezės hipotezė // Istorinė sąmonė ir istorijos didaktika. Švietimo studijų sąsiuvinis Nr. 2. 1997, p. 30–42. 162 (Vilniaus) kartų grandinę. Tai padaryti galima tik ieškant tiesos, ir ne tik tiesos apie datas ir įvykius, bet ir tiesos apie atskirų čia gyvenusių žmonių jausmus. Galbūt kriterijum čia galėtų pasitarnauti sugebėjimas įsijausti...“114 Išvados Kokius poslinkius šiandieninėje lietuviškoje LDK istoriografijoje galime fiksuoti metodologiniu ir ideologiniu lygmeniu? 1. Metodologiniu lygmeniu po 1990 m. nepriklausomybės atkūrimo LDK epochos tyrimuose vyko sovietinės istoriografinės metodologijos atmetimas, XIX–XX a. pradžioje suformuoto romantinio lituanocentrinio, tarpukario Lietuvoje papildyto istoristine metodologija, naratyvo revizija integruojant vakarietiškąjį metodologinį diskursą. 2. E. Gudavičiaus darbai, grindžiami iš esmės naujai sukonstruotu LDK europeizacijos lyginamuoju modeliu, tapo „perversmu istorikų galvose“, implikavusiu šiuolaikiniuose Lietuvos medievistikos tyrimuose perėjimą nuo įvykinės istorijos prie procesų istorijos, nuo politinės istorijos prie visuomenės istorijos, perimant E. Gudavičiaus LDK europeizacijos modelio metodologines priemones. 3. Minėti poslinkiai leidžia šiuolaikinės LDK epochos istoriografijos metodologiniu lygmeniu fiksuoti slinktį romantiškosios lituanocentrinės paradigmos įveikos link išskiriant tris kryptis: pirma – Lie114 Miłosz Cz. Vilnius // Naujasis Vilniaus perskaitymas..., p. 166. tuvos tautinio atgimimo studijose XIX–XX a. pradžioje svarstant LDK tradicijų perėmimo / atmetimo aplinkybes keliami metodologiniai klausimai priartėja prie vokiškosios socialinės integracinės paradigmos ir alternatyviosios istorikos; antra – integruojant vokiečių J. Rüseno reformuotosios istorikos ir prancūzų P. Nora, M. Halbwachso „istorinės atminties“ studijų metodologinius principus, šiandien Lietuvoje atsiranda nauja LDK istorijos kultūros tyrimų šaka, aktualinanti istorines kolizijas, stereotipinius įvaizdžius šiuolaikinėje Lietuvos visuomenės istorinėje sąmonėje ir siekianti tapti aktyvia istorinės kultūros formuotoja; trečia – atsiliepiant į aktualėjančias Europos moksliniame diskurse Vidurio Rytų Europos regiono istorinio ir kultūrinio tapatumo, etninės transformacijos, imperinės reminiscencijos temas ir įsitraukiant į tarp regioninį mokslinį bendradarbiavimą šiandieninėje Lietuvoje randasi LDK epochos istorinio regionalizmo ir „imperiologinės“ studijos. 4. Ideologiniu lygmeniu, naudojantis lyginamuoju D. Browno nacionalizmo įtvirtinimo visuomenėje modeliu, atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje po 1990 m. ryškėja iš XIX–XX a. pradžios ateinanti lituanocentrinio nacionalizmo ir LDK daugiakultūriškumo tradicijų sankirta pirmiausia fiksuojama istoriografijoje, tačiau jos apraiškų matyti ir politinėje, estetinėje bei pažintinėje šiandieninės Lietuvos Respublikos istorinės kultūros dimensijose. HOW THE APPROACH TO THE EPOCH OF THE GRAND DUCHY OF LITHUANIA IS CHANGING IN THE LITHUANIAN HISTORIOGRAPHY TODAY? Vytautas Jarutis Summary The aim of the article is to evaluate the methodological and ideological developments in the historiography of the epoch of the Grand Duchy of Lithuania in the comparative perspective of the last century. Methodologically, “the Golden Age” is exactly recorded at present in the Lithuanian historiography of the Grand Duchy of Lithuania. After reestablishing independence in 1990, Lithuanian historians refused the heritage of Soviet historiography, started integrating the Western theoretical discourse and have created a unique model of the development of the Grand duchy of Lithuania in the European civilization, proposed by Edvardas Gudavičius. The receptions and transformations of this paradigmic model have been continuing until now in the transition from the political history to the history of society and everyday life, from an ethnolinguistically monopersperctive to the liberal multicultural great narrative. Ideologically, the developments in the Lithuanian historiography of the Grand Duchy of Lithuania are analyzed on the basis of nowadays’ comparative studies of nationalism. This allowed to let uncover the ethnocultural positions of interwar Lithuanian historians, the intuitionalism of the Soviet times and the constructivism of today, which implicate the cognitive step from “the plough of the nation”, to the “Lithuanian europeism” in the Lithuanian collective consciousness. Įteikta 2011 03 04 Parengta skelbti 2011 03 31 163 ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 27 ...Dulkes nužėrus 1545 METŲ LIVONIJOS IR LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS SIENOS PATIKRINIMAS (LIVONIJOS PAREIGŪNŲ ATASKAITA) Tomas Čelkis Darius Antanavičius Doktorantas Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedra Tel. (8 5) 268 72 97 El. paštas: pastas.tc@gmail.com Humanitarinių mokslų daktaras Lietuvos istorijos institutas Archeografijos skyrius Tel. (8 5) 262 68 48 El. paštas: d.antanavicius@gmail.com XIV–XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) sienų su Vokiečių ordino Livonijos teritorija istorija pradėta tyrinėti gana seniai, minėtini Augusto Bielensteino, Antano Salio, Abdono Kłodzińskio, Zenono Ivinskio darbai1. Naujausius tyrinėjimus paskelbė Mārīte Jakovļeva, Ēvaldas Mugurēvičius, Muntis Ansas, Zbysławas Wojtkowiakas, Laima Bucevičiūtė2. Minėti autoriai telkia dėmesį į LDK ir Livonijos teritorinių sienų klostymosi procesą ir jų sampratos kaitą. Šiems tyrimams būtinus istorinius šaltinius XVIII a. pirmą kartą parengė ir paskelbė Motiejus Dogielis3. Daug duomenų, 1 Bielenstein A. Die Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache in der Gegenwart und im 13. Jahrhundert. St. Peterburg, 1892; Salys A. Die žemaitischen Mundarten // Salys A. Raštai, t. 4. Roma, 1992, p. 222–229; Kłodziński A. Stosunki Polski i Litwy z Inflantami przed zatargiem z r. 1556/7 // Kwartalnik Historyczny, rocznik 22. Lwów, 1908, s. 344–351; Ivinskis Z. Kovos bruožai dėl Žemaičių ir jų sienų (toliau – Ivinskis Z. Kovos bruožai) // Athenaeum. Kaunas, 1936, t. 6, p. 54–117. 2 Jakovļeva M. Robežas un administratīvais iedalījums Latvijas teritorijā 16. gs. otrajā pusē un 17. gs. // Latvijas zemju robežas 1000 gadas. Sastādījis A. Caune. Rīga, 1999, lpp. 91–130; Jakovļeva M. Вопрос о границах в отношениях герцогства Курляндия и Великого Княжества Литовского в XVI–XVII вв. // Senosios Žiemgalos istorinis ir etnokultūrinis pavel- 164 das. Vilnius, 2004, p. 103–105; Jakovļeva M. Granice Księstwa Kurlandzkiego w epoce nowożytnej. Wybrane zagadnienia // Klio. Czasopismo poświęcone dziejom Polski i powszechnym, t. 11. Toruń, 2008, s. 29–40 ir kt. autorės darbai; Mugurēvičs Ē. Novadu veidošanās un to robežas Latvijas teritorijā (12. gs. – 16. gs. vidus) // Latvijas zemju robežas 1000 gadas. Sastādījis A. Caune. Rīga, 1999, lpp. 54–90; Ans M. Livonijas un Braslavas nuovada robež // Latvijas zinātņu Akadēmijas Vēstis. A daļa, Sociālās un humanitāras zinātnes, 2008 (62), nr. 3–4, p. 27–33; Wojtkowiak Z. Północna granica Litwy w średniowieczu. „Limites Inter Litvaniam et Livonia“ z 1473 r. // Poznań–Wilno. Studia historyków w roku tysiąclecia Państwa Litewskiego / Red. Z. Wojtkowiak. Poznań, 2010, s. 213–270; Bucevičiūtė L. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XV–XVI a.: valstybės erdvės ir jos sienų samprata. Daktaro disertacija. Humanitariniai mokslai, istorija (05 H) (toliau – Bucevičiūtė L. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XV–XVI a.). Kaunas, 2010, p. 102–119. 3 Limites Regni Poloniae et Magni Ducatum Litvaniae (toliau – Limites. M. Dogiel) / Ed. M. Dogiel. Vilno, 1758; Codex diplomaticus Regni Poloniae et Magni susijusių su LDK ir Livonijos sienų istorija, yra Livonijos, Estijos ir Kuršo istorijos šaltinių rinkiniuose (Liv, -Est–und Curländisches Urkundenbuch), kuriuos XIX a. antroje pusėje parengė Friedrichas Georgas von Bunge. Apie šalių delimitacinius procesus daug medžiagos yra Lietuvos Metrikoje. Pavyzdžiui, galima paminėti 560-ąją Lietuvos Metrikos knygą, kurią sudaro atskiras platus 1542 m. LDK ir Livonijos sienos patikrinimo proceso ir jos aprašas4. Šiuo metu leidžiamose naujose Lietuvos Metrikos publikacijose, kurias rengia Lietuvos ir Baltarusijos istorikai, nuolat galima rasti naujų duomenų, atspindinčių minėtų šalių delimitacinius procesus. Peržiūrėjus didžiąją dalį XIV–XVI a. LDK ir Livonijos (Kuršo) delimitacinius procesus liudijančių dokumentų, galima juos su klasifikuoti. Svarbiausia delimitacinių šaltinių grupė yra tarpvalstybinės delimitacinės sutartys, turėjusios juridinę galią. Pirmiausia minėtinos ankstyviausios Vokiečių ordino ir LDK sutartys, į kurias atskiru straipsniu įtraukti ir delimitaciniai susitarimai. Pirmą kartą LDK ir Livonijos sienos atkarpa aprašyta 1398 m. Salyno amžinosios taikos sutartyje, kurios „liniją“ atitiko išvardytų geografinių objektų gairės5. Vėlesnėje 1422 m. amžinojoje Melno taikos sutartyje Ducatus Litvaniae (toliau – CD, t. 5, M. Dogiel) / Ed. M. Dogiel, t. 5, Vilnae, 1759. 4 Метрыка Вялiкага Княства Лiтоўскага, Кнiга No. 560 (1542 год) (toliau – Метрыка ВКЛ, Кнiга No. 560 (1542 год)), падрыхт. A. Дзерновіч. Мiнск, 2007, c. 34–82. Taip pat: Lietuvos valstybės istorijos archyvas, f. 389, Lietuvos Metrika, kn. 560 (1542 m.). Žinomas dar vienas, neskelbtas LDK ir Livonijos sienos Žemaitijos ir Upytės atkarpos aprašas: ibid., f. 389, Lietuvos Metrika, kn. 559, l. 1–42 (1542 m.). 5 Liv, -Est–und Curländisches Urkundenbuch (toliau – LUB), hrsg. G. F. von Bunge, Bd. 4. Reval, 1859, nr. 1479, p. 224–225 (1398 m.). fiksuota kita LDK ir Livonijos siena6. Pastaroji Vytauto laikų siena buvo pakartotinai patvirtinta didžiojo kunigaikščio Švitrigailos ir Ordino 1431 m. taikos sutartyje ir numatyta ją išsaugoti „amžiams“7. 1435 m. Jogaila su Ordinu sudarė amžinąją Bresto taiką, kurioje iš esmės buvo dar kartą patvirtinta 1422 m. Melno taikos sutartyje deklaruota LDK siena su Ordinu, o kartu ir su Livonija8. Tačiau pabrėžtina, kad šiose sutartyse šalių sienos buvo tik sudedamasis elementas, nes minimos sienos iš esmės žymėjo taikos sutartyse deklaruotą teritorinį politinių interesų kompromisą. Atskiri, tikslingai parengti delimitaciniai dokumentai atsiranda vėliau, kai šalių sienų samprata pasiekia jų stabilizavimo ir derinimo etapą. Žinomi du 1426 m. LDK ir Livonijos sienų aprašai, fiksuojantys išskirtinai tik delimitacinę atkarpą nuo Šventosios iki Joniškio9. Šių dokumentų įkontekstinimą šalių delimitaciniuose procesuose apsunkina tai, kad neaiškios jų parengimo aplinkybės. Livonijos šaltinių rinkinio sudarytojas F. G. von Bunge teigia, kad 1426 m. sienų aprašai yra nuorašai, apie kuriuos, jo manymu, Vytautas kalba 1426 m. laiške10. Regis, su tam tikra išlyga šiuos pavyzdžius 6 Aprašas itin abstraktus: LUB, Bd. 5. Riga, 1867, nr. 2637, p. 881 (1422 m.): „Incipiendo a flumine dicto Heiligae, ubi dictus fluvius intrat mare, eundem fluvium ascendendo sursum ad antiquos limites inter Samogitiam, Lituaniam, Russiam, ab una, et Livoniam ab altera partibus tentos et servatos, non tamen ad illos limites, qui antiquitus inter terras praedictas sunt servati <...>.“ 7 LUB, Bd. 8. Riga–Moskau, 1884, nr. 462, p. 273 (1431 m.). 8 Ibid., nr. 1026, p. 636 (1435 m.). 9 LUB, Bd. 7. Riga–Moskau, 1881, nr. 472–473, p. 326–327 (1426 m.). 10 Vytauto laiškas, kuriame kalbama apie pastaruosiuose dokumentuose minimas sienas: LUB, Bd. 7, nr. 490, p. 337–338 (1426 m.). 165 galima laikyti ankstyviausiais, konkrečiai delimitaciniais tikslais sudarytais dokumentais, kurie veikiausiai turėjo juridinę galią. Pirma LDK ir Livonijos sienų delimitacinė sutartis sudaryta 1473 m. Kurcume11. Šalių derybininkai sieną apvažiavo, sutartį patvirtino antspaudais. XVI a. atsirado daugiau LDK ir Livonijos delimitacinių sutarčių. Daugeliu atvejų tai buvo šalių sienų atnaujinimo aktai, kurių atsiradimo sąlyga buvo sienų tikslinimas, teikęs joms stabilumą. Jas atnaujindavo mišrios, iš LDK ir Livonijos komisorių sudarytos komisijos. Toks dvišalis procesas įgyvendintas 1541 m.12 Kitas ryškus pavyzdys gali būti kiek vėlesnis 1584 m. aktas, fiksavęs abiejų šalių komisorių bendrai atnaujintą LDK ir Kuršo sieną, kurios aktą patvirtino valdovas Steponas Batoras13. Tai dvišalės, juridinę galią turėjusios sutartys, išreiškusios ne tik delimitacinę sampratą, bet ir taikos tarp šalių sutvirtinimą. Kitais atvejais sienas patikrindavo ir atnaujindavo kiekvienos šalies komisijos atskirai. Jos parengdavo jų aprašus, o vėliau informuodavo gretimą šalį apie atliktą patikrinimą ir rastus pažeidimus, kuriuos tikrintojai paprastai priskirdavo „užsienio“ gyventojams. 1529 m. LDK komisoriai atnaujino sieną su Livonija, nuo Breslaujos iki Baltijos jūros, parengė jos aprašą14. Ypač išsamus buvo 1542 m. LDK pareigū11 Lietuvos Metrika. Knyga nr. 5 (1427–1506), Užrašymų kn. 5, parengė E. Banionis. Vilnius, 1993, nr. 125, p. 235–238 (1473 m.). Originalus pergamentas saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Rankraščių sk., f. 6–49. 12 Limites, M. Dogiel, p. 211–219 (1541 m.); CD, t. 5, M. Dogiel, nr 113, p. 192–195 (1541 m.). 13 Dokumento publikacija: Wojtkowiak Z. Delimitacija Litewsko–Kurlandzka z 1584 roku // Lituano–Slavica Posnaniensia. Poznań, 1989, t. 3, s. 270–276 (1584 m.). 14 Limites, M. Dogiel, p. 219–225 (1529 m.). 166 nų atliktas sienos su Livonija atnaujinimo aprašo dokumentas15. Jo turinys rodo, kad didelė dalis pasienių buvo apgyvendinti, kur to nebuvo, komisoriai tikslingai kolonizavo (sudaryti valstiečių sąrašai); registruoti pasienio gyventojų skundai. Tokie dokumentai turėjo tam tikrą juridinę galią, nes šiais aprašais naudotasi kaip įrodymais sprendžiant kilusius šalių ginčus dėl sienų; jais remdavosi komisijos, tikrindamos sienas arba sudarydamos tarpvalstybines jų atnaujinimo sutartis. Minėtos dokumentų grupės rodo delimitacinių procesų padarinį, baigtinį delimitacinį rezultatą. Atskira dokumentų grupe laikytini delimitacinių sutarčių bei sienų aprašų parengimo aplinkybes atspindintys istorijos šaltiniai. Ypač svarbi LDK ir Livonijos delimitacinių dokumentų kategorija yra valdovo dokumentai, kuriais jis paskirdavo pareigūnus vykti į derybas dėl sienų, jas patikrinti, spręsti šalių pasienio gyventojų ginčus. Antai 1451 m. Kazimieras Jogailaitis įgaliojo Polocko seniūną Andrių Sakaitį vykti atriboti sieną su Livonija16. 1505 m. Aleksandras Jogailaitis paskyrė komisorius, kurie privalėjo susitikti su Livonijos pareigūnais Kurcume ir kartu apžiūrėti sienas17. 1540 m. LDK valdovas įgaliojo pareigūnus vykti į derybas dėl LDK ir Livonijos sienos atkarpos nuo Kurcumo vietovės pagal Dauguvą iki Polocko sienų18. 1585 m. LDK valdovas paskyręs komisorius, kurie taip pat privalėjo susitik15 Метрыка ВКЛ, Кнiга No. 560 (1542 год), c. 34–82 (1542 m.). 16 Lietuvos Metrika, Knyga nr. 1 (1380–1584). Užrašymų kn. 1 / parengė A. Baliulis, R. Firkovičius. Vilnius, 1998, nr. 13, p. 25 (1451 m.). 17 LUB (Ab. 2), hrsg. L. Arbusow, Bd. 2. Riga– Moskau, 1905, nr. 830, p. 643–644 (1505 m.). CD, t. 5, M. Dogiel, nr 93, p. 165–166 (1505 m.). 18 CD, t. 5, M. Dogiel, nr 112, p. 191–192 (1540 m.). ti su Livonijos atstovais Daugpilio valsčiuje prie Dauguvos ir patikrinti sienas19. Sienų derinimo derybinius niuansus atskleidžiančiai grupei priskirtini dokumentai, fiksuojantys valdovų pasiuntinių bendrų suvažiavimų tikslus ir rezultatus: parengtos instrukcijos (darbotvarkės), derybose pasiektų rezultatų ataskaitos, derybose siūlyti parengti preliminarūs sienų projektai20. LDK ir Livonijos sienų istorijoje ypač XV a. vidurys–XVI a. pirma pusė pasižymi tokių derybinių dokumentų gausa. Šiuo laikotarpiu vyko intensyvios LDK ir Livonijos derybos dėl sienų nustatymo, lokalizavimo ir pasienių gyventojų ginčų. Regis, svarbiausias derybų ilgalaikiškumo argumentas buvo lietuvių nenoras apsiriboti 1422 m. Vytauto sienomis. Nebūtina vardyti visus derybinį procesą liudijančius istorinius šaltinius, nes beveik visą esmę parodo du pavyzdžiai. 1447 m. birželio 25 d. šalių derybose Livonijos pareigūnai pareiškė atsisaką 1398 m. sienos ir pretenzijų į Žemaitiją ir siūlė patvirtinti 1422 m. Vytauto laikų sienas teigdami, kad yra žmonių, žinančių sienas, kurios buvo tarp šalių iki 1398 m. Salyno sutarties delimitacijos. Ibid., nr 192, p. 327 (1585 m.). Pateikiamos atskiros, bet ne visos nuorodos į XV a. LDK ir Livonijos derybų dėl sienų dokumentus: LUB, Bd. 10. Riga–Moskau, 10, nr. 171 (1445 m.); nr. 196 (1446 m.); nr. 206 (1446 m.); nr. 214 (1446 m.); nr. 359 (1447 m.); nr. 417–418 (1448 m.); nr. 597. (1449 m.); LUB, Bd. 11. Riga–Moskau, 1905, nr. 296 (1453 m.); nr. 321 (1453 m.); nr. 834 (1458 m. (1459 m. ?)); LUB, Bd. 12, Riga–Moskau, 1910, nr. 166 (1462 m.): sienos projektas – „Inter Livoniam vero, Samagittiam, Litthuanniam et Rissiam limites sunt incipiendi a flumine dicto Heilige Aa at ubi dictus fluvius intrat mare eundem fluvium ascendendo sursum ad antiquos limites inter Samagittiam, Litthuaniam, Russiam ab una et una et Livoniam ab altera partibus tentos et observatos, non tamen ad illos limites, qui signatis sunt eo tempore, quando ordo terram Samagittarum tenuerat, sed ad illos limites, qui antiquitus inter terras praedictas sunt servati <...>“; nr. 174 (1462 m.). 19 20 Lietuviai su tuo nesutiko ir siūlė sienas, kurias vokiečiai vadino „neatpažįstamomis“21. Po šių derybų praėjus 62 m., viename 1509 m. Livonijos magistro laiške randamas liudijimas, kad neseniai vykusiose derybose lietuviai nesutiko su vokiečių siūlymu patvirtinti tarp šalių Vytauto laikų sienas, bet reikalavo „naujų“22. Kita šaltinių grupė, atskleidžianti derybų dėl sienų niuansus, – valdovų tarpusavio korespondencija arba vietinių pareigūnų informacinio turinio laiškai apie sienų būklę. Pavyzdžiui, 1453 m. Livonijos magistras laišku informavo didįjį Ordino magistrą, kad buvo taisyta LDK ir Livonijos siena23. 1477 m. Vilniaus vyskupas laiške Livonijos magistrui rašė, kad anksčiau numatytas šalių sienų žymėjimas atidedamas, nes į Vilnių atvyko valdovas24. 1526 m. valdovas Žygimantas Senasis rašė Livonijos vadovybei, jog buvo apžiūrėtos šalių sienos iš LDK pusės25. Panašaus turinio yra 1534 m. Ordino didžiojo magistro laiškas Vilniaus vaivadai Albertui Goštautui. Šiame laiške pranešama, jog vokiečiai atskirai, be lietuvių, patikrino Prūsijos ir Livonijos sienas26. 21 LUB, Bd. 10, nr. 360, p. 248 (1447 m.): „dach nicht zcu den grenitczen, die geczeichen sint in der zceit, do der orden das landt Samagitten <...> man moge nach wol lewte befinden, die da wissen, wo die alden grenitczen fumals und ee urser orden das landt Samagitten gehabt <...>.“ 22 LUB (Ab. 2), hrsg. L. Arbusow, Bd. 3. Riga– Moskau, 1914, nr. 714, p. 512 (1509 m.): „uns vos unsers ordens landen zu drigne, besunder hercog Witoldus grenitcz nach inhalt des ewigen frides zu vortedingen gemant seyn <...>.“ 23 Index corporis historico–diplomatici Livoniae, Estoniae, Curoniae (toliau – Index corporis historico) / Ed. C. E. Napiersky. Theil. 2. Riga–Dorpat, 1835, nr. 1913, p. 21 (1453 m.). 24 Skarbiec diplomatów, ed. I. Daniłowicz, t. 2. Wilno, 1862, nr 1987, s. 216. 25 Acta Tomiciana, t. 8. Posnaniae, 1860, nr 134, s. 159–160 (1526 m.). 26 Acta Tomiciana, t. 16 (D. 1). Wrocław, 1960, nr 105, s. 219–221 (1534 m.). 167 Čia skelbiamas Livonijos dokumentas, fiksuojantis 1545 m. Livonijos ir LDK sienos patikrinimo27 aplinkybes, priskirtinas aptartai sienų patikrinimo ir atnaujinimo dokumentų kategorijai. Jį sudaro dvi 1545 m. datuojamos dalys, atskirų sienų atkarpų aprašai ir bendras šalių sienos patikrino aprašas. Sunku pasakyti, dėl ko susiklostė „eklektiška“ dokumento struktūra. Skelbiamas šaltinis yra nuorašo nuorašas, todėl galima manyti, jog raštininkas, perrašinėdamas dokumentus, galėjo pats juos „sujungti“ į vieną. Kita vertus, matyti, kad dokumento pirmojoje dalyje pirmą kartą pateikti abu „Vaišvilto sienos“28 ir „Šedbaro sienos“29 atkarpų aprašai, nors abu yra skirtingų laikotarpių. Jais, kaip tam tikrais ankstesnes sienas liudijančiais aprašais, galėjo atitinkamose situacijose naudotis Livonijos pareigūnai. Patikrinimų metu apeinant sienas, buvo būtina naudotis ankstesniais jų aprašais, kurie buvo sienų gairių „žemėlapiai“. Priešingu atveju būtų sunku tinkamai patikrinti visus sienų ženklus ir nustyti jų pažeidimus. Sienų revizijų dokumentų, kuriuose pateiktas sienos aprašas, yra nedaug. Paprastai apie vienašalius sienų patikrinimus užsimenama arba tikslingai rašoma laiškuose – kita šalis informuojama apie atliktą patikrą. Ypatinga skelbiamo dokumento reikšmė LDK ir Livonijos sienų tyrinėjimams yra šaltinyje plačiai aprašomi sienos ženklai. Minimi akmenys (prie „Obelių kelio“ – monstrarunt lapidem) su iškaltais Livonijos kryžiais (in quo duas cruces), Galima pažymėti, jog tais pačiais 1545 m. šalys tarėsi dėl sienų atnaujinimo mišrios komisijos sudarymo. Tačiau mažai tikėtina, kad buvo tartasi dėl sienos patikrinimo, apie kurį liudijama skelbiamame dokumente. Žr. CD, t. 5, M. Dogiel, nr 114, p. 195 (1545 m.). 28 Žr. 30 nuorodą. 29 Žr. 45 nuorodą. 27 168 ženklais pažymėti ąžuolai (ubi quondam quercus fuit incisis signis Magni Ducatus Lithuaniae Livoniaeque). Drūkšių ežero saloje, vadinamoje Strelzen, buvo pastatytas didelis akmeninis postamentas – „skulptūra“ (crepidine positum est magnum saxum), pažymėtas kryžiumi. Sienos gairę žymėjusiame akmenyje (lapidem Kabul akmen vocatum) minimas iškaltas LDK herbo raitelis – vytis (insculptus fuit equus, quod est signum Lituaniae) ir Livonijos kryžiai. Šaltinyje yra ir ikonografinių sienų ženklinimo duomenų, konkrečiai pavaizduotas sienos ženklas – „skulptūra“ (žiūrėti publikacijos iliustraciją). Dokumente aprašoma daug ženklų, kuriuos buvo sugadinę LDK gyventojai (buvo įprasta dėl sienų pažeidimų kaltinti kitą šalį), bet svarbu tai, jog minimi sienos ženklų sugadinimo būdai. Pavyzdžiui, ženklai medžiuose būdavo išdeginami ugnimi, akmenyse – iškapojami geležiniais įrankiais (ferro aboleverint). Tokie duomenys ypač reti. Apraše sienos gairių apylinkėse dažnai minimi toponimai, piliakalniai (ad alium montem Krollkalne; monte Pillaten nuncupatum), ant jų net minimos buvusios šventykla (ad montem Linkowe, cui templum est inaedificatum). Publikuojamas dokumentas yra vertingas istorinės geografijos ir kartografijos šaltinis. Be vietos, 1545 m. LDK ir Livonijos sienų „Vaišvilto“ ir „Šedbaro“ atkarpų aprašymas. Originalas: nežinomas. Kopija: Latvijas valsts vēstures arhīvs, f. 554 (Kurzemes hercogu arhīvs), 3 aprašas, b. 20, l. 1–2v. Popieriaus dvilapis, kurio dydis 31 x 21 cm. 3 Tai XVIII a. pirmosios pusės Kuršo kunigaikščio Ernsto Johano Birono archyvo sekretoriaus (raštininko?) Ulricho Hartmanno parašu (Ex archivo ducali extradidit et in fidem subscripsit Ulricus Hartmann archiv[arii?] ducalis secretarius (vel scriptor ?) paliudytas teksto nuorašas, patvirtintas per popierinę rombo formos apsaugą prispaustu 35 mm skersmens E. J. Birono archyvo antspaudu, kurio legenda SIGILLVM ARCHIVI DVCALIS. Fines Woiszwildi30 anno 1545 designati et conscripti per magnificos et generosos dominos dominos Oliesnum Fiedorowitz31 tivunum et gubernatorem castri Trocensis, tenutarium Somiliscensem32 et dominum Nicolaum Iwaskowitz Trzecia[k]33 signiferum terrestrem a sacra regia maiestate ad consignationem limitum ablegatos. Hi sunt fines Magni Ducatus Lithuaniae necnon Livoniae, qui Woischwildi dicuntur. E regione istius magni scopuli ad fluvium Livida34, quem in tractu Obe- lensi35 magnifici domini commissarii erigi iusserunt, unde etiam discesserunt, ad quintam partem miliaris versus dextram situm est stagnum nomine Livida, unde fluvius Livida suam originem habet, ab isto stagno Livida transvadato fluviolo Prudupis36, ubi magnificus dominus Radivilo37 sua fertur habuisse stativa, e superiori loco stativorum transeundo fluviolum Prudupis ad quintam partem milliarii per campestria et paludinosa loca eundo fere dimidium miliare ad vallem quandam, quae ducit ad stagnum Sussai, unde manat fluvius Sussaja38, qui in Niemen39 incidit et dirimit fines Livoniensium, terminans partem tractus Obelensis, Rakiscensem40 vero tractum integrum, item agros nobilium Kurklianen- Obelių miestelis, Rokiškio r. Prūdupio upelis yra Svėdasų miestelio apylinkėse, Rokiškio r. 37 Galima manyti, jog turimas omenyje Vilniaus kaštelionas Jonas Radvila (mirė 1541 m.) arba jo sūnus Mikalojus Radvila Rudasis, paveldėjęs tėvo valdas, kurių viena buvo Biržai, prie Livonijos sienos (apie valdas žr. Ragauskienė R. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Mikalojus Radvila Rudasis. Vilnius, 2002, p. 203–244). Tačiau tiksliai nustyti minimą Radvilų giminės atstovą nėra galimybių, nes vėlesniuose delimitaciniuose dokumentuose Radvilų giminės vardas minimas labai dažnai. Radvilos Astikaičio laikais, 1473 m. buvo nustatyta LDK siena su Livonija, kuri dažnai liudijama vėlesniuose delimitaciniuose dokumentuose ir vadinama Radvilų siena, taip pat dažnai minimi ir kiti šios giminės nariai, pavyzdžiui, 1542 m. LDK pareigūnams tikrinant sieną su Livionija, nurodoma – „iki tos vietos, kur ponas Radvila duoną valgė, kai ji buvo taisoma“, – Метрыка ВКЛ, Кнiга No. 560 (1542 год), c. 38. Taip pat žr. Bucevičiūtė L. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XV–XVI a., p. 117–118. 38 Susėja (latv. Susēja), dar vadinama Pietų Susėja (latv. Dienvidsusēja) arba Didžiąja Susėja (latv. Lielā Susēja) – upė pietryčių Latvijoje, Sėlijoje; Nemunėlio dešinysis intakas. 39 Nemunėlio upė (latv. Mēmele), teka Rokiškio, Biržų r. ir Latvijoje. 40 Rokiškis. 35 36 30 LDK ir Livonijos sienos atkarpa, dėl kurios šalys susitarė 1367 m. Procese dalyvavo „satrapas“ Vaišviltas, kurio vardu šią sieną ilgainiui imta vadinti. 1499 m. valdovo privilegijoje Grigaliui Astikaičiui buvo suteikta dalis dykros prie Livonijos sienos – „prie Vaišvilto sienos, prie sienos, kurią Vaišviltas nustatė“, – Акты Литовской Метрики (1499–1507). Собр. Ф. И. Леонтович. Т. 2. Варшава, 1897, нр. 502, c. 36 (1499 m.). Taip pat žr. Petrauskas R. Ankstyvosios valstybės struktūros Lietuvoje XIII amžiuje–XV amžiaus pradžioje // Lietuvos istorijos studijos. 2005, t. 16, p. 25. 31 Alekna Fiodoravičius Kryviecas (?–1548 m.), 1522–1528 m. dokumentuose minimas valdovo raštininku, Trakų pilininkas (1536–1547 m.), turėjo valdą Semeliškėse. Žr. Urzędnicy Wielkiego Księstwa Litewskiego. Spisy, t. 2, Województwo Trockie XIV–XVIII wiek / Red. A. Rachuba. Warszawa, 2009, s. 106, 223, 607. 32 Semeliškės – miestelis tarp Elektrėnų ir Trakų. 33 Mykolas Ivaškevičius Tretjakas, valdovo dvarionis ir LDK didysis vėliavininkas (1544–1552 m.). Žr. Urzędnicy centralni i dygnitarze Wielkiego Księstwa Litewskiego XIV–XVIII wieku. Spisy / Opracował H. Lulewicz, A. Rachuba. Kórnik, 1994, nr 7, p. 28. 34 Hidronimo atitikmuo nežinomas. Šiuo ir kitais atvejais, kai nežinomi atitikmenys, toliau atskirose nuorodose jie neaiškinami. 169 sium41, qui nominantur Hanussewiczii42 a magnifici domini Villensis [s] Hannussizki et Czadossii43, necnon nobilium Pienianensium44 et Piethoviciensium, tandem in fluvium Niemen incidit. [f. 1v] Termini Scheidibory45 ab anno 45o descripti in hunc qui sequitur modum Cum consensu et voluntate sacrae regiae maiestatis et magni principis Sigismundi Augusti46 Dei gratia regis Poloniae factum est, quod Ioannes Huscuntor47 de Goldingen48, Ioannes Felkersam49 41 1499 m. LDK valdovo Aleksandro akte liudijama, kad valdovas savo girią tarp Vyžuonos ir Susėjos upių, prie Livonijos sienos, kartu su Kurklių bajoro Hanuso Gailiminaičio nelegaliai įkurtu dvaru (Hanuso) dovanojo didžiojo kunigaikščio dvaro maršalkai, Anykščių ir Merkinės valdytojui Grigaliui Astikui (žr. Deksnys B. Senasis Onuškis, 400 metų vadintas Hanušiškiais // LIETUVOS LOKALINIAI TYRIMAI. ISTORIJA. LIETUVOS VALSČIAI. JUODUPĖ. ONUŠKIS. D. 1, p. 1. Sudarytojas ir redaktorius R. Šedys (nespausdinta, elektroninė prieiga internete nuo 2010 03 01; paskelbta: www.llt.lt, Lietuvos lokaliniai tyrimai, ISSN 2029-0799). 42 Onuškis, Rokiškio r. 43 Čedasai, Rokiškio r. 44 Pienonys, Anykščių r. 45 Labai tikėtina, kad šį sienos pavadinimą reikėtų sieti su Šedbaro Valmantaičio (Motiejaus) vardu. Jis 1416 m. vyko pasiuntiniu pas Ordiną, o 1424 ir 1425 m. dalyvavo derybose su Ordino atstovais sienų nustatymo klausimu; 1418, 1432 m. minimas Kauno seniūnu, o 1424–1425 m. – seniūnas. Žr. Petrauskas R. Lietuvos diduomenė XIV a. pabaigoje – XV a. Sudėtis–struktūra–kilmė. Vilnius, 2003, p. 301–302. 46 Žygimantas Augustas – Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius (1548–1572 m.). 47 Johannas von Neuhofas – Ley (Johann von Neuhof gen. Ley). 1533 m. Peidės vicekomtūras, 1541–1559 m. buvo Kuldygos (vok. Goldingen) vicekomtūras; mirė apie 1561 m. Žr. Ritterbrüder im Livländischen Zweig Deutschen Ordens. Hg. L. Fensje, K. Militzer (toliau – Ritterbrüder im Livländischen Zweig Deutschen Ordens). Köln–Weimar–Wien, 1993, S. 472, 759. 48 Kuldyga (Kuldinga; latv. Kuldīga, vok. Goldingen) – miestas Latvijoje. 49 Iš Livonijos kilusi Foelkersambų (Fölkersam) giminė, vienas jos pirmtakų buvo Jonas Foelkersambas, apie kurį paliudyta 1549 m. dokumentuose. Žr. Materiały biografii genealogii i heraldyki Polskiej. Buenos Aires–Paryż, 1964, s. 24. 170 ex parte Livoniensium ablegati antiquas granicies suas in Magno Ducatu Lituaniae cognomine Scheidibory quaesiverint, et quocunque pervenerunt, ea loca sibi vindicarunt et consignarunt, quibus adiuncti erant ex mandato sacrae regiae maiestatis magnificus dominus Oliechno Krzywiec50 et Nicolaus Trzeciak, Casparus et Janowitz Giedroic51 et Stanislaus52, ut eadem loca ipsis commonstrata signarent ad certificandam veritatem, quo melius imposterum coeteris innotesceret et constaret. Atque istud est registrum finium, quos Livonienses Scheidibory vocant. Postquam Livonienses et sacrae regiae maiestatis commissarii ab invicem discesserunt, primum omnium ad stagnum Okmen in tractu Obelensi duxerunt, unde exiguo intervallo monstrarunt lapidem altae magnitudinis, in quo duas cruces dicebant esse excisas, alteram in superiori loco, alteram vero a latere. Nos autem ibi nullas cruces reperimus. Pergentibus ab isto stagno Okmena in fluviolum Joduppa53 Tai jau minėtas Alekna Fiodoravičius Kryviecas. šį 1545 m. dokumentą liudija jo nuorašo kopija, dėl to atsitiktinai raštininkas tarp vardo Casparus ir tėvavardžio Janowitz įterpė jungtuką et. Minimas Jono Petkaičio Giedraičio ir Onos Holotynskos sūnus Kasparas, kuris kartu su broliu Stanislovu 1549–1551 m. buvo valdovo dvare. 1553 m. dokumente minimas Kasparas Janovičius Giedraitis, dovanojęs valdą žmonai Elžbietai Janovnai Kočeržankai. Žr. Wolff J. Kniaziowie Litewsko-Ruscy. Warszawa, 1895, s. 67–68. 52 Vėliau dokumente šis asmuo minimas raštininku. Labai tikėtina, kad tai Stanislovas Jakubaitis Skapas (?–1554 m.), kuris 1521–1551 m. buvo valdovo raštininku (rašė lotyniškai). Žr. Saviščevas E. Žemaitijos savivaldos ir valdžios elitas 1409–1566 metais. Vilnius, 2010, p. 343. 53 Tikriausiai minima tuo metu buvusi Juodupės upė, nes panašiai sienos lokalizacijos apylinkėse yra Juodupės miestelis, Rokiškio r. Šiame dokumente, kaip ir kituose XIV–XVI a. dokumentuose, minimų vietovardžių ir hidronimų pavadinimai yra iškraipyti, ne visada galima rasti šiandieninius atitikmenis. Pavadinimai keisdavosi arba išnykdavo savaime. Tačiau gyvenvietės 50 51 Apie in ipso termino fluminis duos lapides nobis monstrarunt, quorum alter maior, alter vero minor erat, neque maiori intervallo a se invicem quam ad iactum par[f. 2]vi lapidis distabant, in quibus etiam signa crucis esse dicebant, sed nos nulla vestigia aut indicia crucis vidimus, uno saltem in lapide magno videlicet fissuras transverso modo, non tamen ad formam crucis vidimus. Inde ventum est ad stagnum coenosum quasi ad duplicem arcus iaculationem, monstrarunt duo saxa prope villanam plateam, alterum ad sepem, alterum vero secus viam situm, quibus etiam signa crucis inesse dicebant, sed nihil hodie horum monstratum est. Hinc ad quintam partem milliarii iter faciendo pervenimus ad stagnum Luksi(n?)a, quo nomine etiam promontorium quoddam nobis monstratum est, nec ibi quidem signa visa sunt iuxta promissum illorum, a quo loco eiusdem nominis fluvio deorsum versus perreximus ad fluvium Wiszuny54, quo duce pervenimus ad fluvium Joduppe, qui ex Livonia promanat et in Wiszuna incidit, isto fluvio sursum eundo pervenimus ad fines magnifici domini Vilnensis, inde per campestria loca ad fluvium Niemen processimus. Be vietos, 1545 m. liepos 27 d. Livonijos ordino magistro Hermano Hasenkampo paskirtų įgaliotinių Livonijos ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienų patikros ataskaita. Originalas: nežinomas. Kopija: Latvijas valsts vēstures arhīvs, f. 554 (Kurzemes hercogu arhīvs), 3 apraprie gamtinio objekto dažnai turėdavo tokį pat toponimą, kaip ir hidronimas. Panašius toponimus, randamus sienos gairių apylinkėse, galima sieti su dokumente minimais hidronimais. 54 Vyžuonos upė, Rokiškio r. šas, b. 20, l. 3–8v. Trijų popieriaus dvilapių, kurių dydis 31 x 21 cm, sąsiuvinis, susiūtas gelsvo šilko virvele. 3 Tai XVIII a. pirmosios pusės Kuršo kunigaikščio Ernsto Johano Birono archyvo sekretoriaus (raštininko?) Ulricho Hartmanno parašu patvirtintas teksto nuorašas (Concordantiam huius cum copia vidimata testor. Ulricus Hartmann archiv[arii?] ducalis secretarius (vel scriptor ?) pagal ankstesnę 1658 m. rugpjūčio 3 d. Jelgavoje viešojo notaro Gotfrydo Fabricijaus padarytą teksto kopiją (Concordat cum originali suo. Actum Mytaviae die 3tia mensis augusti anno 1658 – L[ocus] S[igilli] – Godefredus Fabricius notarius publicus Reg[ni?]). Nuorašo nuorašas patvirtintas per popierinę rombo formos apsaugą prispaustu 35 mm skersmens E. J. Birono archyvo antspaudu, kurio legenda SIGILLVM ARCHIVI DVCALIS Minėta: M. Jakovleva, „Granice Księstwa Kurlandzkiego w epoce nowożytnej. Wybrane zagadnienia“, Klio. Czasopismo poświęcone dziejom Polski i powszechnym, t. 11. Toruń, 2008, p. 31. Ratio veterum Livoniae limitum Scheidebori nuncupatorum per magistri quondam Ordinis Teutonici in Livonia domini Hermanni Hasencamps55 beatae memoriae commissarios et praecursores Casparum Freytag56 et Heinricum Plater57, 55 Hermanas Hasenkampas von Brüggeneye (tėvai: Venemaras von Brüggeneye ir Kristina von Altenbockum), 1513–1519 m. buvo Rygos vicekomtūras, 1519– 1527 m. – Bauskės vaitas; 1529–1535 m. ėjo žemės maršalkos pareigas (1533 m. Livonijos magistro Valterio von Plettenbergo koadjutorius), o 1535–1549 m., iki mirties, Livonijos magistras. Žr. Ritterbrüder im Livländischen Zweig Deutschen Ordens, S. 147–148, 751. 56 Apie asmens kilmę ir karjerą žinių nėra. 57 Plateriai kilę iš Vestfalijos, XV a. giminės narių atsikėlė į Livoniją. 1513–1525 m. Henrikas Plateris buvo Daugpilio komtūras, turėjo valdą Wethemerde. Žr. Ritterbrüder im Livländischen Zweig Deutschen Ordens, S. 506, 754. 171 praesentibus regiis adiunctis, revisa et indagata anno Domini 1545 die 27 iulii58 Primum a loco Cursum Dunam59 versus ascendendo exordiendum est in Lithuania ad lacum minorem Waissen60 vocatum per spatium unius milliaris a Cursum distantem. Ex lacu illo per parvum pratum eundum, ubi quondam quercus fuit incisis signis Magni Ducatus Lithua niae Livoniaeque conspicua, quam postea Lithuani exstirparunt. A loco illo proce dendum ad lapidem, in quo olim crucis signum fuit, nunc a Lithuanis abolitum. 61 Nos adhuc talem signaturam offendimus. A lapide progrediendum per parva loca arida et prata usque ad quandam vallem, per vallem ad pratum, per pratum ad paludem, per paludem ad lacum Gyreszen62 nuncupatum, per lacum ad quendam rivulum, huius rivuli secundo alveo insistendum ad marginem usque lacus Smalwen63. Inde per rivulum Smalwen64 secundo alveo ad parvum lacum Schrittailen, per lacum iterum secundo eodem rivulo ad lacum Baginen65, ex lacu Baginen descendendum per fluviolum eiusdem nominis ad lacum Druxten66, per lacum ad parvam insulam 58 Išlikusio dokumento antraštė priskirtina veikiausiai 1658 m. kopijos parengėjui, nes H. Hasenkampas minimas kaip „šviesaus atminimo“ Livonijos ordino magistras, o tokių žodžių 1545 m. originale, be abejonės, negalėjo būti, nes H. Hasenkampas mirė 1549 m. 59 Dauguvos upė (latv. Daugava). 60 Zarasų r., apie 5 km į pietryčius nuo Turmanto, Latvijos pasienyje yra nedidelis Veselavos ež., o kiek ryčiau nuo Šalulių k. yra Vaisinio ež. 61 Rankr. panašus ženklas. 62 Tikėtina, jog minimas Gilinės ež. Zarasų r., apie 6 km į pietvakarius nuo Turmanto. Taip pat Zarasų r., netoli Smalvų k. yra Gilutės ež. 63 Smalvo ež., apie 2 km į pietryčius nuo Smalvų k. 64 Smalvos upelis, ištakos Smalvo ež., įteka į Drūkšių ež. 65 Tikėtina, kad minimas netoli Smalvo ež. esantis Beržinio ež. 66 Drūkšių ež. (brus. Дрысвяты), skiria Lietuvos ir Baltarusijos sausumos teritorijas. 172 in eodem lacu sitam Strelzen nuncupatam, in cuius crepidine positum est magnum saxum, in quo crucis signum antea fuit, quod superiore tempore a Li[f. 3v]thuanis est abolitum. A saxo ad eiusdem insulae marginem alteram, ubi similiter saxum est antea cruce signatum, quae nunc a Lithuanis est abolita, ita tamen ut adhuc aliquo modo dignosci queat. A saxo recta per lacum Druxten in terram continentem iuxta oppidum, per quam fossa est acta utrinque aggesta tellure in modum termini provincialis vulgo einer landtwehre, ubi antea etiam quercus fuit Lithuanicis atque Livonicis signis notata, quam iam Lithuani aboleverunt. Inde procedendum ad latus quoddam praedicti lacus Druxten, quod Aszaw nuncupatur, per hoc transeundum usque ad fluvium Muiszen67, fluvius hic ascendendus usque ad lacum Muiszen68, per lacum transeundum ad fluvium Purwen Lithuanice Puszesillen a-nominatum, per fluvium adversum usque ad lacum Purven Lithuanice itidem Puszesillen-a dictum, inde per lacum est tendendum ad paludem, per paludem ad locum aridum, per locum illum iuxta quandam vallem eundum est ad lapidem Kabul akmen vocatum. Huic olim insculptus fuit equus, quod est signum Lithuaniae, et duae cruces, Livoniae signum, sed signa ea Lithuani abolere curarunt per boiarum Nicolaum Kwalchuen69 et rusticum Woitkusch Punsila70 proxime apud lapidem istum habitantem, qui fassus est se vi compulsum et adactum fuisse a praedicto 67 Muisos upė (brus. Муйса) prie Drūkšių ež., Baltarusijoje. 68 Muisos ež. (brus. Муйса) netoli Drūkšių ež., Baltarusijoje. a--a Rankr. įterpta lapo apačioje. 69 Apie asmens kilmę ir karjerą žinių nėra. 70 Apie asmens kilmę ir karjerą žinių nėra. boiaro, ut ligna ad lapidem conveheret et signa comburere et abolere iuvaret. Inde ad vallem procedendum, per vallem ad paludem in lacum Lakiten, per lacum transeundum ad fluvium eius nominis. Fluvius descendendus usque ad lacum minorem Boesze71 Lithuanice Zavenare dictum. Per lacum transeatur in fluviolum quendam, fluviolus descendatur [f. 4] usque in lacum maiorem Boesze. Per lacum tendatur ad rivulum seu scaturiginem, cui insistatur ascendendo usque paludem, per paludem ad prata, inde trans viam quandam ad parvam paludem similem prato. Hinc per locum irriguum ad aliam paludem, per paludem trans locum aridum in parvum lacum Lithuanice Eszerelle, per lacum istum ad quendam rivulum. Rivulus per paludem descendatur usque in fluviolum Gelnitz72 et hic descendatur in Struesten73 lacum, per lacum in fluvium Lithuanice Nawitz dictum, per fluvium secundo alveo in lacum Woiszen, per lacum Woiszen ad solum quoddam durius, inde per regiam viam ad lacum Nedrowitz74, per lacum hunc ad fluvium Nedrowitz alias etiam die druygische [?] beche dictum et tandem secundo fluvio eousque, ubi in Dunam se exonerat fluvius Pergatz, in cuius ostio situm est magnum saxum tali notatum signo. Longitudo huius X saxo incisae est quinque palmorum, maior linea transversa superior duos habet palmos non ita magnos, inferior itidem duos palmos cum longitudine media unius digiti. [f. 4v] Ex parte altera eiusdem loci et lacus Cursum versus mare salsum, ubi iam per aliquot miliaria medium est concordiatum, a postremo medii scopulo reviderunt et indagarunt veteres Livoniae Scheidebori limites alii eiusdem domini magistri praecursores et commissarii Ioannes de Nienhofe75 alias Leye dictus, vicecommendator in Goldingen et Ioannes Volkersamb76, comitibus regiis adiunctus [s] Casparo Junckenitz77 et Stanislao78 quodam scriba, initium indagationis fecerunt ipso die Iacobi apostoli [25 VII] anno 1545. A postremo igitur medii scopulo vulgo copetz dicto primo ventum est in Crownen79 fluwium dimidium miliare magnum a scopulo distantem. Penes Crownen fluvium per spatium dimidii miliaris descensum usque ad lacum Crownen80, ex lacu iterum secundo fluvio Crownen usque ad lacum Obelen81 quasi per unum miliare. Ex lacu Obelen in fluvium Steinen, per fluvium adversum ad dimidium milliare usque in lacum Steinen, ex lacu Steinen in fluvium Jodden82, ad cuius ripam situs est lapis quadratus, cuius altitudo est quinque ulnarum et dimidiae, crucis signum in hoc lapide fuisse, quod Lithuani ferro Jau minėtas Johannas von Neuhofas. Jau minėtas Johanas Foelksambas. 77 Apie asmens kilmę ir karjera žinių nėra. 78 Jau minėtas valdovo sekretorius Stanislovas Jakubaitis Skapas. 79 Kriaunos upė, Rokiškio r. 80 Kriaunelio ež. prie Antakriaunių k., Rokiškio r. 81 Obelių ež., prie Obelių, Rokiškio r. 82 Minima tuo metu buvusi Juodupės upė, panašiai sienos lokalizacijos apylinkėse yra Juodupės miestelis, Rokiškio r. 75 76 71 Panašu, kad minimas Bužo ež. (brus. Буже) Vitebsko srityje, Baltarusijoje. 72 Baltarusijos Breslaujos r. yra Elno ež. (brus. Елна). Gali būti, jog tuo metu buvo upė tokiu pat pavadinimu, įtekėjusi į Strusto ež. 73 Strusto ež. (brus. Струсто), Baltarusijoje. 74 Kiek ryčiau nuo Strusto dabar yra Nedravo ež. (brus. Недрово) Vitebsko srityje, Baltarusijoje; per jį teka Drujos upė. 173 aboleverint, satis apparet. Visum id a se adhuc anno 1540 attestatur Ioannes Volkersamb, Heinricus Plater et alii honesti viri quam plurimi. A lapide idem fluvius Jodden ascendatur per spatium unius milliaris ad parvam paludem, ubi scaturigo est huius fluvii, per paludem ulterius [f. 5] parvo rivulo seu loco irriguo insistendum usque ad solum durius, ubi situs est lapis, in quo crux antea visa est nunc a Lithuanis abolita, non procul ab hoc priore positus est alius lapis maior versus paludem, cuius lapis circumferentia est passuum sex et semis, in quo similiter quondam crux fuit, quam Lithuani aboleverunt. A lapide per locum irriguum sequendum usque in lacum Luxten83, distat is a lapide ad duos iactus sagittarum. E lapide progrediendum aliquantulum secundo fluvio Luxten, a quo fluvio ad iactum circiter unum sagittae siti sunt ad viam regiam duo lapides, in quorum uno nos supradicti etiam mediam crucem vidimus, fluvius Luxten ulterius descendendus ad quadrantem circiter milliaris magni ad montem quendam arcis, qui dicitur mons Luxten, ubi termini sunt districtuum Duneburgensis84 desinentis et Selburgensis85 incipientis. Districtus Selburgensis A monte Luxten adhuc fluvius Luxten est descendendus eousque, ubi Visonae86 immiscetur, intermedium spatium est circiter unius et dimidii milliaris. Visona fluvius deinde deorsum eatur per quadrantem magnum miliaris ad rivum Jode uppe nuncupatum, qui e Livonia 83 Šiandien šis ežeras nežinomas, bet minimos sienos gairių apylinkėse žinomas Lukšto k., Rokiškio r. 84 Daugpilis (latv. Daugavpils), Latvija. 85 Sėlpilis (latv. Sēlpils), Latvija. 86 Vyžuona, upės tokiu pavadinimu teka Rokiškio ir Utenos r. 174 labitur et disterminat bona ducis Ratzki bonis domini Wursels. Non procul a Jode uppe finitur districtus Selburgensis et [f. 5v] incipit Ascheradensis87. Districtus Ascheradensis Postquam autem ad terras et possessiones domini Wursels venimus, non facta est nobis copia transitus ad indagandas veteres limites. Recenti tamen adhuc memoria teneo ego Iohannes Volkersamb, quemadmodum et ubi veteres limites ab Henrico Plater et a me ante quinquennium sunt lustrati et revisi, tunc ergo inter Visonam et Memelam sequentia signa et arbores vidimus, primum fraxinum habentem crucem iam concretam fere et non procul ab eadem magnam quercum cum duabus crucibus. Visonam ulterius secuti sumus secundo alveo ad duo et dimidium miliaria, quousque Memelam intrat, distat hoc cum superioribus ab invicem 5 miliaribus et in Visona semper hic manent limites veteres Scheidebori. Per Memelam descendendum est quasi per quadrantem miliaris ad pontem trans Memelam factum. Inde transcendendum per sylvam saltus et agros miliare circiter usque ad fluvium Rauenbeck, ubi scaturigo illius est. Et cum verus antiquus limes et hic fluvius sit, descendatur primum usque ad fontem, quem vocant rubrum. Non procul ab hoc fonte in medio fluvio Rauenbecke situs est magnus lapis, in quo quondam crux fuit flammis nunc absumta, prout adhuc [f. 6] est videre. A lapide vicissim fluvius descendatur quasi per magnum miliare ad alium lapidem in ripa fluvii situm, in quo duae antea fuerunt cruces, sed maior igne est abolita, minor adhuc inviolata superest. Attestantur hic 87 Aizkrauklė (latv. Aizkraukle), Latvija. rustici missos fuisse superiore tempore a marschalco Livoniae generali olim domino Ioanne Plater88 aliquot aulicos et nobiles Weszelum [abbreviatio obscura sequitur] a Roop89, Ioannem Stichorst90 et Casparum Schaphusen91 ad lustrandum et contemplandum hunc lapidem et tunc utrasque adhuc cruces in lapide integras ac salvas fuisse. Ab hoc iterum lapide fluvii alveo insistatur per unum miliare, donec in fluvium Appaxe92 concidit. Inibi finis est districtus Ascheradensis et initium Bauscensis93. Districtus Bauskoburgensis Per fluvium Appaxe adverso alveo eatur ad lacum Appaxe, distat is a concidentia praedictorum fluviorum unum milliare. E lacu recta per campum pergatur ad alium parvum lacum Downakele, abest hic a priore dimidium miliare et conspecti sunt in hoc lacu ante paucos annos tres pali crucibus notati, quos nunc Lithuani sustulerunt. A lacu vicissim ad spatium unius milliaris recta per campum usque ad fluvium Smarden94. Hic per dimidium milliare descendatur ad fluvium Tattel95, illi vicissim per sesqui alterum milliare insistatur, donec in fluvium Muscha96 sese exoneret. Muscha descendatur circiter 88 Tikriausiai minimas Johanas Plateris von dem Broele (Johann Plater von dem Broele), kuris nuo 1501 m. (1495 m.?) buvo Karko vaitas, o 1502–1529 m. – Livonijos žemės maršalka. Žr. Ritterbrüder im Livländischen Zweig Deutschen Ordens, S. 506, 753. 89 Asmuo nežinomas. 90 Asmuo nežinomas. 91 Asmuo nežinomas. 92 Apaščios upė, Rokiškio ir Biržų r. 93 Bauskė (latv. Bauska), Latvija. 94 Maža Smerdonės upelė yra Biržų r. 1398 m. Salyno sutarties sienos apraše minima Smerdinės pelkė. Žr. LUB, Bd. 4, nr. 1479, p. 224 (1398 m.). 95 Tatulos upė, Biržų r. 96 Mūšos upė (latv. Mūsa), teka ir Latvijoje. dimidium miliare usque ad lapidem in medio fluvio positum Rowde vocatum. [f. 6v] In eo olim crux fuit ex orichalco facta, quem nunc Lithuani aboleverunt. A lapide recta tendatur per unius milliaris spatium ad quendam locum Draxagal nuncupatum. Interfuerant hic olim passim signa, quae nunc universa Lithuani corruperunt. Inde vicissim per spatium unius milliaris magni ad alium locum Grussen97 dictum, ubi ad viam est situm saxum, in quo crucem antea vidimus, quam nunc igne exustam esse convincunt crebrae lapidis partes adhuc saxum circumiacentes. Hinc procedendum denuo per miliaris unius spatium directe ad montem Linkowe98, cui templum est inaedificatum et subiacet oppidum idem nomen a monte sortitum; quae hic antea quoque crebra visebantur signa, passim a Lithuanis sunt abolita. Inde directe per campum ad alium montem Krollkalne, qui a priore per quadrantem miliaris distat. A monte directe per paludem ad tertium montem Pillaten nuncupatum, iuxta quem olim magna quaedam quercus fuit crucibus et signis notata, quam, uti adhuc ex relicta scrobe apparet, Lithuani eradicarunt. Terminatur hic districtus Bauskoburgensis et incipitur Mitoviensis99. Districtus Mytoviensis A monte Pillaten per medium milliare eatur ad fluvium Schwitte100. A fluvio transvadato per unius milliaris spatium ad [f. 7] alium fluvium Wirso101. Illo quoque transmisso similiter per miliaris unius 97 Tikėtina, kad minimas Grūžių k. Pasvalio r., netoli jo yra kitas, Mažųjų Grūžių, k. 98 Tikriausiai kalnas šiuo pavadinimu buvo Linkuvoje, Pakruojo r. 99 Jelgava (anksčiau vadinta Mintauja, latv. Mītava, vok. Mitau), Latvija. 100 Švitinio upė (latv. Svitene). 101 Virčiuvio upė (latv. Vircava). 175 spatium ad fluvium Asze uppe102. Ab Asze uppe ad fluvium Ouder103, ab Ouder per quadrantem miliaris ad tumulos quosdam, iuxta quos templum et oppidum Janiski104 est positum. A tumulis recta per campum ad fluvium Silberbecke105 vocatum. A fluvio recta per quadrantem miliaris ad montem Silberberg dictum. A monte per dimidium miliare ad fluvium Platona106, ubi antiquitus locus est sepulchrorum, procedatur: desinit hic Mitaviensis et incipit Doblenensis107 districtus. Districtus Doblenensis A Platona fluvio transvadato per dimidium milliaris petatur fluvius Wirsit. Illo etiam transito per quadrantem miliaris pergatur ad Kiwi108 fluvium, a Kivi ad alium fluvium Kiwiszi109, a Kiwiszi fluvio per dimidium milliare ad tumulos in Ceszarsen campo sitos. Inde per quadrantem miliaris ad fluvium Wilse110, a Wilse fluvio per miliare integrum ad montem oblongum Cruttelen dictum. A monte per unum sagittae iactum ad Wilkitte fluvium. Ab hoc fluvio per dimidium miliare ad Schwitten111 fluvium, Schwitte fluvio statim transmisso per duo milliaria ad Kruten112 fluvium eatur, inde Tikėtina, kad tai Ašvinės upė, Joniškio r. upė (latv. Audruve). 104 Joniškis. 105 Sidabros (Sidabrės) upė (teka Joniškio r. ir Lat vijoje, yra Platonio intakas). Šis upės pavadinimas atitinka vokiško žodžio „sidabras“ – „Silber“ šaknį. Vadinasi, pavadinimas buvo išverstas į vokiečių kalbą. 106 Platonio upė (latv. Platone), Joniškio r. 107 Duobelė (latv. Dobele), Latvija. 108 Kivės upė, Joniškio r. 109 Be atitikmens. Pažymėtina, jog atstumas nuo Kivės iki šios upės neminimas, o tai gali reikšti, kad jos buvo netoli viena kitos. 110 Vilkijos upė (latv. Vilce), Joniškio r. 111 Švėtelės arba Švėtės upės (latv. Svēte), teka Šiaulių, Joniškio r. ir Latvijoje. 112 Sienos gairių apylinkėse yra Kruopių k., Akmenės r. 102 103 Audruvės 176 per quadrantem miliaris b-ad Kruten113 montem, per montem, quousque idem terminatur, ad Dabbocke114 fluvium per quadrantem miliaris-b et tandem fluvio hoc secundo per duo milliaria ad fluvium Steinen pertendatur. Desinentem hic districtum Doblenensem statim excipit Frauenburgensis115. [f. 7v] Districtus Frauenburgensis et Schrundensis 116 Fluvius Dabbocke adhuc descendatur ad duo miliaria, quousque Windavae117 fluvio immiscetur. Windawa similiter deorsum eatur per unum miliare usque ad ripam rubram, hic transvadato Windava fluvio incipit statim dioecesis Curlandiae118. Dioecesis Curlandiae Ab ripa rubra Windawa ascendatur per dimidium miliare usque ad ostium fluvii Dabbeken, inde per dimidium miliare c-ad usque ad ostium fluvii Dabbeken, inde per dimidium miliare-c ad quendam arcis montem Capenen119 dictum non procul a Wirwitten120 fluvio situm. A monte hoc per dimidium miliare fluvius Wirwitten sursum eatur ad alium arcis montem Galnede vocatum dicto fluvio proxime imminentem. Fuit in hoc monte olim quercus quaedam crucibus et signis ab accolis nostratibus visis notata, quam 113 Galima mėginti sieti su Kalnelio k., nutolusius kiek į šiaurės vakarus nuo Kruopių k. 114 Dabikinės upė (latv. Dabikine). b--b Rankr. įterpta lapo apačioje. 115 Saldus (latv. Saldus) – Latvijos miestas, iki XVIII a. pabaigos vadintas Frauenburgu. 116 Skrundos miestelis (latv. Skrunda), Latvija. 117 Ventos upė (latv. Venta), teka ir Latvijoje. 118 Kuršo (latv. Kurzeme) vyskupija. c--c Rankr. įterpta lapo apačioje. 119 Žinomas Kapėnų k. prie Virvyčios upės, Mažeikių r. 120 Upė Virvyčia (Virvytė). nunc Lithuani, uti indicium superest scrobis, eradicarunt. A monte ulterius per quadrantem miliaris Wirwitte ascendatur, donec in eundem Perwene121 fluvius concidat. Ab ostio Perwene sursum per miliare unum et inde trans fluvium procedatur usque ad lacum Platonensem, qui sesqui alterum miliare a fluvio distat. A lacu Platonensi per unum miliare usque ad lacum Pluixten122, ubi saxum fuit cruce insculpta conspicuum, quod a quibusdam nostratibus nobilibus et rusticis est visum. A lacu Pluixten milliare unum procedatur ad Warde uppe123 [f. 8] fluvium, iuxta quem mons quidam est positus, cui nunc templum inaedificarunt. Olim in cacumine alius lapis fuit cruce notatus, quem nunc hominum memoria Lithuani abolerunt. E Warde uppe per quadrantem miliaris ad Braddam fluvium, Braddan dimidium miliare ascendatur usque ad paludem moscosam, ubi scaturiginem suam fluvius habet, per paludem recta dimidium miliare ad arcis montem Poke124 dictum. A Poke monte per unum sagittae iactum ad Poke fluvium. Trans fluvium statim dimidium miliare ad Goldin fluvium. A Goldin125 fluvio dimidium miliare usque ad Satken126 fluvium, d-iuxta quem locus est durior Passelsode nuncupatus127, ubi terminatur dioecesis Curlandica et incipit districtus Durben128. Durben Primum a fluvio Satken ad Pesselsode transeatur unum miliare per tractum durioris soli eousque, ubi fluvius Zankub, Lithuanice Kattic129 dictus immiscetur Baalga fluvio. Inde fluvio Barthe130 secundo insistatur, donec e regione oppidi Maschede131 ventum est sit, ubi arcis mons est, cui dominus episcopus Samogitiae curiam inaedificavit, finitur hic districtus Durben. Grobin 132 Per fluvium Barthe transeatur apud montem ante dictum e regione oppidi situm usque in fluvium Erle133, qui dimidium inde distat miliare. Inde trans fluvium in colliculum quendam, in quo lapis fuit cruce notatus, quae crux ante quin[f. 8v]quennium una cum lapide igne est absumta, a loco lapidis miliare unum procedatur usque ad fluvium Heilige Aha134 [?] nuncupatum. Inde media ripa eousque, ubi in mare salsum135 sese fluvius is exonerat. Rankr. įterpta lapo apačioje. Durbė (latv. Durbe) – Latvijos miestelis. 129 Atitikmuo nežinomas. 130 Bartos (Bartuvos) upė (latv. Bārta), Skuodo r. 131 Mosėdis. 132 Gruobinia (latv. Grobiņa) – miestas Latvijoje. 133 Erlos upė, teka Skuodo ir Kretingos r. 134 Šventosios upė (latv. Sventāja). 135 Baltijos jūra. 127 128 Galima numanyti, kad minimas Pievupis. Labai tikėtina, jog tai Plinkšių ež., Mažeikių r. 123 Varduvos upė. 124 Puokės k., Skuodo r. 125 Atitikmuo nežinomas, bet sienos gairių apylinkėse yra Galdėnų k. 126 Šatės upė. 121 122 177 DOCUMENT PUBLICATION. SURVEY OF 1545 LIVONIA AND THE GREAT DUCHY OF LITHUANIA BORDERLINE AUDIT (LIVONIAN OFFICERS REPORT) Tomas Čelkis, Darius Antanavičius Summary This is the publication of 1545 the borderline audit between Livonia and the Great Duchy of Lithuania (GDL) reported by the Livonian officers. Such verification documents containing an explicit borderline description are infrequent. Unilateral line reviews are usual in sovereign, office correspondence with a neigh bur state, informing the latter about the practice that had been under taken. Border marks, such as stones with incused Livonian crosses or the GDL blazon horseman Vytis confer to the publication of this document an exceptional value in Livonia and GDL borderline studies. Specifically, iconographic information and the depicted boarder mark “sculpture” are particularly important to the researchers. The document contains facts about the border marks deranged by the GDL inhabitants (it was common to blame them by on damaging the other side), but more important is the fact that the ways of damaging are also mentioned; for instance, marks made on trees were burnt. Such records are especially rare. The document contains toponymic and geographical information as well: the mound names by the borderline and even the temple on the one of the mound are mentioned. With all this in mind, the publication becomes a great asset in historical geography and cartography studies. Įteikta 2011 03 15 Parengta skelbti 2011 03 31 178 ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 27 Knygų lentynoje LIETUVOS TELEVIZIJOS FILMŲ LOBYNAS KINO KRITIKOS POŽIŪRIU Rec.: Pauraitė-Puplauskienė R. LTV filmai ir jų kūrėjai. Vilnius: Algimantas, 2009. 400 p. Lietuvos televizija (toliau – LTV) yra viena didžiausių filmų kūrėjų sovietinėje ir posovietinėje Lietuvoje. Jos videotekoje saugomi šimtai per daugiau kaip pusę amžiaus (t. y. nuo „Telefilmo“ įkūrimo 1961 m.) sukurtų vaidybinių ir dokumentinių filmų. Šiame aruode gausu sovietinės ir posovietinės dabarties aktualijas atspindinčių filmų, taip pat Lietuvos istorijos aspektus įvaizdinančių kūrinių. Tik kai kuriuos jų išvystame retrospektyviose televizijos programose, dauguma yra šiandienos žiūrovui nematoma (net ir esant skaitmeniniam Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos Aukso fondui1). LTV filmų (kaip, beje, ir laidų) lobynas istorikams leistų gerokai praplėsti jų šaltinių aprėptį tiriant įvairias istorijos ir istorijos kultūros temas. Deja, praeities tyrinėtojai, LTV darbuotojų nuomone, yra reti svečiai šios įstaigos videotekoje. Tai rodo, kad istorikų ikonofilija2 kol kas apsiriboja statiškais vaizdais. Galbūt judančių vaizdų baimę istorikams padėtų įveikti 2009 m. pasirodžiusi kino kritikės, žurnalistės, scenaristės, ilgametės „Telefilmo“ darbuotojos Romos Pauraitės-Puplauskienės knyga „LTV filmai ir jų kūrėjai“? Šis iliustruotas 400 puslapių veikalas – tai solidus LTV indėlio į filmų kūrimą įvertinimas. Esant apverktinai filmų tyrimų būklei Lietuvoje džiugina bet kokios pastangos jų imtis. Maža to, R. Pauraitė-Puplauskienė dėmesį sutelkė į „antrarūšių“ (kino filmų atžvilgiu) statusą turinčius kūrinius – TV filmus. Apie http://www.lrt.lt/fondas/ Apie tai plačiau žr. Aurimo Švedo parengtą diskusiją, kurioje dalyvavo R. Miknys, I. Vaišvilaitė, M. Drėmaitė, A. Gieda, R. Petrauskas, N. Šepetys ir A. Švedas: „Kurti tęstinumą“ // Lietuvos istorijos studijos. 2010, t. 25, p. 140–141. 1 2 juos Lietuvoje yra vos keletas tiriamojo pobūdžio tekstų. Tiesa, autorė nesiėmė rašyti TV filmų istorijos, tai prieš dešimtmetį viename straipsnyje padarė kino kritikas Skirmantas Valiulis apie 1988–1998 m. televizijos dokumentinį kiną3. Jos nuomone, „daug lengviau susidaryti vaizdą apie LTV sukurtų filmų meninę ir išliekamąją vertę, peržvelgiant kiekvieno režisieriaus kūrybą, jos tematiką ir stilistiką“ (p. 6). Dėmesys kūrėjui ir jo kūriniui kaip savaiminei vertybei išduoda knygos autorės kinotyrinį, o ne istorinį požiūrį. Ši knyga sukonstruota remiantis autoriniu – chronologiniu principu, t. y. 43 skyriuose pateikiama atskirų režisierių kūryba pradedant nuo seniausiai TV filmų studijoje dirbančių ir baigiant šiandien besidarbuojančiais (vietos atrandama ir kino studijos režisieriams, kūrusiems Lietuvos televizijoje). Tokia veikalo struktūra artima žinynams bei katalogams. Tai laikytina veikiau pranašumu nei trūkumu – taip sukurta knyga leidžia skaitytojui apeiti mažiau jį dominančius režisierius ir apsistoti prie jam svarbesnių. Pavieniams kūrėjams skirtose dalyse neretai keliais brūkštelėjimais pateikiamas pačių režisierių, su kurių dauguma autorei teko bendradarbiauti, portretas. „Intelektualaus veido, gal net šiek tiek rafinuotas, tarpais lipšnus, tarpais – užsispyręs ir „kietas“ (priklausomai nuo situacijos)... Tai žmogus, kuriame taikiai sugyvena fizikas ir lyrikas“ (p. 148), – taip pradedamas ne vieną istorinį dokumentinį filmą sukūrusio režisieriaus Edmundo Zubavičiaus apibūdinimas. Įsimena autorės prisimenamos situacijos, kuriose „kino legenda“ Vytautas 3 Žr. Valiulis S. Televizijos dokumentinio kino raida // Naujosios žiniasklaidos formavimasis Lietuvoje (1988–1998 m.). Vilnius, 2000, p. 255–279. 179 Žalakevičius atskleidžiamas kaip diktatoriškas meno vadovas. Pasirodo, jis galėjęs sviesti telefono aparatą į tūlą režisierių, kuris nesugebėjo išgelbėti filmo nuo „vidutinybės nuobodulio“ (p. 363). Dominuojančiomis charakterio savybėmis autorė neretai paaiškina režisierių kūrybinės biografijos vingius, filmų temos, stilistikos ir pan. pasirinkimus. Tiesa, retsykiais susidaro įspūdis, kad autorės simpatijos vienam ar kitam kūrėjui sąlygoja ir palankesnį jo kūrybos vertinimą. Apskritai ši knyga nėra į objektyvumą pretenduojanti analizė. Čia nevengiama ne tik demonstruoti asmeninio santykio su tam tikrais režisieriais, bet ir deklaruoti, kas pačiai autorei buvo įdomu, įspūdinga (pavyzdžiui, p. 57; 162; 177). Savaime suprantama, čia (kaip ir kituose kino kritikos tekstuose) neatrasime mokslinei filmų analizei būtinos metodinės refleksijos, intersubjektyvios kontrolės, išsamios eksplikacijos ir interpretacijos4. Tad knygoje nagrinėjamų filmų atranka ir jų vertinimo kriterijai priklauso tik nuo autorės. O kokius filmus ir kaip interpretuoja R. Pauraitė-Puplauskienė? Režisieriams skirtose dalyse paminimi visi vieno ar kito kūrėjo režisuoti filmai, tačiau smulkiau aptariami dažniausiai tam tikri kūriniai. Tai pateisinama, nes priešingu atveju knygos apimtis gerokai padidėtų. Įvade nėra aiškinama, į kuriuos kūrinius autorė nukreips savo įdėmesnį žvilgsnį5. Knygos analizė rodo, kad tai meniniu, turinio ir jame diegiamų vertybių požiūriu reikšmingesni LTV kūriniai. Tad vienas iš filmų vertinimo kriterijų – meninė kokybė. Ji pirmiausia matoma aiškioje dramaturginėje mintyje, veiksmo vystyme, kompaktiškume. Dažnai to pasigendama (ir, mūsų nuomone, tikrai pagrįstai) gausiausioje 4 Apie tai žr. Hickethier K. Film und Fernsehanalyse. Stuttgart, 1993, S. 26. 5 Beje, apie knygos rašymo inspiracijas, procesą ir jos pobūdį sužinome greičiau ne iš knygos įvado, bet iš Lietuvos žurnalistų sąjungos internetiniame portale skelbiamo Julijos Vital interviu su R. Pauraite-Puplauskiene. Žr. „Iki knygos rankraščio – autorės vienatvė rūsyje“. Prieiga per internetą: http://www.lzs.lt/lt/naujienos/ zurnalistu_kuryba/archive/iki_knygos_rankrascio_autores_vienatve_rusyje.html [žiūrėta 2010 07 12]. Čia teigiama, kad autorės uždavinys buvo „užfiksuoti TV režisierių kūrybinį kelią, jų filmų stilistikos ypatumus, bet svarbiausia – papasakoti apie tuose filmuose keltas mintis, autorinę poziciją, kad besidomintys kinu galėtų televizijos archyvuose susirasti tai, kas jiems svarbu“. 180 TV produkcijoje – dokumentikoje6. Šią neretam dokumentiniam filmui taikomą kritiką knygos autorė reziumuoja taip: „Kartais nūnai žiūri į dokumentinius filmus ir nesupranti, kodėl jie vadinami filmais. Tiesiog bet kaip sudėliota nufilmuota medžiaga ir tiek. Yra žmonių, kurie galvoja, kad sukurti dokumentinį filmą labai lengva, nereikia jokio mokslo: ką matai, tą filmuoji ir lipdai kadrą po kadro. Įdedi šiek tiek peizažo, įmeti „kalbančią galvą“, po to vėl pasidairai po aplinką, ir vėl leidi žmogui pakalbėti... Štai tau ir filmas“ (p. 20). Autorės nuomone, meninė informacija filme turi atsiskleisti vizualine kalba. Danutės Keturakytės filmo „Mylėti ir atleisti“ analizėje ji teigia, kad žodžio vyravimas vaizdo atžvilgiu nėra komplimentas filmui, „kurio prioritetu turi būti kinematografinė minties raiška“ (p. 350). Dėl sinchronų, t. y. kadre matomų „kalbančių galvų“, gausos dažnai kritikuojama ir istorinė dokumentika (pavyzdžiui, p. 62; 333). Vis dėlto norisi pažymėti, jog esama ir kitaip manančių kino teoretikų, kurie vaizdą ir garsą traktuoja kaip lygiaverčius, kine vienas kitą papildančius „partnerius“. Jurijus Lotmanas teigia, kad kinas savo esme – tai dviejų pasakojančiųjų tendencijų sintezė: vaizduojamosios („judanti tapyba“) ir verbalinės. Žodis yra ne fakultatyvus, papildomas kino pasakojimo ženklas, bet būtinas jo elementas7. Tai reikštų, kad gero filmo prioritetas turėtų būti vaizdo ir garso dermė. Taip pat norisi atkreipti dėmesį į kitą, mūsų nuomone, probleminį filmų vertinimą knygoje. Tai ieškojimas TV filmuose kino meno apraiškų. Ar iš tiesų visais atvejais galime tarp TV filmo ir kino dėti lygybės ženklą? Į šį klausimą 2004 m. pateikė atsakymą kino kritikė Rasa Paukštytė, analizuodama 1990–2004 m. TV filmus. Jos nuomone, „traktuoti juos kaip kino filmus būtų neteisinga – dauguma jų priklauso vadinamajam TV filmų žanrui <...>. Didelės daugumos šių filmų tikslas anaiptol nėra meninės kino kalbos ieškojimai <...>. Tai veikiau vietinio didaktinio pobūdžio, naujos tautinės ideologijos ar socialinių problemų turinio kūriniai, kurių senamadiška maniera 6 Beje, ir kino kritikas S. Valiulis minėtame straipsnyje teigia, kad ištęstumas, kompaktiškumo stoka – tai lietuviškų TV dokumentinių filmų problema. Žr. Valiulis S. Televizijos dokumentinio kino raida, p. 262. 7 Žr. Лотман Ю. Семиотика кино и проблемы киноэстетики. Таллин, 1973, c. 50. tik iliustruoja naujų laikų temas, tačiau nesukuria naujos meninės kokybės“8. R. Paukštytės teigimu, TV filmai savo stilistika artimi TV laidoms, nes neretai tiek pirmuosius, tiek antruosius kuria tie patys režisieriai ar kūrybiniai specialistai. Ši taikli TV filmų charakteristika paaiškina bergždžias (žinoma, su tam tikromis išimtimis) R. PauraitėsPuplauskienės pastangas LTV kūriniuose atrasti aukštos meninės kokybės apraiškų. Kitas knygoje aptinkamas TV filmų vertinimo aspektas – tai reikšmingas turinys. Čia ne kartą pasitaiko formuluotė: „Filmas kaip kino kūrinys nėra įdomus, tačiau...“ aktualus kaip reikšmingos asmenybės portretas arba jautrus ir nuoširdus skaudžios temos nagrinėjimas ir pan. (pavyzdžiui, p. 145; 151). Deja, turinio požiūriu vertingi kūriniai neretai nėra analizuojami, istorinių filmų koncepcija nėra vertinama, o tiesiog atpasakojamas kūrinių turinys. Kartais tai užima 4–5 knygos puslapius (pavyzdžiui, p. 110–114; 137–141; 217–220). Tiesa, istorikams turėtų būti ypač pravartus autorės atkreipiamas dėmesys į unikalius (atrastus archyvuose ar pirmą kartą nufilmuotus) vienos ar kitos asmenybės, tam tikro įvykio kadrus. Turinio vertinimuose išryškėja, kad autorė nėra faktografijos mylėtoja, veikiau priešingai. Ne vienas dokumentinis filmas kaltinamas per dideliu faktų kiekiu, susmulkėjimu. Dažnokai pasigendama emocingumo, pačios autorės žodžiais, „lyrinių nukrypimų“, „nostalgiškos nuotaikos“, „filosofinių aukštumų“, „pakylėtumo“, metaforų ir pan. (p. 50; 62; 65; 135; 147; 216; 217; 225; 341; 353, 359). Iš istorinės dokumentikos autorė norėtų ir paslaptingumo bei atradimų euforijos nuotaikos. Antai Broniaus Talačkos dokumentinis filmas „Nuo laiko viršūnės“, skirtas Aukštutinei ir Žemutinei Vilniaus pilims, apibūdinamas kaip neturintis emocinio užtaiso, teikiantis pirmenybę žodžiui, stokojantis autoriaus požiūrio, neturintis įdomesnio dramaturginio sprendimo, „kuris suteiktų iš praeities išnyrančiai senovei paslaptingumo ir atradimų euforijos skraistę“ (p. 135). Tokie vertinimai pirštų mintį, jog autorė nėra klasikinės dokumentikos (teigiančios informacijos, faktografijos, objektyvumo, analitiškumo vertybes) šalininkė, o labiau linksta link meninės, autorinės Paukštytė R. Lietuvių kinas 1990–2004 me tais Prieiga per internetą: www.lfc.lt/lt/Page=Article List&ID=1118 [žiūrėta 2005 09 19]. 8 ar kūrybinės dokumentikos, kuriai priskiriami subjektyvaus kalbėjimo, emocingumo, medžiagos pajungimo autoriaus pozicijos išraiškai bruožai. Kita vertus, reikia pridurti, kad kritikuojamuose filmuose matoma faktų gausa, susmulkėjimas toli gražu ne visuomet liudija kūrėjų klasikinės dokumentikos vertybių išpažinimą, o veikiau probleminio mąstymo stoką, dramaturgijos nebuvimą9. Emocingą autorės prigimtį išduoda ne tik preferencijos tam tikrai audiovizualinei kūrybai. Meninė ar faktografinė informacija ją taip paveikia, kad ji pati pradeda emocingai kalbėti, nukrypsta į knygai solidumo neteikiantį moralizavimą. Antai susisielojusi dėl prancūzų architekto Eduardo Andrė projektuotų parkų likimo Lietuvoje, aktualinamo Vidmanto Bačiulio filme „Sveikas, pone Andrė“, autorė taip samprotauja: „Gal ir mūsų vyriausybei nieko nereiškia ši pavardė, gal ji net nežino, kad parkai yra projektuojami, po to kuriami, sodinami medžiai, tiesiami takai, kasami tvenkiniai... Gal kai kam atrodo, kad parkai patys atsiranda savaime? Tad pačių parkų problema, jeigu jie sensta ir apželia piktožolėmis“ (p. 201). Arba paveikta lakūno Rimanto Stankevičiaus didvyriškumo, atskleisto Juozo Saboliaus filme „Lemties kilpa“, rašo: „Bet kodėl nemodeliuojame savo vaikų pagal tokių drąsuolių pavyzdžius? Kodėl pasidavėme tam naikinančiam asmenybę, individualybę „kelių į žvaigždes“ antplūdžiui? Ką auginame – drąsias asmenybes ar mados vergus?“ (p. 229). Pabaigoje norisi klausti, kuo šis dažniau emocingu aprašymu, nei blaivia analize pasižymintis veikalas gali būti vertingas istorikui? Juk, kaip minėta, pasirinkta knygos struktūra ir koncepcija neleidžia pateikti LTV filmų vaizdinio – jie lieka skirtingi savo sukūrimo laiku, meniniu lygiu ir turiniu kūriniai, kuriuos vienija tik ta pati sukūrimo vieta. Manytume, kad Romos Pauraitės-Puplauskienės knyga „LTV filmai ir jų kūrėjai“ istorikui gali būti pravarti kaip savotiškas LTV filmų „registras“ su vienur mažiau, kitur daugiau išplėtotais turinio aprašymais, nuorodomis į unikalius kadrus. Kad „perskaitytume“ šiuos kūrinius kaip istorijos šaltinius, belieka ryžtis patiems praverti LTV videotekos duris. Rūta Šermukšnytė 9 Apie tai plačiau žr. Šermukšnytė R. Lietuvos istorija dokumentiniame kine ir televizijoje. Diskurso konstravimo ypatybės // Lietuvos istorijos studijos. 2004, t. 14, p. 114–129. 181 ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 27 Mokslinis gyvenimas KELETAS PASTABŲ PASIBAIGUS TARPTAUTINEI KONFERENCIJAI „ŽALGIRIS–GRUNWALD–TANNENBERG 1410: KARAS IR TAIKA VĖLYVAISIAIS VIDURAMŽIAIS“ Kažkas iš pažįstamų, priėjęs po konferencijos, su ironiška šypsenėle užklausė: „Kiek gi dar galima kalbėti apie tą Žalgirio mūšį?“ Dar kartą iškilo jau seniai man ramybės nedavusi mintis apie istorijos mokslo (o konkrečiai tos jos dalies, kuri nagrinėja senąsias visuomenes) likimą ar net galimą jos rašymo pabaigą, kai moksliniai klausimai yra išsemti, visi šaltiniai tarsi jau perskaityti ir tvarkingai sudėlioti į lentynas. Netikėtai prisiminiau kažkada skaitytus du Zenono Norkaus straipsnius1, kurių pirmasis, nors ir nelabai derantis humanitarinių mokslų kontekste (nes skirtas gamtotyros epistemologinėms prielaidoms), tačiau verčiantis kelti istorijos pažinimo ribų klausimą, o antrasis – apie sąvokų darybą socialiniuose ir humanitariniuose moksluose. Pastarajame formuluojama nuolatinio susidūrimo su sąvokos ir jos turinio pliuralizmu, susiformuojančiu dėl visiškai kitokios minėtų mokslų pažintinės struktūros, palyginti su gamtos mokslais, problema. Būtent vis atsinaujinantis sąvokų, o kartu su tuo tiesiogiai ir netiesiogiai susijusių problemų permąstymas ir perkonstravimas ir / ar tam tikra „revizija“ (ir ne tik) verčia kartkartėmis vėl „pasikelti“ senus šaltinius ir grįžti prie iš pirmo žvilgsnio jau atsakytų klausimų. Konferencijos įvadinė dalis prasidėjo Lenkijos, Baltarusijos, Ukrainos ir Lietuvos istorikų diskusija apie Žalgirio mūšio atmintį ir tradicijas skirtingų tautų istorinėje sąmonėje ir istoriografijoje, glaustai aptariant esminius bruožus ir vyraujančias 1 Norkus Z. Gamtotyros pa�� žangos prognozių epistemologinės prielaidos // Problemos. 2006, t. 69, p. 9–26; Norkus Z. Apie klasikinę ir neklasikinę sąvokų darybą socialiniuose ir kultūros moksluose: minimalūs ir maksimalūs apibrėžimai, šeiminiai panašumai ir neraiškiosios aibės // Problemos. 2009, t. 75, p. 94–111. 182 tendencijas, visų pirma, pabrėžiant ryškėjančią populiariosios ir akademinės kultūrų skirtį. Šioje diskusijoje buvo gerai matyti skirtingi kiekvienos šalies ir tautos požiūriai į tą patį istorinį įvykį. Lenkijai, pasak Magdalenos Micińskos ir Jano M. Piskorskio, Žalgirio mūšis yra tapęs viena pagrindinių jos visuomenės atminties vietų, kartu ir gaju mitu. Baltarusijos istorikai Henadzis Sahanovičius ir Aliaksandras Smaliančukas akcentavo baltarusių istorinės atminties problemiškumą, o kartu ir su tuo glaudžiai susijusio istorinio naratyvo deformacijas – kurių išraiška – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) paveldo savinimasis ir vienareikšmė „baltarusiškojo nacionalizmo“ interpretacija. Ukrainos istoriko Volodymyro Kravčenko nuomone, Žalgirio mūšis, remiantis šių metų spauda ir istorijos vadovėlių interpretacija, neužima reikšmingesnės vietos ukrainiečių istorinėje savimonėje. Nepaisant to, ir čia visada ore „kybo“ klausimas – kas vis dėlto sudarė garsiuosius Smolensko pulkus? Rimvydas Petrauskas ir Darius Staliūnas nušvietė lietuviškąją Žalgirio mūšio tradiciją, nepalikdami nuošalyje ir šio įvykio interpretacijų mene bei sovietiniu laikotarpiu visomis spalvomis išsiskleidusiose visuomeninio gyvenimo srityse. Pasak jų, 500 metų, nuo XVI a. antrosios pusės iki XX a. pradžios, Žalgirio mūšis stipriau nefigūravo lietuvių istorinės atminties siužetuose. XX a. pirmojoje pusėje Žalgirio mūšį „nustelbė“ lietuvių ir lenkų tautinė įtampa ir Vytauto Didžiojo kaip idealaus valstybininko figūra (būtent šioje vietoje reikėtų įžvelgti atminties vietų susidūrimo problemą, šiuo konkrečiu atveju – asmens kaip istorinės mitinės figūros ir įvykio koliziją). Sovietmečiu Žalgirio mūšis tapo ideologiniu įrankiu Rytų ir Vakarų neišvengiamo susidūrimo ir kovos mitui pagrįsti ir reprezentuoti. Konferencijos atidarymo pranešimą perskaitė žymus Viduramžių karo istorikas, su kurio vardu apskritai siejamas karybos ir mūšio sąvokų bei konteksto išplėtimas iki kultūrinės, mentaliteto ir tam tikro etoso problematikos ribų2, prancūzų medievistas Philippe’as Contamine’as. Savo pranešime Mūšis vėlyvųjų Viduramžių Europoje: sąvoka, veiksmas, pasakojimas, įvaizdis, atmintis, kaip tai tiesiogiai atspindi ir pats pavadinimas, Contamine’as, remdamasis Vakarų Europos, visų pirma Prancūzijos ir Anglijos istorine erdve bei čia vykusiais kariniais konfliktais, nužymėjo mūšio raidą nuo konflikto užuomazgos, mūšio sampratos, pačios jo eigos ir tolesnės mūšio kaip atminties vietos likimą: kitus pasakojimus ir su jais besiformuojančius įvaizdžius ir mitus, o galų gale iš viso to kylantį atminties matmenį ir istorinio įvykio vietą jame. Konferencijos idėją reikėtų aptarti atskirai. Tam tikra prasme jau minėtas konferencijos atidarymo pranešimas apibrėžė jos struktūrą, t. y. visą konkretaus įvykio probleminį lauką ir galimus skerspjūvius, tačiau vis dėlto neabejotina, kad visų šių penkių aiškinamųjų / pagrindinių pirmojo pranešimo žodžių: sąvoka, veiksmas, pasakojimas, įvaizdis, atmintis turinys buvo išskleistas ir kaip reta aiškiai artikuliuotas visos konferencijos metu. Konferencija programiškai buvo padalyta į keturis posėdžius: Vidurio Rytų Europa XIV ir XV a. sandūroje, Karas, Taika, Mūšis. Jie ir sudarė šios konferencijos turinį. Pirmąjį posėdį pradėjęs Martinas Kintzingeris (Miunsteris) savo pranešime Perspektyvos kaita: tarptautiniai santykiai tarp Vakarų ir Rytų Europos vėlyvaisiais Viduramžiais atkreipė dėmesį į to laikotarpio nors ir skirtingų, tačiau vis dėlto bendraluomių kultūrinių erdvių komunikacijos perspektyvas: kontaktą, konsensusą, konfliktą, kurios tarsi atspindi nevienareikšmius ir dažnai vienas su kitu sutampančius sudėtingus tarpusavio santykius, paveiktus įvairiai besiklosčiusių konjunktūrų. Kita vertus, akcentuojamos esminės tarptautinių santykių krypties regiono kontekste transformacijos pradedant imperatoriumi Karoliu IV ir jo sūnumi Zigmantu Liuksemburgiečiu. Pir2 Visų pirma jo klasikinis į daugelį kalbų išverstas veikalas La guerre au moyen age, Paris, 1980. masis „atsigręžė“ į Vidurio Rytų Europos regioną megzdamas dinastinius ryšius su Vengrija ir Lenkija. Antrasis neišvengiamai turėjo susidurti su akivaizdžiais iššūkiais, visų pirma – Torunės taika ir vėliau vykusiu Konstanco bažnytiniu susirinkimu. Tam tikra prasme tolesnės perspektyvų kaitos regione problematiką praplėtė Thomas Wünschas (Passau), kuris pranešime Paulius Vladkovicas ir „realaus mąstymo“ tarptautinių santykių moksle genezė atsigręžė į idėjų ir intelektualinę istoriją. Pranešėjas iškėlė hipotezę dėl Žalgirio mūšio kaip tam tikros galimos paskatos naujos politikos teorijos paradigmos susiformavimui. Paulius Vladkovicas buvo vienas pagrindinių Lenkijos Karalystės ir LDK atstovų Konstanco bažnytiniame susirinkime, kuriame išdėstė savo argumentus prieš karą su nekrikščionimis, suprantamą kaip neišvengiama būtinybė, taip pat grindė teisingo karo (bellum iustum) ir tautų teisės (ius gentium) koncepcijas. Stepheno C. Rowello (Vilnius) pranešime „amžinai“ aktualia tema – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir unijos su Lenkija epochos pradžia – žvilgsnis buvo pakreiptas abipusio tarpvalstybinio poreikio linkme, uniją vertinant palaipsnio bendradarbiavimo ir ilgalaikės partnerystės perspektyvoje. Amžių sandūroje vykusių procesų kontekste vis tankesnis Lenkijos ir LDK ryšių plėtimas aiškinamas kaip abipusiai naudingas, o vienalaikiai istoriniai šaltiniai atspindi, kad nuolatinis tarpusavio veiksmų derinimas buvo to laikotarpio ir abiejų kontrahentų santykių realybė. Kiek kitokį to laikotarpio vaizdą tam tikrų mikrostruktūrų erdvėje formuoja Artūras Dubonis (Vilnius). Pranešime Pasienis kaip socialinės ir kultūrinės komunikacijos zona narpliojama ypač sudėtinga ir retai kada ankstyvųjų šaltinių aiškiai ir nedviprasmiškai nušviečiama pasienio kaip tam tikros bendravimo ir bendradarbiavimo erdvės problema. Dubonis pasienio zonas pranešime aiškina kaip tiesiogiai susijusias su palaipsniui per karus ir karinius žygius ištuštėjusiomis teritorijomis, dykromis, kurios ne tik formavo tam tikras buferines zonas tarp skirtingų visuomenių, bet kartu buvo ir komunikacinės zonos, kuriose plėtojosi socialiniai ir kultūriniai ryšiai. Antrajame konferencijos posėdyje Karas buvo paliestos tiesiogiai su karu susijusios problemos: taktikos pokyčiai vėlyvaisiais Viduramžiais, 183 ekonominė karų tematika, samdinių ir konkrečių socialinių grupių dalyvavimas Vokiečių ordino ir Lenkijos–Lietuvos kariuomenėse bei karybos naujovių radimasis. Svarbiausius Europos karybos pokyčius vėlyvaisiais Viduramžiais aptarė Malte Prietzelis (Frankfurtas prie Maino). Jürgenas Sarnowsky’s (Hamburgas) pranešime Ekonominiai XV a. pradžios karų istorijos aspektai aptarė milžiniškų išlaidų reikalavusias karines operacijas ir jų organizavimą pradedant, šiandieniniais terminais kalbant, logistika, kariuomenės aprūpinimu, jos judėjimo organizavimu. Atskirai minėtina (taip pat ir karo tarp Lenkijos–Lietuvos ir Vokiečių ordino kontekste) pralaimėtojams uždėtų kontribucijų įtaka ekonominiam krašto gyvenimui. Uwe Trespas (Miunsteris) išskyrė samdinių kariuomenės vaidmens didėjimą Vokiečių ordino ir Lenkijos–Lietuvos kariuomenėse. Samdinių kariuomenės svarba Ordinui buvo susijusi tiek su finansiniais ištekliais, tiek su vaidmeniu, kurį Ordinas vaidino Vakarų Europoje, jo diplomatiniais ryšiais Europos valdovų dvaruose. Darius Baronas (Vilnius) pranešime Karybos naujovės LDK XIV a. antrojoje pusėje–XV a. pradžioje bandė išryškinti dinamišką lietuvių „karinės mokyklos“ karinių naujovių perėmimą, pasisavinimą bei pritaikymą vietinėmis sąlygomis. Buvo išskirti tokie sudėtingos techninės konstrukcijos ginklai kaip arbaletas, katapulta ir artilerijos pasirodymas. Pasak istoriko, po pirmųjų susidūrimų priešakinėse linijose su šiais ginklais, jie labai greitai pasirodydavo ir lietuvių kariuomenės arsenale. Pabaigoje Baronas iškėlė hipotezę dėl galimo specialiai parengtų greitojo reagavimo būrių egzistavimo LDK. Taigi prelegentas Lietuvos kariuomenę apibrėžė kaip nuolat operatyviai atsakančią į naujus karybos iššūkius ir greitai perimančių į jos akiratį patekusias technologines naujoves bei taktinius sprendimus (be kita ko, Žalgirio mūšyje atliktas atsitraukimo ir grįžimo į mūšio lauką manevras). Paskutinysis posėdžio pranešėjas Grischa Vercameris (Varšuva) (Laisvieji Vokiečių ordino valstybėje kaip karinė jėga XIV ir XV a. sandūroje) aptarė socialinę karo istorijos pusę. Pranešime visų pirma nagrinėta laisvųjų kaip socialinės Prūsijos gyventojų grupės genezė, kuri sietina su 1249 metais tarp Vokiečių ordino ir Prūsų diduomenės (vitingų) sudaryta Christburgo taika, teisiškai 184 įforminusia naują senosios Prūsijos visuomenės socialinę sanklodą. Ši specifinė socialinė grupė dėl savo mobilumo, lankstumo ir lojalumo ilgainiui įgavo didelę reikšmę Ordino kariuomenėje. Trečiojo Taikos posėdžio pirmojoje dalyje buvo aptarta Žalgirio mūšio epochos diplomatinių santykių tematika. Pirmąjį sekcijos pranešimą Apie „amžinąją taiką“. Taikos sudarymo menas tarp Vokiečių ordino ir Lenkijos–Lietuvos 1398– 1435 m. skaitęs Klausas Neitmannas (Potsdamas), tyrinėjantis Vokiečių ordino diplomatinius santykius, išryškino Ordino ir Lenkijos–Lietuvos sutarties sudarymo mechanizmą, kurį išskyrė į pačios sutarties palaipsnį formulavimą ir derinimą, t. y. ikisutartinį (Vorvertrag) variantą ir jo ratifikavimą galutiniame sutarties dokumente (Hauptvertrag). Sykiu nebuvo paliktas nuošalyje ir socialinis sutarties derinimo / patvirtinimo aspektas. Nuodugniai atskleisdamas visą sutarties įforminimo problematiką, Neitmannas atkreipė dėmesį į tikrai labai didelį skaičių asmenų, turėjusių patvirtinti sutartį. Pavyzdžiui, pranešime buvo išnagrinėtas Ordino valstybės struktūros fragmentas – baigiamojoje sutarties sudarymo fazėje, tvirtinant sutartį (uždedant antspaudą), dalyvavo visos keturios pagrindinės grupės: vyskupai, Ordino diduomenė (Ordensgebietiger), riterija (Landesritter) ir miestai. Kiek platesnį kontekstą apėmė Jean-Marie Moeglino (Paryžius) pranešime Karas ir taikos tarpininkavimas Europoje vėlyvaisiais Viduramžiais aptartas trečiųjų / tarpininko teismo (Schiedsrichter) institutas ir jo funkcionavimas to meto visuomenėse bei valstybėse (visų pirma sprendžiant tarptautinius konfliktus). Ši tema, kaip žinoma, buvo ypač aktuali ir LDK bei Vokiečių ordino ginče, kurį sprendė Romos ir Vengrijos karalius Zigmantas Liuksemburgietis bei jo paskirtas arbitras Benediktas Makra. Remdamasis keletu pavyzdžių, Moeglinas meistriškai išryškino paradoksalius viso šio specifinio teismo proceso dėmenis ir jų naudą dalyviams: visų pirma laimėjimą laiko, kartu išsaugant teisę laikytis savos pozicijos. Kita vertus, tarpininko teismas buvo suvokiamas kaip alternatyva karui kaip Dievo teismui (Gottesurteil). Galiausiai pranešimas apvainikuojamas išties ironiška išvada – nė viena konflikto pusė nebuvo nusiteikusi pripažinti tarpininko sprendimo, nes retai kada teismo komisija buvo sudaroma paritetiniu pagrindu, o pats teismas buvo formalizuotas procesas, sudarydavęs galimybes neapibrėžtą laiką vilkinti neišsprendžiamų konfliktų sprendimą – gyventi taikoje neprivalant atsisakyti savo teisės. Pirmąją taikai skirto posėdžio dalį užbaigė Adamas Szweda (Torunė). Jis savo pranešime Lenkija ir Vokiečių ordinas: pasiuntinių veikla ir taikos derybos aptarė problemas, kurių kildavo bandant normalizuoti konfliktinę situaciją. Pranešėjas pabrėžė pasiuntinybės kaip diplomatiniu keliu klausimus sprendžiančios institucijos problemiškumą. Aptardamas kai kuriuos mažai žinomus Ordino ir Lenkijos pasiuntinybių kasdienybės aspektus, Szweda atskleidė, kokia didelė reikšmė buvo skiriama organizaciniams ir techniniams pasiuntinybių klausimams – skubių pasiuntinybių tvarkai, kalbai ir vertėjams, išlaidoms ir parengimo procesui. Šis konferencijos posėdis buvo baigtas dviem vienas kitą papildančiais pranešimais, skirtais LDK ir Vokiečių ordino visuomenių valdančiojo elito struktūriniams pokyčiams konfliktų epochoje. Pirmajame pranešime Lietuva ir Vokiečių ordinas: nuo priešo iki sąjungininko Rimvydas Petrauskas (Vilnius) suformulavo Lietuvos ir Ordino santykių kaitos perspektyvą, kuri turėtų būti vertinama nevienodai, o suvokiant konkrečias XIV–XV a. sandūros regionines ir socialines aplinkybes, kuriomis koegzistavo konfliktai ir jų sprendimas, o galiausiai – tam tikros abipusės naudos ne tik valstybinėse regiono kolizijose, bet ir socialiniu lygmeniu paieškos. Werneris Paravicinis (Kylis) savo pranešime Lietuviai: nuo pagonių priešininkų prie kilmingų bendraluomių išryškino laipsnišką, tačiau dinamišką skirtingų visuomenių susigyvenimą ir bendrų sąlyčio taškų bei siejančių interesų atradimą. Pasak Paravicinio, tai, kad LDK diduomenė pamažu perėmė naujas riteriškas normas ir gyvenimo būdą, formavo visiškai naujos kokybės bendraluomių etosą, kuris leido Lietuvos didikams po krikšto nesunkiai įsilieti į Europos kilmingųjų pasaulį. Paskutinį konferencijos posėdį Mūšis pradėjo, ko gero, lietuvių visuomenei žinomiausias Žalgirio mūšio istorikas Svenas Ekdahlis (Berlynas). Savajame šaltiniotyrinio pobūdžio praneši- me Šaltinių duomenys apie kariuomenių taktiką Žalgirio mūšyje Ekdahlis apibūdino žinomų šaltinių, kurie teikia informacijos apie Žalgirio mūšyje naudotą taktiką, duomenis ir jų pobūdį. Jis pasiūlė nemažai naujų kritinių įžvalgų ir istoriografijoje įsitvirtinusių teiginių apie kariuomenių išsidėstymą mūšio lauke ir pačios mūšio vietos nustatymo korekcijų. Sławomiras Jóźwiakas (Torunė) atkreipė dėmesį į „užkulisinius“ Žalgirio mūšio aspektus. Savo pranešime Žvalgybos tarnyba 1409–1411 m. karo metu jis aptarė operatyviai ir efektyviai veikusios Vokiečių ordino žvalgybos veiksmus, kurie visų pirma buvo skirti priešingos stovyklos situacijai analizuoti, t. y. keliams, tiltams ir brastoms lokalizuoti. Kad visas šis žvalgybos mechanizmas tinkamai funkcionuotų, kaip teigia istorikas, buvo būtina informacijos judėjimo sistema, kurią lėmė Prūsijoje gerai išplėtota pilių infrastruktūra ir tinkami keliai. Be kita ko, pranešimas aiškiai parodė vis dar per mažai panaudoto turtingo Vokiečių ordino archyvo reikšmę tyrinėjant įvairius Žalgirio mūšio epochos klausimus. Kitame įdomiame pranešime Komunikacijos ir tarpusavio supratimo problemos iki ir po Žalgirio mūšio Klausas Militzeris (Kelnas) pasiūlė savitą gerai žinomos dviejų kalavijų istorijos interpretaciją. Pirmiausia buvo aptarta pati kalavijų įteikimo prieš mūšį papročio paplitimo geografija: Prancūzija, Burgundija, Brabantas. Toliau daroma išvada, kad tik riterija ir heroldai, atvykę iš Vakarų Europos, galėjo žinoti buvus tokį paprotį (pasak Militzerio, palyginti retai taikomą). Todėl galima manyti, kad kalavijų įteikimą galėjo inicijuoti Vakarų riteriai ar heroldai, taip bandydami paspartinti įvykių eigą. Pranešime iškelti keli, vargu ar kada nors savo galutinius atsakymus rasiantys klausimai apie galimas dviejų kalavijų reikšmes, jų (alternatyvių) interpretacijų paplitimą, remiantis to laikotarpio pasaulėžiūra. Kiti du paskutinio posėdžio pranešimai buvo skirti istorinės atminties tematikai. Henadzis Sahanovičius (Minskas), kalbėdamas apie stačiatikių pasaulį Žalgirio mūšio kontekste, teigė, kad vienalaikiuose rusų ir rusėnų istoriniuose šaltiniuose šis įvykis nesusilaukė daugiau dėmesio. Laikui bėgant šis dalykas kito ir šie pokyčiai atspindi sudėtingą šiandieninės istorinės erdvės santykį su istorine atmintimi. Apibendrindamas 185 Žalgirio mūšio tradicijos istoriją, Alvydas Nikžentaitis (Vilnius) pranešime Tarptautinis mūšio atminimas pabandė užčiuopti Žalgirio atminties, jos savikūros ir konstravimo struktūrą. Buvo pabrėžta esminė ir lūžinė atminties / užmaršties takoskyra ir atminties transformacija, kuri randasi tam tikrų istorinių įvykių (istorinio pasakojimo) schemiško pergrupavimo / dekonstravimo operacijos metu. Kaip viena pagrindinių išvadų galėtų būti išskirta istorinių mitologemų kūrimo, perkūrimo ir tolesnės jų raidos idėja, kurioje susikerta istorinio fakto, istoriko, ideologijos ir mito keliai. Baigiamąjį konferencijos pranešimą Žalgirio mūšis vėlyvųjų Viduramžių karo ir mūšių istorijos kontekste perskaitė Hansas Henningas Kortümas (Regensburgas). Remiantis įvairiais naratyviniais šaltiniais buvo bandoma dekonstruoti, kartu demitologizuoti Žalgirio mūšį kaip Viduramžių karybos istorijos faktą. Kortümas formuluoja išvadą, jog Žalgirio mūšį pagrįstai galime gretinti su kitais panašiais vėlyvųjų Viduramžių įvykiais. Šie bendri dalykai – tai mūšio ir to, kas vyko po jo, aprašymai, pradedant bandymu žudymą mūšio lauke aprašyti kaip legalų veiksmą, nes karas, jo eiga ir baigtis yra tiesioginis Dievo sprendimas, svarbiausių mūšio lauke kritusių asmenų kūno paieškos, nugalėtojų formuojama atmintis bei natūralus pra- laimėjusiųjų bandymas užmiršti. Galų gale Kortümas kvestionuoja po mūšio surašytų naratyvinių tekstų šaltiniotyrinį patikimumą ir pažymi, kad mūsų abejonės didėja, kai pradedame mąstyti, kokią naratyvinę funkciją turi pats tekstas, jame esančios simbolinės ir stereotipės formuluotės ir pan. Todėl Žalgirio mūšio rekonstrukcijos visuomet liksiančios neužbaigtos ir dalinės. Nors konferencijos apžvalgai vertinimas nėra būtinas, bet vis dėlto. Nepaisant gausių tyrimų aišku, kad net ir tokioje problematikoje „išsemta“ toli gražu ne viskas. Tai, kokiomis skirtingomis perspektyvomis (įvykis, kontekstas, struktūra, atmintis) buvo aptartas Žalgiris–Grunwaldas– Tannenbergas, tik patvirtina teoriją apie nuolatinį istorijos mokslo atsinaujinimą. Konferencijos pradžioje Contamine’o užduotas tonas buvo išlaikytas, o Kortümo baigiamoji Žalgirio mūšio dekonstrukcija vertinga tuo, kad kritiškas istoriko žvilgsnis į save ir savo dažnai sizifiškai atrodantį darbą gali atverti naujų tyrimo prieigų. Ši konferencija dar kartą verčia pagalvoti apie istorijos mokslo pažinimo galimybes ir ribas. Galiausiai telieka padėkoti konferencijos idėjos sumantytojams, organizatoriams ir visiems konferencijos dalyviams, pasidalijusiems mintimis apie istoriją, turinčią ateitį. Vytautas Volungevičius 186 ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 27 Tarptautinės konferencijos Vilniuje, mažai žinomos Lietuvos istorikams Šiuolaikinėje Lietuvoje vyksta daug istorinėms problemoms skirtų mokslinių konferencijų. Nepalyginti daugiau negu tarybiniais metais, kai tarptautinės istorinės mokslinės konferencijos Lietuvoje pasitaikydavo nepaprastai retai. Ir dalyvaudavo jose vienas ar du istorikai iš kaimyninės Lenkijos. Po 1990 metų padėtis kardinaliai pasikeitė. Suprantama, ne tik todėl, kad užsieniu tapo Ukraina, Baltarusija ir visos kitos buvusios TSRS respublikos. Pas mus dabar gali atvykti tiek išeivijos istorikų, daugiausia iš JAV, tiek kitataučių iš visos Europos ir ne tik jos šalių. Tarptautines mokslines konferencijas kartais organizuoja aukštos valstybės institucijos, bet dažniausiai – universitetai. Čia norėčiau aptarti ar tik plačiau informuoti apie tarptautines konferencijas, kurias organizuoja viena negausi tautinė bendrija. Tai graikų bendruomenė Lietuvoje „Pontas“, kuriai vadovauja teisininkas, baigęs Vilniaus universitetą, Georgios Macukatovas. Šių graikų protėviai dar keletą šimtmečių iki Kristaus gyveno pietinėje Juodosios jūros pakrantėje, kuri viduramžiais priklausė didžiajai krikščioniškajai Bizantijai. Jos sostinė Konstantinopolis buvo Rytų krikščionių – Ortodoksų (Stačiatikių) bažnyčios centras, panašiai kaip Roma – katalikų. Ir dabartiniame Stambule reziduoja vyriausiasis ortodoksų patriarchas, bet tai daugiau duoklė tradicijai. XV amžiuje Ponto graikai galutinai pateko į turkų jungą. Kai XVIII amžiaus antroje pusėje Rusija prisijungė šiaurines Juodosios jūros pakrantes ir Krymą, ten persikėlė nemažai Ponto graikų. Pasilikusieji Turkijos valdžioje Pirmojo pasaulinio karo ir 1919–1923 metais buvo žiauriai persekiojami bei masiškai žudomi. Tai buvo tikras genocidas, nors ne visuotinis kaip armėnų. Tačiau rezultatas buvo toks pat. Ponte graikų nebeliko, kaip, beje, ir visoje Turkijoje. Kai kuriems graikams pavyko pasiekti Kaukazą. Išlikę gyvi Ponte pagal 1923 metų Lozanos taikos sutartį tarp Graikijos ir Turkijos buvo iškeldinti į Graikiją. Ten, neturtingoje šalyje, jie ilgus metus skurdo ir sunkiai integravosi į jos visuomenę. TSRS graikai, nors religijos išpažinimas buvo varžomas, kurį laiką turėjo mokyklas gimtąja kalba, ja buvo leidžiami laikraščiai. Tačiau 1937–1938 metų teroro laikotarpiu buvo sunaikinta dauguma graikų inteligentijos, uždarytos mokyklos, nutrauktas spaudos leidimas. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui ir pirmaisiais pokario metais graikai iš Krymo ir Kaukazo buvo ištremti į Vidurinę Aziją. Vėliau jie galėjo išsikelti iš tremties vietų, bet kalbinės asimiliacijos procesas nesustojo, netgi spartėjo. Dauguma Lietuvoje gyvenančių Ponto graikų jau beveik nebemoka gimtosios kalbos, sukūrė mišrias šeimas, neblogai kalba lietuviškai. Tačiau jie tebeturi tautinę savimonę, kurioje išliko istorinė atmintis apie amžinai prarastą šiltos jūros skalaujamą saulėtąją tėvynę ir turkiškojo genocido siaubą. Tad nenuostabu, jog „Ponto“ bendruomenė 2003 m. gegužės 19 d. suorganizavo konferenciją, skirtą paminėti liūdnai 550 metų sukakčiai nuo to laiko, kai turkai užėmė Konstantinopolį ir sunaikino Bizantijos imperiją. Kartu tautinių bendrijų namuose buvo surengta paroda „Bizantijos kultūrinis palikimas“. Jų pasisekimas paskatino paruošti, daugiausia G. Macukatovo pastangomis, tęstinį projektą „Europos Sąjunga ir Bizantijos kultūrinis palikimas“. Europos paminėjimas visiškai pagrįstas – juk šio palikimo saugotoja nėra vien tik šiuolaikinė Graikija. Vyraujanti bizantiškosios kultūros įtaka apėmė visas Balkanų šalis, Moldaviją, Rytų slavus (LDK laikais per juos ir etninę Lietuvą), Gruziją, Armėniją, iš dalies pietų Italiją. Netgi vokiška Šventoji Romos imperija ir Vengrija epizodiškai palaikydavo artimus ryšius su Bizantija. Įgyvendinant projektą, 2005 m. kovo 17–20 d. buvo surengta konferencija „Bizantijos kultūrinis paveldas ir dabarties Europa“. Joje skaitė pranešimą mūsų fakulteto atstovas, tada dar doktoran- 187 tas, Nerijus Babinskas. Konferencijoje dalyvavo mokslininkų iš aštuonių užsienio šalių, tad ją pagrįstai galima vadinti tarptautine. Kita konferencija – „Europos Sąjunga ir Bizantijos kultūrinis palikimas: istorija ir perspektyvos“ – vyko 2007 m. birželio 22–27 d. Joje pranešimus skaitė trys VU istorikai: B. Sotirovič, N. Babinskas ir šios apžvalgos autorius. Ši konferencija turėjo ryškiai tarpdalykinį pobūdį. Šalia „grynai“ istorinės tematikos dėmesingai buvo išklausyti prof. Jevgenijaus Kostino pranešimas „Bizantiškumas ir euroazijietiškumas rusų filosofijoje“, Moldovos atstovo K. J. Čebanu „Bizantija ir moldavų freska“ ir moldavo, gyvenančio Lietuvoje, dr. P. Skramtaj „Bizantijos muzikinės kultūros įtaka Balkanų šalių ir Europos muzikinei kultūrai“. Pirmajame šios konferencijos posėdyje pranešimą „Bizantijos palikimas – Rytų krikščioniškosios valstybės ir jų integracija į euroatlantines struktūras“ padarė Seimo narys dr. Egidijus Vareikis. Jis, beje, yra Lietuvos Respublikos Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Graikijos Respublika grupės pirmininko pavaduotojas ir Tarpparlamentinių ryšių grupės su Kipro Respublika narys. Keli šių grupių nariai, mažiausiai du, dalyvavo visų aptariamų konferencijų plenariniuose posėdžiuose. Atkreipė į save dėmesį Baltarusijos atstovas Sergėjus Kašliakas – „šimtaprocentinis bizantistas“, rašantis disertaciją iš Bizantijos imperijos karybos istorijos. Dideliu užmoju ir dalyvių iš užsienio gausa išsiskyrė 2009 m. birželio 19–25 d. konferencija tokiu pat kaip 2007 m. pavadinimu. Joje dalyvavo akademikas iš Rusijos Michailas Bibikovas, aukštas atsargos kariškis, istorikas bei rašytojas dr. Haris Cirkinidis iš Graikijos, minėtas Sergėjus Kašliakas, jau apgynęs disertaciją. Kaip visada, atidarymą savo dalyvavimu pagerbė Seimo nariai ir stačiatikių šventikas. Turiu gal nelabai kukliai paminėti, kad šioje konferencijoje gerai pasirodė du jos dalyviai iš mūsų fakulteto. Nerijaus Babinsko pranešimas „Bizantijos sandraugos“ pakraščio šalys XIV–XV a.: socialinės struktūros tipo problema“ sudomino klausytojus suprantamu sudėtingos problemos pateikimu, tai padaryti padėjo ir tikslūs trumpi apibendrinimai, parodomi dideliame ekrane (posėdis vyko Vilniaus savivaldybės salėje). 188 Mano, t. y. Algio Povilo Kasperavičiaus, tema buvo „Artimųjų rytų krikščionių tautų genocido atspindžiai lietuviškoje spaudoje ir istorijos vadovėliuose“. Jame pateikti lietuvių spaudos, pirmiausia krikščionių demokratų „Laisvės“, atgarsiai į graikų ir turkų karo 1922–1923 m. įvykius, užsienio agentūrų pranešimai apie turkų kariuomenės įvykdytą Smirnos (Izmiro) miesto sudeginimą ir ten gyvenusių krikščionių žudynes, krikščionių pabėgėlius. Taip pat apie pavojų, kuris grėstų net Bulgarijai, Rumunijai ir Jugoslavijai, jei turkų Kemalio Paşos armijos būtų persikėlusios per Bosforo sąsiaurį į Europą. Pavojus buvo perdėtas, bet tai rodė, kaip europiečiai visiškai pagrįstai vertino turkus. Paminėjau platų Eduardo Turausko straipsnį apie armėnų genocidą „Lietuviškos enciklopedijos“ pirmame tome, išleistame 1933 metais, ir to baisaus įvykio nušvietimą (suprantama, labai lakoniškai) dabartiniuose mūsų vadovėliuose vidurinėms mokykloms. Šiuo pranešimu nepaprastai susidomėjo jau minėtas Haris Cirkanidis. Jis mane dar einantį nuo tribūnos priėjęs pasveikino ir įteikė dvi savo knygas su autografais. Jį, gimusį pabėgėlių iš Ponto šeimoje, matyt, sujaudino tai, kad apie Mažosios Azijos krikščionių tautų genocidą buvo ir yra rašoma tolimoje nuo to regiono Lietuvoje. Įdomų pranešimą „Bizantijos kalba ir raštas“ pristatė filologas iš Vokietijos dr. Hansas Eideneieris. Taigi ir 2009 metų konferencija buvo tarpdalykinio pobūdžio, nors vis dėlto vyravo istorinė tematika. Reikia pažymėti, jog nepasitaikė atvejų, kad kurio nors posėdžio pabaigoje salėje liktų pirmininkaujantysis ir du trys pranešėjai. Visada būdavo klausytojų iš tautinių bendruomenių – armėnų, graikų, moldavų ir kt. 2009 m. birželio 21 d. posėdyje konferencijos „Europos Sąjunga ir kultūrinis Bizantijos paveldas“ dalyviai vienbalsiai pritarė oficialiai jos rezoliucijai. Joje buvo pabrėžtas būtinumas išsaugoti, toliau plėtoti ir platinti bizantiškosios kultūros tradicijas, taip pat skirti daugiau dėmesio vidurinių bei aukštųjų mokyklų programose Bizantijos ir jos kultūros istorijai, bendradarbiaujant su atitinkamomis Graikijos įstaigomis. Šalia kitų, panašaus pobūdžio punktų, rezoliucijoje nurodyta, jog istoriškai būtų teisinga perduoti Sofijos katedrą Stambule stačiatikių Konstantinopolio patriarchui. Šis punktas sietinas su Turkijos ministrų pareiškimais, kad XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje iš mečetės muziejumi paverstą didingą VI amžiaus Bizantijos architektūros paminklą vėl reikėtų paversti mečete. Dar viename punkte sakoma: „Konferencija gerbia atminimą genocido aukų, krikščionių tautų: armėnų, graikų, chaldėjų, asirų, ir laiko būtinu, kad Turkija, prieš stodama į ES, pripažintų jos vykdyto genocido faktą.“ Tai ne tiek politinis, kiek humanitarinis reikalavimas, nes nepasisakoma prieš Turkijos priėmimą į ES iš principo. Tokio nuosaikumo nerodo kai kurie Vakarų valstybių vadovai. 2008 metais Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy interviu JAV žurnalistui į klausimą „Kodėl Jūs prieštaraujate Turkijos narystei Europos Sąjungoje?“ atsakė: „Dėl labai paprastos priežasties – Turkija nėra Europoje, ji yra Mažojoje Azijoje. Taigi nėra jokio pagrindo, kodėl Mažoji Azija turėtų būti Europoje. Kaip jūs iš viso galite to klausti?.. Juk netgi ne visos Europos valstybės yra Europos Sąjungoje. <...> Turkijos priėmimas apskritai sukeltų destabilizaciją Europoje. Turkijoje dabar yra apie 75 mln. žmonių, o po 25 metų galima tikėtis 100 mln. Taigi, kodėl mes turėtume kurti bendrą Europos šeimą su šalimi, kuri nėra Europoje. Aš noriu vieningos Europos bendrijos, bet tokios, kuri turėtų sienas... [Dėkoju II kurso studentui Simonui Teškevičiui, suradusiam internete N. Sarkozy interviu tekstą – A. P. K.].“ Gali kilti klausimas, kiek aptartos konferencijos reikšmingos Lietuvos mokslui? Tektų atsakyti, kad kitų šalių atstovai susidaro teigiamą įspūdį apie Lietuvą, mato, jog ir mūsiškiai mokslininkai domisi ne vien siaurai suprantama Lietuvos istorija, bet ir jos kultūriniais ryšiais su gana tolima šalimi (buvo keletas lietuvių menotyrininkių pranešimų), o ir tų šalių istorija in sensum stricto. O doktorantus pranešimų ruošimas konferencijoms skatina „treniruotis“ glaustai dėstyti mintis, jiems, kaip ir kitiems pranešėjams, užduodama klausimų ir išvis dalyvių reakcija leidžia spręsti apie savo atlikto tiriamojo darbo teigiamybes bei trūkumus. Manau, kad su manimi sutiktų N. Babinskas, skaitęs pranešimus 2005, 2007 ir 2009 metų konferencijose, o 2010 m. rugsėjo 30 d. sėkmingai apgynęs daktaro disertaciją „Moldova XIV a. viduryje – XVI a. viduryje kaip socialinės struktūros tipologijos problema“. Tikriausiai sutiktų ir minskietis S. Kašliakas, 2009-ųjų konferencijoje dalyvavęs jau kaip istorijos mokslų daktaras. Tarptautinė konferencija pavadinimu „Šiaurės Atėnai: kultūros dialogas tarp Rytų ir Vakarų“ vyko 2010 m. rugsėjo 17–19 d. Dalyvių iš užsienio buvo truputį mažiau, bet užtat daugiau iš Lietuvos. Taip pat ir politikos bei visuomenės veikėjų. Kaip įprasta, pradžioje kalbėjo Seimo nariai, šį kartą – Gediminas Navaitis ir Saulius Stoma. Pažymėtini pasisakymai kituose posėdžiuose: Lietuvos rusų susirinkimo pirmininko Valentino Jafimovo, filosofo ir publicisto Arvydo Juozaičio. Iš pranešimų atkreipė dėmesį dailininko iš Latvijos pranešimas, pavadintas „Bizantijos tradicijos ikonų tapyboje Baltijos šalyse“, dr. Jelenos Konickojos iš Vilniaus universiteto „Vakarai Afono vienuolio akimis LDK laikais“. Pirmą kartą dalyvavo ir skaitė pranešimą Lietuvos istorijos instituto atstovas mokslo darbuotojas dr. Darius Baronas. Ir šios konferencijos neapleido dr. B. So tirovičius, baltarusis dr. S. Kašliakas bei šių eilučių autorius. Mano tema buvo apžvalginė – „Rytų krikščionybė ir Vakarai. Nuo IV Kryžiaus žygio iki šiuolaikinio karo Irake“. Nepasakodamas pranešimo turinio noriu pažymėti, kad JAV karas su Iraku ir jo okupacija sukėlė, nors racionaliai nepagrįstą, musulmonų įniršį prieš vietinius krikščionis. Terorizuojami ir bauginami jie bėga į Siriją ir Jordaniją. Dar reikėtų paminėti, kad konferencija sutapo su tarptautiniu folkloro festivaliu, joje koncertavo graikų folkloro grupė „Astaraki“ iš Ukrainos, Baltarusijos ansamblis. Deja, aptartų konferencijų medžiaga, pranešimai nepateikiami spausdintuose rinkiniuose. Tai visiškai suprantama: rinkinių paruošimas ir išleidimas viršija kuklias „Ponto“ draugijos galimybes, tiek žmogiškąsias, tiek finansines. Stebėtis reikėtų kitu – tuo, kad „Ponto“ bendrijos pirmininkas G. Macukatovas – puikus organizatorius, ir jos valdybos nariai sugebėjo surengti jau penkias tarptautines konferencijas, pritraukti dalyvių – įvairių šalių mokslininkų, neturėdami savo patalpų ir daugelio struktūrų, kurios yra kiekviename universitete. Tiesa, lietuvių klausytojų šiose konferencijose paprastai nedaug, bet tai dažnai būdinga ir daugeliui kitų mokslinių konferencijų. Algis Povilas Kasperavičius 189 ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 27 Apie disertacijų gynimą Vilniaus universiteto Istorijos fakultete LIETUVOS ISTORIKŲ DARBOTVARKĘ ATNAUJINANTIS TYRIMAS Apie Nerijaus Babinsko daktaro disertaciją Moldova XIV a. viduryje – XVI a. viduryje kaip socialinės struktūros tipologijos problema ir jos gynimą Vienas žymiausių lietuvos sociologų Zenonas Norkus knygoje „Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu“ teigia, kad dabartinė Lietuvos istorija, sociologija, ekonomika ir kiti socialiniai bei humanitariniai mokslai yra daugiausia lituanistiniai1. Šis Lietuvos socialinių ir humanitarinių mokslų etnocentrinis pobūdis aiškinamas ne vien jų jaunyste. Nuo pat šių mokslų institucionalizacijos ir profesionalizacijos nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje pradžios jų atvira (o sovietmečiu latentiška) misija buvo liudijimas pasauliui, kad Lietuva yra ne vien geografinė, bet ir sociokultūrinė kategorija. Z. Norkaus manymu, šią misiją sėkmingai įvykdžius ir Lietuvai integruojantis į Europos valstybių ir tautų bendriją, Lietuvos humanistikai ir socialiniams mokslams metas atnaujinti savo darbotvarkę ir ieškoti naujų būdų pažinti Lietuvą2. Galime teigti, kad šiandien Lietuvos istorijos mokslo baruose jau galime įžvelgti atsinaujinimo požymių. Pamažu atsiranda istorinių tyrimų, kurie Lietuvos istoriją tiria iš regioninės bei pasaulinės perspektyvos. Tačiau labiausiai džiugina atsirandantys visuotinės istorijos tyrimai, tiesiogiai nesusiję su nacionaline istorija. Svetimų visuomenių praeities pažinimas prisideda ir prie gilesnio savos visuomenės istorijos bei jos kon1 Norkus Z. Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Pokomunistinė transformacija Lietuvoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, p. 52. 2 Ten pat, p. 13. 190 tekstų pažinimo. 2010 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus universitete, Istorijos fakultete Nerijus Babinskas viešame doktarantūros posėdyje eksternu apgynė humanitarinių mokslų istorijos krypties disertaciją Moldova XIV a. viduryje – XVI a. viduryje kaip socialinės struktūros tipologijos problema. Disertacija rengta VU Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedroje 2002–2010 m., mokslinis vadovas – prof. habil. dr. Edvardas Gudavičius. Disertacijos pagrindu paskelbtos penkios mokslinės publikacijos recenzuojamuose mokslo leidiniuose3. Paminėtina, kad rengdamas disertaciją N. Babinskas šešis mėnesius stažavo Alexandru Ioan Cuzos universitete (Jasai, Rumunija). Istorijos mokslo krypties disertacijos gynimo tarybą sudarė: pirmininkas – prof. dr. Alfredas Bumblauskas (VU, istorija), nariai – prof. habil. dr. E. Gudavičius (VU, istorija), prof. habil. dr. Z. Norkus (VU, sociologija), prof. dr. Zigmantas 3 Žr. Babinskas N. Tributalizmo koncepcija: S. Amino, J. Haldono ir H. H. Stahlio sampratų lyginamoji analizė // Lietuvos istorijos studijos. 2009, t. 24, p. 178– 194; jo paties. Concept of Tributalism: A Comparative Analysis of S. Amin, J. Haldon and H. H. Stahl’s approaches // Revista Româna de Studii Baltice si Nordice. 2009, nr. 1, p. 65–85; jo paties. Политические отношения Великого Княжества Литовского (ВКЛ) и Молдовы в 1430–1447 гг. // Revista de istorie a Moldovei. 2008, nr. 3, p. 3–15; jo paties. Socialinių santykių bizantiškosios civilizacijos šalyse VII–XIV amžiuje tipologijos metmenys // Lietuvos istorijos studijos. 2005, t. 16, p. 9–18; jo paties. Feodalizmo Vakarų Europoje genezė ir reikšmė pasaulio istorijos procesui: L. Vasiljevo ir E. Gudavičiaus sampratos // Lietuvos istorijos studijos. 2004, t. 14, p. 9–17. Kiaupa (VDU, istorija), prof. dr. Šarūnas Liekis (MRU, istorija), oponentai – habil. dr. Alvydas Nikžentaitis (LII, istorija) ir prof. dr. Rimvydas Petrauskas (VU, istorija). Prieš pereinant prie disertacijos gynimo eigos aprašymo būtina keliais sakiniais aptarti patį tyrimą. Disertacijos problemas implikavo rumunų ir moldavų istoriografijos teorinis ribotumas. Iki šiol nebuvo adekvačios konceptualiai reflektuotos ir pakankamai apsvarstytos ankstyvosios Moldovos socioekonominės struktūros interpretacijos, paremtos klasikine marksistine gamybos būdų / formacijų teorija. Iš to kyla disertacijos tikslas – remiantis apsibrėžtais kriterijais, suformulavus tipologinę ikikapitalistinių visuomenių skalę, derinant klasikinę marksistinę (gamybos būdų / formacijų) ir neomarksistinę pasaulio kaip sistemos traktuotes, konceptualiai reinterpretuoti moldavų ir rumunų istoriografijoje vyraujančią ankstyvosios Moldovos visuomenės socialinės struktūros sampratą. Iki šios disertacijos ankstyvosios Moldovos visuomenės socialinė struktūra beveik visuotinai buvo kvalifikuojama kaip feodalizmas marksistinės formacijos prasme. Be įvado, išvadų ir literatūros sąrašo, disertaciją sudaro trys dalys. Pirmoji (teorinė) dalis skirta: 1) aptarti ir pagrįsti pagrindinių, tyrimui aktualių (t. y. klasikinės marksistinės gamybos būdų / formacijų ir pasaulio kaip sistemos teorijų) sąvokų ir kategorijų vartoseną; 2) sistemingai (remiantis paties disertanto suformuluota klasifikacija) išskleisti abiejų krypčių marksistinių visuotinės istorijos modelių raidą ir įvairovę; 3) įvertinti abiejų marksistinių teorijų suderinamumo galimybes, t. y. apsibrėžti kriterijus ir jais remiantis sudaryti dvi tipologines ikikapitalistinių visuomenių skales. Antrojoje (taikomojoje) dalyje analizuojama XIV a. vidurio – XVI a. vidurio Moldovos socialinė sandara tyrimui aktualiais „pjūviais“ ir jos raidos tendencijos: 1) nuosekliai aptariami gamybinių jėgų būklės ir raidos savitumai Moldavijoje XIV a. viduryje – XVI a. viduryje tam, kad būtų galima labiau išryškinti jų poveikį; 2) apsibrėžtais aspektais analizuojama gamybos būdo šerdies – gamybinių santykių – specifika XIV a. vidurio – XVI a. vidurio Moldovoje; 3) aptarus empirinių duomenų, kuriais disponuoja rumunų ir moldavų istoriografija, būklę, įverti- namas išorinio poveikio XIV a. vidurio – XVI a. vidurio Moldovai pobūdis ir intensyvumas. Trečioji (tipologinė) dalis skirta, remiantis antrojoje dalyje atskleistomis charakteristikomis, nustatyti Moldovos XIV a. viduryje – XVI a. viduryje socialinės struktūros tipą (remiantis klasikinio marksizmo ir kombinuota skale) ir ją tipologiškai, siekiant tam tikro provokacinio efekto, palyginti su kito Europos periferinio regiono (Vidurio Rytų Europos) visuomenėmis, esančiomis panašioje raidos stadijoje. Pagrindinė disertacijos išvada: remiantis teorinėje dalyje apsibrėžtais kriterijais, viduramžių Moldovos socialinė struktūra negali būti traktuojama kaip feodalinis gamybos būdas. Derinant klasikinę marksistinę (endosociuminę) ir neomarksistinę pasaulio kaip sistemos (egzosociuminę) metodologijas, Moldovos visuomenė XIV a. viduryje – XVI a. viduryje kvalifikuojama kaip klaninės pusiau feodalinės prekybinės ir bendruomeninės politarinės prekybinės politinių ekonomijų hibridas. Disertacijos naujumas grindžiamas trimis aspektais: teoriniu metodologiniu, teminiu ir istoriografiniu, kurių svarbiausias yra pirmasis. Kombinuotas dviejų pagrindinių marksistinių visuotinės istorijos traktuočių taikymas konkrečiam atvejui tirti yra metodologinė naujovė lietuvių istoriografijoje. Ne mažiau svarbus yra disertanto atliktas bazinių kriterijų, leidžiančių tipologizuoti ikikapitalistines visuomenes, apsibrėžimas. Gynimo tarybai pirmininkavęs prof. A. Bumblauskas, pristatęs N. Babinsko disertaciją, suteikė žodį disertacijos moksliniam vadovui prof. E. Gudavičiui. Profesorius visų pirma priminė ginamos disertacijos rašymo istoriją. Disertacijos būta dviejų variantų. Paskutiniame (antrajame) variante jo indėlis yra labai mažas, palyginti su prof. Z. Norkaus indėliu. E. Gudavičius pažymėjo, kad, vertindami disertaciją, susiduriame su kliūtimi, kurią įvardijo „Marpezijos uola“. Anot profesoriaus, problema kyla iš to, koks modelis taikomas ir plėtojamas moldaviškosioms XIV– XVI a. realijoms ir kas yra Moldova. Konstruojant modelį reikėjo apsispręsti dėl istoriografijos, kuri Moldovos atveju yra vien tik marksistinė. Tačiau čia iškyla nauja problema: kaip atskirti kvazimarksizmą nuo paradigminio marksizmo postulatų, kurie neplėtoja šio konkretaus atvejo? 191 Anot profesoriaus, disertantui reikėjo tą užduotį atlikti pačiam, nes nebuvo kuo remtis. Toliau E. Gudavičius pažymėjo, jog Moldova yra tik mažesnioji istorinės Moldavijos dalis, dirbtinai sukurta 1812 metais. Taip pat negalima iš tyrimo lauko paleisti Valachijos, kurioje gyvena tie patys rumunai. Iš to kyla tiriamos visuomenės klausimas. Anot profesoriaus, reikėjo apsispręsti tirti Moldovą, o ne Moldaviją, tačiau Moldova istoriškai neįsivaizduotina be Moldavijos. Tai ir buvo ta „Marpezijos uola“, kurią disertantui kiekviename žingsnyje reikėjo apeiti. Pirmasis oponentas habil. dr. A. Nikžentaitis savo kalbą pradėjo pažymėjimu, kad Lietuvoje dar nėra įprasta ginti disertacijas, parašytas nenacionalinės istorijos tema, ir šiuo atžvilgiu N. Babinsko darbas yra išimtis. Parengti šiam darbui reikėjo ne tik gerai mokėti vakarietiškas kalbas, bet ir rumunų kalbą, kurios išmanymu gali didžiuotis nedaugelis Lietuvos istorikų. Anot A. Nikžentaičio, kitas disertacijos pranašumas – tyrimas parašytas remiantis marksistine metodologija. Šios taikymas disertacijoje atlieka ir šviečiamąjį darbą – supažindina Lietuvos istorikų bendruomenę su modernia (ne vulgariąja, dominavusia sovietinėje Lietuvoje bei visoje Sovietų Sąjungoje) marksistine istoriografija. Tačiau oponentas, nors ir pažymėjo, jog disertantas gali būti laikomas moderniu marksistu, kartu priekaištavo dėl kai kuriose vietose pasireiškusio dogmatiško santykio su šių teorijų kūrėjais. Anot jo, disertantas Karlo Marxo ir Friedricho Engelso tekstuose bando atrasti atsakymus į klausimus, kuriais šie nepasisakė. Į šį oponento priekaištą N. Babinskas atsakė teigdamas, kad tokia atsakymų ieškojimo praktika yra įprasta Vakarų marksistams. Kitas oponento priekaištas buvo dėl tyrimo struktūros – didesnė jo dalis yra skirta marksizmo teorijoms aptarti, o mažesnė – pačios Moldovos feodalinei visuomenei analizuoti. Į šią pastabą disertantas atsakė, kad teorinė tyrimo dalis nėra didesnė už atvejo tyrimą, tai rodo spaudos ženklų skaičius. Paskutinis oponento priekaištas buvo susijęs su ribotu lyginamojo metodo taikymu darbe, nes tai neleido išnaudoti šio metodo teikiamų galimybių. Disertacijos objektas ir tyrimo tikslas, suponuojantis tipologinę tyrimo struktūrą, neišvengiamai reikalavo Moldovos visuomenę lyginti su kaimy- 192 nėmis. Šis pageidavimas yra tarsi išpildomas darbo pabaigoje, tačiau tam skirta vos keli puslapiai. Moldova palyginama ne su kuria nors viena Vidurio Rytų Europos visuomene, o su viso regiono šalimis. Toks lyginimas nėra išsamus ir gerokai silpnina visą darbą. Po disertanto atsakymų į pirmojo oponento klausimus kalbėjęs antrasis oponentas prof. dr. R. Petrauskas ėmėsi kritinio darbo. Disertacijos pavadinimas žadėjo įdomių įžvalgų komparatyvinės istorijos požiūriu. Nūdienos moksle tyrėjas yra laisvas pasirinkti įvairias tyrimo strategijas, teorines prielaidas ir metodologines priemones. Tačiau oponentas disertacijoje pasigedo motyvuoto naudojamų ir nenaudojamų prieigų pasirinkimo. Anot R. Petrausko, disertantas, išsikeldamas ambicingą tikslą suvokti Moldovos vietą regiono ir dar platesniame kontekste, net nemėgino diskutuoti su esamomis ganėtinai gausiomis nemarksistinėmis teorijomis apie Viduramžių Europos įvairių regionų raidos tendencijas. Būtent per šio neargumentuoto apsiribojimo prizmę oponentas ir vertino ginamą disertaciją. Nors darbas yra istoriografinio pobūdžio, susipažinimas (ir skaitytojo supažindinimas) su esama šaltinių būkle yra tiesiog privalomas tam, kad apskritai suvoktume, kokios istorinės realijos čia gali būti nagrinėjamos, kokios šaltinių nubrėžtos studijų ribos ir t. t. Akivaizdu, kad be šaltinių analizės sunku suprasti, kaip autorius gali tikrinti istoriografijos hipotezes ar spręsti apie jų patikimumą. Anot oponento, tai ypač išryškėja disertacijos išvadose – pagrindinė išvada pateikiama dviem variantais. Disertacijoje naudoto istoriografinio žanro neužbaigtumą liudijo ir kita R. Petrausko pastaba. Tyrime, nagrinėjant platesnius nei moldaviški klausimus, remtasi labai negausia dalyko literatūra. R. Petrauskas, kaip ir pirmasis oponentas, nurodė centrinę, t. y. ketvirtąją disertacijos dalį, kurioje komparatyvinėje perspektyvoje turėjo išryškėti Moldovos vieta Viduramžių Europos valstybių „tipologiniame atlase“. Joje panaudota viena Juliuszo Bardacho sintezė ir po vieną Dušano Treštiko ir Boriso Florios straipsnį. Pasak oponento, yra didžiulis šių regioninės istorijos tyrimų įdirbis, kuris aiškiai rodo Vidurio ir Rytų Europos regiono (ar regionų) istorinės raidos sudėtingumą. Iš to kilo kiti disertacijoje pasitaikantys nesusipra- timai, susiję, pavyzdžiui, su valdovo ir diduomenės valdžios santykiu, jų „nuosavybės“ formomis ir pan. Teiginys, kad Moldovos kilmingųjų disponavimas žemės nuosavybe buvo suvaržytas, nieko netikėto nepasako. LDK bajorų disponavimas žemės valdomis tuo metu taip pat buvo suvaržytas visokių apribojimų iš giminaičių pusės (pirminis pirkimas, trečdalis ir pan.), todėl bent jau šia prasme Moldovos skirtingumas niekaip neišryškėja. Anot R. Petrausko, apie kitus skirtumus galima tik numanyti, nes daugybė aspektų, galinčių parodyti diduomenės (bajorijos) valdžią Moldovoje (pareigybių suteikimo pobūdis, vedybiniai santykiai), lieka nepaliesti. Antai 3.2.2.2. skyrius, skirtas Moldovos diduomenės socialinės galios klausimui, apeina pamatinius bajorijos istorijos dalykus (asmeniniai santykiai su valdovu, pareigybių sistemos genezė, giminės samprata ir jos pokyčiai, vedybų politika). Be šių klausimų visumos neįmanoma suvokti bajorijos žemėvaldos, kuri tiesiogiai susijusi su tyrimo objektu. To rezultatas – vietoj Moldovos integruotos socialinės istorijos vaizdinio pateikiami tik svarstymai apie jos ūkinių procesų kryptis. Šios (dėl menkai išlikusių šaltinių) atpažintinos labai mažai. R. Petrauskas pažymėjo, jog platesnis visų įmanomų aspektų įtraukimas į analizę galėjo padėti adekvačiau suvokti ankstyvosios Moldovos socialinės istorijos raidą. Konstatavęs darbo trūkumus, pasisakymo pabaigoje oponentas pažymėjo, jog tyrimą naujovišką ir moksliškai vertingą daro istoriografinis darbo pobūdis4. Daugeliu atvejų autorius sėkmin4 Beje, tai nėra pirmoji VU Istorijos fakulte Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedroje parengta bei apginta istoriografinio žanro disertacija. Žr. šias disertacijas: Šepetys N. Molotovo–Ribentropo paktas ir Lietuva: teorinės, istoriografinės ir istorinės problemos. Daktaro disertacija: humanitariniai mokslai, istorija (05 H). Mokslinis darbo vadovas – doc. dr. A. Bumblauskas. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2002 (VUB RS, F76–4165); Gailius B. 1944–l1953 m. partizanų karas šiuolaikinėje Lietuvos istorinėje, politinėje ir teisinėje kultūroje. Daktaro disertacija: humanitariniai mokslai, istorija (05 H). Mokslinis darbo vadovas – prof. dr. A. Bumblauskas. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2009 (VUB RS, F76–4993); Žiemelis D. Abiejų Tautų Respublikos socialinė ekonominė raida XVI–XVIII amžiuje: feodalizmas ar periferinis kapitalizmas? Istoriografinė analizė. Daktaro disertacija: humanitariniai gai pristato ir kritiškai analizuoja istoriografijos tendencijas ir atskirus istorikų teiginius. Tyrimas, kuriame apibūdinamos istoriografijos nuomonės, yra sklandus ir aiškus, iš pateiktų duomenų daromos įtikinamos išvadas. Disertantas, atsakydamas į antrojo oponento kritiką, pripažino, kad deramai nepristatė esamos šaltinių būklės. Šaltiniai lakoniškai buvo paminėti tik įvadinės dalies išnašose ir tam tikrais „pjūviais“ nagrinėjant Moldovos visuomenės struktūrą. Kita vertus, N. Babinskas pažymėjo, jog tyrimo tikslas buvo polemizuoti su vyraujančiomis istoriografinėmis tendencijomis. Disertantas sutiko ir su R. Petrausko kritika, kad per mažai analizuoti bajorijos socialinės istorijos klausimai ir nepakankamai išnaudotos lyginamojo metodo teikiamos galimybės. Vėliau kalbėję gynimo tarybos nariai N. Babinsko ginamą darbą vertino teigiamai. Prof. dr. Z. Kiaupios nuomone, disertacija naujoviška lietuvių istoriografijoje istoriniu sociologiniu pobūdžiu bei netradiciniu (nenacionalinė istorija) tyrimo objektu. Tarybos narys diskusijoje iškėlė klausimą dėl marksizmo ribų: kada besimodifikuodamas marksizmas nustoja būti marksizmu? Prof. dr. Š. Liekio teigimu, ginama disertacija yra naujovių išdėstymas, paliekantis erdvės tolesnėms paieškoms. Taip pat jis pažymėjo disertacijos taikomąjį pobūdį, konkrečiai – tyrimo rezultatų panaudojamą tiek mokomosioms priemonėms ruošti, tiek dėstytojų kvalifikacijai tobulinti. Prof. habil. dr. Z. Norkaus nuomone, šiandienos Lietuvos istorijos mokslo kontekste, kur ruošiamos lituanistinės, geriausiu atveju – regioninės disertacijos, šis darbas yra unikalus. Europinės istoriografijos praktikoje jau seniai įprasta turėti nacionalinę istoriografiją ir visuotinę istoriją. Profesorius diskusijoje iškėlė strateginio pobūdžio klausimą: kokia kalba skatinsime N. Babinsko sekėjus rašyti visuotinės istorijos krypties disertacijas? Tarybos nario teigimu, labiau vertėtų orientuotis į anglų kalbą, kuri yra dabartinė tarptautinė mokslo kalba. Ginamos disertacijos atveju mokslai, istorija (05 H). Moksliniai darbo vadovai: prof. habil. dr. Z. Norkus, doc. dr. S. Pamerneckis. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2009 (VUB RS, F76–5033). Plačiau apie šias disertacijas ir jų gynimą žr. leidinio „Lietuvos istorijos studijos“ 10-ame bei 25-ame tomuose. 193 būtų galimybė gynimo taryboje turėti rumunų ar moldavų istoriką, net ir patį prof. B. Murgescu. Anot Z. Norkaus, tai būtų galimybė tiesiogiai išsiaiškinti su juo kai kuriuos abejotinus disertacijos dalykus, pasireiškusius pernelyg kategorišku B. Murgescu teiginių dėl gyventojų skaičiaus kritikavimu. Žinojimas, kad gynime bus pats rumunų istoriografijos atstovas, disertantą skatintų savo tyrime daug ką atidžiau ir preciziškiau formuluoti. Taip pat Z. Norkus teigė pasigedęs griežtesnio teorijos ir tiriamo atvejo dalių sujungimo. Disertacijos pradžioje išdėstomos rusiškos marksistinės teorijos, o paskui pereinama prie istoriografijos analizės, kurioje rašoma „o prisiminkime“, „o sugrįžkime“ prie to, kas buvo parašyta. Tik pačioje disertacijos pabaigoje mėginama visą teorinį instrumentarijų pritaikyti tam, kas buvo aprašyta antroje dalyje. Nesant organiško ryšio tarp teorinės ir atvejo analizės dalių tarybos narys (kaip ir oponentas R. Petrauskas) įžvelgė būtinybę tyrime analizuoti ir pirminius šaltinius. Šios analizės būtinumą rodo ir disertacijos išvadų skirtumai, kelių išvadų variantų pateikimas. Akademinėje istoriografijoje to neturėtų būti. Z. Norkaus teigimu, teorijos nauda pasireiškia tuomet, kai ši (stokojant duomenų) veikia kaip teleskopas laike: padeda bent palyginimais sudaryti hipotetinį, bet ryškų vaizdą, kaip galėjo būti. Disertacijoje šis teorinis mąstymo efektas, tarybos nario nuomone, nebuvo visiškai pasiektas. Pasisakymo pabaigoje profesorius kalbėjo apie marksistinį disertacijos pobūdį ir taip netiesiogiai atsakė į Z. Kiaupos iškeltą marksizmo ribų klausimą bei apgynė disertantą nuo oponento A. Nikžentaičio pastabos dėl dogmatiško santykio su marksizmo teorijų kūrėjais. Z. Norkaus teigimu, tyrimą kvalifikuoti marksistiniu (o jos autorių marksistu) galima tada, kai jis pradedamas 194 nuo išsamaus šios teorijos kūrėjų darbų rūpimu klausimu aptarimo. Sutikimas, polemizavimas rūpimu klausimu su marksizmo kūrėjais ir rodo kūrybišką, laisvą marksizmą. Tačiau šioje vietoje ir išryškėjo disertacijos gynimo paradoksas. Disertacija marksistinė, bet Z. Norkaus dėka paaiškėjo, kad N. Babinskas ne tik nepanaudojo, bet ir nežinojo, kad K. Marxas savo „Kapitalo“ I tome yra paskyręs net penkis puslapius XIX a. Rumunijos realijoms, kur užsimena ir apie ankstesnius laikus bei apie galimą jų teorinę interpretaciją. Tarybos pirmininkas prof. A. Bumblauskas, pritardamas anksčiau išsakytiems tarybos narių vertinimams, pateikė disertantui naują pastabą, jog įvade per menkai pagrįstas tyrimo iš visuotinės istorijos pasirinkimas. Dėl to lieka neaišku, ką jis duoda mūsų erdvės (ir kartu Vidurio Europos) istorijos suvokimui. Kita vertus, tarybos pirmininkas pabrėžė, kad kur kas paprasčiau yra pasirinkti paprastą temą, pagal įprastą metodiką surinkti medžiagą ir ją aprašyti. Profesorius pažymėjo, jog disertantui buvo nelengva rašyti disertaciją, o ir vadovai ne visada galėjo patarti. Tai rodo N. Babinsko gebėjimą savarankiškai dirbti mokslinį darbą. Į mokslinę diskusiją įsitraukęs Cahulo (Moldovos Respublika) valstybinio universiteto prorektorius doc. dr. Sergiu Cornea padėkojo Lietuvos istorikams, tiriantiems moldaviškas istorines problemas (moldavų istorikai tuo metu užsiima politika). Taip pat jis išreiškė viltį, jog ši disertacija bus ne nagrinėtų klausimų pabaiga, o tolesnių tyrimų pradžia. Tarybos nariai balsuodami vienbalsiai nutarė suteikti Nerijui Babinskui humanitarinių mokslų (istorijos krypties) daktaro laipsnį. Sveikiname kolegą, sėkmingai atnaujinusį Lietuvos istorikų tyrimų darbotvarkę. Darius Žiemelis ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 27 Dvi disertacijos apie paveldosaugą Salvijaus Kulevičiaus Lietuvos paveldosaugos idėjiniai modeliai ir jų raiška praktikoje sovietmečiu ir Agnės Vaitkuvienės Kultūros palikimo įpaveldinimo procesai sovietinėje ir posovietinėje Lietuvoje Pastaruoju metu pagausėjusios disertacijos ir mokslo darbai sovietinės Lietuvos paveldosaugos tema neabejotinai liudija stiprėjant Lietuvos paveldosaugos teorinę ir istorinę bazę. Sovietinės Lietuvos paveldosaugos analizė yra aktuali tema šiuolaikiniuose humanitariniuose moksluose. Toną šiems tyrimams uždavė dr. Rasos Čepaitienės disertacija (VU, 2003 m., publikacija LII, 2005) ir prof. Jono Glemžos knyga (VDA, 2001), kurias pratęsė ir papildė Editos Riaubienės (VGTU, 2003), Eglės Navickienės (VGTU, 2005, publikacija 2006), Margaritos Janušonienės (VDA, 2009), Jolitos Butkevičienės (VDU, 2010) disertacijos ir Jūratės Markevičienės straipsniai. Taigi, jau negalėtume teigti, kad sovietmečio paveldosauga yra menkai tyrinėta ir nauja sritis. Tačiau ar galima sakyti, kad jau yra suformuotas ir įtvirtintas požiūris į problemą ir laikotarpį, ar galima temą laikyti išsemta? Net jeigu ir taip, mano giliu įsitikinimu, moksle nėra ir negali būti „užimtų temų“, ir tik nuo mokslininko talento bei kvalifikacijos priklauso, kiek naujų, aktualių problemų (suprantama, vengiant dirbtinai jas išgalvoti) galima įžvelgti ir apibendrinti tiriamajame lauke. Tai ir galima laikyti dviejų VU IF Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros doktorantų, apgynusių disertacijas 2010 m. rugsėjį ir spalį, iššūkiu. *** 2010 m. rugsėjo 30 d. humanitarinių mokslų srities istorijos krypties (05 H) taryboje (pirmininkė – doc. dr. Irena Vaišvilaitė, nariai: prof. dr. Alfredas Bumblauskas (disertacijos mokslinis vadovas), prof. dr. Jonas Rimantas Glemža, dr. Dangiras Mačiulis, doc. dr. Nerijus Šepetys, oponentai: doc. dr. Rasa Čepaitienė, lekt. dr. Marija Drėmaitė) Salvijus Kulevičius apgynė daktaro di- sertaciją „Lietuvos paveldosaugos idėjiniai modeliai ir jų raiška praktikoje sovietmečiu“ (Vilnius, 2010, 294 p.). Pretenduodamas į naują sovietmečio paveldosaugos apibendrinimą, Salvijus Kulevičius sėkmingai rado spragą ligšiolinėje istoriografijoje – visų pirma kompetetingai ją apibendrindamas ir diagnozuodamas, kad iki šiol atliktuose tyrimuose vyravo trys probleminės linijos. Pirmoji tema – tai sovietmečio paveldosaugos kokybiškumo ir santykio su vakarietiškąja paveldosauga – taigi, vertinamasis aspektas, dažniausiai paremtas „atsilikimo teorija“, gana nekritiškai vakarietiškąją paveldosaugą laikant absoliučiai teisinga ir su pastarąja lyginant sovietinės Lietuvos paveldosaugą. Konstatavęs, kad nėra vienos „aukso standarto“ paveldosaugos, atsilikimo teoriją doktorantas pakeičia savitumų teorija. Antroji iki šiol darbuose vyravusi tema – sovietmečio paveldosaugos įtakos posovietinei Lietuvos paveldosaugai – dažniausiai įvardijant problemą, tačiau nenagrinėjant jos ištakų – šiuo atveju doktoranatas pagaliau ryžtasi atsakyti į klausimus, tai kas gi lietuviškoje paveldosaugoje yra sovietiška, o kas savita – lietuviška? Trečioji istoriografijoje nagrinėjama tema – paveldosaugos santykis su istorine kultūra, skirtas daugiausia istorijos manipuliacijoms sovietmečiu tirti – šiuo atveju autorius nepasiūlo naujų prieigų, tačiau iliustratyviai parodo, kaip privalomi istorijos iškraipymai formavo oficialiuosius paveldo sąrašus („reikalingą“ istorijos versiją paliudijančius materialius objektus). Aktualią paveldosaugos, o platesniame kontekste sovietologijos tyrimų problemą „kas yra „lietuviška“, o kas „sovietiška“ Lietuvos sovietmečio paveldosaugoje ir kokios yra lietuviškosios paveldosaugos savastys?“ doktorantas sprendžia 195 pasitelkęs naują prieigą – reliatyvistinę sampratą. Ji yra įteisinta ir įtvirtinta kaip pagrindinė šiuolaikinės paveldosaugos pozicija, tačiau pas mus nėra žinomas nė vienas solidesnis ją pagrindžiantis ar jai oponuojantis teorinis veikalas. Reliatyvistinę paveldosaugos sampratą autorius gerai išmano ir yra pristatęs dviem straipsniais mokslinėje spaudoje. Disertacijoje doktorantas taip pat išsamiai supažindina mus su minėtos sampratos raida ir bruožais, tiesa, lieka neatsakyta, kaip plačiai reliatyvistinė paveldosaugos samprata taikoma (ir ar padeda?) tiriant posovietinių (ar pokolonijinių) valstybių paveldosaugos klausimus. Antruoju doktoranto iššūkiu reikia laikyti originalios ir savarankiškos tyrimo matricos sukūrimą. Pripažindamas, kad nė viena esama metodologija negali atsakyti į jam rūpimus klausimus, Salvijus Kulevičius paveldosaugos reiškinį suskaido į universalius elementariuosius paveldosaugos dėmenis, kurių apraiškas tiria Lietuvos sovietmečio paveldosaugoje. Antrajame–penktajame skyriuose savąjį teorinį karkasą autorius pildo empirinio tyrimo duomenimis kultūrinio palikimo atrankos, apskaitos, tvarkymo ir kompleksinio požiūrio į paveldą tematika. Permąstytas sąmoningas paveldo naikinimas sovietmečiu atskleidžia, kad objektų įpaveldinimas buvo atliekamas jau po bendros kultūrinio palikimo atrankos – naikinamosios selekcijos, tad paveldosaugai liko mažiau konfliktiški reliktai. Atrankos reiškinio tyrimas parodo ne tik sovietologų jau senokai pripažintą sovietmečio vidinės periodizacijos ir jos netolygumo aspektą, bet ir netolygumą tarp paveldotvarkos darbų ir paminklų sąrašų ideologinio krūvio. Tvarkybos darbai LSSR pradėti ir nuolat vykdomi nuo 1948 m., o oficialiajam paminklų sąrašui net ir 1961 m. buvo per ankstyvi – laukiant, kol galės atitikti sąjunginę ideologiją. Originalus apibendrinimas dar kartą išryškina sovietinės paveldosaugos dvilypumą – net būdami oficialiuose paminklų sąrašuose, objektai galėjo būti iš dalies naikinami, kad atitiktų oficialiąją kultūrinio palikimo ideologiją. Naujas pastebėjimas disertacijoje yra tai, kad, siekdama įtvirtinti tarybinės liaudies kovą už socializmo ir komunizmo sukūrimą, sovietmečio paveldosauga pasirodė labai pažangi, žvelgiant šių dienų požiūriu, – sąrašuose atsirado moder- 196 niosios kasdienybės, architektūros, interjero, dailės kūrinių – vadinamųjų brandaus socializmo pasiekimų. Maža to – marksistinis požiūris įteisino paveldo apskaitoje tokius „paprastojo žmogaus“ (tuomet liaudies) kultūrinio palikimo ženklus, į kuriuos demokratinės paveldosaugos atsigręžė tik amžiaus pabaigoje. Vis dėlto autorius apdairiai priskiria juos ne paveldosauginės sąmonės kaitai, bet specifiniams ideologiniams poreikiams. Tirdamas sovietinių modelių raišką Lietuvos paveldo apskaitoje doktorantas sėkmingai atskleidė atsargų ir nuoseklų LSSR valdininkų vadovavimąsi sąjunginiais dokumentais. Nors ir išskiria tokias išimtis ar savarankiškumo apraiškas kaip XX a. šeštajame dešimtmetyje atsirandantys nacionaliniai savitumai arba mėginimas kvestionuoti kai kuriuos sovietinius paveldo modelius, autorius visiškai aiškiai apibendrina, kad ir realybinio dvilypumo, ir aktualumo apibrėžtys, ir paveldo identifikavimas Lietuvoje iki pat devintojo dešimtmečio pabaigos (1988 m.) vykdytas pagal Maskvos įpirštą modelį, o saviveikla šioje sferoje nebuvo toleruojama, tad paveldo statusas buvo suteikiamas tik sovietinei sanklodai palankiam arba bent jau jos atžvilgiu neutraliam palikimui. Tai padeda atsakyti į kitų tyrėjų keliamus klausimus – kaip sovietmečio Lietuvos paminklų sąrašuose galėjo atsirasti tiek daug sakralinio (bažnyčių) ir aristokratiškojo (dvarų, rūmų) paveldo objektų. Pagaliau prieiname tas sovietmečio Lietuvos paveldosaugos sritis, kuriose, pasak autoriaus, savitumo ir sąlyginio savarankiškumo iš tiesų buvo. Paveldotvarką LSSR autorius siūlo traktuoti kaip savasties išraišką, nes Lietuvoje sekta ne sovietiniais modeliais, o ieškota savų arba ne SSRS sukurtų alternatyvų, be to, tai buvo mažiausiai Maskvos direktyvų suvaržyta paveldosaugos sritis. Nauja ir tai, kad išskiriami lietuviškųjų restauravimo koncepcijų atstovai (Jurginis ir Simanavičius), parodomas vidinis idėjų ir praktikų spektras, savitos Venecijos chartijos interpretacijos – „naudotasi garsiu chartijos vardu, bet ne jos turiniu“. Ypač originali dalis – penktasis skyrius, skirtas kompleksinės paveldosaugos klausimui. Jame polemizuojama su kai kuriais įsitvirtinusiais teiginiais, pateikiama kitokia kompleksinės paveldosaugos koncepcija, įrodanti ją ne tik egzistavus Lietuvos SSR, bet ir buvus labai savitą, apimančią integralią gamtos ir kultūros paveldo apsaugą. Disertacijos gynimo metu išsivystė įdomi ir neformali mokslinė diskusija, kurią ypač paįvairino prof. J. Glemžos, kaip įvykių amžininko, pateikti patikslinimai ir nauji faktai, N. Šepečio ir D. Mačiulio kritinės pastabos apie vietomis dirbtinę teorinę darbo matricą. Taryba pripažino, kad šia disertacija yra ne tik verifikuojami kai kurie jau pripažinti sovietmečio paveldosaugos aspektai, bet ir nemažai jų yra praplečiami, patikslinami, identifikuojami nauji. Disertacija taip pat gali būti priskirta bendresnei paveldo filosofijos arba idėjų istorijos sričiai, nes akivaizdžiai parodo paveldą kaip savojo laikotarpio ideologijos (nebūtinai sovietinės) ir modernios visuomenės poreikių konstruktą. Disertacija pripažinta rimta kultūros istorikų bendruomenės nario paraiška, kurią būtina skelbti. *** 2010 m. spalio 29 d. humanitarinių mokslų srities istorijos krypties (05 H) taryboje (pirmininkas – prof. dr. Alfredas Bumblauskas, nariai: doc. dr. Rasa Čepaitienė, doc. dr. Irena Vaišvilaitė, dr. Dangiras Mačiulis, doc. dr. Nerijus Šepetys, oponentai: prof. dr. Jonas Rimantas Glemža, dr. Marija Drėmaitė) Agnė Vaitkuvienė eksternu apgynė disertaciją „Kultūros palikimo įpaveldinimo procesai sovietinėje ir posovietinėje Lietuvoje“ (Vilnius, 2010, 171 p.). Iš paveldosauginių disertacijų ji išsiskyrė peržengta chronologine sovietmečio riba ir siekiu atskleisti, kokią vertybinę sampratą perėmė posovietinė Lietuvos paveldosauga, kokias transformacijas įpaveldinimo procesai patyrė lūžiniu laikotarpiu ir kokia vertybinė samprata susiformavo nepriklausomoje Lietuvoje. Darbe buvo iškelti įdomūs ir aktualūs klausimai: kas buvo vadinama „paveldu“ Lietuvoje sovietmečiu ir kaip pasikeitė šis suvokimas Lietuvai atkūrus nepriklausomybę? Kaip materialiosios liekanos buvo paverčiamos paveldu? Kokios paveldo vertės buvo aktualinamos valstybinėje paveldosaugoje ir kokiomis vertėmis remiantis paveldo objektai buvo įrašomi į saugomų sąrašus? Kas nuspręsdavo, kurie objektai taps paveldu? Kokią įtaką palikimo vertinimui turėjo tuometiniai paveldo specialistai ir kiek jų darbas buvo veikiamas sovietinės ideologijos? (Pastarąjį klausimą savo disertacijoje išsamiai nagrinėjo ir Salvijus Kulevičius.) Pagrindinė tiriamoji problema autorei išryškėjo analizuojant LSSR kultūros paminklų sąrašą, kuriame į akis krito didelis sovietmečiu laikyto „nepažangiu“ aristokratiškosios kultūros ir bažnytinio paveldo objektų skaičius. Dėl to jai kilo noras išsiaiškinti, kokiais kriterijais rėmėsi sovietmečio Lietuvos paminklų vertintojai? Ar tai buvo sovietinė ideologija, ar Vakarų paminklosaugos teorijos įtakos, o gal specifinė lietuviškoji paminklosauginė prieiga? Čia pat iškilo ir „geležinės uždangos“ sovietmečiu „patvarumo“ klausimas. Gal „geležinė uždanga“ sovietmečio paminklosaugai, kitaip nei kitiems su praeities vertinimu susijusiems mokslams, nebuvo aklina? Ar galima atsekti kokį nors kokybinį paminklosaugos šuolį griuvus „geležinei uždangai“, ar buvo tęsiama sovietmečiu susiformavusi praktika? Palikimo vertinimo klausimai aktualūs ir šiandienos paveldosaugoje. Nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo praėjo jau daugiau nei 20 metų, tačiau valstybinė paveldosaugos sistema vis dar neranda pastovių ir tinkamų būdų kultūros paveldui vertinti ir apsaugoti. Pavadinusi disertaciją „Kultūros palikimo įpaveldinimo procesai sovietinėje ir posovietinėje Lietuvoje“ iš tiesų joje autorė susitelkė į siauresnį paveldo verčių tyrimą. Pirmajame darbo skyriuje išanalizuotas paveldo verčių suvokimas ir plėtotė Vakarų Europoje ir SSRS. Autorės teigimu, kultūros paveldo verčių tyrimas turėjo padėti atskleisti paveldosauginės veiklos sociokultūrinius kontekstus. Vis dėlto teorinė disertacijos dalis, sutelkta tik į universalių paveldo verčių tyrimą, pasirodė gana atsieta nuo pačios tyrimo problematikos, o tyrimo metu pasigesta sovietmečio ir posovietmečio socialinio ir kultūrinio konteksto, naujausių tyrimų apžvalgos. Manytina, kad tai sukėlė autorei tam tikrų sunkumų dėstant tyrimo medžiagą, nes ne į visus puikiai suformuluotus klausimus rašant darbą pavyko atsakyti. Empirinio tyrimo metu susidurta su specifiniu sovietinių dokumentų tyrimo sunkumu – formali kai kurių institucijų dokumentų analizė neleido autorei susidaryti deramo įpaveldinimo procesų vaizdo, tai ypač pabrėžė vietomis išryškėjęs konteksto trūkumas. Tai akivaizdu paveldo rūšių ty- 197 rime: pavyzdžiui, istorijos paminklų ir archeologijos paminklų analizė atlikta išsamiai, pateiktas platus tų sričių mokslo kontekstas, ir tai leidžia padaryti autorei išvadą, kad paveldosaugoje istorijos ir archeologijos paminklai atspindėjo padėtį šių sričių moksle. O architektūros ir dailės paminklų analizėje to konteksto nebelieka, todėl padaromi gana neišsamūs apibendrinimai. Apskritai darbe pavyko atskleisti, konstatuoti ir suklasifikuoti sovietmečio ir posovietinės Lietuvos paveldosaugoje vyravusias vertybines nuostatas, verčių rūšis ir jas administravusias institucijas. Autorė dar kartą primena mums, kad didžioji dalis paveldo sovietinėje Lietuvoje buvo įtraukiama į paveldo sąrašus dirbtinai išryškinant sovietinei ideologijai svarbius istorinius įvykius arba dekontekstualizuojant objektus. Padaryta svarbi išvada, kad sovietmečiu Lietuvos paminklosaugoje ekonominės paminklų vertės nebuvo suvokiamos ir formuojamos, bet aptinkama su ekonomine verte artimai susijusios panaudos vertės formavimo apraiškų, tačiau tik tarp architektūros ir urbanistikos paminklų, t. y. gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų. Visi kiti paminklai galėjo būti naudojami tik moksliniams tyrimams ir edukacinei veiklai, o funkcinė jų vertė buvo suvokiama kaip žalinga paminklams ir disonuojanti su pagrindinėmis šių paminklų mokslinėmis ir edukacinėmis vertėmis. Apibendrintas posovietinės Lietuvos paveldo įpaveldinimo chaosas (tiesa, jo virtuvė liko už tyrimo ribų), įdomiai išryškinta posovietiniu metu suklestėjusios paveldo industrijos specifika. Tačiau dėl plataus tyrimo lauko, konteksto trūkumo (vietomis) ir gana siauros šaltinių grupės (tik MMKPAT protokolai ir įstatymai) disertacija paliko apžvalginio darbo įspūdį. Pasak komisijos nario dr. D. Mačiulio, disertacija būtų kur kas labiau pavykusi, jei autorė būtų pasitelkusi ir kitus šaltinius – „eiti į archyvus ir kalbėti su žmonėmis“. Disertacijos oponento, tiriamųjų įvykių amžininko prof. J. Glemžos pasisakymas ypač išryškino pastarojo metodo svarbą. Profesorius išsamiai atskleidė sovietmečio įpaveldinimo procesų užkulisius, kurių ir buvo pasigesta darbe. Pavyzdžiui, oponentas pažymėjo, kad Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybos (disertacijoje neišnagrinėtos) vaidmuo buvo svarbus įpaveldinant paminklus. Valdybos veiklos tyrimas būtų puikiai papildęs antrosios įpaveldinimo proceso dalies, paminklo skelbimo saugomu, analizę. Gynimo metu kilusi mokslinė diskusija išryškino sudėtingą sovietmečio kultūros tyrimo problematiką ir buvo labai naudinga akademinei bendruomenei aptariant šaltinių interpretavimo, institucinio bendradarbiavimo, neformaliųjų ryšių ir apskritai lietuviškosios bei sąjunginės paveldosaugos specifikos klausimus. Doc. dr. Irena Vaišvilaitė gražiai apibendrino, kad dvi naujos disertacijos (ir du nauji daktarai) Lietuvos paveldosaugos tyrimų lauke sustiprina ir praturtina šią sritį naujomis prieigomis ir padeda suvokti šiandieninės mūsų paveldosaugos problemų šaknis bei specifiką. Marija Drėmaitė 198 ISSN 1392-0448. LIETUVOS ISTORIJOS STUDIJOS. 2011 27 Jų šviesus atminimas Domas Butėnas (1926 04 09–2011 03 06) Kovo 6 dienos pavakaryje Vilniuje, bebaigdamas 85-uosius, mirė 21 metus Vilniaus universiteto Istorijos fakultete dėstytoju valandininku dirbęs žinomas istorikas archyvaras, pastaruoju metu jau pensininkas humanitarinių mokslų (istorijos) daktaras Domas Butėnas. Domas Butėnas gimė 1926 m. balandžio 9 d. Čikagos lietuvių kolonijoje, emigrantų iš Lietuvos anykštėnų Petro ir Julijos Kazlauskaitės Butėnų šeimoje. Tėvas buvo kilęs iš Vozgėlių kaimo, motina – iš Šienaraisčio kaimo. Eidamas šeštus metus, būsimasis istorikas 1931 m. su tėvais atvažiavo į Lietuvą. Niekur neužsiminė bent kiek Amerikoje pramokęs angliškai. Troškūnų valsčiaus Gečionių kaime tėvai nusipirko 24 ha žemės su sodyba ir ūkininkavo, gyveno pasiturinčiai. Tėvų nupirktą lizdą, kuriame praleido vaikystės ir paauglystės metus, D. Butėnas laikė Tėviške. Mokslus pradėjo 1934 m. gretimame kaime – Rudžionių pradžios mokykloje – ir per trejus metus baigė keturis skyrius. Norint toliau siekti mokslo, reikėjo baigti visą reformuotos pradžios mokyklos kursą – šešis skyrius. Rudžionių pradžios mokykloje tebuvo keturi skyriai. Užtat 1937–1939 m. lankė Anykščių pradžios mokyklą ir baigė 5 bei 6 skyrius. 1939 m. rugsėjį įstojo į Anykščių progimnaziją ir 1942 m. baigė penkias jos klases (klasių skaičių ir seką supainiojo 1940 m. rudens sovietiniai švietimo pertvarkymai). 1942 m. rugsėjį įstojo į Ukmergės mokytojų seminarijos antrą kursą. Seminarijoje mokėsi iki 1944 m. balandžio. Aštuoniolikmečiui Ukmergėje buvo nesaugu: galėjo būti pagautas rekrutu į vokiečių pagalbinius karinius dalinius ar išvežtas darbams į Reichą. Todėl 1944 m. balandį metė seminariją ir grįžo į Tėviškę, nes kaimuose buvo saugiau. Kaip ir absoliuti dauguma iš kaimo kilusių moksleivių, per vasaros atostogas pagal jėgas ir poreikį dirbo tėvų ūkyje. Praūžus frontui 1944 m. liepą, kurį laiką gyveno Tėviškėje. Ignoravo potvarkius dėl mobilizacijos ir nenuvyko į karinį komisariatą, slapstėsi, kad nebūtų pagautas ir pasiųstas į frontą. 1944 m. gruodį trumpai dirbo Panevėžio apskrities švietimo skyriaus statistiku. Toks darbas nebūtų apsaugojęs nuo tarnybos Raudonojoje armijoje. Vengdamas patekti į Sovietų–Vokietijos fronto mėsmalę, D. Butėnas pasinaudojo vienintele legalia ir padoria galimybe išvengti tarnybos Raudonojoje armijoje – pradėjo mokytojauti Rudžionių pradžios mokykloje. Kaimo pradžios mokyklų mokytojai į kariuomenę nebuvo imami. Tokia galimybe išvengti fronto 1944–1945 m. pasinaudojo ne vienas vėliau garsus istorikas (Mečislovas Jučas, Rokas Varakauskas ir kt.). Domas Butėnas, kaip ir dešimtys tūkstančių Lietuvos jaunuolių, nenorėjo dėl svetimų idėjų kariauti nė vienoje pusėje. 1945 m. gegužę pasibaigė karas ir mokslo metai Rudžionių pradžios mokykloje. Pasijutęs 199 saugesnis, D. Butėnas lengviau atsikvėpė ir po vasaros atostogų negrįžo mokytojauti, bet nuo 1945 m. rugsėjo įstojo į Anykščių gimnaziją. Ją baigė 1946 m. birželį. Gimnaziją būtų baigęs labai gerais ir gerais pažymiais, jeigu ne algebros trejetas (algebros ar trigonometrijos trejetai atestate – daugelio istorikų biografijos detalė). Dvidešimtmetis jaunuolis su atestatu kišenėje 1946 m. rugpjūtį atvažiavo į Vilnių ir įstojo į Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą. Po kiek laiko suabejojo savo pasirinkimu ir atsisveikino su šituo fakultetu. Ryžosi imtis istorijos studijų. Nežinome, kokios buvo radikalaus studijų srities pasikeitimo paskatos ar priežastys. Apsispręsta buvo paskutinę dieną – liepos 31-ąją – kai dar buvo galima universiteto Priėmimo komisijai įteikti pareiškimą studijoms Istorijos-filologijos fakulteto Istorijos skyriuje. Studijų metu teko paklusti tuometiniam studijų planui, bet ypatinga D. Butėno domėjimosi sritis visą laiką buvo senoji Lietuvos istorija. Jis buvo aktyvus Studentų mokslinės draugijos Lietuvos istorijos būrelio narys. Dvejus metus buvo kurso seniūnu. Tais laikais SSRS istorijos katedros vedėjas prof. Juozas Žiugžda retai kam leisdavo pasirinkti originalesnę diplominio darbo temą. Dauguma studentų privalėjo temas rinktis iš katedros pasiūlyto sąrašo arba temą tiesiog paskirdavo katedros vedėjas. Ne išimtis buvo ir D. Butėnas. Jam diplominį darbą teko rašyti Rusijos naujosios istorijos tema – „Bresto taika“ (1918 m. taika tarp Vokietijos ir Sovietų Rusijos). Diplominio darbo vadovas buvo v. d. L. Bičkauskas-Gentvila. Studijas universitete baigė 1952 m. ir gavo istoriko kvalifikaciją. Baigęs universitetą, buvo paskirtas į Klaipėdą. Ten dirbo „Žinijos“ draugijos Klaipėdos srities skyriaus referentu. 1953 m. birželį buvo likviduotos sritys, kartu ir D. Butėno darbovietė, kurioje pagal paskyrimą privalėjo dirbti trejus metus. Tai atvėrė jam kelią stoti į aspirantūrą, nes 1953 m. buvo paskelbtas priėmimas į stacionarią istorijos aspirantūrą. Tai buvo retas įvykis 6-ajame–7-ajame dešimtmetyje. D. Butėnas 1953 m. rugpjūtį padavė pareiškimą stoti į aspirantūrą, rugsėjį išlaikė stojamuosius egzaminus, o lapkritį tapo Vilniaus universiteto SSRS istorijos katedros aspirantu. Jo moksliniu vadovu buvo paskirtas prof. Ignas Jonynas. Ben- 200 dravimas su iškiliu profesoriumi nebe studento, bet aspiranto lygmeniu neabejotinai buvo labai naudingas D. Butėno profesiniam brendimui. 1954 m. liepą vadovui mirus, spalį moksliniu vadovu buvo paskirtas Juozas Jurginis. Tai irgi buvo asmenybė, savo erudicija ir žinojimu teigiamai veikusi jauną istoriką. Nelengvi buvo pirmieji metai aspirantūroje. Sušlubavo sveikata, teko gydytis. Tad per tuos metus daug nuveikti nepavyko. Kandidatinio minimumo egzaminus išlaikė 1955 m. Pagal individualų aspirantūros planą, istorijos mokslų kandidato disertaciją D. Butėnas turėjo ginti 1956 m. lapkritį, t. y. baigiantis aspirantūros laikui. SSRS aukštojo mokslo ministerijos Vyriausioji universitetų valdyba aspirantūros laiką pratęsė iki 1957 m. kovo 1 d. – kompensavo dėl ligos pirmaisiais aspirantūros metais prarastą laiką. Disertacija buvo užbaigta rašyti jau pasibaigus aspirantūros laikui, bet dėl formalių kliūčių jos tekstas netgi nebuvo svarstytas katedroje. Pagal to meto tradiciją, istorijos mokslų kandidato disertacija turėjo būti ne mažiau kaip 400 mašinraščio puslapių. Nedidelės apimties disertacija, nepaisant problemos mokslinio reikšmingumo, jos tyrimo kokybės bei negausių šaltinių, nebuvo laikoma tinkama ginti. D. Butėno disertacijos tekstas tebuvo apie 120 mašinraščio puslapių, nes jo tema šaltinių buvo nedaug, ypač XVI amžiaus. Kelerių metų darbas nebuvo vainikuotas disertacijos gynimu ir nuėjo perniek. Tokia tema išleisti knygą anuo metu buvo beviltiška. Patyręs tokią nesėkmę, D. Butėnas atsisveikino su svajonėmis apie mokslininko ar akademinę karjerą. 1957 m. balandį pradėjo dirbti Lietuvos centriniame valstybės istorijos archyve (LCVIA) moksliniu bendradarbiu. Tai buvo metai, kai Lietuvoje pradėta keisti požiūrį į archyvus ir jų svarbą visuomenėje, pradėta siekti archyvų darbo kokybės, skirta daugiau dėmesio darbuotojų kvalifikacijai, pradėta rinkti darbuotojus iš vietinės kilmės žmonių, ypač mokančių ne tik rusų kalbą, bet ir lietuvių bei kitas vietines kalbas. Tuomet tokie vadinti nacionaliniais kadrais. Čia slypėjo D. Butėno karjeros valstybės archyvuose sėkmė. Jis buvo šiame archyve pirmas lietuvis mokslo darbuotojas, baigęs universitetą, juolab netgi specialiai rengęsis mokslininko karjerai. Tokią kvalifikaciją tame archyve turėjo tik Genadijus V. Kiseliovas, nemokėjęs lietuviškai, neturėjęs lotynų kalbos pradmenų, iš esmės naudojęsis Istorijos archyvu ir dirbęs Baltarusijai bei jos istorijos mokslo naudai. D. Butėnas progimnazijoje ir gimnazijoje buvo gavęs lotynų kalbos pagrindus, universitete pramoko lenkiškai, tobulino rusų kalbos įgūdžius. Visos šitos kalbos buvo labai reikalingos darbui Istorijos archyve. Be to, D. Butėnas turėjo Lietuvos istorijos žinių, o to stokojo dauguma LCVIA darbuotojų. Buvo susipažinęs su XVII–XX a. pradžios lietuvių kultūros istorijos bruožais, tad po svetimtaučių maniera ir svetima kalba užrašytomis pavardėmis bei vardais mokėjo šaltiniuose surasti lietuvių kultūros žmones. Maždaug kartu su D. Butėnu į LCVIA dirbti atėjo dar du intelektualai: prieš keletą metų obskurantų išvarytas iš archyvo dr. Jurgis Orda ir jaunas universiteto absolventas istorikas Romualdas Firkovičius. Šiedu vėliau stipriai parėmė D. Butėno pastangas. Jau po metų D. Butėnas pelnytai paaukštinamas – 1958 m. balandį tampa LCVIA skyriaus viršininku. Daugiau atsakomybės, bet ir daugiau erdvės, savarankiškumo. Atsirado daugiau laiko geriau susipažinti su archyvo fondais, kaupti jį dominusią informaciją. Spaudoje vis dažniau pasirodydavo jo straipsnių. Pagaliau 1961 m. liepą D. Butėnas paskiriamas LCVIA direktoriumi. Jis buvo sukeistas vietomis su iki tol direktoriavusia Polina A. Nikitina, pokaryje iš Krasnojarsko atsiųsta kaip pagalba specialistais Lietuvos archyvams. Tai buvo energinga ir iniciatyvi darbuotoja, bet visiškai neišmananti krašto specifikos, mokanti tik rusų kalbą, savaip įsivaizduojanti Lietuvos valstybės ir jos archyvų raidą, savaip suvokianti savo vaidmenį juose. Direktoriaus pakeitimas sudarė sąlygas įgyvendinti anksčiau suformuluotą nuostatą: sustabdyti bet kokį legalų dokumentų naikinimą, taip pat užkirsti kelią nepagrįstam fondų ar jų dalių perdavimui Baltarusijai. Be direktoriaus aktyvios pozicijos Archyvų valdybai tai pasiekti buvo sunku. Taip buvo išsaugota nuo sunaikinimo bažnytinių institucijų bei dvarų archyviniuose fonduose buvusi ūkinė ir finansinė dokumentacija, kurią Vyriausioji archyvų valdyba Maskvoje buvo leidusi sunaikinti. Archyve buvo baigta kalbėti apie tai, kad netikslinga toliau saugoti senas metrikų knygas, kurios praktinėms reikmėms nebereikalingos. Archyvų valdybos pastangomis 1967 m. buvo gautas Maskvos sutikimas ir 1968 m. šios valdybos lėšomis buvo pradėta mikrofilmuoti Maskvoje laikomą Lietuvos Metriką, o jos mikrofilmus (negatyvą ir pozityvą) gabenti į Lietuvą. Gavęs iš Archyvų valdybos keliasdešimt pirmųjų pagal inventorių Metrikos knygų mikrofilmų, apie 1970 m. D. Butėnas užsimojo LVIA saugyklų lentynose sustatyti vienodai įrištas dar vieno Lietuvos Metrikos nuorašo knygas popieriaus laikmenoje, kad tyrinėtojams nereikėtų vargti dešifruojant mikrofilmus iš netobulų skaitymo aparatų. Buvo padaryta popieriuje keliolikos knygų kopija, bet sumanymo teko atsisakyti, nes Lietuvoje turėta dauginimo technika nebuvo įmanoma iš mikrofilmo atspausti popieriuje kokybiškas kopijas. Archyvų valdyboje pasikeitus kai kuriems darbuotojams, o naujiesiems padarius klaidų, jau įpusėtas Lietuvos Metrikos kopijavimas 1978 m. buvo pavestas D. Butėnui. Per metus po keletą kartų važinėdamas į Maskvą, jis vežiojo paskolintą Metrikos negatyvą, iš kurio Vilniuje buvo daromos kopijos Lietuvai. 1983 m. D. Butėnas baigė kopijuoti Lietuvos Metriką. Taip LCVIA atsidūrė Lietuvos Metrikos kopija, išskyrus šešias knygas, kurių kopijos Lietuvai tuomet Maskva nedavė. D. Butėnas nuo 1970 m. pats intensyviai ieškojo Lietuvos istorijos dokumentų Rygos, Maskvos, Petrozavodsko archyvuose; pagal skelbtą informaciją – Varšuvoje. Jo surasti dokumentai buvo mikrofilmuojami ir LCVIA jo pastangomis pasipildė apie 20 tūkst. kadrų mikrofilmo. Iš Rygoje saugomo magistrato „Užsienio archyvo“ gautos 62 negatyvinės didelio formato plokštelės su Gedimino laiškų, vėlesnių privilegijų bei raštų kopijomis. Pagal jas D. Butėnas padarė atradimą: nustatė, kad Gedimino laiškų 1966 m. leidinyje, kuris parengtas pagal ankstesnes publikacijas, yra nemažų netyčinių kupiūrų bei kitokių netikslumų. 1976 m. D. Butėnui buvo išskirtiniai. Sovietų Sąjungoje pakeitus disertacijų gynimo tvarką, buvo apribota ir istorijos mokslų kandidato disertacijos apimtis (120–200 mašinraščio puslapių). D. Butėnui atsirado galimybė ginti prieš 19 metų parašytą disertaciją, ją patikslinus, suredagavus ir parašius naują įvadą. Dėl gynimo tvarkos pertvarkymų Lietuvoje istorikai dvejus metus negalėjo ginti disertacijų ir jau rikiavosi preten- 201 dentų eilutė. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, D. Butėnas istorijos mokslų kandidato disertaciją „Dvaro šeimyna XVI–XVII amžiuje“ apgynė Vilniaus universitete 1976 m. lapkričio 24 d. tik pradėjusios funkcionuoti istorijos mokslų moksliniams laipsniams teikti specializuotos tarybos pirmojoje sesijoje. Po penkių mėnesių Aukščiausioji atestacijos komisija Maskvoje D. Butėnui išdavė istorijos mokslų kandidato diplomą. D. Butėnas Vilniaus universitete 1970–1991 m. dirbo dėstytoju valandininku. Istorijos fakultete archyvistikos specializacijos studentams dėstė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institucijų istoriją, o paskui dar ir XIX a. Rusijos valstybinių įstaigų istoriją. Turėjo diplomantų, vadovavo kursiniams darbams. Studentams skaityto speckurso pagrindu parengė ir išleido knygą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybinių ir visuomeninių institucijų istorijos bruožai XIII–XVIII a.“ (1997 m.). 202 Tuometinis Archyvų valdybos viršininkas, vėliau žymus platformininkas ir jedinstvininkas Vytautas Kardamavičius 1987 m. pavasarį atleido 61 metų Domą Butėną iš direktoriaus pareigų ir išsiuntė į pensiją. Direktoriaus postą užėmė nomenklatūros žmogus. Savaime suprantama, D. Butėnas tokį vyresnybės sprendimą skaudžiai išgyveno, nes dirbti dar buvo pajėgus. Trejus metus prie pensijos prisidurdavo, dirbdamas Istorijos ir etnografijos muziejaus pagalbinio personalo darbuotoju. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, grįžo į Istorijos archyvą ir iki 1999 m. jame triūsė eiliniu darbuotoju. Domas Butėnas palaidotas vaikystės parapijos Andrioniškio kapinėse (Anykščių r.), šalia savo senelių, tėvų ir žmonos archeologės Eugenijos Gintautaitės-Butėnienės. Paliko du sūnus: chirurgą doc. dr. Petrą ir archeologą Eugenijų. Sigitas Jegelevičius Atmena „Lietuvos istorijos studijŲ“ autoriams 1. Straipsniuose ir pranešimuose turi būti moks lo darbams būdingos dalys: a) įvadas, kuriame nurodomas tyrimo tikslas, uždaviniai, objektas, metodas, problemos tyrimo būklė (istoriografija), šaltiniai; b) gauti rezultatai, tyrimo aprašymas; c) išvados; d) išnašos. Straipsnio dalys gali turėti antraštes ir paantraštes. 2. Prie straipsn ių ir pran eš im ų prid ed am a santrauka anglų ar kita paplitusia užsienio kalba. Straipsniai ir pranešimai gali būti parašyti užsienio kalba. Tada pridedama santrauka ne tik anglų, bet ir lietuvių kalba. 3. Nuorodos į šaltinius ir literatūrą įforminamos pagal Lietuvoje pritaikytas tarptautines taisykles (populiariai išdėstyt a mok om oj oj e knyg el ėj e: Kastanauskaitė D. Bibliografinis mokslo darbo apipavidalinimas: Mokomoji priemonė Komunika cijos fakulteto studentams. Vilnius: VU leidykla, 1998. 92 p.). 4. Visi straipsniai, pranešimai, apžvalgos, pub likacijos recenzuojami anonimiškai dviejų recen zentų. Rašinių kalbą tvarko redaktorė. 5. Rašinių tekstas pateikiamas elektroninėje laikmenoje (el. paštu: sigjeg@gmail.com). 6. Opt im al i įteik iam ų rank raščių api mt is: straipsnių, pranešimų ir publikacijų – ne daugiau kaip 1 autorinis lankas (40 000 spaudos ženklų), apžvalgų – 0,5 autorinio lanko, recenzijų ir moks linio gyvenimo aprašymų – 0,25 autorinio lanko, kitų rašinių – 0,1 autorinio lanko. Santraukos apimtis – 30–50 eilučių (įskaitant autoriaus vardą bei pavardę ir antraštę). Lentelės spausdinamos ant atskirų lapų. Straipsniuose, pranešimuose, apžval gose autoriaus vardas, pavardė ir duomenys apie autorių rašomi prieš antraštę. Pvz.: Antanas Antanavičius Profesorius habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Vilniaus universiteto Filosofijos katedra Didlaukio g. 47 LT-08303 Vilnius El. paštas: antanas.antanavicius@aula.vu.lt Kituose rašiniuose vardas ir pavardė rašomi po teksto. 7. Diskelyje tekstas turi būti parengtas Micro soft Word (6.0 arba 7.0) teksto redaktoriumi, Times LT, Times New Roman, Baltic, rusiškas tekstas – Ti mes RS šriftu. Autorių pavardės ir inicialai išnašose ir literatūros sąrašuose spausdinami kursyvu. 8. Dėl didesnės apimties rašinių, taip pat dėl iliustracijų reikia tartis su redaktorių kolegija. 9. Straipsniuose ir pranešimuose po išnašų, o apžvalgose bei publikacijose po tekstu dešinėje pu sėje nurodoma teksto įteikimo redaktorių kolegijai data, o kitoje eilutėje užrašoma: Parengta skelbti. 10. Redaktorių kolegija itin pageidauja recen zijų bei mokslinio gyvenimo aprašymų. 11. Prie visų rašinių ant atskiro lapo autoriai prideda rašinio antraštės vertimą į anglų, vokiečių, lenkų bei rusų kalbas. Redakcijos adresas: Istorijos fakultetas, Vilniaus universitetas Universiteto g. 7 LT-01122 Vilnius. El. paštas: janina.leoniene@if.vu.lt „Lietuvos istorijos studijų“ ankstesnius to mus galima įsigyti Istorijos fakulteto dekanate (be antkainio). 203 Lietuvos istorijos studijos 2011 27 M oks lo darbai Kalbos redaktorė Gražina Indrišiūnienė Viršelio dailininkas Gediminas Markauskas Maketavo Ilona Švedovaitė Už straipsnių turinį atsako autoriai 17,60 aut. l. 12,75 sp. l. Tiražas 100 egz. Išleido Vilniaus universitetas Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius Spausdino UAB „Ciklonas“ J. Jasinskio g. 49, LT-01111 Vilnius Kaina sutartinė

Lietuvos istorijos studijos - VU Istorijos fakultetas

Products

Support

Lietuvos istorijos studijos - VU Istorijos fakultetas

Add this document to collection(s)

Add this document to saved

Suggest us how to improve StudyLib