Lietuvos Metrikos naujienos
реклама
LIETUVOS ISTORIJOS INSTITUTAS 5-2001 LIETUVOS METRIKOS NAUJIENOS LII LEIDYKLA Vilnius-2002 ИНСТИТУТ ИСТОРИИ ЛИТВЫ 5-2001 НОВОСТИ ЛИТОВСКОЙ МЕТРИКИ UDK 930.1 Li 301 Redakcinė grupė: Lina Anužytė Lietuvos istorijos institutas Artūras Dubonis (ats. redaktorius) Lietuvos istorijos institutas NEWS OF LITHUANIAN METRICA LITHUANIAN INSTITUTE OF HISTORY 5-2001 psl. 2. Zigmantas Kiaupa Lietuvos istorijos institutas Irena Valikonytė Vilniaus universitetas Redakcinės grupės narių nuomonė gali nesutapti su straipsnių autorių nuomone Mokslinis informacinis biuletenis © Lietuvos istorijos institutas, 2002 © Straipsnių autoriai, 2002 ISSN 1392-3382 TURINYS Pratarmė......................................................................................................4 Lina Anužytė LIETUVOS METRIKA. Knyga Nr. 532 (1569–1571). Viešųjų reikalų knyga 10........................................................................................5 Darius Antanavičius LIETUVOS METRIKA. Knyga Nr. 12 (1522–1529). Užrašymų knyga 12..................................................................................................7 Irena Valikonytė LIETUVOS METRIKA (1542 m.). 11-oji Teismų bylų knyga (XVI a. pabaigos kopija)........................................................................10 Zigmantas Kiaupa Nauja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padūmės sąrašų publikacija – 1690 m. Trakų vaivadijos sąrašai.....................13 Zigmantas Kiaupa Šiek tiek mįslinga Žygimanto Augusto laikų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaro iždo raštinės knyga.............................16 Laimontas Karalius Lietuvos Metrikos tyrimams skirtas baltarusių periodinis leidinys.....18 psl. 3. Artūras Dubonis Lietuvos Metrikos knyga Vilniuje.........................................................22 Aleh Dziarnovič Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Metrikos tyrinėjimai ir leidyba Baltarusijoje............................................................................24 Lietuvos Metrikos knygos, išleistos 1987–2002 metais........................31 Abstract.....................................................................................................35 PRATARMĖ Šiame Lietuvos Metrikos naujienų numeryje, kaip ir kituose keturiuose, pateikiame išleistų Lietuvos Metrikos knygų anotacijas arba apie jas pačių parengėjų parašytus autoreferatus. Kartu su Vilniuje išspausdintomis Lietuvos Metrikos knygomis Nr. 12, 230 (paskelbta pirmoji Vilniaus pilies teismo knyga!) ir 532, anotuojamas Lietuvos Metrikos knygų kompleksui artimas Dūmų surašymas ir Žygimanto Augusto dvaro iždo raštinės knyga, išleisti Varšuvoje (Lenkija). Į rinkinį įdėjome nedidelį referatą apie Lietuvos Metrikos knygą Vilniuje ir metrikianos tyrimų Baltarusijoje apžvalgą. Džiugu pabrėžti, kad Minske (Baltarusija) vėl išleista Lietuvos Metrika – 44-oji knyga, Lenkijoje – Nr. 131. Apie jas – kitame mūsų biuletenio numeryje. Mes, šio rinkinio sudarytojai ir autoriai, kviečiame Lietuvos Metrikos naujienose pareikšti savo nuomonę apie Lietuvos Metrikos tyrinėjimus ir skelbimą, pateikti pasiūlymų. Drauge būsime dėkingi, jei gausime informaciją apie naujas metrikianos pozicijas, straipsnių ar nedidelių publikacijų atspaudus ar kopijas. Lietuvos Metrikos naujienos Lietuvos istorijos institutas Kražių 5, LT-2001 Vilnius LIETUVA Tel. 262 68 48 Faksas 261 14 33 el. paštas: [email protected] psl. 4. LIETUVOS METRIKA. Knyga Nr. 532 (1569–1571). Viešųjų reikalų knyga 10. Parengė L. Anužytė ir A. Baliulis, Vilnius: Žara, 2001, 156 p., 1200 egz. 2001 m. buvo išleista Lietuvos Metrikos (toliau – LM) 532-oji arba Viešųjų reikalų 10-oji knyga. Tai jau trečia Viešųjų reikalų serijos knyga, parengta Lietuvos istorijos institute pastaraisiais metais. Anksčiau, 1996 m., buvo paskelbta 7-oji1, o 1999 m. – 8-oji2 Viešųjų reikalų knygos. LM 532-oje knygoje įrašyti dokumentai, išduoti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) raštinėje 1569 m. ir vienas, paskutinis, dokumentas (Nr. 85) – 1571 m., valdant didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui. Dokumentų turinys gana įvairus. Kai kuriuose jų atsispindi užsienio politikos reikalai. Ruošiantis bendram LDK ir Lenkijos Karalystės seimui Liubline buvo išsiųsti valdovo raštai kunigaikščiams, ponams, įvairiems pareigūnams ir dvarionims dėl pavietų seimelių sušaukimo gegužės 10 d. Juose prašoma apsvarstyti unijos klausimą ir gegužės 30 d. atvykti į Liubliną (Nr. 10, 11). Rašte Ponų tarybos nariams (pateiktas jų sąrašas) nurodoma atvykti į Liublino seimą ir galutinai susitarti dėl unijos su Lenkijos Karalyste (Nr. 12). Valdovo instrukcijoje pasiuntiniui, vykstančiam į pavieto seimelį, išdėstyta, ką jis turi valdovo vardu sakyti (dėl prasidėjusių karo veiksmų su maskvėnu, dėl abiejų valstybių unijos ir dėl įgaliojimų pasiuntiniams į seimą) (Nr. 13). Be to, konstatuojama, kad Vinicos pilis iki prijungiant ją prie Lenkijos priklausė LDK (Nr. 76) bei šiek tiek užsimenama apie maskvėnų kariuomenės, telkiamos prie Smolensko, stebėjimą (Nr. 4). Knygoje yra įrašų, susijusių su pasienio pilių reikalais. Nustatyta, kada ir kiek algos turi būti mokama pasienio pilių kariams (Nr. 77), pasienio pilių rotmistrams nurodoma išduoti pinigų kareivių algoms sumokėti, o jei ižde pinigų nebūtų, pilių ūkvedžiai turi duoti jiems maistą skolon iš pilių sandėlių (Nr. 71). Leidžiama įkeisti valstybės dvarus, nes pasienio pilių aprūpinimui, kareivių algoms ir kitiems neatidėliotiniems reikalams skubiai reikia pinigų (Nr. 8). Be to, pažymima, kad Čerkasų, pasienio miesto, miestiečiai turi teisę gaudyti žuvis, nes jie moka už pilies sargybą (Nr. 14), nurodoma neimti iš jų sidabrinės mokesčio, kadangi samdydami pilies 1 Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 564 (1553–1567). Viešųjų reikalų knyga 7. Parengė A. Baliulis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, 208 p. 2 Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 530 (1566–1572). Viešųjų reikalų knyga 8. Parengė D. Baronas ir L. Jovaiša, Vilnius: Žara, 1999, 116 p. psl. 5. sargybą yra nuskurdinti (Nr. 15). Gomelio rotmistrams leidžiama laikyti neapmokestintą smuklę pasienio pilyje (Nr. 16), nemokėti činšo už namus, kuriuose apgyvendinti jų kuopų kareiviai, ir gaudyti žuvį upėse ir ežeruose (Nr. 17), motyvuojant tuo, kad kitaip pasienio pilyje neįmanoma išlaikyti karių, laiku negaunančių algos. Nemažai knygos aktų informuoja apie sunkią tuometinę valstybės iždo padėtį, nuolatinį pinigų stygių samdomos kariuomenės algoms ir dažniausiai su tuo susijusį žemės valdų davimą ar įkeitimą. Kai kuriuose dokumentuose kalbama apie garantijas dėl apmokėjimo už tarnybą (Nr. 4, 69, 70), pilių statybą ir tvirtinimą (Nr. 22, 38, 85), pastočių siuntimą ir valdovo žirgų aprūpinimą pašarais (Nr. 20, 22, 30), žemės matavimą valakais ir kompensacijas už paimtą žemę (32, 39, 49, 54), atleidimą nuo mokesčių dėl gaisrų ir kitų nelaimių (Nr. 15, 35), pareigūnų (Nr. 47, 48) ir vienuolynų archimandritų (Nr. 1, 3) skyrimą bei kitus klausimus. Reikia pažymėti, kad šioje knygoje yra rotmistrų (Nr. 70, 72), Ponų tarybos narių (Nr. 12) ir pavietų sąrašai (Nr. 42). Taigi aptariamasis dokumentų turinys patvirtina, kad ši knyga atitinka Viešųjų reikalų knygos pavadinimą. LM 532-osios knygos apimtis gana nedidelė, ją sudaro 110 rankraštinių lapų, kuriuose įrašyti 85 dokumentai ir du dokumentų registrai. Visi dokumentai ir XVI a. registras rašyti gudų kalba kirilicos raidėmis, XVIII a. registras buvo perrašytas lotyniškomis raidėmis. Knyga paskelbta iš mikrofilmo, esančio Lietuvos istorijos institute. Pati knyga saugoma Rusijos valstybiniame senųjų aktų archyve Maskvoje ir yra sunkiai pasiekiama, todėl parengėjai neturėjo galimybės nustatyti jos vandenženklių ir kitų archeografinių ypatybių. Knygos dokumentai išdėstyti ne chronologine seka, todėl po tekstų spausdinamas Chronologinis dokumentų sąrašas. Įdėtas registruose esančių ir išnašose naudotų santrumpų sąrašėlis, išsamios dalykų, asmenvardžių ir vietovardžių rodyklės bei nuodugnus dokumentų turinys lietuvių kalba. Pačioje knygos pabaigoje pateiktas Lietuvos Metrikos knygų, išleistų Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje 1993–2001 metais, sąrašas. Neabejotina, kad šios kaip ir kitų LM knygų dokumentai turi didžiulę istorinę vertę. Kiekviena naujai paskelbta LM knyga padaro jos lobyną prieinamesnį platesniam tyrinėtojų ir vartotojų ratui. Lina Anužytė (Vilnius, Lietuvos istorijos institutas) LIETUVOS METRIKA. Knyga Nr. 12 (1522-1529). Užrašymų knyga 12. Parengė D. Antanavičius ir A. Baliulis, Vilnius: Žara, 2001, 856 р., 1000 egz. psl. 6. Lietuvos Metrikos 12 knygos pasirodymas – neabejotinai yra įvykis. Pirmiausia pasakytina, kad ji yra pati storiausia ir svariausia (svoris – 2,25 kg) iš visų iki šiol pasirodžiusiųjų, ir įrašytų aktų skaičiumi gerokai lenkia savo artimiausias kaimynes. Šioje knygoje įrašyti 777 numeruoti dokumentai, bet turint galvoje tai, kad kai kuriuose aktuose (ypač lotyniškuose) yra įterptas ištisas ankstesnis dokumentas, jų skaičius perkopia 800 (8-oje knygoje yra 626, 224-oje – 525, 225-oje – 418, o 227oje – 420 numeruotų dokumentų). Bergždžias dalykas mėginti nurodyti vertingesnius 12 knygos dokumentus: kas vienam esti aukso vertės, kitam visiškai nesvarbu, ir atvirkščiai. Verčiau pasakytina tokia bendresnė mintis. Ne tik dokumentų skaičius lemia šios knygos vertę. Svarbiausia, kad LDK vidaus santykių tyrinėtojas gauna fundamentalų kompleksinį šaltinį, be kurio neišsivers nagrinėdamas XVI a. 3 dešimtmečio įvykius. Galima pridurti, kad jau išleidus 1–2, 10–11, 25, 222–225 knygas, su šios knygos pasirodymu minėtas dešimtmetis pamažu tampa kone privilegijuotu: belieka sulaukti pasirodant Lietuvos Metrikos 14, 15 (pastarosios baigiamos ruošti spaudai Lietuvos istorijos instituto Archeografijos skyriuje) ir 226 knygų, ir visi kompleksiniai šio dešimtmečio šaltiniai jau bus paskelbti. Toliau į darbą galės kibti atskirų problemų tyrinėtojai. Knygos struktūra bemaž tokia pati kaip ir kitų jau pasirodžiusių Lietuvos Metrikos knygų ruošiamų spaudai Lietuvos istorijos instituto Archeografijos skyriuje. Ji pradedama trumpa pratarme lietuvių, anglų ir rusų kalbomis (p. 5–13). Toliau spausdinami pilni XVIII ir XVI a. knygos dokumentų registrai (p. 17–117). Dokumentų tekstai užima p. 119–629. Chronologinis dokumentų sąrašas – p. 630-635. Santrumpos – p. 636–637. Ypač pažymėtina rodyklių apimtis – 160 puslapių (p. 639–802). Knyga baigiama turiniu anglų, rusų ir lietuvių kalbomis. Turinyje lietuvių kalba išvardyti visi 777 knygos dokumentai (p. 805–851). Pabaigoje pridėta lentelė, kurioje nurodytos visos pastarųjų metų Lietuvos Metrikos knygų publikacijos. Gaila, kad dėl menkų tarpusavio ryšių liko neįtraukta tuo pačiu metu Vilniaus universiteto istorikų rengta ir išleista 230 knyga. Gudiškus knygos dokumentus parengė A. Baliulis, lotyniškus – šių eilučių autorius. Iš 777 dokumentų 715 yra gudiški, todėl visi su šios knygos pasirodymu susiję laurai priklauso A. Baliuliui. Lotyniški dokumentai skaičiumi, žinoma, nė negali būti lyginami su gudiškais, bet neprilygdami skaičiumi jie pastaruosius pranoksta apimtimi ir struktūros sudėtingumu. Nesuklysime pasakę, kad gudiškų dokumentų (su antrašte imtinai) apimties vidurkis – 1–1,5 skilties, o 2–3 skilčių dokumentai – retas paukštis. 2–3 skiltys – lotyniškų dokumentų vidurkis. Nors yra ir tokių „milžinų“, kaip Nr. 765 (8 skiltys), 723 (7 skiltys), 732, 745, 767, 775 (6 psl. 7. skiltys), 724 ir 760 (5 skiltys). Tai dažnai susiję su tuo, kad lotyniškuose dokumentuose, kaip minėta, yra įrašytas ankstesnis dokumentas. Minėti „milžinai“ ir kiti 3–4 skilčių „vidutiniokai“ buvo gana sudėtingi. Jei dokumentą, kurį publikuotojas turi parengti spaudai, lygintume su muzikos kūriniu, 1–2 skilčių aktą galima vadinti trumpu etiudu, o 4–8 skilčių aktas – tai jau ištisa sonata. Palikus nuošalyje metaforas, pasakytina, kad prie kai kurių iš minėtų „milžinų” teko sėdėti net po savaitę, kol jie buvo įveikti. Knygos gudiški dokumentai parengti įprastu būdu, jokių didesnių naujovių ar skirtumų nėra. Lotyniški dokumentai buvo parengti kitaip nei Lietuvos Metrikos 25 knygoje. Tam yra priežasčių. Ruošdami spaudai Lietuvos Metrikos 25 knygos lotyniškus dokumentus, susidūrėme su LDK krašto privilegijomis, iš kurių pati pirmoji (1387 m.) pagal naujausius reikalavimus iki tol nebuvo paskelbta (visų cituojama pirmoji T. A. Działyńskio – J. Lelewelio publikacija nebeatitinka šių dienų reikalavimų, be to, kai kuriose vietose joje pateikti klaidingi žodžių skaitymo variantai). Tarp kitų LDK krašto privilegijų šioje knygoje neaiškiu būdu atsidūrė didžiulis ir be galo painus, veikiausiai 1529 m. krašto privilegijos parengiamojo varianto nuorašas. Todėl manėme, kad verta šiuos tekstus skelbti su visu moksliniu „aparatu”. Pasirinkus tokį publikacijos kelią, neliko nieko kita, kaip taikyti jį ir likusiems knygos lotyniškiems dokumentams, juoba, kad dauguma jų jau buvo skelbti ir gerai žinomi. Visai kitaip yra su Lietuvos Metrikos 12 knygos lotyniškais dokumentais. Pirma, dauguma jų iki šiol iš viso nebuvo skelbti. Antra vertus, patys dokumentai niekuo neišsiskiria iš šimtų panašių aktų, įrašytų kitose knygose. Trečia, leisdami 25 knygą, supratome, kad Lietuvoje veikiausiai dar nėra nė vienos mokslinės leidyklos, kuri be didesnių klaidų sumaketuotų tokius sudėtingus tekstus. Nuopelnus, kad 25 knyga pasirodė daugmaž tokia, kokia turėtų būti, šių eilučių autorius nesikuklindamas priskiria sau, nes pats sėdėjo prie maketuojamų puslapių ir po vieną dėliojo visas dvigubas išnašas, tikrino puslapių antraštes, šriftų dydžius, žodžių kėlimus ir visa kita, nors ir jam nepavyko visko sužiūrėti. Ši patirtis išmokė, kad Lietuvoje viską reikia daryti kuo paprasčiau, antraip visi sudėtingi sumanymai (kad ir kokie moksliški ir pagrįsti jie būtų) atsisuka prieš patį sumanytoją. Taigi rengdami Lietuvos Metrikos 12 knygos lotyniškus tekstus, nutarėme nedėti nė vienos išnašos ir pakeisti jas įvairiais sutartiniais ženklais pagrindiniame tekste. Taip pat atsisakėme atskiro dokumentų apyrašo. Visa tai kompensavome rodyklėmis, kuriose įgyvendinome tai, ko dėl laiko stokos iki galo nepavyko padaryti publikuojant 25 knygą. Pirmiausia atsižvelgdami į šių dienų Rytų Europos nepriklausomų valstybių sienas, moksliškai ir, galima pridurti, „politiškai” korektiškiausiai išsprendėme vietovių pavadinimų pagrindinės formos pasirinkimą: psl. 8. Lietuvoje lokalizuoti ir identifikuoti vietovardžiai pateikiami lietuviška forma, Rusijoje – rusiška, Lenkijoje – lenkiška, Baltarusijoje – baltarusiška, Ukrainoje – ukrainiška, Vokietijoje – vokiška ir t. t. (Kirilica rašomi vietovardžiai transliteruoti lotyniškais rašmenimis pagal priimtą tarptautinę sistemą). Manytume, jei norime iš artimiausių kaimyninių šalių publikuotojų reikalauti, kad istoriniuose šaltiniuose sutinkami ir dabartinės Lietuvos ribose lokalizuojami vietovardžiai rodyklėse būtų pateikiami lietuviškai, pirmiausia patys turime rodyti pavyzdį. Kas nors gali tarti: kokia čia nauja Amerika? Teisybė, jokia, bet yra viena vingrybė. Reikalas tas, kad kalbama ne apie vieną kitą dešimtį, o apie kelis šimtus vietovių, dažnai tokių, kurioms rasti reikia specialių topografinių žemėlapių. Be to, neverta nė sakyti, kad susidūrėme ne su XXI, o su XVI a. vietovėmis. Kai kurių iš jų laikui bėgant iš viso neliko, kai kurių pavadinimai pakito ir pan. Taigi radus rodyklėje, pavyzdžiui, vietovardį Sugorth, lacus поп identificatus ad eccl. par.lem Nemenčinė pertinens, reikia turėti galvoje, kad žodis „neidentifikuotas“ nėra parašytas atsitiktinai ar lengvabūdiškai: jis yra konkretaus „juodo” darbo rezultatas – atidžiai buvo peržiūrėtas naujausias Nemenčinės apylinkių kosminio vaizdo žemėlapis, kurio dar reikia specialiai ieškoti, ir įsitikinta, kad tokio ežero šiuo metu ten nėra. Kad bent apytikriai būtų suvoktas šio darbo mastas, pasakytina, kad lotyniškų dokumentų rodyklei parengti šių eilučių autorius sugaišo daugiau nei pusmetį. Didesnę diskusiją gali kelti rodyklės lotyniškoje dalyje pasirinktos žinomų asmenų vardų pagrindinės formos. Be vienos kitos išimties jos yra lenkiškos. Tai daryta irgi turint galvoje keletą svarbių aplinkybių. Pirma, lietuvių šaltinių publikavimo tradicija iki šiol neturi nustačiusi bent kiek tvirtesnių „atlietuvinimo” taisyklių, o lietuvių istorikų analitiniuose darbuose šiuo metu vyrauja tikra jų „mišrainė”. Antra vertus, manytume, kad pats „atlietuvinimas” – jau praeities faktas. Trečia, lenkų kalba seniai yra tapusi Rytų Europos regiono istorikų „tarptautine” kalba, ja parašyti visi svarbiausi genealoginiai ir heraldiniai darbai, todėl Lietuvos Metrikos knygose, skirtose pirmiausia profesionaliems istorikams, butų logiška ir patogu rasti tas formas, kurias be vargo supras bet kurios šalies mokslininkas. Suprantama, tai nereiškia, kad šios taisyklės turi būti laikomasi ir analitiniuose darbuose. Juose kiekvienos šalies istorikai vartoja vienos ar kitos kalbos priimtas formas, ir Lietuvos Metrikos knygų parengėjai tam neturi beveik jokios įtakos. Publikuojant tokios apimties darbą, savaime suprantama, niekada nepavyksta išvengti didesnių ir mažesnių apsirikimų ir klaidų. Jų yra ir šioje knygoje. Už visas jas parengėjai prisiima atsakomybę ir gali pasiteisinti tuo, kad yra žmonės, o ne dievai. psl. 9. Darius Antanavičius (Vilnius, Lietuvos istorijos institutas) LIETUVOS METRIKA (1542 т.). 11-oji Teismų bylų knyga (XVI a. pabaigos kopija). Parengė I. Valikonytė, S. Viskantaitė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001, XL+119 р., 500 egz. Skaitytojams pateikiama dar viena Lietuvos Metrikos (toliau – LM) Teismų bylų knygos (toliau – TBK) publikacija, parengta iš Maskvoje, Rusijos valstybiniame senųjų aktų archyve saugomos knygos kopijos3, kurią nuo neišlikusio originalo nurašė nežinomas kopijuotojas (išskyrus keletą sakinių, įrašytų kita rašysena l. 17v ir 28v) pačioje XVI a. pabaigoje. Tokį datavimą patvirtina folianto vandenženkliai, nes rankraštyje nenurodyta nei nurašymo nuo originalo data, nei perrašytojas. Knygos viršelių ir nugarėlės ornamentas bei atitinkami įrašai juose patvirtina jau žinomą faktą, kad antrasis dailus įrišimas buvo atliktas XVIII a. pabaigoje, darbą prižiūrint garsiam istorikui ir politiniam veikėjui Adomui Naruševičiui (deja, šiandien knygos viršeliai nutriušę, o įrišimo nugarėlė atplyšusi ir atsiklijavusi). Stanisławo Ptaszyckio paskelbtame kataloge šiam foliantui buvo suteiktas Nr. 11/324. Be to, XVIII a. antroje pusėje Varšuvoje ši gudiška knyga-kopija buvo perrašyta lotynišku alfabetu ir drauge su dar dviem šitaip transliteruotomis LM knygomis įrišta į vieną foliantą, kuris tebesaugomas Lenkijoje, Vyriausiame senųjų aktų archyve 5. 11-oji TBK (arba LM knyga Nr. 230) – tai jau antra išspausdinta Jono Jurgevičiaus Hlebavičiaus vykdyto vaivados teismo knyga, nes dar 1928 m. žinomas baltarusių istorikas bei archeografas Dimitrijus Davgiala (Зьмiтро Даўгяла) buvo paskelbęs teismo bylas, kurias J. Hlebavičiui teko nagrinėti 1530–1532 m., einant Vitebsko vaivados, ir 1533–1538 m. – 3 Российский государственный архив древних актов (toliau – РГАДА), ф. 389, ед. хр. 230. 4 С. Л. Пташицкий, Описание книг и актов Литовской Метрики, С.-Петербург, 1887, с. 114. 5 Archiwum Główne Akt Dawnych, Zespół Metryka Litewska, Nr. 206. psl. 10. Polocko vaivados pareigas6. Tiesa, S. Ptaszyckis pastarąją knygą buvo priskyręs Užrašymų knygų skyriui, suteikdamas jai 16 numerį7. Tačiau 11-oji TBK – pirmoji išspausdinta Vilniaus vaivados teismo knyga iš šiandien LM sudėtyje išlikusių net 23 vaivados vadovauto Vilniaus pilies teismo 1542–1564 m. knygų, nepriklausiusių Lietuvos didžiojo kunigaikščio raštinės archyvui, tačiau, matyt, atsidūrusių jame kartu su kitais kanclerio (tuo pat metu ėjusio ir Vilniaus vaivados pareigas) dokumentais8. Kai kurios iš šių knygų jau 1623 m. pateko į Leono Sapiegos parengtą LDK Metrikos knygų registrą ir buvo užregistruotos atskirame „skyriuje” kaip „Vaivadų knygos” 9. Viena iš jų, įrašyta trečiuoju numeriu, be abejonės, ir yra „mūsų” 11-oji TBK. Beje, jos įrašas minėtame registre skiriasi nuo išlikusios knygos-kopijos pavadinimo. Plg.: „Pono [Jono] Jurgevičiaus Hlebavičiaus, perėmus Vilniaus vaivadiją, teismų ir įvairių datų įvairių užrašymų priėmimo knygos. Prasideda 1542 metais, baigiasi 1536 metų pono Lukošiaus Kondratavičiaus byla” 10 (1623 m.); ir: „Pono Jono Jonavičiaus (sic!) Hlebavičiaus, Vilniaus vaivados, teismo knygos. Teismo bylos pradėtos rašyti į tas knygas tuo metu, kai valdovas karalius, jo mylista, teikėsi duoti vaivadiją, jo mylistai parvykus iš Maskvos pasiuntinybės. 1542 Dievo gimimo metais, gegužės mėnesio 18 dieną, 15 indikto dieną (sic!)“11. Taigi ir 11-osios TBK pavadinimas, ir jos turinys akivaizdžiai rodo, kad ši knyga visiškai teisėtai priskirta Teismų bylų knygų grupei. 6 Беларускi apxiў, т. II (XV–XVI ст.), Менск, 1928. 7 С. Л. Пташицкий, min. veik., p. 86. 8 Ю. Кяуneне, Книги Вильнюсского замкового суда XVI в. в составе Литовской Метрики, Lietuvos Metrika: 1988 metų tyrinėjimai, Vilnius, 1992, p. 72; J. Kiaupienė, Vilniaus vietininko Stanislovo Hamšėjaus 1559–1564 m. teismo knygos, Lietuvos miestų istorijos šaltiniai. 2, Vilnius, 1992, p. 64. 9 Г. Голенченко, Реестр книг Метрики Великого княжества Литовского 1623 г., Исследования по истории Литовской Метрики, ч. II, Москва, 1989, с. 351–352. 10 Ten pat, p. 352. 11 РГАДА, ф. 389, ед. хр. 230, л. 1. psl. 11. LDK istorijos tyrinėtojai gali tik džiaugtis išsaugotu ištisu kompleksu dokumentų, atspindinčių Vilniaus pilies teismo „vidinės modifikacijos procesą, nemaža dalimi subrandinusį ir pačias 1564– 1566 m. teismines ir administracines reformas”12. Tiesa, į 11-ąją TBK įrašyti dokumentai (su nedidelėmis išimtimis) apima tik pusmečio trukmės teismo veiklos atkarpą (nuo 1542 m. gegužės 18 d. iki spalio 26 d.), tačiau ir jie padeda atskleisti vaivados teismo funkcionavimo mechanizmą ankstyvuoju priešreforminiu laikotarpiu. Knygoje esantys Vilniaus vaivados teismo protokolai rodo, kad teismo procesas iš esmės atitiko valdovo teismo proceso tvarką. Akivaizdu, jog daugelis bylų Vilniaus vaivados teisman atkeliaudavo kaip pakartotinės iš žemesnių teismo instancijų. Tačiau Vilniaus vaivados teisme iš naujo buvo keliamos ir bylos, jau išspręstos ne tik ankstesnių vaivadų (pvz., Alberto Goštauto) teismuose (Nr. 8, 16 ir kt), bet ir Ponų tarybos ar net paties valdovo teisme (Nr. 2, 17, 18, 24 ir kt.). Matyt, tuometinėje teisenoje teismų hierarchija nebuvo privaloma. Nors, žinoma, vaivados teismas dažnai atlikdavo apeliacinės instancijos vaidmenį. Ir šioje knygoje susiduriame su atvejais, kai žemesnės instancijos teismai patys perduoda nebaigtą bylą spręsti vaivados teismui (Nr. 16 ir 28) arba prašo vaivados „pamokymo” (Nr. 23). Svarbu pabrėžti, jog knygos aktai prikišamai liudija, kad vaivados teisme dar griežčiau nei valdovo buvo laikomasi Pirmojo Lietuvos Statuto (toliau – PLS) normų (net kai bylų protokoluose ir nėra tiesioginės PLS nuorodos). Beje, ir tais atvejais, kai teisėjai pažymėdavo priėmę sprendimą vadovaudamiesi Statutu (Nr. 3, 12, 28, 38, 41, 44, 51), konkretūs jo straipsniai paprastai pažodžiui necituojami ir jų numeriai nenurodomi, dažniausiai tik atpasakojamas PLS atitinkamo straipsnio turinys, tačiau išsaugant normos esmę (Nr. 51). Griežtą PLS normų laikymąsi vaivados teisme, o taip pat aukštą teisėjų kvalifikaciją liudija 28-o akto turinys: Vilniaus vaivados teismas atskleidė dar 1541 m. bylą nagrinėjusių kitų teisėjų priimto sprendimo neteisėtumą kaip Statuto klaidingo interpretavimo pasekmę, ir panaikino jį pastebėjęs, kad neteisingas ir neteisėtas sprendimas gali tapti naujo nusikaltimo šaltiniu: „o dėl tokio neteisėto teismo ir kitas smurtas kilo“. Antra vertus, į 11-ąją TBK įrašyti aktai atskleidžia ir kai kurių teismo administracijos atstovų (pvz., diečkaus) piktnaudžiavimą, net plėšikavimą, pasinaudojus tarnybine padėtimi (Nr. 50), t. y. knygoje esantys dokumentai leidžia susidaryti gana realų, nepagražintą to meto visuomenės teisinės kultūros vaizdą. 12 J. Kiaupienė, min. veik., p. 64. psl. 12. Nors 11-ąją TBK sudaro tik 56 aktai, į ją pateko ne tik 1542 m. ir anksčiau vykusių teismų protokolai bei sprendimai, bet ir testamentai (Nr. 14, 39, 44), įkaito aktai (Nr. 56), skolaraščiai (Nr. 56), susitarimo raštai (Nr. 4, 37) ir kitokie raštai, dažniausiai pateikti teisme šalių kaip raštiški įrodymai. Taigi knyga gali istorikui būti ne tik kaip XVI a. vidurio teisenos analizės šaltinis, bet ir padėti tirti įvairius to meto visuomenės socialiniųekonominių santykių aspektus, kasdienybę ir buitį. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog 11-osios TBK teismų protokoluose dažnai įrašytos besibylinėjančių šalių pasakytos kalbos, t. y. tiesiogine kalba užrašyti ieškovų skundai ir atsakovų atsakymai. Ši aplinkybė labai svarbi nustatant gudų kalbos statusą bei paplitimą tarp LDK gyventojų. Tiesa, knygos aktų geografija neplati: dauguma dokumentų (49 iš 56) sudaryti Vilniuje, 3 – Šalčininkuose, 2 – Bistryčioje ir po vieną – Klevyčioje ir Lentupyje. Tačiau 11-oji TBK, priskiriama Vilniaus vaivados teismo knygų grupei, suteikia galimybę tirti būtent vietinės teismo raštinės darbo organizavimą ir tradicijas, nors, suprantama, vienos knygos analizės tokiam tikslui pasiekti per maža. 11-ąją Teismų bylų knygą spaudai parengė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto Lietuvos statutų ir Lietuvos Metrikos tyrimų grupės kolektyvas. Todėl publikacijos sandara iš esmės nesiskiria nuo šios grupės anksčiau parengtų ir išspausdintų LM knygų. Ją sudaro publikacijos įvadas, kuriame išanalizuotas aktų formuliaras, geografija bei jų datavimas, trumpai apibūdinti knygos aktai kaip istorijos šaltinis, taip pat aptarta knygos paleografija bei atskleistos teksto transkribavimo ypatybės (įvado autoriai – Irena Valikonytė ir Stanislovas Lazutka); 11-osios TBK gudiškasis registras bei jo vertimas į lietuvių kalbą (išvertė I. Valikonytė), aktų tekstai originalo kalba, kuriuos spaudai parengė I. Valikonytė ir Saulė Viskantaitė, bei dalykų, vietovardžių ir asmenvardžių rodyklės (sudarė S. Viskantaitė, I. Valikonytė ir Lirija Steponavičienė). Tiesa, kadangi nedidelės apimties 11ojoje TBK naujų terminų ir žodžių reta, todėl šįkart atsisakyta kartu su dalykų rodykle pateikti žodyną. Irena Valikonytė (Vilnius, Vilniaus universitetas) Nauja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padūmės sąrašų publikacija – 1690 m. Trakų vaivadijos sąrašai METRYKA LITEWSKA. Rejestry podymnego Wielkiego Księstwa Litewskiego. Województwo trockie 1690 r. Oprac. H. Lulewicz, Warszawa: Wydawnictwo NERITON, Instytut Historii PAN, 2000, 341 s., 300 egz. psl. 13. Lenkijos mokslų akademijos Istorijos instituto leidžiamą Lietuvos Metrikos (Metryka Litewska) seriją papildė ketvirtoji knyga, čia pristatomas 1690 m. Trakų vaivadijos padūmės sąrašų tomas. Kartu tai jau trečios LDK vaivadijos minėtų metų padūmės sąrašų publikacija, prieš tai buvo paskelbti Vilniaus ir Bresto vaivadijų sąrašai13. Lenkų šaltinių skelbėjai nuosekliai, vaivadija po vaivadijos užpildo LDK erdvę labai vertinga padūmės sąrašų informacija. Visai nesvarbu, kaip minėjome aptardami pirmuosius du sąrašų tomus, kad skelbiami šaltiniai kažin ar yra buvę LM sudėtyje, svarbu tai, kad istorikai gauna juos paruoštus tyrimams. Pristatomos knygos p. 5–25 yra platus jos parengėjo Henryko Lulewicziaus parašytas įvadas. Jame autorius pristato publikuojamus šaltinius, aptaria skelbiamos medžiagos vertę istorijos tyrimams, aptaria skelbimo taisykles. Kaip ir Vilniaus vaivadijos atveju skelbimo pagrindas buvo 1690 m. dūmų apskaitos kopija, esanti kodekse, pavadintame „Lustracja W[ielkiego] Ks[ięstwa] Litewskiego i akta konfederacji tarnogrodzkiej 1715 r.“ ir saugomame Lenkijos vyriausiajame senųjų aktų archyve (Archiwum Główne Akt Dawnych – AGAD) Varšuvoje (Zaluskių bibliotekos rinkinys Nr. 205). Trakų vaivadijos sąrašas šiame kodekse užima 1. 26v–58v. Jį sudaro panašiai sudaryti 4 atskiri kiekvieno Trakų vaivadijos pavieto (Trakų, Gardino, Kauno, Upytės) sąrašai. Juose nurodoma valda, jos savininkas ar savininkai ir dūmų skaičius. Tačiau yra ir skirtumų. Trakų ir Gardino pavietuose valdos aprašomos sugrupuotos į parapijas, šių sąrašų pabaigoje surašytos vadinamosios karališkosios valdos. Tai svarbiausios sąrašų dalys, prie smulkesnių čia nesustojame. Kitaip atrodo kitų dviejų pavietų sąrašai. Dauguma Kauno pavieto bajorų buvo padalinti ne į parapijas, bet į 3 traktus: Panemunės (poniemoński), Užgirio (zapuszczański) ir Užnerio (zawilejski). Panemunės traktą sudarė Birštono, Darsūniškio, Punios ir Stakliškių ratai (koło), dauguma kitų dviejų traktų bajorų buvo surašyti giminėmis, šių būta 66. Toks pavieto suskirstymas buvo labai archaiškas. Taip buvo skirstoma dar prieš 1565–1566 m. valstybės valdymo ir bajorų savivaldos reformas. Dar kitaip buvo sudarytas Upytės pavieto sąrašas. Stambiosios ir vidutinio-sios bajorų valdos buvo surašytos abėcėlės tvarka, o smulkieji bajorai sugrupuoti į 64 laukus, tai 13 Metryka Litewska. Rejestry podymnego Wielkiego Księstwa Litewskiego. Województwo wileńskie 1690 r. Oprac. A. Rachuba, Warszawa, 1989; Metryka Litewska. Rejestry podymnego Wielkiego Księstwa Litewskiego. Województwo brzeskie litewskie 1690 r. Oprac. A. Rachuba, Warszawa, 2000. Šios publikacijos pristatytos: Z. K i a u p a, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės padūmės sąrašų publikacijos, Lietuvos Metrikos naujienos. 4, Vilnius, 2000, p. 16–17. psl. 14. buvo ne mažiau archaiška, nei Kauno pavieto giminės. Kaip pastebi H. Lulewiczius, kai kurių laukų pavadinimai skamba panašiai kaip XIV a. kronikininko Hermano Vartbergės minimos regiones ir terrae (p. 8). H. Lulewiczius nesitenkino šiuo šaltiniu, kiekvienam iš 4 Trakų vaivadijos pavietų jis surado žymiai papildančios ir patikslinančios pagrindinį šaltinį medžiagos, o Upytės pavieto atveju – net keičiančios skelbimo pagrindą. Šio pavieto sąrašas skelbiamas pagrindiniu šaltiniu laikant Radvilų archyve AGAD-e esantį „Regestr abiuraty sejmu warszawskiego anno 1690 odprawionego” (signatūra AR Dział II nr. 1778. s. 1–44). Tai panašiu laiku kaip ir Zaluskių bibliotekos rankraštis 1715 m. Radviloms naudotis padaryta ir pilnesnė kopija. Kitas papildomas šaltinis buvo 1662–1690 m. Trakų pilies teisme aktų knyga (saugoma Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje, f. 7), talpinanti Gardino, Kauno ir Trakų pavietų žemvaldžių mokesčių mokėjimo dokumentaciją. Tik Trakų pavietui tiko 1676–1692 m. LDK iždo komisijos knyga (saugoma ten pat), Gardino pavietui – 1747 m. Gardino ekonomijos komisaro Jano Benedykto de Szwarcenfeldo memorialas (saugomas: AGAD, Archiwum Kameralne nr. II/184, s. 47–58). Skelbėjas skrupulingai fiksavo šių šaltinių skirtumus. Šiam darbui reikia nepaprastai daug laiko tačiau šaltinis darosi patikimesnis. Publikacija paruošta rūpestingai, pateikti išsamūs archeografiniai ir dalykiniai komentarai yra asmenvardžių ir geografinių vardų rodyklės Pateikiama stebėtinai daug biografinės medžiagos apie sąrašuose minimus bajorus. Tai yra išskirtinis H. Lulewicziaus ir Andrzejaus Rachubos, kuriam dėkojama už talką, darbų požymis. A. Rachuba parengė pirmuosius du 1690 m. LDK padūmės sąrašų tomus. Tačiau su vietovardžiais yra šiek tiek blogiau, jie neidentifikuojami, nepateikiamos dabartinės jų formos. Visiškai aišku, kad su visais tome esančiais vietovardžiais to padaryti neįmanoma, daug valdų buvo pernelyg mažos, kad besikeičiant žemėvaldai ir dažnai gyvenvietėms išnykstant ar keičiant vardus, jas galima būtų susieti su dabartinėmis gyvenvietėmis ir jų vardais. Tačiau atlikti šią operaciją su miestais, miesteliais, didesnėmis valdomis (jų centrais) visiškai įmanoma ir reikia. Toks darbas padėtų išvengti retkarčiais pasitaikančių nesusipratimų. Štai Upytės pavieto sąraše rašoma: „z plebanii radziwiliskiej (p. 180), z majętności arę-downych od księżnej jejm. z Radzi[wi]liszek” (p. 186). Rodyklėje yra tik Radziwiliszki. Knygoje įdėtame žemėlapyje taip pat yra Radviliškis, jis visiškai teisingai pažymėtas prie Šiaulių. Skaitytojui nelieka nieko kito, kaip sieti šaltinio ir žemėlapio Radviliškį. Bet tai būtų klaida, nes šaltinyje kalbama apie dabartinį Nemunėlio Radviliškį, buvusį Radviloms priklausiusiose (księżna jejm., kaip nurodo skelbėjas – Liudvika Karolina Radvilaitė) Biržų valdose. Ir dėl kito vietovardžio įsivėlė akivaizdi psl. 15. klaida, tik negalėdami patikrinti šaltinio de visu, negalime pasakyti, ar ta klaida atsirado ruošiant šaltinį skelbimui, ar ji yra pačiame šaltinyje, padaryta anuometinio raštininko. Pastarasis atvejis labiau tikėtinas. Upytės pavieto sąrašo pradžioje yra aprašytos valdovo valdos, Šiaulių ekonomija, Vabalniko, Šeduvos seniūnijos ir kitos. Po Šeduvos seniūnijos aprašo yra toks tekstas: „Z majdeburgii miasta JKM Szawelskiego: p. Paweł Siemaszko, burmistrz, p. Bałtromiej Hackiewicz, ławnik, p. Marcin Matkiewicz, instygator, starsi majdeburgii szawelskiej”. Tačiau gerai žinoma, kad tuo metu Šiauliai neturėjo savivaldos, nesinaudojo vadinamąja Magdeburgo teise14, pagaliau XVII a. pabaigos šaltiniuose nėra šiauliečių tokiomis pavardėmis. O Šeduvos seniūnijoje buvo savivaldus magdeburginis Šeduvos miestas, akivaizdu, kad cituotoje vietoje rašoma apie jį. Bet tokių verčiančių suklusti vietų publikacijoje daugiau nepastebėjome, todėl drąsiai galime teigti, kad ji visiškai patikima. Žymiai sudėtingiau su pačiu šaltiniu. H. Lulewiczius daug vietos skiria jo kaip šaltinio vertės, patikimumo aiškinimui. Čia neperpasakosime skelbėjo teiginių ir faktų, tai galės padaryti kiekvienas, kuris naudos skelbiamą šaltinį savo tyrinėjimuose. Pastebėsime, kad H. Lulewiczius atkreipia dėmesį į spragas sąrašuose, tiksliau sakant, naudotose 1690 m. sąrašų kopijose, į išaiškintus skelbiamų šaltinių ir atskirais atvejais pasitelktos konkrečių valdų medžiagos duomenų neatitikimus, į dūmo kaip apskaitos vieneto turinio problemą ir kitus dalykus. Tačiau reikia sutikti su juo, kad tai nors ir su spragomis, tačiau dažnai nepamainomas šaltinis (p. 15). Pavietų sąrašų kompleksiškumo įvertinimas nėra negatyvus, yra spragų, tačiau jų vietas galima tiksliai nustatyti, o bendrieji duomenys, kurios turime, leidžia tas spragas patenkinamai užpildyti (p. 18). Kaip ir pristatydami pirmuosius du 1690 m. LDK padūmės sąrašų publikacijos tomus, galime tik pasidžiaugti, kad šie įvairiapusiai istorijos šaltiniai, būtini tiriant LDK demografinę raidą, istorinę geografiją, žemėvaldos, valstybės valdymo ir kitų gyvenimo sferų istoriją, tampa prieinami tyrinėtojams. Kalbant apie šį tomą, galima papildomai atkreipti dėmesį į archaišką bajorijos organizaciją rodančius Kauno ir Upytės pavietų sąrašus, kurie bus naudingi retrospektyviam žvilgsniui į ankstesnių laikų bajoriją. Tuo pačiu kyla klausimas – kodėl ši archaika taip ilgai išliko? Ir jau visai baigiant šį pristatymą reikia sustoti prie to, kuo H. Lulewiczius pradėjo Įvadą. Čia jis priminė, kad Lenkijos archyvuose išliko 14 Šiaulių miesto istorija (iki 1940 т.). Ats. red. L. Mulevičius, Šiauliai, 1991, p. 26– 31. psl. 16. ir daugiau 1690 m. LDK padūmės sąrašų, be jau paskelbtų dar Žemaitijos seniūnijos, Minsko, Naugarduko vaivadijų ir kitų (p. 5–6). Šis priminimas nuteikia laukti naujų publikacijų. Zigmantas Kiaupa (Vilnius, Lietuvos istorijos institutas) Šiek tiek mįslinga Žygimanto Augusto laikų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaro iždo raštinės knyga Księga ekspedycji kancelarii nadwornej 1559–1572. Materiały do dziejów dworu królewskiego. Oprac. I. Kaniewska, Kraków: Towarzystwo Wydawnicze „Historia Iagellonica”, 1997, 224 s. Aptariamame leidinyje yra paskelbta Lenkijos mokslų akademijos bibliotekoje Kórnike saugomo rankraščio dalis (Nr. 250, l. 1–119v), apimanti 1559–1572 m. įrašus. Skelbiama dalis neturi vienalaikės antraštės, tačiau akivaizdu, kad tai yra viena knyga ar jos dalis. Kitoje rankraščio (tomo) dalyje, l. 120–278, yra surašyta įvairi 1589– 1624 m. medžiaga. Tai, kad nėra skelbiamos knygos antraštės, kėlė ir tebekelia ne vieną mįslę įvardijant knygos pobūdį ir priklausymą, atsakant į klausimą, kokios institucijos raštinėje ji buvo surašyta. Spręsti apie tai galima tik iš jos turimo, įrašų joje pobūdžio. Publikacijos parengėja ir jos įvado autorė Irena Kaniewska, remdamasi ankstesnių knygos tyrinėtojų pastebėjimais ir savo tyrimais, atsargiai, nurodydama, kad knygos vedimo motyvai nėra iki galo aiškūs, linkusi pritarti knygą vadinusiems „Dvaro raštinės ekspedicijos knyga” (p. 7), manytina, kad dvaro iždo raštinės. Dar tiksliau – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvaro iždo raštinės knyga (p. 8). Tačiau šį teiginį, prie kurio grįšime, I. Kaniewska kiek sujaukia publikacijos paantraštėje nurodydama, kad tai „medžiaga karaliaus dvaro istorijai”, tarsi Žygimanto Augusto laikais būtų egzistavęs vienas karaliaus dvaras, kurio sudėtyje būtų veikusi LDK dvaro iždo raštinė. Kita akivaizdi problema – Žygimanto laikų LDK dvaras visai netyrinėtas, nėra kuo pasiremti formuluojant vienus ar kitus su juo susijusius teiginius. Knygą sudaro chronologine tvarka surašyti valdovo vardu parengti laiškai ar raštai įvairiems dvaro ar dvarų pareigūnams bei asmenims, susijusiems su valdovo asmens ar dvaro aptarnavimu, daugiausia finansų srityje, taip pat regalijų (Vilniaus monetų kalykla, muitinės, domeno valdos) valdymu. Jos tvarkymas labai primena vienalaikes Lietuvos Metrikos knygas. Tai vėl kiek komplikuoja Žygimanto Augusto parašai. Kaip žinia, LM knygose nėra pačių valdovų parašų, o čia, anot skelbėjos, dažni valdovo autografai po parengtais dokumentais (p. 7). Antra vertus, pateikusi tokį psl. 17. teiginį įvade, pačioje publikacijoje ji niekur nepažymi ar po įrašu esantis Žygimanto Augusto vardas yra autografas, ar raštininko įrašas, kaip pasitaiko LM knygose. Tai nemaža publikacijos archeografinio parengimo spraga. Ji kelia abejonių, ar tikrai knygoje yra Žygimanto Augusto autografai. Kaip bebūtų, reikia pritarti nuomonei, kad į šią knygą būdavo įrašomi iš raštinės išleidžiamų raštų tekstai. Galima numanyti, kad knygos vedimą prižiūrėjo, gal ir pats rašė Stanisławas Włoszekas, 1553–1568 m. buvęs LDK dvaro iždininku. Dau-guma jos įrašų susiję su LDK: Vilniaus monetų kalyklos ir muitinių darbo tvarkymo, didžiojo kunigaikščio domeno valdymo, miškų eksploatavimo ir iš to gautų lėšų tvarkymo, Vilniaus dvaro, (rūmų) tvarkymo reikalais ir pan. Šiuos klausimus valdovas sprendė tiek būdamas Lietuvoje, tiek Lenkijoje. Matome, kad net jo dvarai būnant Lenkijoje, lėšos karališkojo Lenkijos dvaro išlaikymui būdavo imamos iš LDK dvaro iždui priklausančių pajamų. Vilniuje dirbę ir iš LDK į iždo gaudavę atlyginimą ar išlaikymą dvaro pareigūnai, pvz., Vilniaus pilininkas Jobas Preitfusas ar Łukaszas Górnickis, atsidurdavo, kaip matyti iš Мareko Ferenco tyrinėiimų, karališkojo dvaro žmonių sąrašuose 15 ir dabar suvokiami tik kaip Lenkijos pareigūnai. Antra vertus, knygoje yra įrašų, kuriuose minimi Lenkijoje vykstantys reikalai (p. 8). Yra įrašas apie tai, kad Žygimantas Augustas 1562 01 13 patvirtino iš savo valdos Lenkijoje Sierosławicų laikytojo Hieronimo Bużeńskio gavęs pinigus už dvejus metus (p. 40, Nr. 21) ar 1569 10 25 nurodė tam pačiam Bużeńskiui, Krokuvos druskų kasyklų valdytojui, išmokėti atlyginimą karališkojo dvaro amatininkui Zebultui Linckui (p. 159–160, Nr. 219). Knygoje pasitaiko vienas kitas įrašas, visai netinkantis dvaro iždo raštinės knygai, galėjęs būti LM knygose, pvz., 1569 02 25 Žygimanto Augusto konfirmacinė privilegija Kauno miestui (p. 146–147, Nr. 190). Bet tokie įrašai knygoje – retenybė. Todėl grįžtant prie knygą vedusios raštinės problemos ir nesureikšminant knygoje pasitaikančių svetimkūnių, reikia pritarti skelbėjos teigimui, kad ši knyga – LDK dvaro iždo raštinės knyga. Lietuviško ir lenkiško dvarų reikalų persipynimas šioje knygoje ir, matyt, to meto viešajame gyvenime liudytų arba ne iki galo susiformavusią ir reglamentuotą dviejų Jogailaičių dvarų sistemą, arba atvirkščiai, tokios sistemos irimą personalinės unijos sąlygomis. Tik palyginimas su analogiška Lenkijos dvaro iždo medžiaga leistų atsakyti į klausimą, kuris iškyla skaitant publikacijos tekstą: kokia buvo LDK dvaro iždo, arba kitaip – LDK esančių regalijų bei domeno valdų reikšmė Žygimanto Augusto ar iš 15 M. Ferenc, Dwór Zygmunta Augusta, Kraków, 1998, s. 220, 223. psl. 18. viso Jogailaičių pozicijoms, jų politikos materialiniam aprūpinimui Lenkijoje. Grįžtant prie publikacijos reikia pasakyti, kad jos archeografmis parengimas, kiek galima spręsti nemačius paties rankraščio, atrodo kruopštus. Įvade nurodžiusi parengimo metodus, parengėja jų laikosi. Šios nuomonės negali iš esmės pakeisti smulkūs netikslumai, kaip minėtas Žygimanto Augusto autografų klausimas ar ne visai patikima geografinių vardų rodyklė. Joje pasitaiko vienas kitas praleidimas, pvz., prie Kauno reikėjo nurodyti p. 146. Dauguma dokumentų pateikiami in extenso, prie tekstų lotynų ar vokiečių kalbomis pateikiamos santraukos lenkų kalba (ji skelbiamoje knygoje vyrauja). Tokios santraukos pateikiamos prie įrašų, esančių pirmuosiuose defektuotuose knygos lapuose, nes jų teksto ištisai pateikti neįmanoma, taip pat prie kai kurių jau skelbtų įrašų. Pateikiami išsamūs archeografiniai ir dalykiniai komentarai, juose greta geografinių vardų šaltinio formos nurodomos ir dabartinės, taip pat lietuviškos ir baltarusiškos. Tai didelis žingsnis į priekį Lenkijos archeografijoje, tik jį žengus, galima būtų žengti ir antrą – surasti būdą tas dabartines formas įvesti į rodykles. Be jau minėtos geografinių vardų rodyklės, yra asmenvardžių rodyklė. Kaip matyti iš šios trumpos recenzijos, beveik kiekvienas teiginys apie knygos pobūdį ir paskirtį, raštinę, kurioje ji buvo rašoma, tos raštinės kompetenciją ir t. t. kelia abejonių. Tos abejonės yra silpnesnės už teiginius, bet mįslės tebelieka. Svarbiausia šio mįslingumo priežastis, mums regis, yra ta, kad labai mažai žinoma apie LDK dvaro ir jo padalinių sudėtį ir veiklą paskutiniųjų Jogailaičių laikais. Analogiškų knygų tarsi nežinoma ir kyla klausimas, ar ši nebus paskutinė. Mat prasidėjus renkamų Abiejų Tautų Respublikos valdovų laikams, keitėsi jų išlaikymo principai, greitai atsirado ekonomijos, turėjo nykti domeno sąvoka. Todėl šios knygos paskelbimas turėtų parodyti, kad yra šaltinių pagrindas LDK dvaro tyrimams. Tai galėtų būti paskata imtis tokio tyrimo, kuris būtinas norint geriau pažinti Lietuvos valstybės ir personalinės unijos su Lenkija funkcionavimą. Zigmantas Kiaupa (Vilnius, Lietuvos istorijos institutas) Lietuvos Metrikos tyrimams skirtas baltarusių periodinis leidinys METRICIANA: Даследаванш i матэрыялы Метрыкi Вялiкага Княства Лiтоўскага, т. 1, Мiнск: Athenæum – Аддзел спецыяльных гiстарычных навук Iнстытута Гiсторыi psl. 19. Нацыянальнай Акадэмii навук Бenapyci, 2001 (Athenæum, 4, 2001), 186 с, наклад 300. „Metrikos civilizacijos” padangėje pasirodė naujo tęstinio (kasmetinio) leidinio projektas, skirtas išimtinai Lietuvos Metrikos tyrimams. Tikrai neperdedant galima teigti, kad šis bendras leidybinio centro Athenaeum ir Baltarusijos nacionalinės akademijos Istorijos instituto specialiųjų istorijos mokslų skyriaus leidinys žymi naujo LM tyrimų centro susikūrimą kaimyninėje Baltarusijoje. Pastaraisiais metais labai suaktyvėję šios šalies archeografų darbai LM tyrimų ir leidybos srityje neblogai iliustruoja sukauptą mokslinį potencialą, pakankamą tam, kad būtų sudarytos sąlygos tokio pobūdžio leidiniui atsirasti. Nors „Metricianos” uždavinys yra pirmiausia reprezentuoti gimtosios šalies mokslininkų veiklos rezultatus, ką gerai iliustruoja pirmojo tomo turinys, leidėjai neslepia ambicingų planų ateityje šį leidinį išplukdyti į tarptautinius vandenis, paversti jį ir kitų šalių metrikantų diskusijų bei informacijos apsikeitimo vieta. Žinoma, tik laikas parodys šio leidinio perspektyvas, tačiau matant almanacho redkolegijoje tokius metrikantus entuziastus kaip Olegą Dziarnovičių (Алег Дзярновiч), Valerijų Mianžinskį (Валеры Мянжынскi) bei Vladimirą Sviažinskį (Уладзiмiр Свяжынскi), 2000 metais išleidusius LM 28, skelbiami planai neatrodo jau tokie fantastiški. Anotuojamame leidinyje publikacijos yra suskirstytos į vienuolika rubrikų pagal tam tikras LM problemas. Anot leidėjų, tos rubrikos žymi orientacines gaires, pagal kurias bus formuojami būsimi „Metricianos” tomai. Prieš kiekvieną išspausdintą straipsnį pateikiama santrauka anglų kalba. Pirmoji rubrika „Metrikos istorija” skirta vidinėms ir išorinėms Metrikos istorijos problemoms. Antroje rubrikoje „LDK kanceliarija”, skirtoje LDK raštvedybos organizacijos problematikai, išspausdintas Alesiaus Grušos (Алесь Груша) straipsnis „LDK kanceliarijos tarnybinė sudėtis ir struktūra XV a. 4 deš. – XVI a. I pusėje” (p. 11–45). Šį darbą pirmiausia reikia vertinti kaip drąsų bandymą parodyti kompleksinę LDK kanceliarijos raštininkų darbo organizavimo struktūrą bei principus nurodytu laikotarpiu. Žinant šios srities įdirbį, jau susiformavusią panašių klausimų analizės tradiciją, kuriai atstovauja tokie specialistai kaip Stanisławas Ptaszyckis, M. K. Liubavskis (M. К. Любавский), Juliuszas Bardachas, Egidijus Banionis, Krzy-sztofas Pietkiewiczius, T. Topalava, Romualdas Firkovičius, A. J. Rybakovas, siekdamas tokio studijos tikslo autorius turėjo daug kruopščiai dirbti su LM knygų medžiaga. Galima teigti, kad kaip tik šiuo požiūriu atsiskleidžia didžiausi A. Grušos analizės privalumai. Pirmtakų iškeltos problemos, jų sprendimai buvo atidžiai patikrinti šaltinių pagrindu. Autorius didžiausią psl. 20. dėmesį skyrė kanceliarijos pareigų specializacijai (kancleris, aukščiausiasis-slaptasis sekretorius, senasis raštininkas, raštininkas, dijokas (rašovas)) bei pačių raštininkų dinamikai kanceliarijoje, raštininkų socialinei padėčiai. Verta dėmesio šiame darbe iškelta gana radikalios 1516–1522 metų kanceliarijos raštininkų tarnybinės sudėties bei struktūros reorganizacijos problema. Įdomiausia tai, kad viena iš šios problemos sudėtinių dalių yra LM 9 knygos kaip originalios (ne kopijos) statuso paaiškinimo hipotezė. Belieka pridurti, kad šis darbas yra to paties autoriaus tuo pačiu pavadinimu rengiamos spaudai monografijos dalis. Monografiją planuoja išleisti Athe-naeum centras pirmame 2002 metų ketvirtyje. Trečiąją rubriką „Diplomatika” „Metricia-nos” leidėjai skyrė diplomatikos terminologijos problemoms. Ketvirtoje rubrikoje „Historika: Metrika kaip istorijos šaltinis” yra V. Mianžinskio ir O. Dziar-novičiaus straipsnis „Bajorija ir jos žemėvalda Ašmenos paviete XVI a. I pusėje (pagal LM 12– 31 knygas)” (p. 46–108). Autorių teigimu, šiuo straipsniu jie siekė pademonstruoti LM reikšmę žemėvaldos tyrimams. Visi LM 12–31 knygų aktai, susiję su Ašmenos pavieto bajorų žemėvalda, pagal įvairius kriterijus suvesti į 10 lentelių. Kadangi autoriai apsiribojo tik LM medžiaga, t. y. neanalizavo Ašmenos pavieto bajorų žemėvaldos visumos, neaiškus šio straipsnio mokslinis statusas. Galima jį vadinti pirminiu informacijos apdorojimu, žaliava būsimiems socia-liniams-ekonominiams bajorijos tyrimams. Tačiau įrodinėti, kad LM yra daug žemėvaldai skirtų aktų, visai nereikia, nes tai yra savaime suprantamas dalykas. Kas kita, kai kalbama apie autorių atliktą milžinišką darbą identifikuojant gyvenvietes (iš 127 identifikuota 80), sudarant Ašmenos pavieto žemėlapį. Todėl kyla pagrįstas klausimas, ar nebuvo galima iškart šį darbą priskirti istorinės geografijos studijai. Penktoje rubrikoje „Lingvistika: kalba ir Metrika” turėtų būti spausdinami darbai, skirti LM lingvistiniams aspektams, senajai baltarusių ir kt. kalboms. Anotuojamame „Metricianos” tome šią rubriką pristato V. Sviažinskis straipsnyje „Oficialios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalbos identifikacijos problemos” (p. 109–136). Jis aptaria lietuvių istoriografijoje prieštaringai vertinamą ir daug emocijų keliančią LDK kanceliarijoje vartotos kalbos identifikavimo problemą. Tiksliau kalbant, autorius turėjo vienintelį tikslą – paskelbti visus argumentus už senosios baltarusių kalbos pavadinimą, tokiu būdu parodant kitų terminų – „rusų kalba”, „vakarinių rusų kalba”, „LDK kanceliarinė slavų kalba” (Zigmas Zinkevičius) – neteisingumą. Darbe jaučiamas šios pozicijos suabsoliutinimas, tai gerai paliudija straipsnio pabaigoje išsakytos mintys, kad senosios baltarusių kalbos nepripažįsta dažniausiai ne filologai arba filologai neslavistai, t. y. tie, kurie nėra pakankamai kompetentingi vakarų psl. 21. slavų kalbose, kurie nesugeba išskirti specifinių senosios baltarusių kalbos bruožų visose jos plotmėse – fonetikos, ortografijos-gramatikos, leksikos. Šiuo atveju belieka tik paminėti lietuvių istoriografijoje nusistovėjusią kiek kitokią šios problemos sprendimo poziciją, kurią pasiūlė lietuvių istorikas Edvardas Gudavičius16. Jis kalba apie visais laikais ir visoms kalboms būdingą problemą – santykį tarp rašto kalbos ir šnekamosios kalbos. Santykio esmė – atotrūkio dydis tarp jų. Tačiau šių kalbų negalima atskirti. Jas reikia vertinti kaip visumos dalis. Todėl diskutuotiną tautos ir kalbos santykio apibrėžimo problemą E. Gudavičius prilygina gudų (rusėnų) tautos istorinio gyvavimo problemai. Reikia kalbėti apie XV–XVII a. LDK gudų tautą, kurią suformavo LDK valstybingumas. Šios tautos atstovai turėjo sudėtingą savimonę. Už LDK ribų jie – Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdiniai – lietuviai (литва, литвины, литовцы), LDK juos vadino rusais, rusėnais (Русь, русины). Patys gudai manė šneką ir rašą rusų kalba (язык руский, грамота руская, по руску), Rusijos (Maskvos) valstybėje šią kalbą vadino язык литовский, по-литовски. Taigi gudai kalbėjo ir rašė ne kaip nors, o gudų kalba arba rusėnų kalba, ir taip, o ne kitaip tai suprato. Esminis E. Gudavičiaus teiginiai apie senąją baltarusių kalbą nuo baltarusių mokslininkų teiginių skiriasi tuo, kad jis nepripažįsta tiesioginio ryšio tarp XIX a. pabaigoje susiformavusios bendrinės (literatūrinės) baltarusių kalbos bei senovės rusų rašto kalbos ir šnekamosios kalbos tarmių pagrindu XV a. pabaigoje susidariusio LDK rašto interdialekto. Tai du skirtingi istoriniai reiškiniai, pagrįsti visai kitokiais istoriniais sociokultūriniais institutais. Šeštoje rubrikoje „Publikacijos” V. Mian-žinskis paskelbė „1552 m. patvirtinančią Magdeburgo teisių privilegiją Minsko miestui” (p. 137– 144) pagal LM kn. 28 (l. 115v–117v) esantį nuorašą17. Šis nuorašas buvo palygintas su XIX a. II pusėje publikuotu kitu tos pačios privilegijos transumptu, išlikusiu lenkų karaliaus Zigmanto IV Vazos 1591 m. sausio 12 d. Magdeburgo teises Minsko miestui patvirtinančioje privilegijoje bei 16 E. Gudavičius, Gudai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūra. Sudarė V. Ališauskas ir kt., Vilnius, 2001, p. 197–206. 17 Метрика Вялiкага Княства Лiтоўскага. Кнiга 28 (1522–1552). Кнiга записаў 28. Падрыхтавалi В. Мянжынскi, У. Свяжынскi, Менск, 2000, с. 183–185, № 144. psl. 22. suteikiančioje miestui herbą18. Visos tarp dokumentų publikacijų rastos archeografinės skirtybės sužymėtos išnašose. Anot leidėjų, septintoji rubrika „Archeografija” turėtų reprezentuoti archeografmės praktikos problematiką. O. Dziarnovičius straipsnyje „Primiršta LDK Metrikos publikacija” (p. 145– 151) atskleidžia intriguojančią, dalies metrikantų primirštą LM 566, 573 knygų publikavimo istoriją. Šiose knygose pagal S. Ptašickio sudarytą aprašą LM „surašymų” 9 ir 16 knygose aprašytas Polocko regionas, kai jis buvo Maskvos valstybės sudėtyje 1563–1579 m. Įsidėmėtina, jog tuos aprašus sudarė Maskvos kunigaikštystės raštininkai. 1579 m. Stepono Batoro kariuomenei užėmus Polocką, šios svetimos valstybės originalios raštinės knygos atiteko LDK kanceliarijai, kuri be jokių skrupulų įtraukė jas į bendrą LM archyvą. 1877 m. Imperatoriškoji Rusijos Geografijos draugija serijos „Maskvos valstybės raštinės knygos” tome, skirtame XVI a., išspausdino didesnę šių knygų dalį19. Šis straipsnis ne tik papildo LM leidybos bibliografijos mozaiką, bet ir atkreipia dėmesį į kai kuriuos „specifinius” LDK kanceliarijos darbo principus. Aštuntoje rubrikoje „Bibliografija” išspausdinta Artūro Dubonio sudaryta bibliografija „Svarbiausi Lietuvos Metrikos tyrinėtojų darbai Lietuvoje” (p. 152–156). Devintoje rubrikoje „LDK Metrikos elektroninis archyvas” numatoma informuoti apie istorikų darbus šiuolaikinių telekomunikacinių technologijų srityje. Apie stebinančią baltarusių metrikantų padarytą pažangą šioje istorikams naujoje srityje galima susidaryti vaizdą iš O. Dziarnovičiaus straipsnio „Pasiūlymai dėl elektroninio LDK Metrikos archyvo sukūrimo” (p. 171–175) ir „28 LDK Metrikos knyga CD-ROM” (p. 176–180). Reikia tikėtis, kad šie pasiūlymai dėl svetainių, skirtų LM, internete, dėl LM knygų elektroninių versijų leidybos sulauks konkretaus atsako iš kitų šalių istorikų. Na, o konservatyvių pažiūrų istorikams galima paminėti Vakarų Europoje jau funkcionuojančias įvairaus informacinio formato tokių monumentalių istorinių šaltinių rinkinių kaip „Patrologie Latine”, „Corpus Christianorum”, „Monumenta Germaniae Historica” elektronines versijas kompaktinių diskų pavidalu. 18 Акты, относящиеся к истории Южной и Западной России, собранные и изданные Археографической комиссиею, т. 1, СПб., 1863, с. 135–137. 19 Писцовые книги Московского государства, ч. 1: Писцовые книги XVI века. Отд. II. Под ред. Н. В. Калачова, СПб., 1877, с. 421–155, 455–466. psl. 23. Dešimta bei vienuolikta rubrikos skirtos recenzijoms, anotacijoms ir LM naujienoms. V. Mianžinskis pristatė ukrainiečių archeografų pradėtas leisti vadinamąsias Voluinės Metrikos knygas (1652–1673 m. knyga Nr. 220) (р. 157–162). Ukrainos istorikei S. Abrosimovai (Свiтлана Абросимова) „Metricianos” leidėjai patikėjo anotuoti baltarusių metrikantų išleistą LM 28 knygą (p. 163–166), O. Dziarnovičius pristatė Andrzejaus Rachubos išleistus 1667–1690 m. LDK padūmės rejestrus Brastos vaivadijai (p. 167–170). Yra toks priežodis „Gera pradžia – pusė darbo”. Tad telieka palinkėti pirmojo „Metricianos” tomo leidėjams, kad jų užsibrėžti tęstinio leidinio planai išvengtų didesnių sukrėtimų ir pradėtas sveikintinas darbas sulauktų deramo visų LM tyrinėjimų srityje besidarbuojančių istorikų dėmesio. Laimontas Karalius (Vilnius, Lietuvos istorijos institutas) Lietuvos Metrikos knyga Vilniuje Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne saugomas Lietuvos Metrikos egzempliorius (f. 16–119). Kaip rodo tarnybinės atžymos, knygą vartė ar tyrinėjo 8 mokslininkai, bet vienintelis Georgijus Galenčanka paskelbė žinią apie šį Lietuvos Metrikos (toliau – LM) egzempliorių20. Knygos mikrofilmuotos kopijos 1974 m. iškeliavo į Lenkiją ir 1980 m. – į Ukrainos valstybinį istorijos archyvą. Knygos formatas – 21 cm x 29,5 cm. Tamsiai rudos odos viršeliai (veršio oda). Įrišimui panaudoti kitos knygos viršelių odos gabalai. Tai būta puošnios knygos, su augalinio ornamento juostų ir gėlių puokščių įspaudais. Išlikusi antraštė – ji atsidūrė LM knygos bloko antrame kietviršyje – skelbia „Statut stary kr[óla] ie[go] m[ości] Zygmunt[a]”. Vadinasi, šitos LM knygos viršeliams buvo panaudota Pirmojo Lietuvos Statuto (toliau – PLS) (1529 m.) viršelių oda. Matyt, kad vienas iš PLS nuorašų buvo saugomas Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarijoje. Įrišant knygos blokas buvo apipjaustytas, todėl nukentėjo svarbios raštinės pareigūnų pastabos tekstų pabaigoje. Knygos nugarėlės viršutinėje dalyje priklijuota apirusi lipdė su aiškiai įskaitomu žodžiu „Acta”, kita, per vidurį – „Anno 1546”. Vidinėje pirmo kietviršio pusėje įklijuotas visoms LDK raštininko Adomo 20 Г. Галенчанка, Метрыка Вялiкага Княства Лiтоўскага, Энцыклапедыя гiсторыi Белаpyci, т. 5, Мiнск, 1999, с. 126–127. psl. 24. Naruševičiaus tvarkytoms LM knygoms bendras spausdintas lapas (1786 m.). Yra atžymos apie knygos priklausymą: „а) Рукописное отделение Виленской публичной библиотеки (119/В 2), b) Mokslų akademijos biblioteka (119. В. XXVII ir F 16)”. Knygos pradžioje yra devyni nenumeruoti lapai, neabejotinai įrišti tvarkant ją Varšuvoje XVIII a. 2-oje pusėje, nes popierius su vandenženkliais – Madona su Kristumi bei žodžiu Schweidniz, naudotas 1779–1780 m.21 Pirmame iš nenumeruotų lapų įklijuota apdraskyta lipdė „Bibliothecae <...> Vilnensis” ir XX a. 2-osios pusės braižu parašyta „Напечатан в 1 т[оме] Арх[еографического] сборника” 22. Popierius su knygos vandenženklio kirvis (herbas kirvis) variantu naudotas 1593–1594 m.23; popierius su vandenženkliu pasaga ir kryžius (herbas Liu-bič) naudotas du paskutinius XVI a. dešimtmečius ir kelis pirmuosius XVII a. metus24. Originalus LM tekstas apima vieną nenumeruotą (antraštinį) ir 97 numeruotus lapus. Tai pirmoji XVI a. pabaigos paginacija. Antroji padaryta pieštuku – iš viso 98 lapai. Tačiau pirmasis šios LM knygos lapas išplėštas, todėl paginacija pieštuku išliko nuo l. 2. Taip l. 2 arba листъ 1 tampa pirmuoju knygos lapu. Jo viršuje užrašyta pastaba Początek, instigatorz. Tokias pastabas paliko 1607–1621 m. senųjų LM knygų perrašymo kokybę tikrinusi Abiejų Tautų Respublikos seimo paskirtų valstybės pareigūnų revizija, ypač dažnai – instigatorius Andrius Dolskis. Galima spėti, kad pirmasis antraštinis LM lapas buvo su standartiniais LM knygoms duomenimis apie jų perrašymą kanclerio Leono Sapiegos laikais (1589– 1633). Šalia minėtos revizoriaus pastabos įrašyti skaičiai ar raidės 49 arba Hq, arba santrumpa 4q (quartus), arba H(uius) net 9N. Šiuos skaičius galima būtų laikyti registravimo šifrais (XVIII a. antrojoje pusėje? Varšuvoje?). Kitokių marginalijų ir proveniencijų nėra. 21 E. Laucevičius, Popierius Lietuvoje XV– XVIII a., Vilnius, 1967, p. 135, 209 (Nr. 2482). 22 Археографический сборник документов, относящихся к Северозападной Руси, т. 1, Вильна, 1867, с. 46–126. 23 E. Laucevičius, min. veik., p. 125, 197 (Nr. 1700 ir 1701). 24 Ten pat, p. 136, 212 (Nr. 2707–2717). psl. 25. Tekstas prasideda antrašte: „Лета Бож[ьего] нарож[енья] 1546 м(е)с(е)ца август 3 ден, у волторок, индиктъ 4. За росказаньемъ г(о)с(по)д(а)ря короля его м(и)л(о)сти, великого кн(я)зя Жикгимонта Августа, Васильемъ Тишкевичомъ а Воите-хомъ Ленарговичомъ стал ся попис границъ и шкодъ межи Великого Князства Литовского и Коруны Польское”. Apipjaustant knygos bloką nukentėjo Mikalojaus Puzelevskio pastabos paskutiniame lape apie LM patikrinimą. Aiškiau įskaitoma „<...> Mikolay Puzeliewsky, instigator W(ielkieg)o X(ięstw)a, m(anu) p(ropria)”. Šioje LM knygoje įrašytas LDK ir Lenkijos Karalystės sienos atkarpos nuo Bresto pavieto Vainės dvaro ir miestelio, einančios Kodenio, Kobrino, Vladimiro, Kremeneco, Vinicos, Bracla-vo apylinkėmis, aprašymas ir tikslinimas. Kartu buvo registruojami pasienio gyventojų skundai ir ginčai. Apibendrinant galime teigti, kad Mokslų akademijos bibliotekos rankraštyne saugoma viena iš LDK valdovo archyvo, LM knyga, kurioje aprašyta siena su Lenkija nuo Bresto iki Brac lavo 1546 m. Kaip ir daugelis kitų 1593–1594 m. ši knyga buvo perrašyta. Nuorašą mes dabar ir turime. Reikia manyti, kad XVIII a. viduryje knyga, kartu su visomis LM knygomis, pervežta iš Vilniaus į Varšuvą, nes po trijų dešimtmečių ten ją sutvarkė A. Naruševičius. Per darbus nevykusiai apipjaustytas knygos blokas su M. Puzelevskio pastabomis, ji įrišama iš naujo, tam panaudojant vieno iš PLS nuorašų viršelių fragmentus. Nuo tada knygos likimas nežinomas. Gali būti, kad ji buvo tarp 1793–1794 m. Vilniun sugrąžintų LM knygų25. Užsigulėjusi kurio nors vienuolyno bibliotekoje, XIX a. atsidūrė Vilniaus viešojoje bibliotekoje. Ši knyga nebuvo įregistruota nė viename XVII–XVIII a. LM inventoriuje, žinoma, ir Stanisławo Ptaszyckio aprašyme26. Pagal savo turinį ji turėtų būti ketvirtame S. Ptaszyckio aprašo skyriuje „Surašymo knygos” (Книги переписей). Čia yra dvi plonos 1542 m. knygelės (Nr. 559, 560) apie sienos demarkavimą su Livonija. Beje, tame skyriuje yra Karūnos Metrikos knyga 25 A. Ba1iulis, Iš Lietuvos Metrikos knygų ir dokumentų leidimo istorijos, Lietuvos archyvai, 1996, Nr. 7, Vilnius, p. 48–49; Z. Kiaupa, Lietuvos Metrika – Lietuvos bajorų rūpestis XVIII a. pabaigoje, Lietuvos Metrika: 1991-1996 metų tyrinėjimai, Vilnius, 1998, p. 199–200. 26 P. Kennedy Grimsted, The „Lithuanian Metrica” in Moscow and Warsaw: reconstructing the Archives of Grand Duchy of Lithuania, Cambridge (Mass.), 1984, р. А-40– А-64. psl. 26. Nr. 2 (dabar saugoma Lenkijos Vyriausiajame senųjų aktų archyve (AGAD'e)), kurioje 206 lapuose surinkta 1546–1549 m. medžiaga apie Lenkijos ir Lietuvos sienos demarkavimą baltarusiškose ir ukrainietiškose žemėse27. Knygos nuorašą, atliktą nuo originaliosios LM XVIII a. pirmoje pusėje, 1758 m. paskelbė Motiejus Dogelis28. LM dokumentų komplekso istorija ateityje iškels dar ne vieną netikėtą problemą. Artūras Dubonis (Vilnius, Lietuvos istorijos institutas) Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Metrikos29 tyrinėjimai ir leidyba Baltarusijoje Kalbant apie dėmesį LDK Metrikai Baltarusijoje reikia pažymėti, kad susidomėjimas ja tik neseniai atgaivintas. XX a. viduryje iš aktyvios veiklos pasitraukė plejada žymių baltarusių istorikų ir archeografų, tyrinėjusių ir skelbusių Metrikos medžiagą – tuos mokslininkus arba represavo sovietinis režimas, kaip D. Davgialą (Зьмiтро Даугяла) 30, arba buvo paprasčiausiai nušalinti nuo Baltarusijos ir Lietuvos Didžiosios 27 Ten pat, p. 165. 28 M. Dogie1, Limites regni Poloniae et Magni Ducatus Lituaniae, ex originalibus et ехетрlis authenticis descripti et in lucem editi, Vilnae, 1758, p. 67–201 (antroji paginacija). 29 Baltarusių mokslininkai įsivedė ir dažniausiai vartoja šį terminą vietoje Lietuvos Metrika. 30 Беларускi apxiў, т. 2 (XV–XVI ст.), Archivum Alboruthenicum, tomus secundus, Менск, 1928; 3. Даўгяла, Лiтоўская Мэтрыка i яе каштоўнасьць для вывучэньня мiнуўшчыны Беларусi, Працы Першага Зъезду Дасьледчыкаў Беларускае Архэолёгii i Архэографii, Менск: Iнстытут беларускае культуры, 1926, с. 53–59 (šis darbas tapo labai populiarus ir vėliau buvo pakartotinai publikuotas dar du kartus: 1933 m. Rygoje (Беларускае выдавецтва ў Лamвii) ir 1997 m. Minske (žurnale „Спадчына”, № 4, c. 85–95). psl. 27. Kunigaikštystės istorijos tyrimų kaip M. Dovnar-Zapolskis (Мiтрафан Доунар-Запольскi)31. Galima sakyti, kad baltarusių metrikianos tradicija buvo nutraukta. 6–8 dešimtmetyje baltarusių istorikų darbuose yra labai mažai nuorodų į nepublikuotą Metrikos medžiagą32. Į Baltarusijos istorijos chrestomatijas buvo įtraukta tik anksčiau publikuota Metrikos medžiaga 33. Tai, be abejo, buvo susiję ir su sunkumais norint pasinaudoti Maskvoje laikoma Metrika. 1979 m. paskelbus tarptautinį Lietuvos Metrikos leidybos projektą, atsirado galimybė teigiamiems pokyčiams. Tai, kad formaliai prie projekto buvo prijungtas BSSR MA Istorijos institutas, legitimizavo Metrikos temą Baltarusijoje. Nepriklausomai nuo minėto projekto 1988 m. buvo išleistas pirmasis planuoto dokumentų ir šaltinių tritomio tomas „Социальнополитическая борьба народных масс Белоруссии” 34, kuriame M. Spiridonovo (Mixaiл Спiрыдонау) ir P. Loikos (Павел Лойка) iniciatyva buvo publikuoti LDK Metrikos dokumentai, 7 iš jų parengti tiesiogiai pagal šaltinį, t. y. SSRS centrinio valstybinio senųjų aktų archyvo 389 fondą. Deja, šis serijinis projektas nebuvo tęsiamas, tai, be abejo, lėmė ir leidinio pavadinimas. 31 Документы Московского архива Министерства юстиции. Подготовил М. В. Довнар-Запольский, т. 1, Москва, 1897; Литовские упомин-ки татарским ордам: Скарбовая книга Метрики Литовской 1502–1509 гг., Симферополь, 1898; Акты Литовско-Русского государства, изданы М. В. Довнар-Запольским, вып. 1 (1390–1529), Москва, 1900; М. Довнар-Заполь с к и й, Заметки о Крымских делах в Метрике Литовской, Симферополь, 1897; tas pats, Польско-литовская уния на сеймах до 1569 года: Исторический очерк, Москва, 1897; tas pats, K истории поземельной реформы в Ливонии в 1580– 1592 гг., Москва, 1900; tas pats, Государственное хозяйство Великого княжества Литовского при Ягеллонах, т. 1, Киев, 1901; tas pats, Старинные описи Литовской Метрики, Санкт-Петербург, 1901; tas pats, О Ливонских делах в Метрике Литовской, Отчет Московского Археологического общества за 1900–1901 г., Москва, 1902; tas pats, Очерки по организации западно-русского крестьянства в XVI в., Киев, 1905. 32 Kaip priešingą pavyzdį, kad buvo panaudota SSRS centrinio valstybinio senųjų aktų archyvo 389 fondo medžiaga, galima nurodyti šį darbą: 3. Ю. Koпысский, Экономическое развитие городов Белоруссии (XVI–XVII вв.), Минск: Наука и техника, 1966, 227 с. 33 Хрестоматия по истории Белоруссии: С древнейших времён до 1917 г., Минск: Изд–во БГУ, 1977, 472 с. 34 Социально-политическая борьба народных масс Белоруссии: Конец XIV в. – 1648 г.: Сб. документов и материалов, в 3-х т., т. 1, Минск, 1988. psl. 28. 9-ajame dešimtmetyje Baltarusijoje atsirado nauji Metrikos specialistai – Metrikos medžiagą nuolat tiria V. Mianžinskis (Валеры Мянжынскi)35, kuris studijuodamas aspirantūroje SSRS MA Istorijos institute Maskvoje ir stažuodamasis ten turėjo galimybę naudotis archyve saugomais Metrikos knygų originalais. Padidėjusį baltarusių susidomėjimą Metrika taip pat rodo XX a. 9–10 dešimtmetyje publikuoti išsamūs straipsniai apie Metriką įvairiuose enciklopediniuose leidiniuose 36. 35В. Менжинский, Книга записей Литовской Метрики № 13 как источник по истории землевладения в Белоруссии в первой половине XVI в., Исследования по источниковедению истории СССР, XIII–XVIII вв., Москва, 1986; tas pats, Войты на Беларуci, Помнiкi гiсторыi i культуры Беларусi, 1986, № 4, с. 18–19; tas pats, Оформление прав на землю в Белоруссии в первой половине XVI в. по материалам книг записей Литовской метрики, Аграрный строй в феодальной России, XV–начало XVI в.: Сборник статей, М., 1986, с. 65–83; tas pats, Метрыка Вялiкага княства Лiтоўскага як крынiца па гicтopыi землеўладання Беларусi (першая палавiна XVI ст.), Becцi АН БССР, Серыя грамадскiх навук, 1987, № 2, с. 68– 75; tas pats, Структура феодального землевладения в Великом княжестве Литовском (по материалам переписи войска 1528 г.), История СССР, 1987, № 3, с. 164–178; tas pats, Из истории оформления прав на землю в Великом княжестве Литовском (по материалам книг записей Литовской метрики), Советское государство и право, вып. 10, Москва, 1987, с. 138-140; tas pats, Книга записей Метрики Великого княжества Литовского № 17 как источник по социально-экономической истории Белоруссии и Литвы, Книга в Белоруссии (Материалы конференции 1987 г.), Минск, 1988, с. 89–98; tas pats, Феодальное землевладение в Белоруссии во второй четверти XVI в. (по материалам Книг записей Литовской Метрики), Автореферат диссертации на соиск. учен. степени канд. ист. н., Москва, 1988, 23 с; tas pats, Состав книг записей Литовской Метрики (вторая четверть XVI в.), Литовская Метрика: Тезисы докладов межреспубликанской научной конференции, апрель 1988 г., Вильнюс, 1988, с. 40–42; tas pats, Феодальное землевладение в Южной Белоруссии во второй четверти XVI в. (по материалам Книг записей Литовской Метрики), Сельское хозяйство: История, современный опыт и перестройка, Тезисы докладов международной научной конференции, Гомель, октябрь 1988, Минск, 1988, с. 27–29; tas pats, Копийная книга записей Метрики Великого княжества Литовского № 25 и история белорусского землевладения первой половины XVI в., Исследования по истории Литовской Метрики: Сборник научных трудов, Москва, 1989, с. 185– 195; tas pats, Феодальное землевладение в Западной Белоруссии во второй четверти XVI в. (по материалам книг Литовской Метрики), Крестьяне и сельское хозяйство России в XIV–XVI1I веках, Москва, 1989, с. 24–42; tas pats, Документальный состав книг Записей Литовской Метрики за 1522–1552 гг., Литовская Метрика: Исследования 1988 г., Вильнюс, 1992, с. 46–70; tas pats, Дыпламатычныя дакументы кнiгi Метрыкi ВКЛ № 28, Беларусь i свет: Альманах, т. II, Мiнск, 2000, с. 15–21. 36 В. Mянжынскi, Метрика Вялiкага княства Лiтоўскага, Францыск Скарына i яго час: Энцыклапедычны даведнiк, Мiнск: БСЭ, 1988, с. 418; С. П. Самуэль, Метрыка Вялiкага княства Лiтоўскага, Статут Вялiкага княства Лiтоўскага 1588: Тэксты, Даведнiк, Каментарыi, Мiнск: БСЭ, 1989, с. 502; Метрыка Вялiкага княства Лiтоўcкara, Беларусь: Энцыклапедычны даведнiк, Мiнск: БелЭн, 1995, с. 478; Г. Галeнчанка, psl. 29. Tuo pat metu Metrikos mikrofilmai BSSR centriniam istorijos archyvui Minske, taip pat kaip ir Lietuvai, buvo gaminami labai lėtai. Diskusija šiuo klausimu persikėlė ir į Maskvos žurnalo „Sovietiniai archyvai” (Советские архивы) puslapius – baltarusių istorikas M. F. Spiridonovas (Михаил Спиридонов) rašė, kad „respublikos mokslininkai komandiruotėms į Maskvą kasmet išleidžia sumas, žymiai pranokstančias Metrikos mikrofilmavimo kainą” 37. Atsakydama į tai, archyvų vadovybė pažymėjo: „Iškeltas klausimas apie Lietuvos Metrikos mikrofilmavimą, bet šį darbą stabdo juostelės stoka”38. Todėl dirbti su Metrikos mikrofilmais Minske tapo įmanoma tik nuo 1993 m. – tai yra dešimčia metų vėliau nei Vilniuje. Galiausiai nuo 1989 m. Istorijos institute atsiranda tokia planinė tema – LDK Metrika. Būtent kaip šios temos sudėtinė dalis buvo parengta spaudai 28-oji Užrašymų knyga. Ieškant papildomų galimybių buvo pasiekta, kad 1999 m. Mokslo ir technologijų komitetas prie Baltarusijos vyriausybės pradėjo finansuoti Metrikos knygų rengimo spaudai trijų metų programą. Šiai darbo grupei tiesiogiai vadovauja G. Galenčanka (Гeopгi Галенчанка), kuris rengia spaudai 1528 m. Kariuomenės surašymo knygą. Baltarusijoje šiuo metu Mokslo komiteto finansuojama darbo grupė ir Istorijos instituto mokslininkai pagal planuojamas temas rengia spaudai šias LDK Metrikos knygas: A. Gruša (Алесь Груша) – 44 (išleista), 228 (rengiama); V. Mianžinskis – 30, 43, 46 (visos rengiamos); A. Metelskis (Андрей Метельскi) – 70 (rengiama); Vitalis Galubovičius (Вiталь Галувовiч) – 323 (rengiama); V. Sviažinskis (Уладзiмiр Свяжынскi) – 332 (rengiama); A. Dziarnovičius (Алег Дзярновiч) – 560 (rengiama). Be to, galima išvardyti keletą pačios Metrikos ir jos medžiaga paremtų tyrinėjimo krypčių, vykdomų Baltarusijoje, Istorijos institute. LDK Metrikos ir jos registrų istorijai keletą savo publikacijų paskyrė G. Galenčanka39. Tam tikrus istorinės geografijos ir kartografijos klausimus, Метрыка Вялiкага княства Лiтоўскага, Беларуская энцыклапедыя: у 18 т., т. 10, Мiнск: БелЭн, 2000, с. 315–316. 37 М. Ф. Спиридонов, Юбилей позади. Что дальше?.., Советские архивы, 1989, № 4, с. 108. 38 В редакцию журнала „Советские архивы”, Советские архивы, 1989, № 4, с. 110. 39 Г. Галенчанка, M. Cпipыдoнаў, Метрика Вялiкага Княства Лiтоўскага, Энцыклапедыя гicторыi Беларуci, у 6 т., т. 5, Мiнск: БелЭн, 1999, с. 121–128; Г. Галeнчанка, Метрыка ВКЛ: гiсторыя i стан захавання, Гiстарычныя крынiцы: Праблемы класiфiкацыi, psl. 30. remdamasis Metrikos medžiaga, nagrinėja M. Spiridonovas 40. Jis taip pat naudojosi Metrikos medžiaga tyrinėdamas žemės ūkio istoriją41. Žymiu LDK Metrikos specialistu, tiek jos pačios, tiek LDK kanceliarijos istorijos, вывучэння i выкладання (Матэрыялы Мiжнароднай навуковай канферэнцыi), Мiнск, 1998, с. 125; Г. Я. Галeнчанка, Неизвестный реестр Метрики Великого княжества Литовского в собрании П. П. Дубровского, Книга в Белоруссии: Книговедение, источники, библиография (Сборник статей), Минск, 1981, с. 27–41; tas pats, Книги Литовской Метрики по реестру 1623 г. в современных фондах ЦГАДА, Литовская Метрика: Тезисы докладов межреспубликанской научной конференции, апрель 1988 г., Вильнюс, 1988, с. 48– 51; tas pats, Реестр книг Метрики Великого княжества Литовского 1623 г., Исследования по истории Литовской Метрики: Сборник научных трудов, Москва, 1989, с. 336–374. 40 M. Ф. Спиридонов, Из истории административно-территориального деления Великого княжества Литовского во второй половине XVI в., Проблемы исторической географии России, вып. 1, Москва, 1982, с. 97–106; tas pats, Исторический документ – для современной серии книг: Населённые пункты Белоруссии в переписи войска Великого княжества Литовского 1567 г., Навiны Беларускай акадэмii, 1991, 28. VI, 5. VII, 12. VII; tas pats, Перепись войска Великого княжества Литовского 1567 г. как источник по истории поселений Белоруссии, Lietuvos Metrika: 1988 metų tyrinėjimai = Литовская Метрика: Исследования 1988 г. = Lithuanian Metrica: Investigations in 1988, Vilnius: Academia, 1992, p. 96–111; tas pats, Пути повышения информативности указателей населённых пунктов в публикациях источников по истории Великого княжества Литовского XVI в., Тэзiсы мiжнароднай навукова-тэарэтычнай канферэнцыi „Архiвазнаўства, крынщазнаўства, гiстаряграфiя Бeлapyci: стан i перспективы”, 1–2 декабря 1993 г., Минск, 1993, с. 74–79; tas pats, „Литва” и „Русь” в Беларуси XVI в., Наш радавод: Матэрыялы Мiжнароднай навуковай канферэнцыi „Гiстарычная памяцъ народаў Вялiкага княства Лiтоўскага i Бeлapyci ХШ–ХХ ст.” (Гродна, 3–5 лiпеня, 1996 г.), кн. 7, Гродно, 1996, с. 206–211; tas pats, Метрика Великого Княжества Литовского как источник по истории поселений, Lietuvos Metrika: 1991–1996 metų tyrinėjimai = Lithuanian Metrica: Investigations in 1991/1996, Vilnius: LII leidykla, 1998, p. 115–133; tas pats, Заславль в XVI в., Минск, 1998; tas pats, Завяршэнне фармiравання Пiнскага павета ў 1566 г., Becцi НАН Бeлapyci, Серия гуманiтарных навук, 1998, № 4, с. 42–50; В. Haceвiч и М. Спiрыдонаў, „Русь” ў складзе Вялiкага Княства Лiтоўскага у XVI ст., 3 глыбь вякоў, Наш край: Гiсторыка-культуралагiчны зборнiк, вып. 1, Мiнск: Навука i тэхнiка, 1996, с. 4–27. 41 М. Ф. Спиридонов, Закрепощение крестьянства Беларуси (XV–XVI вв.), Минск: Навука i тэхнiка, 1993, 223 с.; приложение: Беларусь в конце XVI в.: Карта, 1 : 1 000 000, Минск, 1993; tas pats, Бегство крепостных крестьян Белоруссии в XVI в., Из истории крестьянства Белоруссии, Минск, 1978, с. 93–102; tas pats, Роля даўнасцi у запрыгоньваннi сялянства Беларусi, Becцi АН БССР, Серыя грамадскiх навук, 1980, № 1, с. 61–68. psl. 31. tapo A. Gruša42, kuris dirba ir Baltarusijos nacionaliniame istorijos archyve. Baltarusijos valstybinio archyvų ir raštvedybos komiteto darbuotojas A. Rybakovas (Андрей Рыбаков), remdamasis Metrikos medžiaga, tyrinėja LDK raštvedybos organizavimą 43. Metrikos medžiaga taip pat naudojamasi tyrinėjant Didžiosios Kunigaikštystės diplomatijos istoriją44. XVII a. LDK Metrikos, o ypač Polocko vaivadijos medžiagoje 42 А. Гpуша, Дакумент Метрыкi ВКЛ па гicтopыi справаводства канцылярыi ВКЛ першай паловы XVI ст., Беларускi археаграфiчны штогоднiк, вып. 1, Мiнск, 2000, с. 204–208; tas pats, Да некаторых праблем гicтopыi Метрыкi ВКЛ (першыя гiстарычныя назвы; па матэрыялах кнiг Метрыкi ВКЛ першай паловы XVI ст.), Iнфармацыйнае забеспячэнне навукi: праблемы, пошукi, рашэннi: Зборнiк навуковых артыкулау, Мiнск, 2000, с. 152–162; tas pats, Асаблiвасцi вядзення кнiг Метрыкi Вялiкага Княства Лiтоўскага 30–40-х гадоу XVI стагоддзя, Архiвы i справаводства, 2001, № 4, с. 102–107; tas pats, Персанал канцылярыi Вялiкага княства Лiтоўскага 40-х гадоу XV – першай паловы XVI ст., Becцi Беларускага дзяржаўнага педагагiчнага унiверсiтэта, 2001, № 1, с. 142–148; tas pats, Службовы склад i структура канцылярыi Вялiкага Княства Лiтоўскага 40-х гадоў XV – першай паловы XVI ст., Metriciana: Даследаваннi i матэрыялы Метрыкi Вялiкага Княства Лiтоўскага, т. 1, Мiнск, 2001, с. 11–45; tas pats, Функцыi канцылярыi Вялiкага Княства Лiтоўскага 40-х гадоу XV – першай паловы XVI ст., Весцi Нацыянальнай Акадэмii навук Беларусi, Серыя гуманiтарных навук, 2001, № 3, с. 81–87. 43 Э. Н.1 Давыдова и A. E. P ы б а-к о в, История и организация делопроизводства в Беларуси, Минск: ТетраСистемс, 1999, 216 с; А. Р ы б а к о у, Арганiзацыя справаводства у Вялiкiм княстве Лiтоускiм у канцы XV–XVII стст., М. М. Улашчык i праблемы беларускай гiстарыяграфii, крынiцазнауства i археаграфii. Матэрыялы навуковай канферэнцыi, Мiнск, 14– 15 лютага 1996 г., Мiнск, 1997, с. 237–244; tas pats, „... смотрел тое справы подканцлерий наш”, Беларуская мiнуўшчына, 1997, № 5, с. 8–12; tas pats, Галоўная i меншая канцылярыi Вялiкага княства Лiтоўскага у XVI ст., Беларускi гiстарычны часопiс, 1998, № 3, с. 43–47; tas pats, Арганiзацыя дзяржаунага архiва Вялiкага княства Лiтоўскага у XVI ст., Архiвы i справаводства, 1999, № 2, с. 70–76. 44 А. Дзяpновiч, Пачатак мяжы: дэмаркацыя мяжы памiж Вялiкiм княствам Лiтоўскiм i Лiвонiяй на тэрыторыi Браслаўшчыны у XV-XVI ст., Браслаўскiя чытаннi: матэрыялы IV-й навукова-краязнаўчай канфэрэнцыi 24-25 красавiка 1997 г., Браслау, 1997, с. 74-76; tas pats, Да праблемы Акта як рознавiдавой крынiцы: Дыпламатычнае справаводства канца XV – першай паловы XVI стагоддзя у Цэнтральнай i Усходняй Еуропе, Архiвы i справаводства, 2000, № 5, с. 86–92; tas pats, Працэдура падпiсання Мiжнародных дамоваў ў пачатку XVI ст. (на прыкладзе саюзнай дамовы 1501 г. памiж Вялiкiм княствам JIiтoўcкiм i Лiвонiяй), Беларусь i свет, Альманах, т. II, Мiнск, 2000, с. 34–44; У. Канановiч, Богуш Мiхал Багавiцiнавiч – вялiкакняжацкi дыпламат Жыгiмонта Старога, Штогоднiк Iнстытута гiсторыi Нацыянальнай акадэмii навук Беларусi, год першы, 1999, с. 31–39. psl. 32. ėmėsi specializuotis Polocko universiteto dėstytojas V. Galubovičius 45. Be to, Baltarusija turi nemažai patirties kuriant Metrikos medžiagos duomenų bazes ir jas panaudojant mokymo procese universitetuose 46. 2001 m. V. Mianžinskis Baltarusijos valstybiniame universitete pradėjo skaityti specialų paskaitų kursą, pavadintą LDK Metrika; universitetų šaltinotyros mokymo priemonėse taip pat yra skyriai apie LDK Metriką 47. Vertėtų, ko gero, paminėti ir dar vieną istorinę-publicistinę temą, susijusią su Metrika – tai XX a. 3 dešimtmetyje svarstytas klausimas apie Metrikos perdavimą iš Maskvos į 45 В. Галубовiч, Некаторыя заўвагі адносна Кнігі № 85 Метрыкі ВКЛ, Гістарычныя крыніцы: Праблемы класіфікацыі, вывучэння і выкладання (Матэрыялы міжнароднай навуковай канферэнцыі), Мінск, 1998, с. 126–127; tas pats, Дакументы па гісторыі Полацка ў Кнігах запісаў Метрыкі ВКЛ першай трэці XVII ст., Симеон Полоцкий: Мировоззрение, общественно-политическая и литературная деятельность, Полоцк, 1999, с. 48-51; tas pats, Матэрыялы да гісторыі Магілёва ў кнігах запісаў метрыкі Вялікага Княства Літоўскага першай паловы XVII ст., Мінулае i сучаснае гісторыі Магілёва, Магілёў, 2001, с 64–70. 46 Работа в СУБД dBASE III + с материалами Литовской метрики, Историческая иформатика: Информатика для исторических специальностей, Учебное пособие, Минск: Веды, 1998, с. 296–311 (šios mokymo medžiagos minėto skyriaus autorė – Olga Lipnickaja). 47 C. M. Xодзiн, Крыніцы гісторыі Беларусі (гісторыка-генетычнае i кампаратыўнае выву-чэнне): Вучэбны дапаможник, Мінск: БДУ, 1999, 193 c; tas pats, Матэрыялы справаводства перыяду Вялікага княства Літоўскага (XIV–XVIII стст.): „Літоўская метрика”, Архівы i справаводства, 2000, № 2, с. 9–17. psl. 33. BSSR. Nušviečiant šią temą buvo publikuoti ir tyrinėjimai 48, ir patys dokumentai49. Metrikos medžiagą tyrinėja ir publikuoja baltarusių lingvistai 50. LDK Metrikos leksika yra svarbus daugiatomio leidinio „Гістарычны слоўнік беларускай мовы”51 sudarytojų šaltinis. Šis projektas vykdomas jau dvidešimt metų, pasirodė dvidešimt žodyno tomų, bet darbas, toli gražu, dar nebaigtas. Tiesa, sudarytojai teikia pirmenybę publikuotai Metrikos medžiagai. Baltarusijos lingvistai aktyviai naudojasi Metrika sudarydami kalbos istorijos praktiku-mus52 ir chrestomatijas53. Galima net sakyti, kad 48 M. Шумeйка, Вяртанне „Літоўскай метрыкі”: міф ці рэальнасць? Беларуская мінуўшчына, 1996, № 2, с 55–57; tas pats, Цяжкі шлях вяртання: Намаганні беларускага нацыянальнага актыву дзеля звароту ў Беларусь архіўнай спадчыны ў 1920-я гг., Спадчына, 1998, № 6, с. 10– 24; М. Шумейко, Собрать рассеянное: О реституции белорусских архивов в прошлом и настоящем, Минск: БелНИИДАД, 1997, 155 с; tas pats, Гісторыка-прававыя і маральна-этычныя аспекты рэстытуцыі ў адносінах да беларускіх архіваў, Архівы i справаводства, 2000, № 4, с. 91–100. 49 Першая Усебеларуская канфэрэнцыя архівістаў і архіўных працаўнікоў: 3 пратаколу пасяджэньня, публікацыя Міхася Шумейкі, Спадчына, 1998, № 6, с. 25–44; Первая всебелорусская конференция архивных работников 12–15 мая 1924 г.: Документы и материалы. Сост. М. Ф. Шумейко, Минск: БелНИИДАД, 1999, 148 с. 50 Žr.: А. I. Жуpaўскі, Метрыка Вялікага Княства Літоўскага, Беларуская мова: Энцыклапедыя, Мінск: Беларуская Энцыклапедыя, 1994, с. 346-348; tas pats, Гісторыя беларускай літаратурнай мовы, частка 1, Мінск, 1967; Л. М. Шакун, Гiсторыя беларускай літаратурнай мовы, Мінск, 1963; А. М. Булыка, Развіццё арфаграфічнай сістэмы старабеларуcкай мовы, Мінск, 1970; I. I. Кpамко, Гiстарычная марфалогія беларускай мовы, Мінск, 1979; Ф. Янкоўскi, Гiстарычная граматыка беларускай мовы, Мінск, 1983; Мова беларускай пісьменнасці XIV–XVIII стст., Мінск, 1988. 51 Гістарычны слоўнік беларускай мовы, т. 1– 20, Мінск: Беларуская навука, 1982–2001. 52 М.Булахаў, Практыкаванні i матэрыялы na гісторыі беларускай мовы, Мінск, 1956; tas pats, Практыкаванні i матэрыялы па курсу гісторыі беларускай мовы, Мінск, 1961; В. Кpаснeй, Л. Шакун, Практикум па гісторыі беларускай літаратурнай мовы, 2-е выданне, Мінск, 1986. 53 Хрэстаматыя па гісторыі беларускай мовы, пад рэдакцыяй Р. Г. Аванэсава, частка 1, Мінск, 1961 (čia skelbiami dokumentai, parengti tiesiogiai remiantis šaltiniu). psl. 34. Baltarusijoje egzistuoja tradicija publikuoti LDK Metrikos dokumentus, parengtus kalbotyrinin-kų. Teksto perteikimo principai tokiose publikacijose dažnai labai skiriasi nuo taisyklių, kurių laikosi istorikai, stengiamasi, kad grafinis teksto atkūrimas būtų kuo artimesnis originalui. Paskutiniame XX a. dešimtmetyje baltarusių istorikų Metrikos „įsisavinimas” pasireiškė aktyviu jos medžiagos publikavimu54. Čia ypatingai reikėtų pažymėti leidybinę seriją „Пaмяцъ: Гісторыкадакументальныя хронікі гарадоў і раёнаў Беларусі”. 1991 m. gegužės 27 d. Baltarusijos Ministrų Tarybos nutarimu numatoma išleisti šias savotiškas kiekvieno Baltarusijos rajono regionines enciklopedijas. Kai kuriuose tomuose, kurie jau pasirodė, M. Spiridonovas paskelbė dokumentus iš LDK Metrikos55 (daugelis jų publikuoti pirmą kartą 56). Tuo tarpu baltarusių tyrinėtojams išlieka sudėtinga problema – galimybė publikuoti jau parengtas Metrikos knygas. 2000 m. Athenæum 54 A. Дзяpновiч, Метрика ВКЛ аб адносінах Вялікага княства Літоўскага i Святой Рымскай імперыі, Беларускі гістарычны часопіс, 1995, № 4, с 90-99; В. Мянжынскi, Дакументы па гісторыі беларускіх татар у Кнігах запісаў Метрыкі ВКЛ № 28, 30, 43, Іслам і Умма (абшчына) татар-мусульман Беларусі, Літвы i Полъшчы на мяжы тысячагоддзяў: Матэрыялы VI міжнароднай навукова-практычнай канферэнцыі, Мінск, 2001, с. 41–47; M. Cпipыдонaў, Вераскава, 1557 год, Беларускі гістарычны часопіс, 1993, № 2, с. 35-41; tas pats, „3 росказанья господара ...”, Беларускі гістарычны часопіс, 1995, № 2, с. 89–97; tas pats, Першая ардынацыя ў Беларусі, Гістарычна-археалагічны зборнік, Мінск, 1996, № 8, с 198–216; tas pats, Здзелкі на сялян маёнтка Докшыцы: каментарый i тры акты (1557 i 1560 гг.), 3 глыбі вякоў, Наш край: Гісторыка-культуралагічны зборнік, вып. 2, Мінск: Бела-руская навука, 1997, с 196–222; tas pats, Акт аб заснаванні калегіі езуітаў у Нясвіжы (1584 г.), Нясвіж: Матэрыялы навуковах канферэнцый у Нясвіжы (1994, 1997), Варшава-Мінск, 1998, c. 33-42; tas pats, Наданне Свіслацкай воласці Міхалу Гарабурду (Да праблемы скарачэння дзяржаўных уладанняў у Вялікім княстве Літоўскім), Штогоднік Інстытута гісторыі Нацыянальнай акадэміі навук Беларусі, 1999, с. 124–137. 55 M. Cпipыдонaў, 3 сівой даўніны, Памяць: Гісторыка-дакументальная хроніка Ляха-віцкага раёна, Мінск, 1989, с 29–42; tas pats, Дакументы XVI ст., ten pat, p. 61–68; tas pats, Вытокі, ten pat, p. 71–76; tas pats, Паны i пры-гонныя, Памяць: Гіст-дакум. хроніка Навагрудскага раёна, Мінск, 1996, с. 93–123; tas pats, Нягневічы: першыя звесткі, ten pat, p. 123–128; tas pats, „3 росказанья господара”, ten pat, p. 128– 132; tas pats, Вераскава, 1557 год, ten pat, p. 132– 135; tas pats, Як з'явіліся езуіты ў Нясвіжы, Памяць: Гісторыка-дакументальная хроніка Нясвіжскага раёна, Мінск, 2001, с 41–46; tas pats, Стварэнне Нясвіжскай ардынацыі, ten pat, p. 46–49; tas pats, Дакументы сведчаць (Прывілей Нясвіжу на магдэбургскае права), ten pat, p. 51–52. 56 Visą šios medžiagos apžvalgą numatoma paskelbti antrame almanacho „Metriciana” tome. psl. 35. centras išleido 28-ąją Metrikos knygą57. Šią knygą spaudai rengė Istorijos instituto mokslininkas V. Mianžinskis, svarbiu šio darbo etapu prisijungė V. Sviažinskis. Bet pati knyga keletą metų negalėjo būti publikuota. Ir viena iš priežasčių, kaip nurodė Athenæum, kuris apsiėmė išleisti knygą, buvo siekis padaryti Metrikos leidybos darbą Baltarusijoje dinamiškesnį. Ir vis dėlto, nežiūrint didelio rezonanso, sukelto Metrikos pasirodymo Baltarusijoje ir daugelio publikacijų šia tema spaudoje, nepavyko gauti valstybinių lėšų Metrikos leidybos pratęsimui Baltarusijoje. A. Grušą jau 1998 m. pabaigoje visiškai parengė leidybai 44-ąją knygą(1559–1566). Tačiau iki šiol Baltarusijos nacionalinis istorijos archyvas bei valstybinis Archyvų ir raštvedybos komitetas taip ir nesugebėjo surasti būtent Metrikai reikalingų lėšų. Esant tokiai situacijai, A. Gruša stengiasi savarankiškai susitarti su galimais leidėjais ir iškelia 44-osios knygos publikavimo problemą į viešumą58. Tikėtina, kad 2001 m. kooperacija tarp Baltarusijos nacionalinio istorijos archyvo ir vienos iš privačių Minsko leidyklų vis dėlto bus sėkminga ir 44-oji knyga bus išleista. Be viso to, reikia pažymėti ir kitas baltarusių iniciatyvas, susijusias su Metrika. Athenæum centras ir Istorijos instituto mokslininkai ėmėsi bendro projekto išleisti almanachą „Metriciana: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Metrikos tyrinėjimai ir medžiaga” (Metriciana: Даследаванні і матэрыялы Метрыкі Вялікага Княства Літоўскага). „Metriciana” sumanyta kaip kasmetinis leidinys ir skirta įvairioms problemoms, jungiamoms vienos ašies temos – LDK Metrika. Almanacho, kuris numatomas kaip tarptautinis leidinys, puslapiuose bus aptariamos vidinės ir išorinės Metrikos istorijos problemos, LDK diplomatika ir raštvedybos organizavimas, lingvistiniai Metrikos aspektai, archeografinė praktika, bus sudaroma bibliografija ir vedamas metrikianos naujienų metraštis. Taip pat numatomas ir tiesioginis Metrikos medžiagos publikavimas. Šiuo metu pirmasis almanacho „Metriciana“ numeris pasirodė spaudoje. 57 Метрика Вялікага Княства Літоўскага. Кніга 28 (1522–1552 гг.). Кніга запісаў 28. Падрыхтоўка тэкстаў да друку i навуковы апарат: В. Мянжынскі, У. Свяжынскі, Менск: Athenæum, 2000, 312 с. 58 Jis perskaitė pranešimą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Metrika: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės archyvo publikavimo problema Baltarusijoje” tarptautiniame seminare „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kultūrinis palikimas ir jo reikšmė šiuolaikinei Baltarusijai ir Lietuvai, savitarpio supratimui Europoje”, kuris įvyko Rimdžiūnuose (Astraveco rajonas, Baltarusija) 2001 m. balandžio 27–29 d. psl. 36. Athenæum tapo dar vienos, atrodo, perspektyvios idėjos iniciatoriumi – sukurti LDK Metrikos elektroninį archyvą. Dar nepateko į mokslo veiklos sferą visos Metrikos knygos, o jau pradėjo veikti apsiribojimo mechanizmas. Daugelio Metrikos knygų tiražai labai riboti (300– 500 egzempliorių), o komunikacija apsunkinta, tad netgi įvairių šalių metrikantai neturi galimybės gauti visus šiuos leidinius. Metrikos leidiniais menkai aprūpintos Centrinės ir Rytų Europos šalių mokslinės ir universitetų bibliotekos. Problemų, susijusių su Metrikos leidinių prieinamumu, tik daugės. Esant tokiai situacijai, informacinį konfliktą tarp būtinybės moksliškai įsisavinti medžiagą ir jos pasiekiamumo gali išspręsti elektroninis archyvas, kuris būtų įdiegtas sukuriant internete tarpusavyje susijusių teminių puslapių sistemą ir išleidžiant jau publikuotų Metrikos knygų elektronines versijas kompaktiniuose diskuose. Šiuo atveju kalbama ne apie visų su Metrika susijusių darbų akumuliavimą viename centre, bet apie bandymą nustatyti tarpusavio ryšius tarp organizacijų, kurios vykdo Metrikos rengimo darbus. Pirmasis žingsnis, realizuojant šią idėją, buvo Athenæum kompaktiniame diske išleista 28-osios knygos elektroninė versija. Ateityje būtinas panašių informacinių produktų programinis vystymas – paieškos aparato tobulinimas ir būsimų kompaktinių diskų suderinamumo su Metrikos tekstais numatymas bei galimi Metrikos puslapiai internete. Kol kas Metrikos elektroninio archyvo temą aptarinėja suinteresuoti tyrinėtojai59. Taigi reikia konstatuoti, kad Baltarusijoje egzistuoja trys centrai, kur sistemingai vyksta LDK Metrikos tyrinėjimo darbai: Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos Istorijos institutas, Baltarusijos nacionalinis istorijos archyvas ir Athenæum. Sėkmingai bendradarbiauja Istorijos institutas ir Athenæum centras. Galima kalbėti apie problemas, kurios lydi Metrikos tyrinėjimo darbus Baltarusijoje, visų pirma tai pačių Metrikos knygų publikavimas. Tačiau bet kuriuo atveju būtina pripažinti dinamiką, kuri pasireiškia rengiant ir, dalinai, publikuojant LDK Metriką šioje šalyje. Aleh Dziarnovič (Minskas, Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos Istorijos institutas) 59 Žr. rubriką „LDK Metrikos elektroninis archyvas“ almanacho „Metriciana“ pirmame tome, o taip pat konferencijos „Isterinė šaltinotyra informacinėje visuomenėje“, kuri vyko Dnepropetrovske, pranešimo publikaciją: A. Дзярновіч, Прапановы па стварэнню Электроннага архіву Метрыкі ВКЛ, Вісник Дніпропетровського университету, Історія та археологiя, вип. 8, 2000, с. 138–142. psl. 37. Iš rusų kalbos vertė Lina Anužytė LIETUVOS METRIKOS KNYGOS, IŠLEISTOS 1987-2002 METAIS Leidžiant Lietuvos Metriką laikomasi metrikanto S. Ptašickio aprašo (Описание книг и актов Литовской Метрики. Описал метрикант С. Л. Пташицкий, Санкт-Петербург, 1887). Knygos klasifikuojamos taip: 1. Užrašymų knygos; 2. Teismų knygos; 3. Viešųjų reikalų knygos; 4. Surašymų knygos. Kiekviename skyriuje knygos buvo numeruotos nuo 1 numerio. Kadangi Rusijos centriniame senųjų aktų archyve knygos sunumeruotos iš eilės, todėl mūsų publikuojamoms knygoms suteikiami abu numeriai (jie sutampa tik Užrašymų skyriaus knygų). Knygų nugarėlėje viršutinis numeris yra Rusijos archyvo, apatinis – senosios numeracijos, nurodytos S. Ptašickio kataloge. Šiuo metu yra išleistos šios Lietuvos Metrikos knygos: Rusijos centrinio senųjų aktų archyvo nr. Knygos Nr. S. Ptašickio kataloge Išleista 1993–2000 m. UŽRAŠYMŲ KNYGOS (Lietuvos istorijos institutas): 1 1 Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 1 (1380–1584). Užrašymų knyga 1. Parengė A. Baliulis ir R. Firkovičius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, 208 p. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 3 (1440–1498). Užrašymų knyga 3. Parengė L. Anužytė ir A. Baliulis, Vilnius: Žara, 1998, 167 p. 3 3 5 5 Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 5 (1427–1506). Užrašymų knyga 5. Parengė ir pratarmę bei komentarus parašė E. Banionis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993, 404 p. [antroji pusė knygos] 8 8 Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 8 (1499–1514). Užrašymų knyga 8. Parengė A. Baliulis, R. Firkovičius, D. Antanavičius, Vilnius: Mokslo ir psl. 38. enciklopedijų leidykla, 1995, 709 p 10 10 Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 10. Užrašymų knyga 10 (1440–1523). Parengė E. Banionis ir A. Baliulis, Vilnius: Mokslo ir enciklope-dijų leidybos institutas, 1997, 179 p. 11 11 Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 11 (1518–1523). Įrašų knyga 11. Parengė A. Dubonis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997, 228 р. 12 12 Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 12 (1522–1529). Užrašymų knyga 12. Parengė D. Antanavičius ir A. Baliulis. Vilnius: Žara, 2001.856 p. 15 15 Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 15 (1528–1538). Užrašymų knyga 15. Parengė A. Dubonis. Vilnius: Žara, 2002. 442 p. 25 25 Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 25 (1387–1546). Užrašymų knyga 25. Parengė D. Antanavičius ir A. Baliulis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, XXII, 460 p. 51 51 Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 51 (1566–1574). Užrašymų knyga 51. Parengė A. Baliulis, R. Ragauskienė, A. Ragauskas, Vilnius: Žara, 2000, 484 p. 28 28 44 44 220 220 BALTARUSIJOS NACIONALINĖ MOKSLŲ AKADEMIJA Метрыка Вялiкага Княства Литоўскага. Кнiга 28 (1522–1552). Kнiгa запiсаў 28 (Копiя канца XVI ст.). Падрыхтавалi В. Мянжынскi i У. Свяжынскi, Менск: ATHENÆUM, 2000, 312 с. Метрыка Вялікага Княства Літоўскага. Кніга 44. Кніга запісаў 44 (1559–1566). Падрыхтаваў А. И. Груша. Мінск: Арты-Фэкс, 2001. XXIX, 199, [3] с. (Беларуская гістарычная бібліятэка [№ 1]). UKRAINOS MOKSLU AKADEMIJOS ARCHEOGRAFIJOS INSTITUTO OSTROGO SKYRIUS Пам’ятки історії Східної Європи. Джерела XV– XVII ст. Т. 5. Руська (Волиньска) Метрика. psl. 39. Книга за 1652–1673 рр. Підготовав до друку П. Кулаковский. Острог–Варшава–Москва, 1999. 608 с. (Monumenta historica res gestas Europae orientalis illustrantia. Fontes XV–XVII saec). 224 4 225 6 227 8 230 11 530 8 531 9 532 10 564 7 TEISMŲ KNYGOS (Vilniaus universitetas): Lietuvos Metrika (1522–1530). 4-oji Teismų bylų knyga (XVI a. pabaigos kopija). Spaudai parengė S. Lazutka, I. Valikonytė ir kt., Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1997, CXLIX, 514 p. Lietuvos Metrika (1528–1547). 6-oji Teismų bylų knyga (XVI a. pabaigos kopija). Spaudai parengė S. Lazutka, I. Valikonytė ir kt., Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1995, CXLX, 338 p. Lietuvos Metrika (1533–1535). 8-oji Teismų bylų knyga (XVI a. pabaigos kopija). Spaudai parengė I. Valikonytė, S. Lazutka, N. Šlimienė ir kt., Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 1999, XCIV, 305 p. Lietuvos Metrika (1542). 11-oji Teismų bylų knyga (XVI a. pabaigos kopija). Spaudai parengė I. Valikonytė, S. Vis-kantaitė, L. Steponavičienė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001.120р. VIEŠŲJŲ REIKALŲ KNYGOS (Lietuvos istorijos institutas): Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 530 (1566–1572). Viešųjų reikalų knyga 8. Parengė D. Baronas ir L. Jovaiša, Vilnius: Žara, 1999, 116 p. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 531 (1567–1569). Viešųjų reikalų knyga 9. Parenge L. Anužytė ir A. Baliulis. Vilnius: Žara, 2001. 280 p. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 532 (1569–1571). Viešųjų reikalų knyga 10. Parengė L. Anužytė ir A. Baliulis, Vilnius: Žara, 2001, 156 p. Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 564 (1558–1563). Viešųjų reikalų knyga 7. Parengė A. Baliulis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, 208 p. [S. Ptašickio kataloge knyga priskirta Surašymų skyriui, Nr. 7] LENKIJOS ARCHYVUOSE ESANČIOS LM KNYGOS psl. 40. (Lenkijos mokslų akademijos Istorijos institutas): Metryka Litewska. Księga Sigillat 1709–1719. Opracował A. Rachuba, Warszawa: PWN, 1987, 267 s. 131 131 Metryka Litewska. Księga wpisów Nr. 131. Opracowal A. Rachuba. Warszawa: D i G, Instytut Historii PAN, 2001. 532 s. Metryka Litewska. Rejestry podymnego Wielkiego Księstwa Litewskiego: Województwo wileńskie 1690 r. Opracował A. Rachuba, Warszawa: PWN, 1989, 371 s. Metryka Litewska. Rejestry podymnego Wielkiego Księstwa Litewskiego: Województwo brzeskie litewskie 1667–1690 r. Opracował A Rachuba, Warszawa: NERITON, 2000, 227 s. Metryka Litewska. Rejestry podymnego Wielkiego Księstwa Litewskiego: Województwo trockie 1690 r. Opracował H. Lulewicz, Warszawa: NERITON, Instytut historii PAN, 2000, 341 s. ABSTRACT The Lietuvos Metrikos naujienos (News of Lithuanian Metrica) is an information bulletin surveying recent work related to the research and publication of the Lithuanian Metrica. It is published in Lithuanian and Russian by the Lithuanian Institute of History. Like the four previous ones, this issue of the Naujienos comprises the annotations (or reviews of their editors) of the recently published books of the Metrica. In 2000–2001 the following books of the Metrica were issued: Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 532 (1569–1571). Viešųjų reikalų knyga 10 [The Lithuanian Metrica. Book No. 532 (1569–1571). Book of Public Affairs 10]. Ed. L. Anužytė and A. Baliulis, Vilnius: Žara, 2001. Pp. 156, print-run 1,200 copies. ISBN 9986-34-074-8; Lietuvos Metrika. Knyga Nr. 12 (1522–1529). Užrašymų knyga 12 [The Lithuanian Metrica. Book No. 12 (1522–1529). Book of Inscriptions psl. 41. 12]. Ed. D. Antanavičius and A. Baliulis, Vilnius: Žara, 2001. Pp. 856, print-run 1,000 copies. ISBN 9986-34-075-6; Lietuvos Metrika (1542 m.). 11-oji Teismų bylų knyga (XVI a. pabaigos kopija) [The Lithuanian Metrica (1542). The Eleventh Book of Court Records (a copy of the late 16th cent.)]. Ed. I. Valikonytė and S. Viskantaitė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2001. Pp. xl+119, printrun 500 copies. ISBN 9986-19-416-4; Metryka Litewska. Rejestry podymnego Wielkiego Księstwa Litewskiego: Województwo trockie 1690 r. [The Lithuanian Metrica: Hearth Tax Register of the Grand Duchy of Lithuania: Palatinate of Trakai, 1690]. Ed. L. Lulewicz. Warszawa: Neriton, Instytut Historii PAN, 2000. Pp. 341, print-run 300 copies. ISBN 83-86842-66-0. Additionally, the bulletin contains annotations of Rejestry podymnego [Hearth Tax Registers] and Księga ekspedyciji kancelarii nadwornej (1559–72) [Treasury Book of the Court Chancery (1559–72)]; both published in Warsaw, Poland. The two publications are analogous to the complex of the Lithuanian Metrica. There is also a minor paper on a copy of the Lithuanian Metrica kept in the Library of the Lithuanian Academy of Sciences in Vilnius and a review of the Metrica studies in Belarus. It is gratifying to know that Book 44 of the Metrica was issued in Belarus, and Book 131 in Poland; they will be dealt with in greater detail in the next issue of the bulletin. Translated from Lithuanian by Alfonsas Laučka LIETUVOS METRIKOS NAUJIENOS 5-2001 Redaktorė Ieva Puluikienė Fotografas Romualdas Mičiūnas Dailininkė Jūratė Tamošiūnaitė Maketuotoja Irutė Stukienė Tiražas 100 egz. Išleido Lietuvos istorijos instituto leidykla Kražių 5, 2001 Vilnius Spausdino VSPJ, Laisvės pr. 44-214, 2050 Vilnius Užs. Nr.ll/8
